Kapitonas Bladas ir vaiduokliai

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Sabatinis tapo Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų darbuotoju. Vienas nepaprastas atvejis šioje tarnyboje baigėsi susidūrimu su vaiduokliais pilyje Škotijoje.

Šešėliai iš Anapus

Škotų pilimis su vaiduokliais tikrai nenustebinsi. Šioje šalyje yra daugiau kaip 3 tūkstančiai pilių, ir labai mažai jų negali pasigirti savo vaiduokliu. Pavyzdžiui, Glemio pilis. Joje yra užburtas kambarys, kuriame kartą grafas Glemis su draugais lošė kortomis.

Vidurnaktį į kambarį įėjo dar vienas juodai apsirengęs lošėjas ir prisijungė prie kompanijos. Tarnas, atidaręs duris, pamatė šeimininką ir jo draugus, lošiančius kortomis su šėtonu liepsnų apimtame kambaryje.

Išsigandę tarnai skubiai užmūrijo duris, tačiau ir šiandien iš kambario girdisi kortuotojų šūksmai.

Yra Škotijoje Danotaro pilis, kuri buvo laikoma neįveikiamu bastionu. Vargas tam kas bandys užimti pilį! Puolančiuosius nuo pilies bokštų puldavo juodi paukščiai, kurių nepažeisdavo jokie ginklai. Ši pilis ir šiandien slepia buvusios mistinės galybės paslaptis.

Tačiau rizikinga Rafaelio Sabatinio misija buvo susijusi ne su šiomis pilimis, o su ne mažiau paslaptinga Gvanertoro pilimi. Tačiau apie viską iš eilės...

Žymiai anksčiau už Džeimsą Bondą

Rafaelio Sabatinio tėvas buvo italas, motina - anglė. Busimasis rašytojas gimė 1875-ais metais Italijoje, mokėsi Portugalijoje, būdamas jaunuoliu išvyko į Šveicariją, po to persikėlė į Angliją, kur po kiek laiko tapo Didžiosios Britanijos piliečiu. Vyras laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis - italų, anglų, portugalų, vokiečių ir prancūzų. Sabatinis ypač mėgo Šveicariją, kurioje parašė savo pirmuosius kūrinius prancūzų kalba. O išgarsinusią jį knygą apie kapitoną Bladą Sabatinis rašė angliškai. Gali būti, kad kalbos pasirinkimą ir temą paveikė susižavėjimas Danieliaus Defo knyga. Manoma, kad tai nebuvo vienintelė priežastis - juk Defo buvo vienas iš tų, kurie stovėjo prie anglų žvalgybos ištakų.

Apie to metų britų žvalgybą žinoma labai  nedaug. Tačiau tai  nekelia nuostabos, nes  kokia būtų žvalgyba,  jeigu apie ją viskas būtų žinoma? XX amžiaus pradžioje toliaregiški politikai buvo įsitikinę, kad karas su Vokietija yra neišvengiamas, nors išoriškai viskas atrodė ramu - abiejų šalių vyriausybės viena kitai siuntinėjo taikos patvirtinimus. 1909-ais metais, vadovaujant Skotland Jardo darbuotojui Edvardui Dju, karališkojo laivyno kapitonui Džordžui Smitui-Kamingui ir Pietų Stafordšyro pulko kapitonui Vernonui Kelui, buvo įkurtas biuras, kuris turėjo sekti vokiečių žvalgybos veiklą Jungtinėje Karalystėje. Vėliau šio biuro pagrindu buvo įkurta MI-5 (Saugumo tarnyba) ir MI-6 (Slapta žvalgybos tarnyba). Iš pradžių biuras tilpo viename kambaryje, jo personalas buvo du asmenys. 1914-ais metais MI-5 turėjo jau 14 darbuotojų, o 1918-ais metais - apie 700. Apie šios tarnybos veiklos efektyvumą kalba tas faktas, kad, netgi turint minimalų darbuotojų skaičių, jau 1914 m. rugpjūčio 4 d., kai buvo paskelbtas karas Vokietijai, Anglijoje buvo suimti 21 vokiečių šnipas.

