Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2020 » Sausio » 21

Operos vaiduoklis: piktadarybė meilės vardan

Iš visų mistinių piktadarių Operos vaiduoklis yra pats romantiškiausias, nes visus savo nusikaltimus atliko dėl nuostabios Kristinos Dae meilės. Ir mirė jis, kad ir kaip tai keistai atrodo, irgi dėl meilės.

Keistas skeletas

1908-ųjų m. kovo mėnesį vyko planinis Didžiosios operos požemių inspektavimas. Darbininkai išmušė sieną, kuri atrodė nereikalinga ir užtvėrė praėjimą į gretimą rūsį, ir aptiko šiurpų radinį. Tai buvo žmogaus griaučiai… Nenorėdamas, kad kiltų skandalas (garsaus ir populiaraus teatro požemiuose kelias dešimtis metų išgulėjo negyvėlis), direktorius nusprendė skeletą parodyti savo pažįstamam žurnalistui. Ponas Gastonas Leru buvo aistringas teatro gerbėjas. Jis buvo pagarsėjęs tuo, kad rašė labai santūrius straipsnius. Jis jaunystėje įgijo teisinį išsilavinimą, todėl stengėsi nerašyti šokiruojančių ar įžeidžiamų straipsnių, nors, kaip ir visi žurnalistai, ieškojo sensacijų. Ponas Leru mokėjo savo mintis formuluoti labai delikačiai, todėl operos direktorius pagrįstai tikėjosi, kad po žurnalisto straipsnio naujiena nebebus tokia sensacinga ir pavyks išvengti skandalo.

Gastonas Leru pasilenkė link skeleto, kuris buvo aplipęs dulkėmis. Numirėlio kaukolė buvo labai keistos formos. Iš jos buvo galima suprasti, kad gyvenime šis žmogus buvo labai bjaurios išvaizdos. Ant mažojo pirštelio žibėjo brangus žiedas. Sprendžiant pagal formą, tai buvo moteriškas žiedas, pagamintas pagal XIX amžiaus 7-ame dešimtmetyje vyravusią madą.

Operos paslaptys

Paryžiaus operos teatras arba Didžioji opera – pats didžiausias operos statinys pasaulyje. Šis pastatas stebina savo grožiu ir tiesiog stulbina vidaus įrangos prabanga. Pastatas yra labai didelis, tačiau dauguma lankytojų net nenutuokia, koks jis didelis, nes mato tik antžeminę pastato dalį.

Operos požemiai – tai viena iš Paryžiaus legendų: jie didžiuliai, iškasti keliais sluoksniais, juose daugybė koridorių, kurių pusė per laiką sugriuvo ir neatstatyti iki šiol, nes šiuolaikiniai statytojai nėra įsitikinę, kad bandymas restauruoti požemius nepakenks visam pastatui. Šiuose koridoriuose labai nesunku pasiklysti ir mirti, o po Operos centru tyvuliuoja tikras požeminis ežeras. XIX amžiuje šio ežero vanduo buvo naudojamas hidrauliniams aparatams, kurie valdė dekoracijas scenoje. Ežeras šiuo metu yra kaip vandens rezervuaras gaisro atveju, o jo visiškai nusausinti irgi nėra galimybės, nes pastatas pastatytas virš vienos Senos upės atšakos.

Gastoną Leru sukrėtė ne pats faktas, kad Operoje buvo aptiktas negyvėlis (šiuose požemiuose galėjo išlikti nepastebėtas visas pulkas), bet siaubingai išsigimusi kaukolė ir gražus moteriškas žiedas ant piršto.

Žiedo nuotrauka buvo išspausdinta visuose laikraščiuose. Taip buvo bandoma surasti kokį žmogų, kuris atpažintų daiktą ir padėtų nustatyti maždaug prieš tris dešimtmečius mirusio žmogaus, aptikto požemiuose, asmenybę. Niekas neatsiliepė, nežinomasis taip ir liko nežinomas, o jo mirties paslaptis taip ir liko neatskleista.

Tačiau Leru buvo geras žurnalistas. Jam pavyko surasti ir prakalbinti keletą senų statybininkų, kurie statė Operos pastatą. Jie papasakojo istoriją, kad vienas iš architektų buvo labai subjaurotu veidu. Jam teko nešioti kaukę – netgi stiprūs akmenskaldžiai jo bijojo ir persižegnodavo jį pamatę!

