Maisto pramonės apgaulės

Jeigu pasaulyje egzistuoja kažkas, prieš ką maisto pramonė grumsis iki mirties, tai tik prieš tai, kad jūs turėtumėte bent truputėlį galimybių kontroliuoti savo maistą. Jie turi sandėlius, prikimštus visko, ką jie ten užpirko praeitą savaitę ir ko reikėtų atsikratyti – ir jie tai padarys, visas „gėrybes“ sumaitindami jums. Ir nėra jokio skirtumo, kiek įvairiausių įkyrių „ingridientų sąrašų“ ir priemonių vartotojams ginti skiria mus nuo jų.

Slaptas ingridientas – medis

Žinote, kas baugina? Laikraščiai. Arba, jeigu tiksliau, jų nebuvimas. Internetas ir kitokia elektroninė žiniasklaida beveik sunaikino klasikinius spausdintus leidinius, dėl jų nukrito praktiškai visų jų tiražai. Jūs niekad nesusimąstėte, ką daro su visa ta nebereikalinga mediena?

Paklausite, kokį tai turi ryšį su maisto produktais? O mes sąžiningai žvelgiame jums į akis, o paskui lėtai nukreipiame žvilgsnį į prakąstą spurgą jūsų rankoje. O, velnias!

Ką daro su visa ta nebenaudojama medienos mase? Ogi užmaskuoja ją kokiu nors neaiškiu pavadinimu ir priverčia jus ją suvalgyti – štai ką jie padaro. Ir tuo užsiima visi. Sirupas blynams Aunt Jemima? Celiuliozė. Sluoksniuotis Pillsbury Pastry Puffs? Celiuliozė. Visur celiuliozė.

Pasirodo, celiuliozė gali suteikti maisto produktams reikiamą konsistenciją, dėl to ją gaminančios kompanijos labai noriai ėmė naudoti ją tokių nereikalingų ir nepadoriai brangių ingridientų kaip sviestas ir miltai pakaitalu. Kadangi 30% pigesnė celiuliozė yra valgoma ir nenuodinga, FDA nemato priežasčių, dėl ko reikėtų riboti jos naudojimą maisto produktuose. Celiuliozę rasime beveik visur, negelbėja net natūralūs produktai – celiuliozė juk iš esmės kažkada irgi buvo medis ir tuo pagrindu gali būti laikoma natūraliu produktu.

Blogiausia celiuliozėje ne tai, kad jos pilna visur, bet kad ji apskritai nėra maistas. Skirtingai negu tikri, įprasti produktai, už kuriuos, kaip jums atrodo, jūs mokate, celiuliozės visiškai nesuvirškina žmogaus organizmas ir ji neturi jokios maistingosios vertės. Jeigu jos kiekis produkte viršija konkrečią ribą, jūs, visiškai neperdedant, gausite daugiau maistingų medžiagų, jei nulaižysite pirštų antspaudus nuo to produkto įpakavimo.

Apelsinų sultys

Greitai sugalvokite patį naudingiausią gėrimą, kurį gali pasiūlyti artimiausia parduotuvė. Sakote, apelsinų sultys? Tos pačios, kurias jus verčia gerti, kai susergate? Bet juk jos turi būti panacėjos į vaistus, tiesa? O užrašai ant įpakavimo visuomet byloja apie naudą sveikatai, dėžutės tiesiog mirga nuo „100% natūralios!“, „Ne iš koncentrato!“ ir „Be cukraus!“

O Kodėl gi tuo nepatikėjus? Jeigu kalbėti apie gamybą, tai apelsinas – ne dešrelė. Imate vaisius, išspaudžiate, supilate rezultatą į pakelius, su minkštimu, ar be jo. Istorijos pabaiga, pradedame mėgautis skoniu.

O ką, jeigu jums pasakytų, kad jūsų „šviežiai išspaustos“ sultys gali būti netgi labai metų ar dviejų senumo, o jas gaminant buvo naudojama kažkas, kas kėlė šleikštulį pačiam Reanimatoriui? Jūs niekad nesusimąstėte, kaip kiekvieno natūralių, sveikų sulčių paketėlio turiniui pasiseka turėti visiškai tokį patį skonį, be to, tai beveik nepriklauso nuo markės ar fakto, esama sultyse kokių nors priedų ir konservantų, ar nesama?

