Kaip JAV išrado pirmąsias mirties stovyklas

Mažai  kas žino, kad ne totalitarinėje nacistinėje trečiojo dešimtmečio Vokietijoje, o būtent Šiaurės Amerikos Suvienytose Valstijose per pilietinį  Šiaurės ir Pietų karą pasirodė pirmieji pasaulyje mirties lageriai.

Klaidinga manyti, kad pirmuosius konclagerius sukūrė anglai per anglų-būrų karą 1899 — 1902 m. Nors šis „išradimas“ tikrai priklauso anglosaksams, tačiau jis kur kas senesnis. Pirmieji mirties lageriai atsirado kaip JAV pilietinio karo išdava.

Abrahamo Lincolno šalininkai, kad ir kaip juos bebaltintų, parodė nė kiek ne mažesnį žiaurumą negu  Jeffersono Deviso sekėjai.

Kadangi istoriją rašo nugalėtojai, tai įvykiai, susiję su federalams pietiečių sukurto   Andersonvilio siaubais, buvo paviešinti, o žiaurybės  vienuolikoje konclagerių (tarp jų ir Duglaso), kuriuos šiauriečiai  pastatė konfederatams, nugrimzdo į užmarštį. Tyla truko 130 metų, ir tik XX a. pabaigoje istorikai pradėjo tyrinėti senuosius archyvus ir paskelbė dokumentus, susijusius su Duglaso konclageriu.

Federalinis Duglaso koncentracijos lageris buvo įkurtas 1862 m. vasarį prie Mičigano ežero netoli Čikagos. Lageryje buvo kalinami tiek konfederatai kariškiai, tiek ir paprasti piliečiai iš šiaurinių valstijų. Kalinimo sąlygos buvo siaubingos.

Skurdūs maisto daviniai buvo sulaikomi už menkiausius prasižengimus, dėl to nuteistieji badavo. Perpildytame,  medikamentų stokojančiame lageryje dešimtys tūkstančių sulaikytųjų (neturinčių net kuo užsikloti) bet kuriuo metų laiku gyveno apdriskusiose palapinėse ir mirė nuo šalčio.

Mačiusiųjų liudijimais, už bandymą pabėgti nuteistuosius užbadydavo durtuvais; bausmės už prasižengimus ir kaltes, taikytos Duglaso  lageryje, stulbina žiaurumu.

Šaltuoju metų laiku sargybiniai vertė nusikaltusiuosius nusimauti kelnes, sėstis ant sniego arba ant sušalusio grunto ir laikė juos taip daugelį valandų.

Plakė diržais su metalinėmis sagtimis. Dažnai plakdavo tol, kol metalinės sagtys prasiskverbdavo iki kaulų.

Kalinį pastatydavo basą ant sniego ir taip laikydavo keletą valandų. Sargybiniai sekė, kad nuteistasis nejudėtų. Apie tai buvo galima spręsti iš pėdsakų ant sniego. Daugelis po tokios bausmės likdavo be pirštų. Jei žmogus trypčiojo ar pajudėdavo iš vietos, jį papildomai plakdavo diržu.

Jei nuteistasis per lėtai reaguodavo į komandą keltis, jį kelioms valandoms pakabindavo už kojų. Taip pat už bausmę kalinius vertė stovėti susilenkusius ir tiesiomis kojomis, kol iš nosies pradėdavo bėgti kraujas ir aptekę krauju akių obuoliai priversdavo rėkti iš skausmo.

Kaliniai didelėmis grupėmis (po kelias dešimtis) būdavo užrakinami dešimties kvadratinių  pėdų  kambaryje su labai mažu langu.

Dar viena bausmė — „jojimas mulu“. Prie vartų, aukštai virš žemės buvo įtaisyti rėmai, ant kurių padėdavo siaurą siją. Ant tos sijos sodindavo nuteistąjį ir laikydavo tol, kol jis prarasdavo sąmonę ir nukrisdavo. Kartais bausmę paįvairindavo pridėdami „pentinus“: prie kojų pririšdavo kibirus su smėliu.

Išvardinta toli gražu ne viskas, tačiau bendram įspūdžiui susidaryti pakanka.

Jokios nuteistųjų apskaitos nuo pat pradžios Duglaso lageryje praktiškai nebuvo, ir egzistuoja nuomonė, kad daugelis „dingusių be žinios“ konfederatų iš tikrųjų žuvo šiame lageryje ir buvo palaidoti nežinia kur, nes kapų irgi niekas neskaičiavo. Dalis mirusių nuteistųjų buvo palaidoti pelkėtoje dirvoje, ir dėl to jokių kapų pėdsakų neįmanoma rasti.

