Neįminta perkūno paukščio mįslė

Pastaraisiais metais viso pasaulio kriptozoologai nagrinėja nuotrauką, padarytą maždaug prieš pusę amžiaus, kurioje galima pamatyti legendinį perkūno paukštį. Žmonės, kuriems teko matyti šią nuotrauką, pasakoje, kad joje matoma medinė svirno siena, prie kurios vinimis prikaltas didžiulis negyvas paukštis išskleistais sparnais. Paukščio plunksnos yra tamsios, jis pats panašus į erelį.

Priešais svirną stovi šeši vyrai su kaubojiškomis skrybėlėmis. Jie stovi, ištiesę rankas į šalis ir tarpusavyje liesdamiesi pirštų galais. Jeigu laikyti, kad atstumas tarp suaugusio vyro ištiestų rankų pirštų galų yra apie 2 metrai, tai galima paskaičiuoti, kad nežinomo paukščio išskleisti sparnai siekia 11 metrų (paranormal.lt).

Liudininkai šią nuotrauką yra matę garsaus gamtininko Aivano Sandersono (1911-1973) rankose. Sandersonas žinomas savo straipsniais apie Škotijoje gyvenančią Nesę, Džersio velnią, žmogų-drugelį ir kitus neįprastus faunos atstovus bei laikomas vienu iš garsiausių kriptozoologų.

1966 metais jis išvyko į Šiaurės Pensilvaniją, iš kur ateidavo ne vienas pranešimas apie paslaptingą perkūno paukštį. Būtent šios kelionės metu jis ir padarė garsiąją nuotrauką.

Pirmosios žinios apie šį paukštį pasirodė 1890 metais. Tais metais Kolorade Springse leidžiamame laikraštyje buvo išspausdintas nedidelis straipsnis, kuriame buvo pranešama apie du kaubojus, kurie savo akimis Kolorado prerijoje matė tikrą paukštį-pabaisą, kurio išskleisti sparnai siekė ne mažiau kaip 10 metrų. Kaubojai tvirtino, kad šaudė į paukštį iš savo šautuvų, tačiau nepataikė.

„Paukščio akys buvo tarsi dubenėliai, o kojos priminė arklio kojas. Paukščio kūnas padengtas juodomis plunksnomis, kurios saulėje žvilga. Jis tupėjo ant žemės, tačiau kai mes prišliaužėme arčiau ir iššovėme, pabaisa pakilo į orą ir nuskrido“, - taip keistąjį paukštį apibūdino kaubojai.

Legendos apie perkūno paukštį Pensilvanijoje pasakojamos jau ne vieną šimtmetį. Apie šiuos mitus rašė amerikiečių istorikas Robertas Limanas. Skraidantis monstras pasirodo vasaromis, jis atskrenda iš Apalačų kalnų. Šie pasakojimai pasikartoja, kaip nustatė Limanas, kas trisdešimt metų. Vietiniai gyventojai mano, kad paukštis gyvena kažkur aukštai kalnuose.

Legendas apie didžiulį paukštį vienokia ar kitokia forma pasakoja visų Šiaurės Amerikos vietinių tautų gyventojai, gyvenantys ties vakarine pakrante - nuo Kalifornijos iki Aliaskos, centrinėje žemyno dalyje ir JAV šiaurės rytuose, Didžiųjų ežerų rajone.

Kri genties indėnai pasakoja, kad paukštis atskrenda prieš perkūniją — nuo to ir kilo jo pavadinimas. Kri indėnai tiki, kad plunksnuotasis monstras ne tik jaučia būsimą perkūniją, bet ir pats ją iššaukia bei sparnų mostais sukelia perkūną.

Čerokių genties indėnai šį paukštį vadina tanuva. Čerokiai šio paukščio juodomis plunksnomis siaubingai bijo, nes mano, kad jis iš lopšių grobia mažus vaikus. Baisusis paukštis mažyliais maitina savo jauniklius.