Procesas išties prasideda nuo to, kad apelsinus išspaudžia, bet tai pirmas ir paskutinis natūralus žingsnis visoje procedūroje. Paskui sultys nedelsiant supilamos į gigantiškus rezervuarus, iš kur pašalinamas visas deguonis. Tai leidžia saugoti skystį nuo sugedimo maždaug metus laiko. Štai kodėl sultys tiekiamos ištisus metus, netgi kai apelsinų sezonas jau baigėsi.

Technologija turi tik vieną blogą savybę, žvelgiant gamintojų akimis – ji atima iš skysčio absoliučiai bet kokį skonį. Ir taip – gamintojas turi cisterną su vandeninga vaisių mase, kurios skonis kaip popieriaus ar dar kažkas panašaus. Ką vargšui gigantui – gėrimų gamintojui daryti? Ne bėda, jis įkvėps į tą bragę naują aromatą, panaudodamas kruopščiai atrinktą cheminių medžiagų kompoziciją, kurią vadina skonio paketu. Pastaruosius gamina tos pačios parfumerijos kompanijos, kurios kuria ir kvepalų formules.

Ir, dėka baltų dėmių įstatymuose, jų netgi nejaudina skonio pakete esančių chemikalų išvardijimas turinio etiketėje. Girdite tą silpną aimaną iš virtuvės? Tai jūsų vakar pirktas Mitute Maid. Jis jau žino, kad jūs žinote.

Amoniake išmirkyti hamburgeriai

Bet kuris restoranas, prekiaujantis hamburgeriais, iš kailio neriasi, įtikinėdamas jus jų švarumu ir natūralumu. Tokie tinklai kaip Makdonaldsas („Visi mūsų burgeriai pagaminti iš 100% jautienos, kurią tieki fermos, garantuojančios kokybę“) ir Taco Bell („Kaip ir visa JAV jautiena, mūsų šimtaprocentinė premium klasės jautiena yra patikrinta JAV žemės ūkio ministerijoje, o paskui – 20 mūsų kokybės kontrolės punktų) su šypsenomis garantuoja gyvulių skerdienos autentiškumą.

Ir jeigu nekreipsime dėmesio į retas žarnyno lazdelių epidemijėles, mėsa išties švari. Nerimą kelia tik tai, kaip jie pasiekė šio švarumo.

Amoniakas. Radikali medžiaga, naudojama trąšose ir krosnių valymui – girdėjote apie tai? Jis išties neblogai naikina žarnyno lazdeles. Buvo sugalvotas technologinis procesas, per kurį kotletas pereina kiaurai vamzdį, kuriame jis prisotinamas amoniako dujų. Ir jūs greičiausiai niekad apie tai nebūtumėte sužinoję, jeigu ne atvejai, kai mėsos partijos taip prasmiro amoniaku, kad pirkėjai grąžino jas atgal.

Amoniako technologija – kompanijos Beef Product Inc išradimas, firma iš pradžių sukūrė ją kaip būdą panaudoti pačias pigiausias gyvūno dalis, vietoje visokiausių ten „premijinių pjausnių“, kuriuos taip neprotingai siūlo konkurentai (ir kuo giriasi maitinimo tinklai). Dėl to Beef Product praktiškai susiglemžė sau visą Amerikos kotletų ir sumuštinių rinką, užgrobė 70%. Dėkui, amoniake!

Pseudo uogos

Įsivaizduokite keksą su mėlynėmis. Netgi su mūsų ką tik įgytomis žiniomis apie tai, kad į tešlą galima pridėti nežinia kiek celiuliozės, gana sunku neryti seilių, žvelgiant į šį kepinį. Čia didžiausias pačių uogų nuopelnas. Labiausiai džiugina, kad jos yra tiek naudingos, kad net neįprasta, kad gali būti dar ir tokios skanios.

Mėlynės gali pagerinti bet kokį patiekalą, štai kodėl jos dedamos į tiek daug įvairiausių produktų. Galima pagalvoti, kad mėlynių plantacijos kasmet vis plečiasi… Tiesa, iš to nebūtų jokios naudos, kadangi jūsų per pastaruosius metus suvalgytų mėlynių uogų iš tokių laukų kiekis, greičiausiai, artimas nuliui.

