Chemoterapijos pasekmės - mirties priežastis chemoterapija

NAUJI TYRIMAI. Maždaug 8 proc. vėžiu sergančių pacientų atlaiko tik pirmas dvi chemoterapijos savaites - taip rodo naujas, nerimą keliantis tyrimas.

Tuo metu, kai farmacijos investicijos nukreipiamos imunoterapijai, teikiančiai naujos vilties gydant vėžį, staiga viešumon iškilo faktų apie mirtinas chemoterapijos pasekmes. Per 30 dienų nuo chemoterapijos pradžios miršta 3 kartus daugiau ligonių, nei iki šiol buvo manoma, o kai kurios Didžiosios Britanijos ligoninės praneša, kad per pirmą gydymo mėnesį mirė beveik pusė pacientų. Daugelis - kaip tik per pirmas savaites, rašo žurnalas "Ko gydytojai Tau nepasako".

Mirštamumo rodiklis aukštesnis tarp vyresnio amžiaus pacientų ir skiriasi pagal regionus, tačiau apskritai rodikliai yra šokiruojantys. Per pirmą mėnesį nuo chemoterapijos miršta 3 proc. vėžiu sergančiųjų, todėl tai verčia manyti, kad jų mirties priežastis yra ne vėžys, bet terapija.

Per ankstesnius tyrimus jau minėta, kad mirštamumas per pirmas 30 dienų būna 0,8 proc. Aukštesnis rodiklis būna tarp pacientų, kurie serga plaučių vėžiu - 8 proc., o tarp krūties vėžiu sergančiųjų - 2 proc.

Pirmaujantys onkologai, įskaitant Didžiosios Britanijos visuomenės sveikatos agentūrą (Public Health England) ir kitus, susijusius su labdaros organizacija Cancer Research UK, pripažįsta, kad atskiros ligoninės pranešė, jog beveik pusė pacientų mirė per pirmas 30 dienų nuo chemoterapijos pradžios.

Dauguma mirties atvejų konstatuojama tarp 11-tos ir 15-tos dienos nuo chemoterapijos pradžios, ir labiausiai paplitusi mirties priežastis yra sepsis dėl neutropenijos - infekcija, susiformuojanti organizme po staigaus leukocitų skaičiaus sumažėjimo. Tai pavojinga, nes leukocitai yra svarbūs tinkamam imuninės sistemos funkcionavimui. Tyrėjai daro išvadą, kad tuomet, jei prie bendros vėžiu sergančių pacientų būklės prisideda chemoterapijos šalutiniai reiškiniai, pavyzdžiui, kai chemoterapija taikoma paliatyviniais tikslais (siekiant švelninti simptomus, o ne gydyti), padaroma daugiau žalos nei naudos.

Tyrėjai apibendrino duomenis apie 23 tūkst. krūties vėžiu sergančių asmenų ir daugiau nei 9600 asmenų su plaučių vėžiu, kurie 2014-aisiais pradėjo gydytis kurioje nors iš Didžiosios Britanijos ligoninių. Visi šie žmonės buvo vyresni nei 24-erių (vidutinis tyrimo dalyvių amžius buvo 54 metai). Didžiausias mirštamumas per pirmas 30 dienų buvo tarp vyresnio amžiaus pacientų ir tų, kuriems chemoterapija buvo taikoma kaip vaistas, o tai ragina manyti, jog šie žmonės gaudavo didesnę medikamento dozę.

Per pirmą gydymo mėnesį chemoterapija, konkrečiai -sepsis dėl neutropenijos, t. y. infekcija, kuri prasideda po staigaus leukocitų skaičiaus sumažėjimo kraujyje, buvo priežastis 7,5 proc. mirties atvejų.

Didesnis mirštamumas buvo ir tarp tų vėžiu sergančių asmenų, kuriems niekada anksčiau nebuvo taikyta chemoterapija, o tai skatina manyti, kad ši terapija tikrai gali būti mirtina (nepriklausomai nuo to, ar ji taikoma vėžiui gydyti, ar sergančio būklei palengvinti). Todėl asmenims, kuriems chemoterapija taikoma pirmą kartą, reikia skirti daugiau dėmesio ir per pirmas 30 dienų juos atidžiau stebėti, nes terapijos poveikis jiems gali būti stipresnis.

