Pagrindinis » Kategorija: Mistika » Peržiūrų: (169) Komentarų: (0) (02.02.2019 - 09:18)

Juodosios Habsburgų giminės varnos

Šekspyras teigė: "Prakeiksmas kyla į dangų!" Labai dažnai aukštesniųjų jėgų atsiųsti prakeiksmai ne tik išsipildo, tačiau perauga į tokius prakeiksmus, kurie persekioja ne vieną žmogų, o visą jo giminę.

Juodųjų varnų prakeiksmas

Įvairios tautos įvairiomis epochomis į šias paukščių karalystės atstoves žvelgė skirtingai. Viduramžiais Europoje varnos buvo labai nemėgstamos, nes buvo manoma, kad jos neša blogį. Toks požiūris atsispindi ne viename padavime ir legendoje. Tarp paprastų žmonių sklandantys prietarai paplito ir aukštuomenės rūmuose. Sava legenda apie juoduosius paukščius buvo ir garsioje Habsburgų giminėje, kurios ne vienas atstovas tapo Europos šalių monarchais (paranormal.lt).

varnos, paukščiai, mistika

Nutikimas Viucelio kalne

Habsburgų dinastija, ko gero, yra viena iš garsiausių monarchų dinastijų Europoje. Jos atstovai užėmė sostus Austrijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Čekijoje, Bohemijoje ir kitose šalyse. Šioje senoje giminėje yra daugybė legendų ir padavimų, tačiau viena legenda yra susijusi su pranašyste, peraugusia į prakeiksmą. Kalbama apie garsiąsias Habsburgų varnas - sparnuotas giminės sergėtojas, tapusias jai bausme.

Ši paslaptinga istorija prasidėjo X amžiaus viduryje. Tuo metu Vokietijos pietuose gyveno grafas fon Altenburgas - pirmasis mums žinomas Habsburgų giminės protėvis. Tai buvo turtingas žmogus, kuris vis gausino savo turtus, prie savo valdų prijungdamas naujas žemes. Viena tokia žemė buvo šalia Viucelio kalno. Kartą grafas šiose vietose surengė didelę medžioklę. Medžioklės azarto apimtas grafas net nepastebėjo, kaip vienas pats atsidūrė kalno viršūnėje šalia didžiulių grifų lizdų. Siaubingi paukščiai užpuolė grafą. Iš pradžių jis įstengė atsimušinėti nuo paukščių, tačiau jų buvo tiek daug, kad vos tik keli grifai negyvi krisdavo nuo smūgių kalaviju ar ietimi, jų vietoje akimirksniu atsirasdavo kiti. Vyro jėgos ėmė silpti, jis suprato, kad artėja gyvenimo pabaiga ir mintyse ėmė melstis: „Padėk man, Viešpatie! Neleisk, kad šie bjaurūs paukščiai mane užkapotų!“ Tuo metu danguje pasigirdo keistas triukšmas. Iš kažkur atsirado didžiulis būrys juodų kaip smala varnų. Savo galingais aštriais snapais ir stipriais nagais jos negailestingai puolė grifus. Po ketvirčio valandos viskas buvo baigta. Grafas fon Altenburgas, visiškai nusigalavęs, susmuko ant žemės, kur jį be sąmonės ir rado atskubėję tarnai ir riteriai. Vėliau grafas savo stebuklingo išgelbėjimo garbei liepė kalno viršūnėje pastatyti didelį bokštą, kad jį išgelbėjusios varnos ir jų palikuonys visada turėtų kur prisiglausti.

Vienuolio pranašystė

Tuo metu, kai bokštas buvo baigtas pastatyti, į grafo rūmus atklydo juodu apsiaustu apsigobęs vienuolis. „Aš atnešiau džiaugsmingą žinią, namo valdove! - jis nusilenkė grafui. - Už tai, kad nepamiršai padėkoti savo sparnuotiems gelbėtojams, Viešpats apdovanoja tave savo malone. Šią akimirką pranašauju: nuo šiol ne tik tave, bet ir visą tavo giminę saugos varnos. Jos saugos tavo žmones ir tavo pasėlius, apskris tavo valdas, tarsi sparnuota sargyba. Tu visada galėsi pasikliauti varnomis“.

