Ar „homo sapiens” žmogų sukūrė ateiviai?

Žmogaus atsiradimo klausimas jau seniai žmonijai neduoda ramybės. Juk žmogus – vienintelis protingas sutvėrimas Žemėje. Būtent protas ir išskiria mus iš kitų įvairių Žemėje gyvenančių rūšių. Protingojo žmogaus – homo sapiens – atsiradimas neabejotinai susijęs su proto vystimųsi.

Hipotezė, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, pastaruoju metu labai kritikuojama. Nei kaukolės padidėjimas, nei natūralioji atranka negali sukurti proto. Tam būtinas kokybinis šuolis jo tiesioginio protėvio evoliucijoje. Yra nuomonė, kad toks šuolis, t.y. šiuolaikinio žmogaus atsiradimas, įvyko dėl tiesioginio ateivių iš kitų planetų įsikišimo.

Originalią hipotezę šiuo klausimu iškėlė žymus astronomas ir istorikas Zacharijus Sitčinas – rusų kilmės amerikietis. Nors ši hipotezė atrodo tarsi fantastika, tačiau ji paremta senųjų egiptiečių ir šumerų rašytinių dokumentų pagrindu. Šiuose šaltiniuose buvo aptikti įrodymai, kad Žemėje labai seniai lankėsi ateiviai iš kosmoso, kurie genų inžinerijos būdu ir sukūrė žmonių rasę.

Galima trumpai išdėstyti Sitčino teoriją. Saulės sistemoje yra ne tik 9 žinomos planetos, tačiau ir dar viena – Nibiru planeta, arba X planeta, kuri išskrenda už Saulės sistemos ribų ir tik kas 36 šimtmečiai priartėja prie Žemės. Manoma, kad pirmą kartą ateiviai iš šios planetos – Žemėje apsilankė prieš 445 tūkstančius metų. Jau tada ateivių civilizacija buvo žymiai toliau pažengusi, nei mūsų planetoje. Vienas iš svarbiausių pasiekimų buvo tai, kad ateiviai mokėjo ir sugebėjo atlikti tarpplanetinius skrydžius Saulės sistemoje. Tačiau už šį fantastišką progresą reikėjo sumokėti didžiulę kainą – Nibiru planetoje buvo išeikvoti resursai.

Ateiviai į Žemę žiūrėjo, kaip į tokių resursų šaltinį. Tam, kad būtų galima išgauti gamtos turtus, ateiviai, turėję žinių genų inžinerijos srityje, sukūrė vergus – anuakius, pasižyminčius ribotomis protinėmis savybėmis. Ateiviai anuakius ir apgyvendino mūsų planetoje. Šie kosmoso „juodadarbiai” iš Žemės gelmių kasė įvairiausias naudingąsias iškasenas, kurios po to būdavo transportuojamos į Nibiru planetą.

Ateivių kolonijos centru tapo Pietų Mesopotamija, kur žymiai vėliau atsirado šumerų valstybė. Nors į garsųjį Fridricho Engelso posakį, kad darbas iš beždžionės sukūrė žmogų, mokslininkai šiuo metu žiūri labai skeptiškai, tačiau anunakių atveju jis yra teisingas -jie darėsi vis protingesnį, sumanesni ir netgi ėmė kovoti dėl savo teisių.

Tada ateiviai nusprendė sukurti jiems pakaitalą – tiesiogine to žodžio prasme. Tai kažkas panašaus, kaip dabar kuriamos naujos naminių gyvūnėlių veislės. Kaip pradinė „medžiaga” buvo pasirinkta pusbeždžionė Homo erectus – statusis žmogus, nors žmoniškų bruožų joje buvo labai mažai. Ateiviai iš Nibiru pusbeždžionų patelių kiaušialąstes ėmė apvaisinti anuakių sperma ir atvirkščiai.