Štai tokia buvo organizacija, kurioje atsidūrė Rafaelis Sabatinis. Oficialiai jis dirbo vertėju, tačiau kokia specialioji tarnyba be paslapčių... Ir štai 1913 m. liepos 3 d. Sabatinis iš Smito-Kamingo sulaukė kvietimo konfidencialiam pokalbiui.

Gvanertoro pilies paslaptis

Pokalbis iš karto prasidėjo apie Gvanertoro pilį su vaiduokliais Škotijoje. Sklido gandai, kad pilyje gyvena moters baltais rūbais vaiduoklis. Susitikimas su šia moterimi visada pranašavo didelę nelaimę. Vietiniai gyventojai, netgi tie, kurie prietarais nelabai tikėjo, taip buvo įsitikinę vaiduoklio egzistavimu, kad netgi dienos metu nesiartino prie pilies.

Pats pilies savininkas joje negyveno, o ją išnuomodavo. Nuomininko asmenybė buvo apgaubta paslapties skraiste. Jis lyg ir negyveno pilyje, tačiau kartais tamsoje kai kurie pilies langai šviesdavo, vėlai naktimis vartai atsidarydavo ir įleisdavo ekipažus be šviesų. Buvo pasakojama, kad iš Gvanertoro pilies rūsių buvo girdėti prislopinti garsai, panašūs į ritmišką kažkokių mechanizmų, veikiančių giliai po žeme, bildesį. Be to, Smito-Kamingo nuomone, į pilį galėjo vesti labai delikataus reikalo - sero Roberto Čizgremo - dingimo pėdsakai.

Seras Robertas Čizgremas, Balingvorto hercogas, Vornbio grafas, Slaptosios tarybos ir ministrų kabineto narys 1913 m. birželio 28 d. dingo be pėdsakų. Jis 10 valandą ryto išvyko automobiliu iš savo dvaro, tačiau į Londoną neatvyko ir daugiau niekur nebesirodė. Taip pat dingo automobilio vairuotojas ir sero Čizgremo sekretorius, keliavę kartu su juo. Tyrimą įprastine tvarka atliko Skotland Jardas, tačiau detektyvai tyrė tik galimus kriminalinius aspektus. Nebuvo jokio pagrindo į tyrimą įtraukti Smito-Kamingo tarnybą, jei ne viena delikati aplinkybė. Nelabai seniai seras Robertas Čizgremas, žinomas lėbautojas ir lošėjas kortomis, buvo įtartas ryšiais su vokiečių žvalgyba. Jeigu tai pasitvirtintų, katastrofiško vyriausybei skandalo išvengti nepavyktų. Sabatiniui buvo duota užduotis užsiimti šiuo reikalu ir, vengiant viešumo, pradėti nuo Gvanertoro pilies. Kodėl būtent nuo pilies? Tam buvo trys priežastys. Pirma, buvo gauta informacija, kad Gvanertoro pilyje ne kartą lankėsi sero Roberto pagalbininkas Džeimsas Meisis. Jis prieš dvi savaites iškeliavo į žemyną ir nuo to laiko apie jį nebuvo jokių žinių. Antra, keista Gvanertoro pilies reputacija, kurią kai kas aukščiau sėdintys buvo linkę susieti su šnipinėjimu. Trečia, daugiau nebuvo už ko užsikabinti.

Atakuoja anapusinis pasaulis

Rafaelis Dabatinis į Gvanertorą atvyko liepos 4 dienos ryte. Jis nusprendė apsimesti advokatu, kurio klientas nori išsiaiškinti pilies nuomos sąlygas. Tarnas paaiškino, kad nuomininkas šiuo metu yra Londone, tačiau rytoj turi grįžti į pilį. Jeigu advokatas sutiktų palaukti, jam bus paruoštas kambarys. Geriau tikėtis net nebuvo galima. Sabatinis naktį tikėjosi pašniukštinėti pilyje.

