Kensingtono mįslė

Amerikos atradėjo laurai priskiriami Kolumbui. Tačiau pirmojo atradėjo vardą ne kartą buvo bandoma iš jo atimti. Pavyzdžiui, jais ne kartą pretendavo tapti skandinavai. Kiek iečių buvo sulaužyta po to, kai buvo aptiktas! Ne mažiau įdomi ir kita istorija apie Kengsintono akmenį, ant kurio savo runas paliko vikingai.

Radinys fermoje

1897 metų lapkričio mėnuo. Olafas Ochmanas, išeivis iš Švedijos, kartu su jaunesniuoju sūnumi Eduardu rovė kelmus savo rančoje Minesotos valstijoje. Kai prie vieno kelmo įbedė kastuvą į žemę, pasigirdo keistas garsas. Vyras suprato: žemėje guli kažkoks daiktas. „Lobis“, - šmėstelėjo Olafo galvoje. Jis pasiuntė sūnų pakviesti vyresnįjį brolį. Kai šis atėjo, visi trys ėmė įnirtingai kasti. Po kiek laiko jis pamatė kažkokio didelio akmens, suspausto tarp persipynusių medžio šaknų, dalį. Rančos šeimininkas iš pradžių nusprendė, kad tai tik didelis riedulys. O kokia iš jo nauda? Jokios! Tačiau Olafas, geriau įsižiūrėjęs, suprato, kad su išvadomis paskubėjo. Ant akmens buvo matyti iškalti įrašai jam nežinoma kalba. Jis liepė sūnums kasti, kol akmuo bus išlaisvintas iš žemės. Taip ir padarė. Ochmano spėlionės pasitvirtino: beveik ant viso akmens paviršiaus buvo kažkoks tekstas. Fermeris nesugalvojo nieko geresnio, kaip pakrauti akmenį į vežimą ir nuvežti į nedidelį Kengsintono miestelį, kuriame buvo įsikūrusi jo tautiečių, švedų emigrantų, bendruomenė. Vienas jų suprato, kad tai ne šiaip tekstas, o runos. Bendruomenės nariai pasitarė ir nusprendė, kad būtų gerai akmenį parodyti kokiam specialistui. Padarė užrašų kopijas ir jas nusiuntė O. Breidžiui, kuris Minesotos universitete nagrinėjo skandinavų kalbas. Profesorius atidžiai išnagrinėjo kopiją, tačiau nepareiškė jokio noro atvykti j vietą, kaip to prašė laiške bendruomenės nariai. Breidas buvo įsitikinęs: užrašai akmenyje - akivaizdus falsifikatas. Olafas Ochmanas nuliūdo, nes tikėjosi savo radiniu išgarsėti. Tačiau jam teko susitaikyti su savo likimu, įkelti akmenį į vežimą ir pargabenti atgal (paranormal.lt).

8 gotai ir 22 norvegai

Akmuo nejudinamas pragulėjo keletą metų, kol 1907 metais jį pastebėjo Ochmano tautietis Hjalmaras Holandas. Jis užsidegė idėja įrodyti, kad runos ant akmens yra originalios, surado senovės skandinavų rašto specialistą ir už savo pinigus užsakė vertimą. Išverstas tekstas skelbė: „Aštuoni gotai ir dvidešimt du norvegai leidosi tirti žemes, esančias į vakarus nuo Vinlando. Mes įkūrėme stovyklą prie dviejų akmenuotų salų vienos dienos kelionės į šiaurę nuo šio akmens atstumu. Kartą išėjome žvejoti, o grįžę namo aptikome dešimt kraujuojančių ir mirštančių žmonių. Dieve visagali, apsaugok mus nuo pikto. Dar dešimt žmonių liko jūroje prižiūrėti mūsų laivus keturiolikos dienų atstumu nuo šios salos. 1362 metai“. Kolumbas Ameriką atrado 1492 metais. Jeigu užrašas akmenyje yra originalus, tai reiškia, kad kažkas tai padarė kur kas anksčiau. Panašu, kad Kristupas Kolumbas su savo atradimu pavėlavo net 130 metų!

Holandas besąlygiškai tikėjo, jog pirmaisiais Amerikos atradėjais buvo skandinavai. Norėdamas tai įrodyti visam pasauliui, tam pašventė net penkiasdešimt savo gyvenimo metų. Holandas triumfo sulaukė 1940 metais, kai akmuo atsidūrė Vašingtone Stitsono moksliniame tyrimo institute. Holandas surado savo šalininką - daktarą Metju Stirlingą, Amerikos etnologijos biuro direktorių. Jis akmenį pavadino „galimai pačiu svarbiausiu archeologiniu objektu, kuris iki šiol buvo aptiktas Šiaurės Amerikoje“. Žodis „galimai“ yra nepaprastai svarbus. Metju Stirlingas nebuvo pasiryžęs prisiimti visos atsakomybės, juo labiau, kad kiti mokslininkai su jo vertinimu nesutiko. Tačiau Holandui tai neturėjo reikšmės. Jis kiekviena proga teigė, jog kalbama apie originalą, ir įrodymui pateikdavo Stirlingo žodžius.

