Jakutija – rūstus ir neaprėpiamas kraštas, esantis Rusijos tolimųjų rytų į federalinės apygardos šiaurėje. Tas, kas turėjo laimes pabuvoti Jakutijoje, niekada neužmirš savotiškos ir nepaprastai gražios gamtos, narsių ir tuo pačiu metu dvasingų žmonių, kurie būtinai svečią nustebina pasakojimais apie paslaptingas vietas, kurių šioje senovinėje žemėje yra tikrai daug.
Jakutų šamanai ir senoliai iš lūpų į lūpas perduoda istorijas apie taip vadinamas jėgos vietas. Kaip teigia dabartiniai parapsichologai, šios vietos pasižymi ypatinga energija, kuri žymiai skiriasi nuo tos, kuri paprastai sklinda nuo kitų gamtos objektų. Tokia vieta yra Butelio uola, esanti Neriungrio uluse. Ši uola ypatinga tuo, kad ją sudaro retai sutinkamas chromo diopsidas, kuris savo sudėtimi panašus į smaragdą. Iš išorės Butelio kalnas primena sudaužytą ir mirtinai supresuotą stiklą, nuo kurio bet kuriuo metų laiku sklinda silpna šiluma. Vietiniai gyventojai tiki, kad uola gydo akių ligas ir netgi padeda susigrąžinti prarastą regėjimą.
Reikia veidu prisiglausti prie šilumą skleidžiančios uolos ir ilgai bei atidžiai žiūrėti į jos pusiau skaidrią matinę gelmę. Kartais, kaip pasakoja uluso gyventojai ar tie, kuriems pavyko atsikratyti negalios, per storą stiklinę prizmę žmogus mato nepaprastus kito pasaulio vaizdus: nežemišką landšaftą, judančius fantastinius gyvūnus ir pusiau permatomas dvasių figūras. Yra manoma, kad tam žmogui, kuriam pasiseka pamatyti šiuos vaizdus, atsiveria „trečioji akis“, kurios dėka jis įgauna „dvasinį regėjimą“.
Dar viena nepaprasta iš Jakutijos atkeliavusi legenda susijusi su nematomu Šamano medžiu, kuris, atseit, auga prie įvažiavimo į vieną iš seniausių Jakutijoje Chonu gyvenvietę Momsko rajone. Paprastai medis yra nematomas, jį gali pamatyti tik šamanai (ir tai ne visi), kurie stebuklingų ir amžinai žaliuojančių medžio šakelių pagalba buria, o įkišę galvą į didžiulę drevę, kuri vietinių gyventojų teigimu yra jarangos dydžio, bendrauja su protėvių dvasiomis. Pagal prietarus, kai Šamano medis žus, bekraštės jakutų žemės panirs po vandeniu.
Pražūtingos vietos
Vietiniai kraštotyrininkai pasakoja, kad Jakutijoje yra ne mažiau tuzino „pražūtingų vietų“, apie kurias žinoma nuo neatmenamų laikų. Pavyzdžiui, tokia vieta laikoma garsusis Mirties slėnis, kurio grunte aptikti stambūs nežinomos kilmės metaliniai objektai, skleidžiantys šilumą. Vietiniai gyventojai šiuos objektus vadina „katilais“. Jakutų ir evenkų medžiotojai, kuriems teko pabuvoti šiame liūdnai pagarsėjusiame slėnyje, pasakoja, kad giliuose metaliniuose urvuose gyvena vienaakės būtybės, apsirengusios metalo spalvos drabužiais. Šios būtybės kartais leidžia garsus, kurie primena sužeisto lokio riaumojimą.
Viena iš pačių keisčiausių Jakutijos vietų – taip vadinamas Taškas, esantis Majos kaimelyje Megino-Kangalaso uluse. Maždaug 30×50 m dydžio plote visiškai neauga jokia augmenija, šią vietą aplenkia gyvūnai. XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje vietinės kaimo tarybos pirmininkas tris kartus bandė šioje vietoje pasistatyti rąstinį namą, kuris kiekvieną kartą dėl nežinomų priežasčių sudegdavo, vos tik pasibaigdavo statyba. Tuomet šiuo reikalu netgi buvo susidomėjusios atitinkamos respublikos tarnybos, kurios įtarė, kad gaisrai gali būti liaudies priešų rankų darbas. Tačiau surasti bent vieną padegėją taip ir nepavyko.
XX amžiuje liūdnai pagarsėjo Kolymos kelio atkarpa, kurią vėliau vietiniai gyventojai pavadino „kaulų keliu“. Ši atkarpa driekiasi po Tatineko uluse esančiais Velnio vartais – dvejomis dantytomis uolomis, pakibusiomis virš kelio. Vos tik buvo baigti kelio tiesimo darbai, šioje vietoje prasidėjo labai dažnos avarijos, pareikalavusios žmonių aukų. Vairuotojai, kurie važinėja Kolymos keliu, tvirtina, kad po Velnio vartais dažnai galima pastebėto permatomas šviesias figūras, bėgančias per kelią, o šalia kelio – švytinčias kaukoles, kurios kartais ima piktdžiugiškai juoktis.
Nematytų žvėrių krašte
Su daugybe Jakutijos vandens telkinių – nuostabaus grožio ežerais ir kunkuliuojančiomis upėmis – yra susiję nemažai padavimų apie paslaptingus gyvūnus, kurie vietinių tautų sąmonėje asocijuojasi su dieviškomis būtybėmis. Viena iš garsiausių Jakutijos pabaisų – Labynkyro velnias, gyvenantis Labynkyro ežere Oimiakono uluse. Iš vietinių gyventojų pasakojimų galima susidaryti vaizdą, kad pabaisa primena milžinišką lydeką su ragu ant galvos. Labynkyro velnias gyvena požeminiuose urvuose, kurios jis pats išrausė ežero dugne. Monstrui priskiriami šiose vietose pasitaikantys naminių gyvūnų ir vaikų dingimai – atseit, velnias jais minta.
Ciukotkos gyventojai Elgygitgyno ežere gyvenančią būtybe vadina Kliglu. Ši ilga, padengta storais žvynais būtybė kartais iškylą į ežero, kuris susiformavo prieš 3,5 milijono metų, lygų paviršių ir parodo savo nugarą su pilku peleku bei skleidžia labai žemus garsus.
Su čučuna – paslaptingu Verchojansko uluso gyventoju – susiję daugybė kraupių vietinių gyventojų prietarų. Ši būtybė, gyvenanti tiek vandenyje, tiek taigoje, panaši į beždžionę su žmogaus galva. Senieji gyventojai teigia, kad ant žmogaus patekęs čučunos kraujas išveda žmogų iš proto, o ant kūno patekęs būtybės mėšlas ar šiurkščios vilnos kailio gabaliukai sukelia baisias ir ilgai negyjančias opas.
Jakutijoje tikrai labai daug visokių stebuklų, todėl kiekvienais metais į šią šalį atvyksta vis daugiau žmonių, norinčių prisiliesti tiek prie šalies paslapčių, tiek prie neįprastos kultūros. Ne vienas tikisi atskleisti amžių paslaptis, kurias patikimai saugo ši rūsti, tačiau nuostabi žemė.