Sju genties indėnai paukštį vadina mečkvanu. Savo kelionės į Pensilvaniją metu Sandersonas dalyvavo asiniboinų genties indėnų (sju genties atšaka) šventėje. Mokslininkui nuostabą sukėlė tradiciniai indėnų rūbai, papuošti įvairiaspalvėmis plunksnomis. Ypač didelės buvo juodos plunksnos. Asiniboinai gamtininkui papasakojo, kad šios plunksnos priklausė mečkvanui, kurį prieš keletą dešimtmečių nužudė genties vadas. Pagal tradiciją medžiotojas, užmušęs paukštį, tampa vadu.

Tačiau nušauti didžiulį paukštį yra gana sudėtinga, nes jo kūnas padengtas labai tvirtomis plunksnomis ir stora oda. Kulka ne visuomet pramuša šį šarvą taip, kad paukštis neišgyventų, jį nužudyti gali tik taiklus šūvis į akį. Tokį šūvį atlikti gali tik ypač taiklūs šauliai. Be to, paukštis yra ypač atsargus ir agresyvus, pasitaiko atvejai, kai jis mirtinai užkapoja medžiotojus.

Indėnai mokslininkui papasakojo, kad paukštis į jų žemes atskrenda iš Apalačų kalnų kas trisdešimt metų. Sandersonas išreiškė norą pamatyti paukštį ir, jei pasiseks, jį nufotografuoti. Tačiau asiniboinai perspėjo svečią to geriau nedaryti. Mečkvanas nemėgsta rodytis žmonėms, o jeigu juos sutinka, stengiasi užkapoti savo galingu snapu. Todėl ieškoti skraidančios pabaisos galima, tik turint tikslą ją nužudyti.

Sandersonas nusisamdė šešis kaubojus ir vieną palydovą - indėną iš asiniboinų genties. Jie ilgai Apalačų priekalnėse bandė aptikti mečkvaną, ir tik po savaitės tai pavyko padaryti.

Plunksnuotąjį milžinišką paukštį susekė indėnas, jaunas vaikinas, tačiau tai jam baigėsi tragiškai. Mečkvanas kirto snapu indėnui į akį, šis ėmė garsiai rėkti. Išgirdę riksmą subėgo kaubojai. Jie čiupo šautuvus ir tiesiog kulkų lietumi nušovė monstrą.

Būtent tuomet ir buvo padaryta garsioji nuotrauka. Sandersonas ketino negyvą paukštį parsigabenti į Niuarką, kur gyveno ir dirbo. Jis norėjo trofėjų visapusiškai ištirti ir po to padaryti paukščio iškamšą. Tačiau paukštis buvo toks didelis ir sunkus, kad jam pergabenti būtų reikėję sunkvežimio.

Mokslininkas kartu su savo bendražygiais leidosi į miestą, kur sužeistajam indėnui, netekusiam akies, buvo suteikta medicininė pagalba. Užmuštąjį paukštį jie paliko šalia apleisto svirno, tačiau kai kitą dieną Sandersonas su padėjėjais grįžo į tą vietą su išsinuomotu sunkvežimiu, negyvo paukščio neberado.

Sandersonas įtarė, kad prie paukščio dingimo gali būti rankas prikišę asiniboinai, tačiau indėnai tai neigė. Jie pasakė, kad paukštį nusitempė kitas mečkvanas, kad galėtų pašerti savo jauniklius.

Indėnai mokslininką apkaltino tuo, kad jų gentainis neteko akies, ir paskelbė, kad Sandersoną ištiks nelaimė. Gali būti, kad vietinių gyventojų pranašavimuose buvo dalis tiesos. Praėjus metams, ekspedicijos į arktinius Kanados rajonus, kur gamtininkas bandė susekti baltąjį lokį mutantą, metu jis nušalo kojas ir neteko pėdų. Visus likusius metus mokslininkas sunkiai sirgo ir buvo prikaustytas prie lovos.

Šiandieniniai kriptozoologai iš JAV bandė surasti Sandersono ekspedicijos į Pensilvaniją dalyvius - paukštį nušovusius kaubojus ir akies netekusį indėną, tačiau pasirodė, kad jie visi mirę. Gali būti, kad tai buvo perkūno paukščio kerštas.

Sandersonas rengėsi išleisti knygą apie paslaptingąjį paukštį, kurioje turėjo būti išspausdinta ir minėtoji nuotrauka. Tačiau visa kriptozoologo surinkta medžiaga, susijusi su mečkvanu, paslaptingu būdu dingo.