Meilė, Ištikimybė ir Skyrybų Iššūkiai: Mano Istorija

Santykiai gali būti kaip rožinė svajonė, tačiau realybė dažnai būna sudėtingesnė. Po kelerių metų santuokos su „pliušiniu meškiuku“ Mantvydu susidūriau su iššūkiu, kuris viską apvertė. Ką daryti, kai mylimas žmogus pasirenka kitą? Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo emocine kelione ir savęs paieška po skyrybų.

Kai ištekėjau už Mantvydo, buvau įsitikinusi, kad tai – visam gyvenimui! Mano vyras buvo kaip mielas „pliušinis meškiukas“ su mielu pilvuku ir blizgančia plikute, ir būtent taip atrodančią šią „brangenybę“ gavau iš savo anytos.

Klausiate, ką aš radau tame „skudure“? Būtent savo gerumu ir švelnumu jis mane ir patraukė. O jo išvaizda? Na, ji atitiko jo charakterį.

Nuo pat jaunystės manyje nebuvo realizuoti kažkokie motiniški instinktai. Buvau pasiruošusi tapti vyrui rūpestinga mama – kepti jam pyragėlius, lyginti kojines ir kalbėti švelnius žodžius. Mainais iš jo reikėjo tik ištikimybės. Maniau, kad su tokia išvaizda ir kukliu charakteriu jis niekada nepasiduos išorinėms pagundoms. Tačiau, kaip greitai paaiškėjo, klydau.

Mano sutuoktinio neaplenkė amžiaus vidurio krizė.

– Atleisk, mieloji, pamilau kitą moterį, – net verkė Mantvydas.

Aš plėšiausi tarp jausmų. Pyktis ir gailestis kovojo mano širdyje.

– Kas ji bent tokia? – paklausiau.

– Oi, tu neįsivaizduoji, ji tokia puiki mergina! – Mantvydas pradėjo giedoti ditirambus savo naujajai pasijai. – Mes su ja susipažinome atsitiktinai, firmos vakarėlyje. Ji dirba partnerių firmoje. Tokia jauna, graži! Oi, tu pas mane irgi graži. Bet su ja jaučiuosi 15 metų jaunesnis.

Visi mano negalavimai kažkur dingo!

– Jei taip, aš duodu skyryboms, – atrėžiau aš.

– Žinoma, žinoma, – sutiko sutuoktinis, – bet aš kaip padorus vyras nupirksiu tau butą ir atiduosiu visas santaupas!

Pakalbėjau su juo šiek tiek kitaip, nei anksčiau.

– Tu neturi pinigų butui, – pasakiau.

– Taip? – pasikasė plikę Mantvydas. – Na, tada nupirksiu tau studiją. O kol kas gyvenk čia.

Ačiū, kad jis šitaip rėžia, bet aš dar nesu pasiruošusi tai priimti.

Vyras susirinko savo mantą ir išėjo, o aš nesusilaikiau ir apsižliumbiau. Labai norėjosi kam nors pasiskųsti, bet kam?

Tėvų seniai neturėjau, draugėms nesinorėjo skųstis, nes jos niekada mano Mantvydo nemėgo. Suaugusiai dukrai, kuri gyvena atskirai, nenorėjau užkrauti šeimyninių reikalų. Bet ji vis tiek sužinos…

Anytai? Taip, ji visada bus jo pusėje.

Tiesą sakant, anyta apsireiškė pati – be ceremonijų atsirakino duris savo raktu ir nuo slenksčio pareiškė:

– O kodėl namai nesutvarkyti?

Piktai pažvelgiau į ją – tik jos pamokslų man dabar tetrūksta!

– Ponia Ona, galbūt jūs dar nežinote, bet dabar čia gyvenu viena, – pasakiau aš. – Jūsų nuostabusis Mantvydas išėjo pas jauną meilužę. Man dabar nė dėl ko čia tvarką palaikyti – man ir taip gerai.

– Na, taip jau tau ir gerai, – atsakė anyta, – o aš viską žinau.

– Jei jūs atėjote dėl buto, – tęsiau aš, – tai Mantvydas gailestingai leido man jame gyventi. Bet man tokios dosnios dovanos nereikia, štai susitvarkysiu su jausmais ir pradėsiu ieškotis kito buto.

Išsinuomosiu! Aš juk suprantu, kad butas jūsų su sūnumi per pusę – taigi, dabar jūs čia šeimininkė.

– Tai aš kaip tik dėl to buto ir atėjau su tavimi pasikalbėti, – pasakė anyta. – Nusprendžiau, kad perrašysiu savo dalį tau. Imk pasą ir einam pas notarą.

– Ar jūs savame prote?! – vos ne surikau aš. – Tyčiotis atėjot?!

Anyta atsisėdo ant sofos, ramiai žiūrėdama į mane. Greičiau krokodilai skraidys danguje, nei ji man butą perrašys!

– Buvau pas Mantvydą ir mačiau jo pasiją, – pasakė Ona. – Ir atvirai tau pasakysiu, kad tokia jo nepaleis. Ji neleis Mantvydui nupirkti tau studijos, net jei jis labai norės.

Ir aš jaučiu, kad tai tiesa. Ji pridūrė:

– O man čia jos nereikia! Prie tavęs aš jau pripratau. Tu, palyginus su ja, dar nieko. Taigi, priėmiau sprendimą perrašyti savo buto dalį tau, bet su viena sąlyga: kai Mantvydas pasilakstys ir grįš pas tave, tu jį priimsi ir jūs gyvensite toliau kartu.

Ne, to jau per daug! Kodėl turėčiau priimti neištikimą vyrą ir jam atleisti? Nori mane papirkti puse buto?

Mano sąskaita anyta nori užsitikrinti sau ramybę? Kaip jai viskas paprasta! O apie mano jausmus ji nepagalvojo?

– Geriau eisiu į gatvę! – rėžiau aš.

– Na, na, tu dabar taip kalbi, – ramiai atsakė anyta. – O kai nutiks taip, kaip aš numatau, pati atšliauši pas mane ant kelių. Niekas sveikam prote buto neatsisako! O sąlygą tau iškėliau visai įgyvendinamą.

Mano sūnus – toli gražu ne blogiausias variantas. O kad apgavo, tai ne tu pirma, ne tu paskutinė.

– Bet aš… Man nieko iš jūsų nereikia, – buvau bepradedanti aš.

– Duodu tau savaitę pagalvoti. Laikrodukas tiksi – Mantvydas jau greitai gali grįžti, – su šiais žodžiais anyta apsisuko ir išėjo.

O ką čia galvoti? Aš ne iš kokio šiukšlyno! Štai truputį atsigausiu ir pradėsiu ieškotis nuomojamo būsto. O su šia nevykėlių šeimynėle daugiau nenoriu turėti jokių reikalų!

Naujausi tyrimai rodo, kad santuokos krizė, pavyzdžiui, amžiaus vidurio krizė, gali smarkiai paveikti santykius. Psichologai rekomenduoja atvirą komunikaciją ir emocinį palaikymą, kad būtų išvengta neištikimybės ir skyrybų.