Naujos rūšies kūrimo procesas truko labai ilgai. Kaip sakoma, pirmasis blynas prisvilo – pirmieji iš kryžminimo gimę vaikai buvo labai silpni ir greitai mirdavo. Vėliu atsirado „pusfabrikačiai” be lytinių požymių. Tačiau ateivių mokslininkai nenuleido rankų ir tęsė savo darbus. Neginčijama sėkmė buvo į žmogų panaši būtybė drebančiomis rankomis, didelėmis akimis ir blogai veikiančiomis kepenimis. Galų gale ateiviams pavyko sukurti tai, ko siekė – šiuolaikinį žmogų. Z.Sitčino nuomone, būtent taip galima paaiškinti, kodėl pusbeždžionė, iki tol 2 milijonus metų nesugebėjusi išsivystyti iš akmens amžiaus, labai greitai pasikeitė, pradėjo užsiimti medžiokle, maisto rinkimu, žemės ūkiu, o vėliau netgi ėmė lydyti metalą.

Tačiau ateivių iš Nibiru planetos laukė nemaloni staigmena. Žmogus ėmė labai greitai daugintis ir, kas ateiviams buvo visiškai nepriimtina, ėmė apsigyventi plačiose teritorijose, gerokai nutolusiose nuo ateivių kontrolės centrų. Žmogus pasirodė esąs niekuo ne geresnis už maištininkus anuakius, netgi atvirkščiai – jis buvo visiškai nevaldomas ir agresyvus. Tolimesnis žmonių panaudojimas, kaip darbininkų vergų, turinčių išgauti iš žemės gelmių naudingąsias iškasenas, pasirodė praktiškai neįmanomas.

Ateivių vadovybė nusprendė sunaikinti savo nenusisekusį kūrinį, o tuo pačiu ir visus savo buvimo Žemėje pėdsakus. Jie paveikė mūsų planetą galingu energetiniu impulsu, kuris sukėlė didžiulį potvynį ir užliejo visą sausumą. Tačiau tarp ateivių, dirbusių su žmogaus kūrimo projektu, atsirado tokių, kurie paslapčia simpatizavo savo kūriniui. Jie ne tik perspėjo apie numatomą potvynį, bet ir padėjo skubiai pastatyti didelį laivą. Į šį laivą įlipo pats protingiausias iš tuometinių žmonių, biblinis Nojus, apdairiai pasiėmęs į laivą kiekvieną gyvūnų porą.

Ateiviai pakilo į kosmosą, kur palaukė, kol Žemėje nuslūgs vanduo. Kai nusileido į mūsų planetą, norėdami įvertinti savo „darbo” rezultatus, labai nustebo, kai pamatė, kad homo sapiens rūšis neišnyko! Nepaprastas žmogaus gyvybingumas ir protavimas, nedaug kuo nusileidžiantis pačių ateivių protiniams sugebėjimams, privertė juos pakeisti pyktį į pasigailėjimą. Jie nusprendė pasidalinti su žmonėmis savo žiniomis ir taip padėti sukurti jų pačių civilizaciją. Pirmiausiai ateiviai išmokė žmones žemdirbystės. Tam buvo pasirinkta šumerų gentys, gyvenusios Tarpupyje, šiuolaikinio Irako teritorijoje, kur senovėje atsirado Kišo miestas. Po 500 metų jie savo misionierišką misiją pakartojo Egipte, o dar po tūkstančio metų – Indo upės slėnyje.

Štai tokia nepaprasta istorija nutiko žmogui anot Z.Sitčino hipotezės. Šios teorijos teisingumą gali pagrįsti paskutiniai medikų atradimai.

Savo laiku garsusis Leonardas da Vinčis, kuris puikiai žinojo žmogaus anatomiją, mūsų kūną laikė tobulu gamtos kūriniu, kuriame „nieko netrūksta ir nieko nėra per daug”. Nuo tų laikų praėjo daug metų, dabar medikai teigia, kad genijus buvo neteisus – žmogaus kūne yra „nereikalingų” organų. Ir tokių yra ne 1-2, o net 90! Štai tik keletas pavyzdžių.

Pirmiausia, tai apendiksas – aklosios žarnos kirmėlinė atauga. Kažkada apendiksas buvo kaip celiuliozės kaupimo rezervuaras ir netgi dalyvavo kraujo gamybos procese, gamindamas į leukocitus – baltuosius kraujo kūnelius. Kai žmonės pradėjo vartoti ne tokį grubų maistą, šis organas nebeatlieka savo paskirties, gana neretai tampa infekcijos šaltiniu, kurį tenka operuoti.

