Gydytojas rado būdą pasikalbėti su žmonėmis vegetacinę būseną

Insultas, traumos ir kai kurios sunkios ligos žmones nustumia į vadinamąją nuolatinę vegetacinę būseną. Tai - tarsi buvimas tarp gyvenimo ir mirties. Medikai dažnai artimiesiems sako, kad toks žmogus iš esmės jau yra miręs - jo smegenys yra per daug pažeistos. Tačiau šeimai tai sunku priimti ir jie vis kartoja, kad jų artimasis dar čia. Vienas britų mokslininkas rado būda prisikapstyti prie savo paties kūne įstrigusio žmogaus ir su juo bendrauti.

British neuroscientist (file pic) Adrian Owen made it his mission to find a way to communicate with patients in a so-called persistent vegetative state

Nors artimiesiems nesinori to suvokti ir priimti, medicina turi reikiamą įrangą žmogaus būklei įvertinti. Dažnai vegetacinės būklės žmonių smegenų tyrimai parodo didžiulius pažeidimus svarbiuose centruose. Tačiau kažkur šalia šios diagnozės visada yra abejonė - ar vegetacinėje būklėje besikankinantis žmogus tikrai nieko nebesuvokia, nemąsto ir nebegali įvertinti savo būklės?

Carol įrodo, kad nėra mirusi

Carol 2005 metais buvo partrenkta autobuso. Viena išsiblaškymo sekundė 23 metų moterį nusiuntė į vegetacinę būklę. Tada jai ne kartą buvo diagnozuoti didžiuliai smegenų pažeidimai, iš esmės reiškiantys, kad mergina savo asmenybe ir protu yra mirusi. Kaktinė smegenų skiltis, atsakinga už žmogaus protinius gebėjimus, atmintį, kalbą, problemų sprendimą ir t. t., buvo labai stipriai pažeista.

British doctor who found a way to talk to patients trapped between life and death: Unable to move or speak, most medics thought they were beyond reach. But their families refused to believe it - and one determined scientist proved them right

Kartais atliekami smegenų skanavimai parodo tik pažeidimų mastą. Kadangi šie žmonės nejuda ir nereaguoja į aplinką, sunku iš tikrųjų įvertinti, ar jie dar apskritai mąsto. Vienas gydytojas, Adrianas Owenas išvystė įdomų metodą, kuris leidžia atpažinti tuos, kurių smegenys dar nėra visiškai mirusios. Mokslininkas stebi žmogaus smegenų aktyvumą ir tuo pačiu metu jam rodo jo šeimos nuotraukas. Tyrimai atskleidė, kad šis metodas įrodo, kad net 15-20 % pacientų iš tikrųjų mąsto - pamačius nuotrauką bent vienoje jų smegenų dalyje matomas suaktyvėjimas.

2005 metais gydytojas tyrė Carol atvejį. Jis nusprendė ne tik ieškoti aktyvumo pėdsakų smegenyse bet ir pabendrauti su jauna mergina. Funkcinio magnetinio rezonanso aparate gulinčios Carol buvo prašoma įsivaizduoti, kad ji žaidžia tenisą. Gydytojai prašė Carol energingai mojuoti rankomis tarsi ji smūgiuotų rakete bandydama jėga pergudrauti savo varžovą. Kuo stipresni judesiai - tuo geriau.

Kodėl buvo sugalvota tokia keista užduotis? Prieš tai mokslininkai to paties paprašė sveikų žmonių ir pastebėjo didelį suaktyvėjimą už motorines funkcijas atsakingoje smegenų dalyje.

Visų nuostabai, tariamai pasmerkta mergina taip pat pademonstravo aktyvumą tose pačiose smegenų dalyse, kaip ir sveiki žmonės atlikdami tą pačią užduotį. Paprašius prisiminti namus, buvo pastebimas suaktyvėjimas kitose Carol smegenų dalyse. Tai prilygo stebuklui - mokslininkai aptiko kažkur neveiksniame kūne įkalintą merginą.

Jie apie tai negalėjo pasakyti artimiesiems. Gydymo nebuvo, viltis išgyventi vis tiek buvo menka, o ir nuolat bendrauti su Carol buvo neįmanoma. Gydytojai nusprendė, kad paslapties atskleidimas Carol šeimai niekaip nepadės pacientei greičiau pasveikti.

Scottas atsako į klausimus

2012 metais panašūs tyrimai buvo atlikti su kitu pacientu Scottu. Vyras visiškai nereagavo į aplinką, negalėjo įgyvendinti jokių prašymų. Tačiau vos buvo paprašyta įsivaizduoti, kad jis žaidžia tenisą, jo smegenys ekrane užsižiebė - jos tapo itin aktyviomis. Taigi, dabar atėjo laikas Owenui iš tikrųjų pabendrauti su pacientu ir užduoti kokį nors klausimą. Vienintelis tuo metu logiškai skambėjęs klausimas buvo „Ar jums skauda?“. Scottas 12 metų buvo vegetacinėje būsenoje, todėl Owenas bijojo atsakymo - baisu žinoti, kad žmogus tiek laiko kenčia skausmus ir negali apie juos pranešti.

Scotto mamai davus leidimą, mokslininkas uždavė klausimą - „Scottai, ar tau skauda? Įsivaizduok, kad žaidi tenisą, jei atsakymas yra neigiamas“. Aktyvumas atitinkamame smegenų centre tapo atsakymu - Scottui neskaudėjo. Per kelis mėnesius mokslininkai toliau bendravo su pacientu - išsiaiškino, kad jis žino, kas toks yra, kur yra ir kiek laiko praėjo nuo nelaimingo atsitikimo.

2013 metais Scottas mirė, tačiau jo dalyvavimas eksperimente nėra pamirštas. Gydytojai dabar dažniau skenuoja vegetacinės būsenos žmonių smegenis, siekdami su jais pabendrauti. Tai tapo būdu susikalbėti su žmonėmis, įstrigusiais kažkur pilkojoje zonoje tarp gyvenimo ir mirties.