Vikingų epocha

Dėl žemėje rasto akmens kilo toks ažiotažas, kad jį tirti apsiėmė profesorius Erikas Volgrenas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele. Po kruopščios ir visapusiškos runų analizės jis paskelbė išvadą: runos ant akmens - grubi klastotė. Pirma, daugelio žodžių, kurie buvo iškalti akmenyje, senovės skandinavai paprasčiausiai nenaudojo. Antra, kai kurie žodžiai buvo angliškos kilmės. Trečia, atskirų žodžių galūnės nebūdingos XIV amžiui, tačiau jos buvo paplitusios XIX amžiuje. Ketvirta, visi skaičiai tekste parašyti arabiškais skaitmenimis, tačiau tuo metu runose buvo paplitęs skaičių rašymas romėniškais skaitmenimis.

Kai Erikas Volgrenas paskelbė savo demaskuojančią išvadą, jį užsipuolė Holando šalininkai. Profesorius laikėsi savo ir reikalavo įrodymų. Runų akmens gynėjai patraukė į archyvus ir sugebėjo surasti informaciją, kad vikingai naudojo ir arabiškus skaitmenis. Jie vėl buvo sukritikuoti: „Panašių žodžių ir gramatinių formų egzistavimas įvairiose skandinaviškose tarmėse Viduramžių pradžioje ir viduryje pats savaime nėra pakankamas įrodymas, - rašė R. Džeimsas ir N. Torpas knygoje „Senovės paslaptys“. - Nors atskiri elementai ant Kengsintono akmens gali būti originalūs, runas tiriantys mokslininkai mano, kad tekstą reikia traktuoti kaip vieną visumą, ir tik po to spręsti apie jo autentiškumą“.

Karšti ginčai truko daug metų. Versija apie „skandinavų pėdsaką“ nedavė ramybės daugeliui žmonių, tarp kurių daugiausia buvo pačių skandinavų. Jų manymu, vikingai 1362 metais galėjo nesunkiai nukeliauti į kitą pasaulio kraštą. Tuo metu jau buvo sukaupę didelę tolimų kelionių patirtį. VIII amžiuje jie terorizavo Angliją, Airiją, Škotiją. IX amžiaus pabaigoje jie pasiekė Prancūzijos krantus, kiek vėliau atrado Islandiją ir Grenlandiją bei pasiekė Šiaurės Ameriką. Skandinavų valdovų apetitas augo tarsi ant mielių. 1316 metais į Norvegijos sostą atsisėdo Magnusas II Eriksonas, kuris vėliau buvo išrinktas ir Švedijos karaliumi. Jis vykdė aktyvią užkariavimo politiką, bandė užgrobti Livoniją, Estiją, Naugardą. 1354 metais jis paprašė Pauliaus Knutsono plaukti į Grenlandiją „ginti“ ten gyvenančius krikščionis. Kaip mano Holandas, Knutsono ekspedicija, sudaryta iš švedų ir norvegų, galėjo nukrypti į vakarus, išlipti į krantą Vinlande, o po to prasiskverbti tolyn į žemyno gilumą. Dalį ekspedicijos dalyvių galėjo nužudyti aborigenai, tai ir buvo užrašyta runose ant Keningstono akmens. Po žudynių likę gyvi žmonės galėjo tapti „baltųjų indėnų“ genties įkūrėjais. Ši gentis - mandatai - gyveno prie Misūrio krantų. Tačiau visa tai tik prielaidos: užrašų apie Knutsono kelionę į Ameriką nėra.

Paskutinį smūgį Kengsintono akmens gynėjai sulaukė praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje. Trys švedai, gulėdami mirties patale, prisipažino, kad tai jie pagamino falsifikatą, taip norėdami apkvailinti mokslininkus, kurie iš aukšto žiūrėjo į vikingus.

Taip daromi pinigai

Dabartiniu metu Kensingtono akmuo saugomas muziejuje Aleksandrijoje - mieste, esančiame už dešimties kilometrų nuo Vašingtono. Šis muziejus buvo specialiai sukurtas vieninteliam eksponatui - runų „artefaktui“. Reikia pasakyti, kad šio akmens autentiškumas iki šiol yra didelis klaustukas, tačiau amerikiečiams tai netrukdo iš to padaryti traukos objektą. Kaip gali kukli Aleksandrija pritraukti turistus? Dabar joje yra geras jaukas keliautojams. Amerikiečiai šio reikalo ėmėsi iš pagrindų - kaip jie moka. Vos tik turistas patenka į memorialinio parko teritoriją, priešais akis jam iškyla didžiulė vikingo figūra, ant kurio skydo iškalta: „Aleksandrija - Amerikos lopšys“. Prie vikingo kojų guli akmuo - to paties Kensingtono akmens su runomis kopija. Šalia akmens - lentelė su išverstu tekstu, kad kiekvienas galėtų perskaityti ir įsitikinti, jog viskas vyko būtent taip, kaip užrašyta runose. Kam amerikiečiams prisireikė antros Amerikos atradimo versijos - skandinaviškos? Vienintelė priežastis - banalus siekis užsidirbti. JAV turi teisę gyvuoti bet kuri idėja, svarbiausia, kad ji būtų pelninga. Pavyzdžiui, Bostone yra „blogo“ meno muziejus, kuriame eksponuojami beskoniai tapybos pavyzdžiai. Sent Džozefo mieste rengiama paroda, kurioje rodomi patys įvairiausi daiktai, ištraukti iš pacientų skrandžių operacijų metu. Ir į šias parodas lankytojai tiesiog plūsta! Todėl runų akmens muziejus tiesiog privalo būti sėkmingas. O tai, kad dėl šio akmens buvo tiek daug ginčų, muziejui tik suteikia dar daugiau populiarumo.