Garlaivio Vandalia katastrofos paslaptis

Neįtikėtina, tačiau vienos XIX amžiaus laivų katastrofų paslaptys ir jų kaltininkai išaiškėjo tik praėjus šimtui metų.

Šmėkla iš rūko

1889 m. kovo 7-osios išvakarėse nedidelis austrių gaudytojų burlaivis „Louksas“ plaukė Lamanšo kanalu į Angliją. Oras buvo drėgnas ir ūkanotas, alsavo mažas vėjelis.

Vidurnaktį burlaivis kirto pagrindinę kanalo magistralę. Rūkas buvo tirštas – budinti komanda ausis įtempusi klausėsi kitų laivų signalų. Staiga pasigirdo neįprastas jūros erdvėms garsas – šuns lojimas. Iš rūko lyg šmėkla išniro didelio laivo korpusas.

Žvejai pradėjo šūkauti, tikėdamiesi, kad ne tik šuo, bet ir žmonės atsilieps. Laivas, tarsi koks vaiduoklis, tyliai praslinko pro pat žvejų laivo nosį. Stipriai sulankstė jo priešakinę dalį, o bukšpritą tiesiog išrovė iš korpuso. Ant borto žvejai perskaitė pavadinimą – „Vandalia“.

Po kelių minučių laivas-vaiduoklis dingo rūkuose.

Nematė, su kuo susidūrė

„Vandalia“ buvo beveik 70 m ilgio trijų stiebų medinio korpuso burlaivis, statytas Kanadoje. Jis plaukė iš Niujorko į Londoną – gabeno statines su nafta.

Per Atlantą burlaivis perplaukė sėkmingai ir kovo 7-osios naktį buvo Lamanšo kanale. Čia staiga prieš burlaivį iš rūkų išniro didžiulis garlaivis. Pasak „Vandalia“ kapitono Georgo Alfredo Coono parodymų vėliau vykusiame teisme, jis trenkėsi kairiuoju bortu į priekinę burlaivio dalį. Iš garlaivio nukritęs inkaras mirtinai sužalojo burlaivio denyje budėjusį jūreivį.

Kilus sąmyšiui ir dėl rūko niekas nespėjo pamatyti garlaivio pavadinimo. Burlaivio jūreiviai tikėjosi, kad garlaivyje tikriausiai pajuto smūgį ir bus bandoma išsiaiškinti, kas nutiko. Tačiau garlaivis dingo.

„Vandalia“ įgula turėjo skubiai palikti skęstantį laivą. Skubėdami jūreiviai pamiršo šunį, kurio lojimą ir girdėjo austrių gaudytojai.

Po dviejų dienų „Vandalia“ buvo rasta užplaukusi ant seklumos ne ten, kur išsilaipino burlaivio jūreiviai, o kitoje Anglijos pakrantės vietoje. Statinės su nafta kurį laiką dar užtikrino laivo plūdrumą, kol audringos bangos pasodino jį ant seklumos.

Laivas, susidūręs su „Vandalia“, dingo kaip į vandenį.

Katastrofa po paslapties šydu

Iš burlaivio „Vandalia“ išsibarsčiusios statinės su nafta buvo surinktos ir pristatytos į krantą. Niekas neskubėjo ieškoti nelaimės kaltininkų.

Po savaitės vienoje pakrantėje bangos išmetė sudaužytą gelbėjimosi valtį. Ji priklausė anglų garlaiviui „Duke of Bucceleugh“. Šis laivas 1889 m. kovo 7-ąją buvo pastebėtas Lamanšo sąsiauryje. Lemtingąją naktį 115 m ilgio garlaivis plaukė iš Antverpeno į Kalkutą, gabendamas geležinkelio bėgius, įvairią techniką ir 600 tonų porceliano bei stiklo gaminių. Kaip buvo įprasta pirmiesiems garlaiviams, jis atsargai turėjo ir keturis stiebus, kuriuose buvo galima iškelti bures.

Skenduolis: garlaivis „Duke of Buccleugh“. Piešinys iš „Royal Museums Greenwich“

Sprendžiant iš visko, kaip tik jis galėjo susidurti su „Vandalia“. Taip nusprendė dar tais pačiais metais vykęs jūrų teismas Londone.

Remdamasis burlaivio kapitono ir kitų įgulos narių parodymais, katastrofos kaltininku buvo pripažintas dingusio garlaivio kapitonas ir jo įgula.

Bet tai dar nebuvo pabaiga. Katastrofą vis dengė paslapties šydas. Juk garlaivis turėjo plieninį korpusą ir buvo beveik du kartus didesnis, negu medinis burlaivis, su kuriuo susidūrė.

Kas ką taranavo?

Tikroji tiesa išaiškėjo po šimtmečio. 1989 m. vasarą tyrinėtojo Leigh Bishop (gim. 1968) giliavandenių narų komanda Lamanšo kanale aptiko seniai nuskendusio garlaivio liekanas. Jas apžiūrėjus neliko abejonės – tai yra „Duke of Bucceleugh“.

Suabejota prieš šimtą metų Londone vykusio jūrų teismo verdiktu, pagal kurį „Vandalia“ kapitonas buvo pripažintas nekaltu.

Atlikę kruopščius tyrimus, specialistai pagal skenduolio patirtus sužalojimus, jo bortinių ugnių padėtį padarė išvadą, kad „Vandalia“ kapitonas, švelniai tariant, suklaidino teismą aiškindamas, kokias jam nežinomo garlaivio šviesas jis matė. „Vandalia“ tiesiog kirto garlaivio kursą neįsitikinus, kad jis jau praplaukė. Burlaivis nosimi trenkėsi į garlaivio bortą per patį vidurį. Lūžę garlaivio stiebai pažeidė denį ir bortą, geležinkelio bėgiai pasislinko. Laivas smarkiai pasviro ir į jį plūstelėjo vanduo. Garlaivis akimirksniu nugarmėjo į dugną kartu su 47 žmonių įgula. Dabar jis guli pasviręs ant šono 58 m gelmėje.

Burlaivio „Vandalia“ likimas susiklostė sėkmingiau. Jis buvo nuvilktas nuo seklumos, parplukdytas į uostą ir suremontuotas. Pakeitęs pavadinimą jis dar šešerius metus plaukiojo su Norvegijos vėliava. Bet kiekviename uoste žinojo, kad tai tas pat burlaivis, kuris paskandino garlaivį plieniniu korpusu. Kaip visa tai atsitiko, buvo „Vandalia“ paslaptis, kuri išaiškėjo tik po 100 metų.