Tiesa, rezultatai įvairiose ligoninėse skiriasi. Milton Keinso miesto ligoninė pranešė, kad per pirmas 30 chemoterapijos dienų mirė apie pusė vėžiu sergančių pacientų, kurių bendras skaičius buvo nedidelis, savo ruožtu Lankašyro mokomosiose ligoninėse (The Lancashire Teaching Hospitals), taikant chemoterapiją nedidelėmis dozėmis paliatyviniais tikslais, mirštamumo rodiklis buvo 28 proc. Nedaug atsiliko Kembridžo universiteto ligoninės (The Cambridge University Hospitals), kuriose per pirmas 30 dienų mirė apie 20 proc. pacientų.

Mirštamumas nefiksuojamas

Tyrėjų nuomone, tiesa apie chemoterapijos mirtinas pasekmes dažnai slepiama. Beveik visais atvejais, kurie buvo stebimi, kaip mirties priežastis buvo nurodoma ne chemoterapija, o vėžys, todėl sunku įvertinti medikamentų toksišką poveikį. Tai ir paaiškina, kodėl dauguma mokslininkų mano, kad mirštamumo rodiklis per pirmas 30 dienų yra daug žemesnis.

Tyrėjai iš Karališkosios Marsdeno ligoninės (The Royal Marsden Hospital), didelio onkologinio centro Londone, neturėjo pasikliauti duomenimis mirties liudijimuose, nes jie turėjo tiesioginę prieigą prie pacientų duomenų, tačiau ir jų gauti rodikliai buvo tokie patys. Per pirmą mėnesį chemoterapija sukėlė 7,5 proc. mirties atvejų, ir šiais atvejais mirties priežastis buvo sepsis dėl neutropenijos, t. y. infekcija, kuri būna po staigaus leukocitų skaičiaus sumažėjimo.

Tyrėjų grupė analizavo beveik 2000 vėžiu sergančių asmenų duomenis, kuriems chemoterapija buvo taikoma nuo 2005 metų balandžio iki rugsėjo. Per pirmas 30 dienų nuo terapijos pradžios mirė 161 pacientas, ir tyrėjai mano, kad daugiau nei tris ketvirtadalius šių mirties atvejų sukėlė vėžio progresavimas. Tyrėjai nebuvo tikri dėl likusių 25 mirties atvejų, vis dėlto jie linkę manyti, kad 12 atvejų iš 161 sukėlė kaip tik chemoterapija. Dauguma mirties atvejų buvo registruota per pirmas 2 savaites, pradėjus pacientus gydyti.

Kas vyksta su vėžiu sergančiu asmeniu, kuris gyvena ilgiau nei tik pirmas 30 dienų? Tyrėjai iš Karališkosios ligoninės (The Princess Royal Hospital) Kingstone prie Halo upės analizavo 14 anksčiau publikuotų tyrimų ir 5 tyrimų anotacijas, per kuriuos buvo stebimas 6212 pacientų gydymo procesas pirmus 3 gydymo mėnesius.

1447 žmonių (t. y. 23,3 proc.) mirė, tačiau vėžio progresavimas kaip mirties priežastis buvo konstatuota tik 21 atveju. Iš tikrųjų mirties priežastis buvo nurodyta vos 40 atvejų, todėl automatiškai buvo daroma išvada, kad dauguma asmenų mirė nuo vėžio.

Ankstyvos mirties našta

Jei žmogus serga onkologine liga, atrodo logiška daryti prielaidą, kad jo mirties priežastis - vėžys, tačiau tai negali paaiškinti, kodėl būtent per pirmus tris mėnesius miršta daugiausia vėžiu sergančių pacientų. Analizuodami skrodimų rezultatus, tyrėjai padarė išvadą, kad daugeliu atvejų buvo konstatuoti chemoterapijai būdingi bruožai, įskaitant infekcijas ir inkstų nepakankamumą, taip pat stebėtinai daug vaskulinės trombembolijos atvejų (miokardo infarktas ir trombai plaučiuose). Nors šie paskutiniai požymiai paprastai konstatuojami po infarkto ar insulto, kiti mokslininkai nustatė, kad dažnai jų priežastis būna chemoterapija. Apžvalgoje apie 198 vėžiu sergančius asmenis, kuriems buvo taikyti įvairūs chemoterapijos medikamentai ar jų deriniai, tyrėjai iš A. E Sloano ir Ch. F. Ketteringo vėžio tyrimų centro (The Memorial Sloan Kettering Cancer Center) Niujorke, JAV konstatavo, kad vaskulinės trombembolijos atvejų rodiklis tarp pacientų, kurie gaudavo platinos turinčios chemoterapijos, svyruodavo nuo 15 iki 26 proc. Šis skaičius yra daug didesnis, nei buvo prognozuota.