Maisto produktų, kuriuose turėtų būti mėlynių, tyrimų rezultatai rodo, kad dauguma jų turi nenatūralią kilmę. Visi tie sultingi, ilgai kramtomi neaiškios formos uogų gabaliukai yra absoliučiai dirbtiniai, pagaminti iš kukurūzų sirupo ir nedidelio rinkinuko chemikalų – dažiklių ir kitokių, pažymėtų begale raidžių bei skaičių formulėse.

Jie puikiai darbuojasi klastodami uogas, kad atskirtume tą bjaurastį nuo tikrų mėlynių, teks pasitelkti chemijos laboratoriją. Jei žinote, ko ieškote, galite išsiaiškinti sudėtį, nors gamintojai linkę į mimikriją, naudodami įvairius idiotiškus terminus, tokius kaip „mėlynių dribsniai“ ar „mėlynių traškios pagalvėlės“.

Yra visa eilė esminių skirtumų tarp mėlynių ir jų bjauraus antipodo: pseudo uogas galima ilgiau saugoti, jos, suprantama pigesnės. Tačiau jos neteikia absoliučiai jokios naudos sveikatai ir neturi jokių maistingų medžiagų. Žinoma, tai nesustabdys gamintojų, jie ir toliau žersis pelną, puošdami įpakavimus šviežių uogų paveiksliukais ir kitokiomis kvailomis užuominomis.

O dabar – geros naujienos. Įstatymas iš tiesų reikalauja iš gamintojų nurodyti vartotojams visus dirbtinius ingridientus. Bloga naujiena, deja, yra ta, kad jie apėjo ir šitą apribojimą. Visų pirma – sausuose pusryčiuose Kellogs Mini Wheats. Jie tiesiog užkabino paveiksliuką su uogomis, net nepasirūpinę paslėpti, kad jų dribsniai atrodo lyg pagaminti iš kartono.

Produktų grupė Betty Crocker ir bandelės Target nuėjo kitu keliu, iškeliančiu apgaulės meną į aukštesnes sferas. Į jų sudėtį įtraukiamas nenustatytas tikrų uogų kiekis. Tokiu būdu jie gali teisėtai pasakoti reklamoje apie natūralius aromatizatorius, tuo pat metu daugumą uogų pakeisdami surogatais.

Yra dar vienas metodas, vadinamas „o man dzin“, kurį atvirai demonstruoja kompanija General Mills su savo paruoštais vartoti grūdais Total Blueberry Pomegranate. Parduodant prekę, teigiama, kad joje įdėta kone kibiras uogų ir granato, o įpakavimas mirga nuo pačių protingiausių žodelyčių,kokius tik sugebėjo išgalvoti marketingo skyrius. Iš tiesų gi netikros ten ne tik mėlynės. Tuo pačiu padirbo ir nelaimingus granatus.

Vištos „natūraliose sąlygose“

„Laisvai sudėtų“ vištų kiaušinių pirkimas – vienas paprasčiausių būdų pasijausti sąmoningu vartotoju – juk jie bent jau taip pat lengvai prieinami, kaip ir „įprasti“ kiaušiniai, gaminami pramoniniu mastu tuose košmariškuose Didžiojo Kiaušinio gigantiškuose vištų kalėjimuose. O jie juk ir kainuoja beveik vienodai. Nėra jokių priežasčių nepirkti šitų kiaušinių, net jeigu mes iš tikrųjų negalime pasakyti, ką tas terminas „laisvai padėti“ reiškia. Tačiau gyvūnai turi gyventi oriomis sąlygomis. Galų gale, pirkime ir „laisvą“ vištieną!

Pagal įstatymus, apibūdinimas „laisvas“ reiškia, kad auginamos mėsai vištos „turi priėjimą prie išorinės aplinkos“. Aha, ne tokios jos jau ir laisvos, kaip manėme, ir terminas taikomas tik vištoms, kurias augina mėsai. Bet bent jau nedidelė laisvė išlieka, kažkaip susijusi su išorine aplinka ir panašiai.

Žodžiai galingi, o žodis „laisvas“ pagal savo pirminę prasmę reiškia aptvarų ir apribojimų nebuvimą. Tai daro jį dar galingesniu ir nepriklausomai nuo mūsų protingumo, pasąmonėje iškyla mažyčių, bet išdidžių naminių paukščiukų su kaubojiškomis skrybėlėmis paveikslas. Jie strykinėja po prerijas ant nedidukų arkliukų ir palieka po savęs pėdsakus iš skanių laisvų kiaušinių. Visa tai galima iliustruoti mandolinos muzika.