Apie vidurnaktį, kai jis rengėsi palikti savo kambarį, tolumoje pasigirdo moters verksmas. Sabatinis atsargiai pravėrė duris. Verksmas sklido iš tolimojo koridoriaus galo, kuriame buvo aklinai tamsu. Sabatinis uždegė žibintą ir žengė keletą žingsnių šia kryptimi. Staiga koridorius nušvito melsva šviesa, ore pasimatė sklendžianti moters, apsigaubusios baltu apsiaustu, vaiduokliška figūra. Ji praplaukė visiškai šalia vyro ir dingo už kampo. Verksmą pakeitė demoniškas juokas. Sabatinis vėliau prisiminė, kad jam teko sukaupti visą drąsą, kad galėtų pajudėti iš vietos. Tačiau priešais jį atsirado didžiulis juodas staugiantis šuo - iš pašiaušto kailio skriejo mėlynos kibirkštys, akys švietė fosforine šviesa. Nors Sabatinis buvo ginkluotas, tačiau ką galėjo padaryti revolveris prieš šį velnio sutvėrimą? Teko atsitraukti. Vos nenusiritęs laiptais žemyn, Sabatinis pastebėjo pusiau pravertas masyvias rūsio duris. Žibinto šviesa apšvietė kažkokių mechanizmų kontūrus, tačiau jų apžiūrėti vyras nebespėjo. Jis pajuto stiprų smūgį į galvą ir neteko sąmonės.

Sabatinis atsipeikėjo pievoje, maždaug pusės mylios atstumu nuo pilies. Šiaip taip nusigavęs iki artimiausio Glenhorno miestelio, iš policijos nuovados pasiuntė telegramą į Londoną. Netrukus atvyko MI-5 darbuotojai, su kuriais Sabatinis sugrįžo į Gvanertoro pilį. Tačiau pilis buvo tuščia. Buvo
apieškotos patalpos ir kai kuriose jų aptikti keisti aparatai, panašūs į kino filmų projektorius, nukreiptus tiek į patalpos vidų, tiek į išorę per langus. Taip pat buvo aptikti garsiakalbiai ir stiprintuvas. Rūsyje buvo aptiktos spausdinimo staklės. Tolimiausioje patalpoje už uždarytų durų pririštas prie medinės lovos gulėjo žmogus su skuduru burnoje. Tai buvo seras Robertas Čizgremas. Nors buvo matyti kankinimų žymės, vyras buvo gyvas.

Iliuzijų meistro paslaptis

Gvanertorto pilį iš tiesų buvo išsinuomoję vokiečių agentai, kurie joje buvo įsirengę padirbtų svarų sterlingų spaustuvę. Sero Roberto patikėtinis Džeimsas Meisis buvo išdavikas, vokiečių apmokamas šnipas. Būtent jis pasiūlė savo šeimininkams pagrobti serą Robertą ir priversti jį dirbti vokiečių žvalgybai, šantažuojant skolomis, susidariusiomis belošiant kortomis. Vairuotojas ir sekretorius buvo nužudyti, o seras Robertas nugabentas į Gvanertoro pilį. Tačiau vokiečiai pateko į aklavietę, nes jis nesutiko bendradarbiauti. Vairuotojo ir sekretoriaus dingimas - tai vienas dalykas, tačiau ministrų kabineto nario nužudymas, esant tokiai įtemptai politinei padėčiai, - tai jau visiškai kitas dalykas. Sabatinio atvykimas padėjo tašką šioje istorijoje. Negi dar ir jį reikėjo nužudyti? Vokiečių agentams teko bėgti.

O kaip vaiduokliai? Tai buvo vokiečių išradėjo Karlo Šoinbacho sumanymas, kuris artimai bendradarbiavo su vokiečių žvalgyba. Projekcinė įranga buvo atgabenta iš Vokietijos ir sumontuota pilyje. Taip vokiečiai iš karto nušovė du zuikius: nubaidė smalsuolius ir padarė abejotinais bet kokius įtarimus, susijusius su Gvanertoru. Kodėl vokiečiai šiais „vaiduokliais“ gąsdino nekviestą svečią? Jie, ko gero, tikėjosi, kad pranešimai apie vaiduoklius sukels nepasitikėjimą, todėl jiems pavyks laimėti laiko.

Dabartiniu metu „vaiduoklių generatoriai“ iš Gvanertoro pilies saugomi Doridžo miesto muziejuje. Tiesiog likimo ironija, kad netoli šios vietos Sabatinis savo gyvenimo pabaigoje nusipirko namą, kuriame tikėjosi praleisti likusias dienas. Tačiau rašytojas 1950-ais metais mirė Šveicarijoje. O Karlo Šoinbacho išradimas padėjo vėliau atsirasti šiuolaikinei holografijai.