Kas vyksta pasibaigus trims mėnesiams? Pasirodo, chemoterapijos standartinis saugumo terminas paprastai nebūna ilgesnis nei pirmi 3 mėnesiai, nes, ko gero, tampa vis sunkiau atskirti vėžio progresavimą nuo chemoterapijos pasekmių.

Vis dėlto aišku, kad chemoterapija yra daug labiau mirtina, nei galėjo įsivaizduoti patys didžiausi jos kritikai. Kartuvių humoras, kad terapija buvo sėkminga, deja, pacientas mirė, jau nebeskamba kaip pokštas, o kaip prognozė.

Chemoterapijos chronologija

1907 Terminą „chemoterapija" sukūrė vokiečių mokslininkas Paulas Ehrlichas terapijai, per kurią gydymui naudojamos cheminės medžiagos, aprašyti. Tik vėliau šį terminą buvo pradėta taikyti vėžiui.

1917 Mūšyje prie Ipro vokiečių kariuomenė panaudojo nuodingąją kovinę medžiagą ipritą (garstyčių dujas).

1919 Mokslininkai konstatavo, kad ipritas slopina leukocitų formavimąsi.

1925 Ženevos Protokolas uždraudė taikyti ipritą kaip cheminį ginklą.

1940 JAV Jeilio universiteto (Yale University) tyrėjams buvo pavesta ištirti potencialius priešnuodžius nuo iprito. Per šį tyrimą jie aptiko, kad ipritą galima taikyti gydant Hodžkino limfomą ir leukemiją.

1942 Pirmą kartą gydant vėžiu sergančius asmenis su ne Hodžkino limfoma, buvo panaudota stabilesnė iprito forma - azoto ipritas.

1943 Per oro antpuolį Bario uoste Italijoje susprogdintas laivas, slapta vežęs ipritą. Skrodimo rezultatai parodė, kad nukentėjusiųjų buvo nuslopinta nugaros smegenų veikla ir leukocitų formavimasis, todėl pirmaujantys tyrėjai pradėjo svarstyti tai, kad ipritas staigiai veikia organizmą, o tai būtų galima panaudoti vėžinių ląstelių, kurios turi panašių savybių, dauginimuisi stabdyti.

1946 Buvo publikuotas pirmas klinikinis tyrimas apie mustiną, injekuojamą medžiagą, sukurtą remiantis azoto ipritu.

1948 Vaikams, kurie sirgo ūmine limfoblastine leukemija, buvo švirkščiamas chemoterapijos preparatas aminopterinas, kuris vėliau buvo pakeistas ametopterinu (arba metotreksatu), blokuojančiu folatų fermentus, maitinančius vėžines ląsteles.

1951 Metotreksatas buvo išbandomas gydant krūties vėžį - pirmą kartą chemoterapija buvo pritaikyta gydant asmenį su apribotu naviku.

1955 JAV Kongresas įsteigė vėžio chemoterapijos nacionalinių paslaugų centrą, chemoterapijos taikymo gydant vėžį tyrimams.

1965 Tyrėjai iškėlė hipotezę, kad chemoterapijos medikamentus būtų galima kombinuoti.

1969 Buvo sukurtas MOPP protokolas - mustinas, Oncovin (vinkristinas), prokarbazinas, prednizonas - Hodžkino ir ne Hodžkino limfomoms gydyti.

1971 JAV prezidentas Richardas Nixonas paskelbė „karą vėžiui", kaip svarbiausią ginklą minėdamas chemoterapiją.

1971 iki dabar - farmacijos įmonės tiria ir plėtoja chemoterapijos preparatus; šiuo metu tai yra pelningiausi medikamentai pasaulyje.

2003 Andrew von Eschenbachas, JAV nacionalinio vėžio instituto direktorius, paskelbė, kad jų tikslas yra iki 2015 metų sunaikinti vėžį.

2004 Australų tyrėjai nustatė, kad tik 2,3 proc. vėžiu sergančiųjų, o 2,1 proc. kaip tik JAV, gydomų chemoterapija, lieka gyvi dar 5 metus.

2012 Pirmaujantys pasaulio vėžio ekspertai slaptame susirinkime padarė išvadą, kad, nepaisant šimtų sukurtų chemoterapijos preparatų, išgydyti vėžį pavyksta tik „retais" atvejais.

Bryanas Hubbardas