Realybėje kokių nors taisyklių, kaip vartoti terminą „laisvas“, neegzistuoja. Pramonė puikiausiai tai žino ir sėkmingai verčia mus priimti mitą apie laisvę už gryną pinigą, net jeigu paukštis taip vadinamose natūraliose sąlygose gyvena tokiame pat kalėjime, kaip ir vištos, laikomos narvuose. Išskyrus tai, kad visas jų gyvenimas praeina greičiau kalėjimo duše negu narve.

Mito apie „laisvę“ suvokimas palaipsniui auga ir nors gamintojai, kurie pernelyg pervertino savo galimybes, pakliuvo į kalėjimą (turimas galvoje atvejis, kai buvo nuteistas anglų urmininkas, kuris pirko vištų kiaušinius ir perpardavinėjo juos kaip „laisvų“ vištų produktą), tai nekeičia bendro vaizdo. Beje, Europa imasi drausti „narvinę“ kiaušinių gamybą nuo 2012 metų. Atspėkite, kas ją pakeis?

Kvaili teiginiai apie naudą sveikatai

Riešutai, mažinantys širdies ligų riziką. Jogurtai, gerinantys virškinimą ir imunitetą. Vaikų maistas, saugantis jūsų vaikutį nuo atopinio dermatito, kad ir kas tai bebūtų. Šiandien tokie produktai – visur, ir tenka pripažinti, kad juose sunkoka įžvelgti kokią nors ydą. Mes vis tiek valgome jogurtus, o jeigu taip, tai kodėl nepadarius gero darbo savo pilvukui?

O taip yra todėl, kad mes negalime nuolat laužyti galvos, iš kur atsirado tie stebuklingi produktai. Kažkada arachisas buvo tiesiog arachisas, o paskui staiga paaiškėjo, kad tai panacėja nuo širdies nepakankamumo. Gal visai neseniai našiai pasidarbavo mokslas apie maistą? O gal kažkas ir vėl mus apgavo, kas gerokai labiau tikėtina.

Didžioji dalis teiginių apie produktų gydomają galią – tai ganėtinai senoviška technika: menas kabinti makaronus ant ausų. Neva medicinos nustatytą stebuklingo jogurto „gydomąjį efektą“ galima visiškai nuvainikuoti – lengvai ir iš pagrindų.

Viskas prasidėjo 2002 metais, kai dauguma paprastų maisto produktų staiga atrado savyje iki šiol neregėtas, antgamtines savybes. Tuo metu FDA pristatė mums naują išankstinio pareiškimų apie prekių naudą patvirtinimo kategoriją. Pavadino juos „sertifikuotais pareiškimais apie naudingumą sveikatai“, o iš esmės tai buvo tik dar vienas marketinginio marazmo sąrašas, kurį kompanijos gali naudoti, jeigu jų produktai patenkina konkrečias sąlygas. Tame nebuvo nieko naujo. Naujove tapo teiginiai, kad patvirtinant pareiškimus dėl naudingumo sveikatai, nebereikalaujama mokslinių įrodymų konsensuso.

Kadangi nebereikalauja konsensuso (tai valdiškas vertimas iš „užmokėk žmogui laboratorijoje, kad jis pasakytų, kad tavo produktas stebuklingas, o mes laikysime jo žodžius omenyje, kad ir ką jis ten pasakytų“), kompanijos tarsi nuo grandinės nutrūko. Kiekviena jų staiga įsigijo porą-trejetą respektabilių mokslininkų, o moksliniai darbai, kuriuos jie skelbė, suteikė erdvės įvairiausioms marketinginėms fantazijoms. Mes nesakome, kad nė vienas tų produktų negali pasigirti naudingomis savybėmis. Jų ten per akis, tik, vat, sunkoka jas atrasti nesibaigiančiame vis naujų ir naujų kliedesių sraute. Nagi, maisto pramone – tiesiog pasakyk mums teisybę. Nejau nesupranti, kad liaudis sužiaumos, kad ir kaip ten viskas bebūtų? Juk žmonės vis tiek, kaip ir anksčiau, perka cigarete, ar ne tiesa?