Pagal lagerio istoriją, maždaug 12 000 kalinių pergyveno rūsčias 1862 ir 1863 metų žiemas, kai temperatūra nukrisdavo žemiau nulio. Tuo laiku žuvo nuo   1 400 iki 1 700 žmonių, tačiau broliškame kape netoli lagerio buvo galima suskaičiuoti tik 615. 700 – 1000 žmonių tiesiog išnyko.

Iki 1866 gruodžio 1 buvo surasti tik 1 402 kapai (iš anksčiau suskaičiuotų 2 968). Apie 2 000 žmonių iki šios dienos laikomi dingusiais be žinios. Kiek konfederatų iš tikrųjų perėjo per Duglaso lagerį  – nežinia.

Mirtingumo lygis Duglase viršijo Andersonvilio „rodiklį“, be to, ir pats Andersonvilio lageris buvo įkurtas žymiai vėliau nei Duglasas – 1864 m. kovą, ir apie žiaurumus, kuriuos patyrė konfederatai šiame konclageryje, parašyta pakankamai daug…

16 akrų užimantis kalėjimas  Andersonvilyje, Džordžijos valstijoje, buvo atidarytas 1864 m. vasarį. Buvo numatyta sutalpinti apie 10 tūkst. nuteistųjų. Birželį žmonių skaičius šoktelėjo dvigubai. „Vieta buvo tiek prikimšta, kad obuoliui nebuvo kur nukristi, – rašė vienas nelaimingas karo belaisvis. Konfederatai nedelsdami pristatė būtinus pastatus papildomuose 10 akrų, tačiau kalėjimas vis vien buvo perpildytas ir trūko resursų.

Ypač trūko maisto; standartinis dienos davinys buvo gabalėlis kukurūzų duonos ir menkas kąsnelis kiaulienos, produktai dažnai būdavo sugedę. „Tai ne kas kita, kaip Bado vieta, kiekvienos valdžios gėda“, – rašė tas pats nuteistasis.

Daugelis karo belaisvių neturėjo elementariausio stogo virš galvos, kad galėtų apsiginti nuo stichijų. „Daugelis plėšė į skutus savo apatinius baltinius, kelnes,  marškinius, susiūdavo juos visus ir taip jiems pavykdavo pasidaryti šiokią tokią priedangą“,  – pasakojo nuteistasis. Nepaisant siautėjančių ligų, tokių kaip skorbutas ir gangrena, vaistų čia niekas nepristatydavo. „Daugybė kalinių turėjo atviras žaizdas, kurios pūliavo ir knibždėjo lervomis“, – pasakojo nuteistasis Sąjungos kapitonas.

Karo belaisviai ne tik nuo ligų mirdavo: juos dar ir žudydavo, jeigu peržengdavo „mirties liniją“ iš medinių stulpų 19 pėdų atstumu  nuo kalėjimo. Tie, kurie užeidavo už šios ribos, būdavo sušaudomi sargybinių. Kai kurie kaliniai, iš nevilties bandydami užbaigti kančias, sąmoningai peržengė šią liniją.

Po karo kapitonas Henris Vircas, Andersonvilio kalėjimo komendantas, buvo pripažintas kaltu „dėl sąmokslo turint tikslą pakenkti sveikatai ir sunaikinti federalinių kalėjimų nuteistuosius“ ir „nužudymu pažeidžiant karo įstatymus ir taisykles“. Daug nuteistųjų liudijo prieš jį, nors kai kurie šalininkai tvirtino, kad jis buvo viso labo atpirkimo ožiu, vykdžiusiu įsakymus iš aukščiau. Kaip ten bebuvę, jį pakorė 1865 m. lapkričio 10.

1965 m. pasibaigus karui medicinos sesuo Karla Bart ir buvęs kalinys D. Etvoteris pažymėjo buvusių kareivių kapus. Juos laidojo negiliose duobėse šalia kalėjimo.

Valstybė nuo tada paskelbė šią vietą nacionalinėmis karinėmis kapinėmis. Dabar ten įrengtas muziejus.

Nukankintų Duglase pietiečių atminimas įamžintas kur kas kukliau.

1895 m., praėjus trisdešimčiai metų po pilietinio karo, toje vietoje, kur buvo konclageris, pietiečiai ant broliško  kapo, kuriame ilsisi daugiau kaip 6000 konfederatų,  pastatė nedidelį paminklą.

Paminklas žuvusiems Duglaso lageryje