Buvo taip, kaip vienuolis ir pranašavo. Išdidūs paukščiai nesibodėjo apskristi grafo žemes ir išvaryti lauk neprašytus svečius - ar tai būtų plėšikai keliuose, ar graužikų antplūdis į vietinių valstiečių namus. Altenburgams priklausančiuose laukuose ir ganyklose netgi kenksmingi vabzdžiai nebedrįsdavo pasirodyti. Išgirdęs apie sparnuotus apsaugininkus nė vienas kaimynystėje gyvenęs valdovas nedrįso pulti grafo žemių. Vienu žodžiu, grafo valdose įsiviešpatavo taika ir ramybė.

Tačiau šiame pasaulyje niekas nėra amžina. Grafas mirė, po to į kitą pasaulį iškeliavo jo sūnus ir jo sūnaus sūnus. Praėjus šimtmečiui pirmojo Altenburgo palikuonys jau neatsiminė, kodėl kalne buvo pastatytas bokštas. Negana to, šis bokštas tuometiniams valdovams tik trukdė, nes jo vietoje buvo galima pastatyti puikiai įtvirtintą ir priešams neįveikiamą pilį. Kartą į kalną atkeliavo vienas iš Altenburgų palikuonių - Verneris Altenburgietis, Strasbūro vyskupas, tapęs labai aukšto rango bažnytiniu vadovu. Jis iš visų pusių apžiūrėjo bokštą ir liepė sukviesti statytojus: „Tokia puiki vieta mano protėvių valdose negali pradingti. Čia reikia pastatyti pilį. O paukščius įsakysiu tarnams išvaikyti - juos išnuodyti arba išpjauti“.

Senieji gyventojai veltui maldavo vyskupą atsiminti, kad būtent šie paukščiai kažkada išgelbėjo gyvybę jo protėviui, prisiminti apie skolą ir giminę - Verneris reikalavo, kad būtų vykdomas jo nurodymas. Kai iš visos apylinkės susirinko statybininkai, patenkintas vyskupas netgi nusprendė surengti rūmuose puotą ir taip paminėti darbų pradžią. Šios puotos metu rūmuose vėl nežinia iš kur atsirado vienuolis juodu apsiaustu. „Nepradėk darbų! - grėsmingu balsu ištarė vyskupui. - Priešingu atveju laukia nelaimė!“ Verneris net treptelėjo koja iš pykčio - koks čia dar nepaklusnumas gali būti?! Pasipiktinęs vienuolis išskėtė rankas. Juodos rankovės pakilo aukštyn, vyskupui staiga pasirodė, kad prieš jį stovi ne vienuolis, o didžiulis įširdęs varnas. „Suimti jį!“ - įsakė vyskupas tarnams. Tačiau vienuolis tarsi ištirpo ore. Tik nuo stogo skliautų atsirito balsas: „Jeigu išvysi paukščius, varnos iš tavo giminės sergėtojų pavirs nelaimių šaukliais!“ Vyskupas sudrebėjo, tačiau savo įsakymo neatšaukė. 1027 metais jis įsakė iš bokšto išvyti varnas ir jo vietoje pastatyti didžiulę pilį. Ją pavadino Habsburgu, kas reiškia „turtą sauganti pilis“.

varnos, paukščiai, mistika

Gali būti, kad vyskupas savo turtą išsaugojo, gal ir padidino, tačiau neteko sparnuotų sargybinių. Praėjus keliems metams vienos kelionės metu didelis būrys juodų varnų degančiomis raudonomis akimis prašvilpė virš jo karietos ir mirtinai išgąsdino. Netrukus vyskupas mirė. Nuo to laiko taip ir vyko - jeigu kuris nors iš Habsburgų pamatydavo savo giminės paukščius, netrukus įvykdavo nelaimė. Didelės juodos varnos tapo nelaimės šaukliais.

Netgi pats galingiausias Habsburgų giminės atstovas, Ispanijos karalius Pilypas II neišvengė susitikimo su šiais paukščiais. Tiesa, skirtingai nei jo protėviai, jis pabandė vėl užmegzti gerus santykius su varnomis, kai įsakė pastatyti didelius Eskorialo rūmus ir vienuolyną. Šie rūmai buvo statomi atviroje vietovėje, tarsi kokia uola. Atrodo, kad iš granito pastatytos sienos driekėsi į begalybę. Eskorialas tapo didybės, galios ir amžinybės įamžinimu, kurio taip siekė Pilypas II. Tačiau monarcho valdymas buvo sunkus - ir jam pačiam, ir šaliai. Anglai nugalėjo Nenugalimąją armadą, iždas ištuštėjo, Olandija, buvusi Ispanijos karūnos pavaldume, kruvinoje kovoje iškovojo nepriklausomybę. Paprastai karalius pirmasis sužinodavo blogas žinias. Jis turėjo įprotį atsikelti auštant ir užlipti į rūmų bokštą. Dar žengiant laiptais karaliui atrodė, kad jis girdi Habsburgų varnų galingų sparnų keliamą triukšmą ir niūrius kranksėjimus. Tačiau Pilypas II, užlipęs į bokštą, nepamatydavo nė vieno paukščio, nors aiškiai suprato: jo laukia dar viena bloga žinia. Pilvpas II buvo gana žiaurus valdovas, o kaip žmogus - nelaimingas ir niūrus. Visos keturios žmonos, su kuriomis susituokė dinastijos pratęsimui, jam laimės neatnešė. Nusiraminimą jis rado religijoje ir mene.