Gimė architektas kažkuriame nedideliame Prancūzijos kaimelyje. Jo motina bandė nuslėpti nėštumą, todėl kiek galėdama susiverždavo korsetu, todėl mažylis gimė su jau deformuota kaukole. Vėliau mama savo vaiką pardavė čigonams, kurie rodydavo žiūrovams per vaidinimus. Vėliau žmogus Rytų kraštuose, kur jį nugabeno čigonai, mokėsi architektūros.

Jis buvo vienišas vyras, direkcija jam leido apsigyventi nedideliame butuke Operos patalpose. Šiose patalpose gyveno nemažai kitų žmonių – nuo choristų iki aptarnaujančio personalo. Kai Operos pastatas buvo pastatytas, architektas ir toliau vykdė techninį pastato aptarnavimą, todėl apsigyveno name netoli nuo Operos.

Vargšelis įsimylėjo vieną choristę - Kristiną Dae. Tačiau ji architektui nejuto jokių jausmų, juo labiau, kad turėjo turtingą gerbėją. Tačiau kartą architektui dainininkę pavyko įsivilioti į savo namą ir ten ją dvi savaites laikė rūsyje. Mes nežinome, kas ten tarp jų įvyko, tačiau architektas pats išleido choristę iš nelaisvės. O jis pats paprasčiausiai dingo. Buvo kalbama, kad jis užsimūrijo save kažkur Operos požemiuose ir tokiu keistu būdu baigė savo gyvenimą.

Dar buvo kalbama, kad jis pats ar jo vaiduoklis iki šiol klaidžioja Operos koridoriais ir slaptais praėjimais gali patekti į bet kurią vietą. Tame visiškai nėra nieko keisto – juk pats įrengė šiuos praėjimus tarp storų sienų ir kolonų viduje. Žurnalistui patiko ši istorija, tačiau pasirodė nepakankamai romantiška. Leru nusprendė sukurti savo paties versiją.

Paslaptingą išsigimėlį su kauke jis pavadino Eriku, padarydamas jį ne tik genialiu architektu, bet ir genialiu kompozitoriumi, kuris jauną choristę mokė dainavimo, o vėliau žiaurių nusikaltimų pagalba atvėrė jai kelią į didžiąją sceną. Jo mylimajai buvo suteiktas Kristinos vardas ir ji pavaizduota žymiai kilnesnio charakterio. Vietoje turtingo gerbėjo nuostabiai dainininkei likimas padovanojo puikų vyrą Raulį de Sanji. Taip buvo sukurtas vienas iš populiariausių nuotykių kūrinių literatūros istorijoje. 1910-ais metais išleistą romaną Gastonas Leru pavadino „Operos vaiduoklis“.

Operos Vaiduoklis, vaiduokliai, Opera, antgamtiški reiškiniai, Paryžiu

Įvairialypis vaiduoklis

Šiuo metu Leru romanas apie vaiduoklį lyginamas su tokiais žinomais kūriniais, kaip Bremo Stokerio „Drakula“ ar Merės Seli „Frankenšteinas“.

Iš pradžių Leru romanas nesusilaukė populiarumo. Atrodė, kad amžininkai jo net nepastebėjo – legenda apie Vaiduoklį buvo visiems žinoma, o štai romantinė interpretacija tarsi nedarė įspūdžio.

Praėjus 4 metams po romano pasirodymo buvo pastatytas pirmasis filmas pagal šį kūrinį. Jis vadinosi „Smuiko fantomas“ („The Phantom of the Violin“). Filmo kūrėjai nebuvo nusipirkę teisių ekranizuoti romaną, todėl Leru, kuris buvo ne tik rašytojas, bet ir teisininkas, pasiekė, kad filmo rodymas būtų uždraustas.

Pirmoji rimta ekranizacija buvo pastatyta 1925-ais metais „Universal“ kino kompanijoje. Šiame filme Vaiduoklį vaidino „žmogus su tūkstančiu veidų“ Lonas Ceinis, o Kristiną – Merė Filbin. Šis pastatymas iki šios laikomas pačiu sėkmingiausiu, o jame įkūnytas Vaiduoklis – pačiu baisiausiu. Amerikos kinematografo legenda Lonas Ceinis visada pats grimuodavosi, o aplinkiniai niekaip negalėjo suprasti, kaip jam pavykdavo padaryti tokį siaubingą veidą iš savo pakankamai simpatiško veido. Jo Vaiduokliui niekas iki šiol neprilygo, nors buvo pastatyta dar ne viena šio romano ekranizacija.

