Dvasios | Vaiduokliai:

Londono metro buvo pradėtas statyti 1860-ais metais ir jau po 3-jų metų buvo atidaryta pirmoji linija, kurioje buvo 7 platformos. Šiuo metu Didžiosios Britanijos sostinės metro tinklą sudaro 270 stočių, iš kurių apie 40 yra visiškai apleistos. Suprantama, kad šios stotys tarsi magnetas traukia visokius mėgėjus paklaidžioti požemiais, kurie vėliau sukuria mitus ir baisius pasakojimus, kuriuose pasakojama apie paslaptingus gyventojus, gyvenančius tamsiuose požeminiuose tuneliuose ir daugelio metų dulkėmis padengtose platformose.

Šalia Chelmsfordo įsikūręs Writtle miestelis pagarsėjo viena savo gyventoja – 83-ejų Emily Sparks. Moteris teigia, kad ji yra priversta gyventi viešbutyje todėl, kad jau kelerius metus ją persekioja vaiduoklis.

“Stenlio” viešbutis Kolorado valstijoje traukia turistus iš viso pasaulio ne tik dėl to, kad yra arti Uolinių kalnų ar pasižymi aukščiausios klasės aptarnavimu, tačiau ir anapusiniais viešbučio gyventojais. Visi neseniai viešbutyje pavyko nufotografuoti du naujus vaiduoklius.

Nuotraukas užfiksavo ne vietinis gyventojas, o „Google Maps“, todėl jų egzistavimu gali įsitikinti kiekvienas. Atrodo, jog vaiduokliškos išvaizdos mergaitė slepiasi už medžio kamieno ir žiūri tiesiai į kamerą.

Daugelis abejoja, kad tai yra tikra nuotrauka. Kaip teigia autorius, jis fotografavo mirštantį žmogų. Nuotraukoje yra trys sferos. Kai kurie žmonės mano, kad tai tiesiog pirštų atspaudai, kurie pateko ant juostos, tačiau kiti šioje nuotraukoje mato kažką daug daugiau paslaptingesnio.

„Ouija“ būrimų lentos ne tik įkvėpė ne vieną siaubo knygų ir filmų kūrėją, bet ir įtikino ne vieną paranormalių reiškinių mėgėją, kad iš tiesų egzistuoja dvasių pasaulis. Visgi realybė yra daug nuobodesnė – įspūdis, kad „Ouija“ lenta kalbamės su kito pasaulio būtybėmis kyla dėl žmonių psichologijos, rašoma svetainėje „Big Think“.

Socialiniuose tinkluose paplito vienos jaunos mergaitės nematomos draugės apibūdinimas. Daugybė vaikų susikuria sau nematomus draugus, tačiau pastarasis primena ne fantazijos vaisių, o siaubo filmo personažą. Kai kurie žmonės įsitikinę, kad mažylę iš tiesų persekioja vaiduoklis. Daugiau skaitykite: vaiduoklis, mergaitė, draugas, natalie morales

Kaip tai padaryti - apie tai papasakojo Mančesterio universiteto mokslininkai. Jų manymu, tam idealiai tinka fizika. Tyrimų autorius Brajanas Koksas šį pareiškimą paaiškino dviem teorinės fizikos aspektais: vienas aspektas turi tiesioginį ryšį su termodinamikos dėsniais, o kitas yra tiesiogiai susijęs su Didžiuoju hadronų greitintuvu.

Štai vienas gana nesenas pranešimas: „2008 m. kovo 7 d. Japonijos kranto sargyba prie Hokaido salos krantų aptiko dreifuojantį laivą, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus. Nors pats laivas buvo tvarkingas, tačiau nebuvo jokių atpažinimo ženklų, numerių ir pavadinimų. Nustatyti laivo savininkus ar valstybę, kuriai jis galėtų priklausyti, nėra galimybių“. laivai vaiduokliai, skrajojantis olandas, laivas, jureiviai, bartolomėjus diasas.

Šio pasakojimo herojė yra žinomiausių pasaulio vaiduoklių sąrašo pirmajame dešimtuke. ir taip yra ne tik dėl to, kad yra gerai žinoma nuotrauka, kurioje šis vaiduoklis užfiksuotas. Taip yra ir dėl kitų dalykų. Vaiduoklis, dama, Dorotė Taunsend, Dorothy Townsend, Reinheim Holo, Raynham Hall.