Tai pat gamta mums paliko neveikiančius raumenis. Pavyzdžiui, poraktinis raumuo, einantis nuo pirmojo šonkaulio iki raktikaulio, neatlieka jokios funkcijos. Ilgasis delno raumuo, jungiantis alkūnę su riešu, nebeišlaiko žmogaus svorio, kas buvo svarbu judant, kabinantis rankomis už šakų. Rudimentiniai padų raumenys šiuolaikiniame gyvenime visiškai nereikalingi – jie tik gali padėti tada, kai su kojų pirštais bandoma paimti kokį daiktą.

Dar vieni nereikalingi raumenys – tai išoriniai ausų raumenys, skirti judinti ausis. Yra manoma, kad kažkada žmogus nuolat kraipė ausis ne tam, kad nuvaikytų įkyrius uodus ir muses, bet tam, kad tarp daugybės garsų išgirstų keliančius pavojų ir galėtų laiku pabėgti.

Visai žmogui nereikalingi ir kakliniai šonkauliai – skersinės 7-ojo kaklo slankstelio ataugos, kurios, esant apkrovai ir tam tikrai pozai, spaudžia nervų raizginį ir taip sukelia įvairaus intensyvumo skausmus, kuriuos pašalinti galima tik chirurginiu būdu. Be to, nelabai reikalingi ir kaklo slanksteliai, kurie daro kaklą ilgesniu, grakštesnių, tačiau neretai tampa skausmo šaltiniu.

Uodegikaulis – rudimentinė atauga. Daugelis gyvūnų turi uodegą, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą judėjimo metu ir apsiginti nuo kraujasiurbių vabzdžių. Žmogaus kūne šis kaulas visiškai nereikalingas, o jo traumos būna tokios skausmingos, kad tenka atlikti vaistų blokadas.

Kalbant apie žmogaus organizmo atavizmus, reikia paminėti antrinius vyriškus požymius – barzdą ir ūsus, antakius, plaukais apaugusią krūtinę, nugarą ir galūnes. Daug nepatogumų nereikalingi plaukai sukelia moterims. Atsiradus drebuliui ar stresinėse situacijose mes jaučiame, tarsi kūnu bėgiotų skruzdėlės. Taip bauginančiai mūsų tolimi protėviai sutikdavo nekviestus svečius. Skruzdėlės – tai vegetatyvinė raumenų reakcija, pakelianti plaukų svogūnėlius. Kuo daugiau ant kūno likę plaukų, tuo labiau juntamas skruzdėlių bėgiojimas.

Taip pat neaišku, kam gamta kai kuriems vyrams paliko kažką panašaus į gimdą bei spenelius, o moterims – šalia kiaušidžių esančius kanalus, kurie vyrams reikalingi sėklai išlieti. Šie nereikalingi organai dažniausiai neįtakoja žmogaus sveikatos, tačiau, kilus uždegimui, jais turi būti tinkamai pasirūpinta.

Senovės artefaktas kuriame vaizduojama 10 planetų

Protiniai dantys išdygsta paskutiniai. Tai visiškai nereiškia, kad šių dantų turėtojas tapo protingesnis. Tolimoje senovėje šiais dantimis buvo kramtomas kietas maistas, o dabar šie dantys dažnai būna karieso šaltiniu. Ypač merginoms neprideda grožio žemi antakiai, įvairios žandikaulių anomalijos, išsikišę iltiniai dantys. Kai kurie mokslininkai teigia, kad nosies kaulai irgi yra rudimentas. Jei šie kaulai būtų mažesni, kaip primatų, žmonės rečiau sirgtų ausų, gerklės ir nosies ligomis. Gana didelė nosies ertmė jau seniai nebeteko savo funkcinės paskirties, nes joje esantys receptoriai nebegali užuosti silpnų kvapų.

Mokslas visus šiuos „perteklius” akina tuo, kad tai yra rudimentiniai, t.y. neišsivystę organai, kurie prarado savo pirmykštę paskirtį, ir atavizmas, evoliucijos metu iš protėvių atėjęs paveldėjimas. Tačiau vos tik pradėjus rimčiau apie tai aiškintis, kyla abejonės.