Robertas Englundas, puikiai žinomas iš Fredžio Kriugerio vaidmens siaubo filme „Košmaras guobų gatvėje“, irgi vaidino operos vaiduoklį filme, pastatytame 1989-ais metais. Garsusis italų režisierius Dario Ardžento iš „Operos Vaiduoklio“ sukūrė erotinį trilerį. 1998-ais metais pastatytame filme vaidino demoniškasis Džiulijanas Sandas ir jausmingoji Azija Ardžento. Šioje filmo versijoje Vaiduoklis nebuvo subjauroto veido, tačiau jis valdė žiurkes.

1943-iais metais pastatytame filme pagrindu buvo pasirinktos klasikinių operų partijos, kurias atliko profesionalūs dainininkai. 1962-ais metais pastatytame siaubo filme veiksmas iš Paryžiaus buvo perkeltas į Londoną, o vietoje Didžiosios operos įvykiai rutuliojosi Vimbldono teatre. Yra sukurti netgi du animaciniai filmai vaikams pagal Leru romaną.

Šis romanas buvo ne tik ekranizuojamas, pagal jį buvo kuriami ir muzikiniai veikalai. Pirmasis tai padarė mažai žinomas kompozitorius Kenas Hilas, kurio miuziklas jau seniai pamirštas. Tačiau Endriaus Loido Veberio „Operos fantomas“ puikiai žinomas ir įvertintas -2000-iais metais, kai buvo sudarinėjami visokiausi praėjusio amžiaus sąrašai, jo miuziklas buvo pripažintas „pačiu geriausiu amžiaus šou“.

2002-ais metais kompozitoriaus Veberio bičiulis kino režisierius Džoelis Šumacheris pasiūlė pagal miuziklą pastatyti filmą. Veberis pats dalyvavo aktorių atrankoje ir perklausoje. Uždavinys buvo sudėtingas – reikėjo atrasti tokius atlikėjus, kurie sugebėtų vienu metu gerai dainuoti, gražiai judėti ir būti išoriškai panašiais į įkūnijamus personažus. Rašant filmo scenarijų reikėjo derinti miuziklo libretą su Gastono Leru romano epizodais. Pavyzdžiui, miuzikle tik buvo užsiminta apie tragišką Vaiduoklio vaikystę, tačiau filme tai reikėjo parodyti atskiru epizodu, kad būtų aišku, kodėl Erikas pateko į teatro požemius. Leru romane Erikas mirė Operos požemiuose iš meilės ir ilgesio, tačiau miuziklo ekranizacijoje jo laukė kitoks likimas.

Romane Vaiduoklio veidas toks subjaurotas, kad jis buvo priverstas nešioti baltą kaukę. Dainuoti su tokia kauke ir dar visiškai nugrimuotam būtų praktiškai neįmanoma, todėl miuzikle buvo naudojama kaukė, kuri dengė tik dalį Eriko veido.

Ar operos vaiduoklis iš tikrųjų egzistavo?

Gastonas Leru tvirtina: „Taip, jis tikrai egzistavo, turėjo kūną ir kraują, nors darė viską, kad būtų laikomas tikru vaiduokliu“.

Kiti tyrinėtojai su romano autoriumi nesutinka ir teigia, kad Vaiduoklis – tai tik paprasčiausia legenda. Paryžiaus Komunos metu Operoje liejosi kraujas – požeminėse patalpose komunarai įrengė kalėjimą tiems, kurie nesutiko su jų valdžia, ten pat juos sušaudydavo bei palaidodavo, užmūrydami koridorius. Vėliau šių nelaimėlių skeletus rasdavo darbininkai. Jie taip pat matė ir kulkų paliktas žymes sienose, kraujo dėmes ant sienų ir grindų.