1935-ųjų metų sausio mėnesį balsas nutilo ir daugiau jo niekas nebegirdėjo. Saragosos gyventojai iki šiol prisimena šiuos įvykius, sukrėtusius miestą. 1977-ais metais vietoje nugriauto namo, kuriame buvo girdimas paslaptingas balsas, buvo pastatytas šiuolaikinis pastatas. Jis oficialiai buvo pavadintas „Bilduko pastatu“.

Jūreiviai - pakankamai prietaringa liaudis. Jų manymu, laivai, kaip ir žmonės, turi savo charakterį - jie būna ramūs ar nepastovūs, kuriantys ar griaunantys. Ir šis laivų charakteris niekaip nepriklauso nuo "tėvų" - inžinierių ir statytojų. Jūreiviai mano, kad laivai ilgi gali gimti "su marškinėliais", tačiau taip pat gali nuo pat jų statybos laivų gamykloje pradžios kasdien įrodinėti, jog jie yra pažymėti nesėkmės ar net blogo likimo ženklu.

Latvijos gyventojas iš Daugpilio tvirtina, kad sugebėjo nufotografuoti tikrą vaiduoklį, ar dvasią. Korespondentas Mārtiņš Otto sako, kad tai nutiko gruodžio 4 dieną, kai vaikščiojo po miestą ir užsuko kažkaip į neįprastai ramią ir tylią Nometnu gatvę.

Kai stoja ilgiausių naktų metas ir didesnę dalį paros viešpatauja tamsa ir šešėliai, nestinga situacijų, kuriose įprasta logika nepaaiškinami dalykai įgauna mistinį atspalvį. Pakanka siaura senamiesčio gatvele vidurnaktį skubėjusiam praeiviui apleisto namo lange išvysti keistą švytėjimą, pasidalyti savo įspūdžiu su kitais ir nedelsiant pasklinda gandas, jog tame name dedasi neaiškūs dalykai. Gandas perduodamas iš lūpų į lūpas, pučiasi kaip mielinė tešla ir netrukus imama sakyti, kad ten naktimis vaidenasi. O ką iš tikrųjų mes žinome apie ateivius iš anapus – vaiduoklius?

Mistiškos istorijos. Įvairūs pasakojimai apie mįslingus, mistiškus nutikimus tampa dažnos vietos traukos objektu ne vien turistams. ien Sūduvos krašte yra gausu dvarų, kurie patys virsta tikrais vaiduokliais: savininkams grąžintos sovietmečiu buvusios kolūkio kontoros, mokyklos jau nesulaukia savojo renesanso dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Mistinės istorijos. Kartais šiurpi praeities patirtis persekioja ilgus metus, visur palikdama ženklus, jog niekas nedingsta be pėdsako, jog tai, kas buvo, gali kada nors išlįsti į, rodos, ramią kasdienybę – lyg vaiduoklis iš užkeikto kapo. Marijampoliečiams Rasai ir Sauliui (vardai pakeisti, tikrieji vardai ir pavardės redakcijai žinoma. – Aut. past.) trejus metus trukęs košmaras, gyvenant senoje atokioje Sauliaus giminės sodyboje, iki šiol sugrįžta kaip nesuvokiamai baisi patirtis, vis nepaliekanti jų ramybėje. Iki šiol sutuoktiniai neranda atsakymo, kas kamuodavo juos nerimo persunktomis naktimis, iki šiol jaučia, jog sprendimas parduoti sodybą, padiktuotas baimės, neatsakė į klausimą, kodėl jiems teko patirtis, kurią mažų mažiausiai galima pavadinti mistiška.

Mistinės istorijos. Gyvenimas – trumputė akimirka, kuri baigiasi kiekvienam nuėjus savo kelią. Kas po to? Kalbos apie anapusinį pasaulį dažnai telieka kalbomis, nes nėra materialių įrodymų, kad jis egzistuotų. Juk į TEN nuėjęs žmogus neateina, nepasako… Tačiau nėra ir tvirtų paneigimų, kad tas pasaulis neegzistuoja. Galbūt netgi atvirkščiai. Juk ne vienas yra susidūręs su faktais, kurie niekaip netelpa į materialaus suvokimo ribas. Žinoma, žmonės, tai patyrę, nelinkę skelbtis, mat jų patirtis galbūt kažkam sukeltų juoką, kažkas apdovanotų nepagarbiais epitetais, tačiau toji patirtis jiems tikra – kaip ir pats gyvenimas.