Neįmintos mįslės

Manoma, kad mūsų protėviai buvo aukštesnieji primatai, kuriems priklauso gorilos, orangutangai ir šimpanzės. Pirmieji hominidai, pavadinti australopitekais, Afrikoje atsirado prieš 3-4 milijonus metų. Būtent australopitekai sugebėjo atsistoti ant kojų ir iš miško išeiti į savaną, kur judėjimas ant dviejų kojų ypač naudingas būdavo, kai reikdavo ilgai vytis grobį. Maždaug prieš 2 milijonus metų Afrikoje atsirado Homo erectus – statieji žmonės. Būtent hominidai davė pradžią neandertaliečiams ir dabartinio tipo žmonėms, iš kurių pirmiausia išsivystė kromanjoniečiai -tai įvyko vos prieš 40 tūkstančių metų. Galima padaryti logišką išvadą, kad aukštesnieji primatai turi turėti visus anatominius požymius, tame tarpe ir visus „nereikalingus” organus.

Kalbant apie virškinimo traktą, tai visokį maistą vartojančio žmogaus virškinimo trakto ilgis yra 10-13 kartų ilgesnis už jo ūgį, kaip pas žoliaėdžius, o augalinės ląstelienos skaidymas vyksta storojoje žarnoje. Šimpanzės, kurios mielai maitinasi mėsa – įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, driežais, pelėmis, netgi kolektyviai medžioja smulkius kanopinius ar kitas beždžiones, žarnyno ilgis žymiai mažesnis. Dar tolimesni mūsų protėviai, plėšrūs žinduoliai, apendikso visiškai neturi. Beje, primatai neturi ir ausies raumenų, o jų „lokatoriai” mažesni, nors gyvenime vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį, nei žmogaus ausys.

Tai reiškia, kad evoliucijos metu protingasis žmogus taip ir neatsikratė nereikalingų organų, kurių neturi protėviai primatai. Tai kažkaip nelogiška.

Žmogus pasižymi dar viena labai įdomia fiziologine savybe, kurią pirmiausia pastebėjo gydytojai, dirbantys su kosmonautais. Kaip teigia gydytojas Genadijus Selezniovas, daug metų sutinkantis Kazachstane po ilgalaikių skrydžių nusileidžiančius kosmonautus, žmogaus organizmas labai greitai prisitaiko prie nesvarumo būsenos. Jau 2-3 skrydžio dieną normalizuojasi žmogaus virškinimo sistemos veikla, iš kraujo pašalinamas perteklinis skystis, prie nesvarumo prisitaiko vestibiuliarinis aparatas, kuris kažkada atsirado dėl nuolatinio sunkio jėgos poveikio mūsų planetoje. O štai atvirkštinė adaptacija po skrydžio trunka žymiai ilgiau – netgi keletą savaičių, nors, atrodytų, viskas turėtų būti atvirkščiai.

Būtent dėl ateivių įdiegtų genų šiuolaikinis žmogus paveldėjo „nereikalingus” organus iš savo tolimojo protėvio Homo erectus – stačiojo žmogaus. Šių genų evoliucijos procesas nepaveikė. Netiesioginis šios hipotezės patvirtinimas yra tas, kad nėra vienareikšmiško atsakymo į klausimą – kodėl žmogaus genomas susideda iš 223 genų, kurių neturi protėviai ankstesnėje evoliucijos stadijoje? Šis moksliškai įrodytas faktas iki šiol nedera nė su viena evoliucijos teorija.

Apie tikrai galimą Nibiru planetos egzistavimą patvirtina neseniai padarytas japonų mokslininkų atradimas. Jie apskaičiavo, kad Saulės sistemos pakraštyje klaidžioja paslaptinga X planeta. Ji juda elipsės formos orbita, kurios spindulys yra 15-26 milijardai kilometrų. Ši planeta Saulę apskrieja ilgiau nei per 1000 metų. Suprantama, kad ir prie Žemės ši planeta priartėja ne dažniau.

Tiems, kuriems visi išdėstyti faktai atrodo pernelyg neįtikinami, gali prisiminti vieno mokslininko pasakytus žodžius: „Mokslas – tai tarsi linksma moteris, kuri nemėgsta, kad su ja bendraujama tik rimtai”.