Galbūt, iš šio kraujo ir užgimė Operos Vaiduoklis, nepastebimai gyvenantis pastate, globojantis talentus, baudžiantis tinginius ir apsileidėlius. Jis reikalauja, kad jam visada būtų palikta tuščia penktoji ložė, kuri yra pirmame balkone visai šalia scenos. Iš tiesų, ši ložė pasirodymų metu labai dažnai būna tuščia – tai ji būna palikta ypač svarbiems svečiams, Operos direktoriaus draugams ar panaudojama kažkokiems techniniams tikslams. Faktas lieka faktu – penktoji ložė būna tuščia. Akylus Operos lankytojai kartais gali ložės gilumoje pastebėti tamsią figūrą su balta kauke.

1994-ais metais prancūzų teatro kritikė madam de Veil apibendrino savo daug metų atliekamus tyrimus ir rado nemažai patvirtinimų tai versijai, apie kurią statybininkai papasakojo Gastonui Leru. Vaiduoklis nebuvo puikus kompozitorius ir negalėjo Kristinos mokyti dainavimo. Tačiau yra tikimybė, kad jis vis tik egzistavo, aistringai mylėjo ir negalėjo gyventi be mylimosios. Būtent jo skeletas ir buvo aptiktas 1908-ais metais.

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Visi svetainės pateikti straipsniai, sveikatos patarimai yra pramoginio pobūdžio iš interneto platybių. Prieš naudodami patarimus, pasitarkite su tos srities specialistu. Svetainė neatsako už duomenų tikslumą. Visos teisės apsaugotos.
Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
18.02.2020 laikas 11:31 Surastas „Bermudų trikampyje“ pradingęs laivas „SS Cotopaxi“
Identifikavus beveik prieš šimtmetį pradingusio laivo nuolaužas buvo paneigta viena iš populiarių sąmokslo teorijų, kad 1925 m. pradingęs laivas „SS Cotopaxi“ yra kažkaip susijęs su sunkiai paaiškinamais įvykiais Bermudų trikampyje. Sausuosius krovinius gabenęs garlaivis turėjo plaukti į Havaną, tač...

Skaityti daugiau

17.02.2020 laikas 20:35 Trumpas artrito profilaktikos ir gydymo žinynas
Tai greitai peržiūrimas sąrašas, kuriame apibendrinta daugelis faktų ir pastebėjimų, minėtų šiame leidinyje. Jei jus jau kamuoja artritas, laikykitės patarimų prižiūrint patyrusiam profesionalui. Taip pat pasitarkite su mitybos specialistu - jis nustatys būtent jums tinkamiausias maisto papildų doze...

Skaityti daugiau

17.02.2020 laikas 12:38 Ar egzistuoja ketvirtoji Gizos piramidė? Kur ji dingo?
Egipto piramidės yra vienas populiariausių turistų traukos objektų visame pasaulyje – į jas pažiūrėti kiekvieną dieną atvyksta žmonės iš tolimiausių pasaulio kampelių. Dažnai apie Egiptą girdime ir iš archeologų – mat šis kraštas yra puiki vieta daryti naujus atradimus ir tirti senovės pasaulį....

Skaityti daugiau

17.02.2020 laikas 12:09 Kodėl žagsime? Štai kodėl taip nutinka ir kas gali padėti
Žagsėjimas gali erzinti, tačiau dažniausiai jis būna trumpalaikis. Vis dėlto kai kuriems žmonėms gali pasikartoti nuolatinio žagsėjimo epizodai. Nuolatinis žagsėjimas, dar žinomas kaip lėtinis žagsėjimas, pasireiškia žagsėjimu be paliovos ilgiau nei 48 valandas....

Skaityti daugiau

17.02.2020 laikas 10:45 Prieš veikdamos imuninės ląstelės atsiklausia savo kaimynų
Kai žmogus turi priimti svarbų sprendimą, jis dažnai klausia aplinkinių patarimo. Mūsų imuninės ląstelės elgiasi panašiai: jos pasitaria prieš priimdamos kolektyvinį sprendimą dėl tinkamo reagavimo į grėsmę. Žinios apie šį gyvybiškai svarbų ir sudėtingą procesą galėtų padėti apsaugoti ir gydyti žmon...

Skaityti daugiau

16.02.2020 laikas 22:46 Laktofermentuotas svogūnas: veiksmingas probiotikas, kuris rūpinasi mūsų sveikata
Prieš pradėdami kalbėdami apie laktofermentuotų svogūnų savybes, reikėtų pažymėti, kad mes kalbame apie procesą, kuris padeda išsaugoti daržovių savybes.

Skaityti daugiau