varnos, paukščiai, mistika

Visą gyvenimą karalius gyveno uždarai, dieną ir naktį dirbdavo kukliai įrengtame kabinete, retai išvykdavo iš rūmų ir beveik niekada neiškeliaudavo iš šalies. Beje, jam patiko tai, kad, niekur neišeidamas iš savo tamsaus kabineto, gali nulemti pasaulio likimą. Jis iki paskutinės valandos išsaugojo šviesų protą. Pilypas II mirė 1596 m. rugsėjo 13 d. eidamas 72-sius metus, įsmeigęs savo žvilgsnį į nukryžiuotąjį. Pasakojama, kad tuo metu, kai karstas su karaliaus palaikais buvo nešamas į karališkąjį laidojimo rūsį, danguje virš Eskorialo vis tik pasirodė didžiulės juodos varnos...

Ne tik Ispanijos karalius Pilypas II svajojo susigrąžinti varnų palankumą. Tuo metu Prahoje valdė kitas Habsburgų giminės atstovas - Rudolfas II. Šis karalius ypač domėjosi mistika, svajojo apie filosofijos akmenį, todėl mielai savo rūmuose Prahoje priimdavo alchemikus ir burtininkus, astrologus ir įvairiausius išradėjus. Tačiau didžiausias Rudolfo II noras buvo, kad jie sukurtų paukščių eliksyrą, ir taip jis galėtų paaiškinti varnoms, kad yra vienintelis iš Habsburgų giminės, norintis su jomis vėl susidraugauti. Deja, šiems norams nebuvo lemta išsipildyti. Mistinio eliksyro niekam taip ir nepavyko sukurti. O tai reiškia, kad susidraugauti su paukščiais taip pat nepavyko.

varnos, paukščiai, mistika

Paskutinis pasirodymas

Ėjo amžiai. Realūs įvykiai apaugo legendomis, kol, galiausiai, beveik užsimiršo. Tačiau juodieji paukščiai dar ilgai nedavė ramybės Habsburgų giminei. Ir varnos visuomet atnešdavo nelaimes. Paskutinį kartą jos pasirodė XX amžiaus pradžioje. 1914 metais erchercogienė Sofija, erchercogo Franco Ferdinando sutuoktinė, važiavo atviru automobiliu. Staiga ir be jokios priežasties moters širdį persmelkė bloga nuojauta. Ji pakėlė galvą: tiesiai virš automobilio danguje ratus suko didelių varnų būrys. Raudodama Sofija įbėgo į rūmus ir puolė prie savo vyro: „Maldauju, atšauk kelionę į Sarajevą! Man atrodo, kad mačiau pranašiškus paukščius. Jie neša nelaimę ant savo juodų sparnų...“ Tačiau Francas Ferdinandas buvo užsispyręs, be to, ir sutikimas Bosnijoje jau buvo parengtas. Erchercogas išvyko.

Po kiek laiko nuaidėjo šūvis - Francas Ferdinandas buvo nužudytas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Susijaudinę liudininkai pasakojo, jog 1914 m. birželio 28 d. tuo metu, kai į erchercogą ir jo žmoną buvo paleisti šūviai, virš gatvės, kuria važiavo automobilis su erchercogo šeima, suko ratus juodų varnų būrys.

Praėjus aštuoniems metams, 1922 m. balandžio 1 d. tremtyje mirė paskutinis Habsburgų dinastijos imperatorius Karolis. Jo laidotuvių dieną prie šeimos laidojimo rūsio susirinko daugybė juodų paukščių. Nuo to laiko niekas nebematė grėsmingųjų Habsburgų paukščių.

Paranormal.lt naujienos

Patogiausias būdas SUŽINOTI DAUGIAU – sekti naujienas mūsų „Facebook“ „Twitter“ paskyroje!

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar