Kodėl organizmui reikia amino rūgščių?

Amino rūgštys – su baltymais gaunama medžiaga, reikalinga normaliam organizmo funkcionavimui bei smegenų veiklai, rūgštys yra atsakingos ir už informacijos perdavimą iš vienos nervinės ląstelės į kitą. Mitybos specialistė Vaida Kurpienė atkreipia dėmesį, kad dalį reikiamų amino rūgščių organizmas pasigamina, tačiau kitas būtina gauti su maistu. Daugiausia amino rūgščių galima gauti iš sojos pieno sūrio bei ankštinių daržovių, o mėsos grupėje – iš liesos žuvies ar mėsos, pavyzdžiui vištienos krūtinėlės. Geriausias būdas palaikyti reikiamą amino rūgščių kiekį organizme – suderinti mitybą taip, kad jų netrūktų ar atvirkščiai – kiekis nebūtų viršytas.

„Amino rūgštys – žmogui itin svarbi statybinė organizmo medžiaga, – sako sveikos mitybos specialistė, studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovė V. Kurpienė. – Rekomenduojama paros norma – maždaug 15 proc. visų suvartotų kalorijų, kadangi ilgainiui, negaunant amino rūgščių, sutrinka medžiagų apykaita, blogėja atmintis, sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį. Rekomenduojamo kiekio nederėtų ir viršyti, kadangi per didelis kiekis aminorūgščių, kenkia inkstų ir kepenų veiklai. Jei baltymų perteklius gaunamas iš riebios mėsos, tai gali turėti įtakos padidėjusiam cholesterolio kiekiui kraujyje.“

Greičiausiai organizmas pasisavina gyvulinės kilmės maiste esančias amino rūgštis, taip pat, liesoje žuvyje ir mėsoje amino rūgščių yra kur kas daugiau nei riebioje. Didžiausias rūgščių kiekis aptinkamas vištienoje (18-22 proc.), taip pat jautienoje (19-20 proc.), avienoje (16-20 proc.) ir kiek mažiau – kiaulienoje (apie 14,5 proc.). Mitybos specialistė atkreipia dėmesį, kad to paties gyvūno skirtingose dalyse yra skirtingas kiekis amino rūgščių: pavyzdžiui, liesesnėje vištienos krūtinėlėje jų yra žymiai daugiau nei sparneliuose, o jautienos papilvė gali būti tokia pat riebi, kaip ir kiaulienos sprandinė.

Didelis amino rūgščių kiekis yra pieno produktuose – sūryje (25-31 proc.) ar varškėje (18-20 proc.). Jų taip pat gausu sojos pieno sūryje tofu bei ankštinėse daržovėse: avinžirniuose, žirniuose ir pupelėse – būtent ankštines daržoves mitybos specialistė rekomenduoja įtraukti į mitybos racioną. Kitose daržovėse, taip pat vaisiuose ir uogose amino rūgščių kiekis yra nedidelis – vos keli procentai.

Nors amino rūgščių vienuose produktuose yra ženkliai daugiau nei kituose, nereiškia, kad šiuos maisto produktus reikėtų vartoti rečiau. Pasak V.Kurpienės, geriausiai medžiagos įsisavinamos tuomet, kai maistas protingai suderinamas. Tai reiškia, kad suplanavus įvairų mitybos racioną, apie amino rūgščių ar kitų organizmui būtinų medžiagų kiekį atskirai galvoti nebereikės.

Persistengti, siekiant gauti kuo daugiau amino rūgščių, taip pat nereikėtų – jų perteklius gali lemti inkstų bei kitų organų funkcijų sutrikimus, greitesnį kalcio bei vitaminų šalinimą. Ypač ši grėsmė aktuali sportuojantiems ar tiems, kurie siekdami kuo paprasčiau gauti amino rūgščių, vartoja maisto papildus. Mitybos specialistai ir gydytojai primena, jog maisto papildai negali pakeisti maisto produktų, todėl kaip ir visus papildus ar vaistinius preparatus, juos reikėtų vartoti saikingai, o geriausia amino rūgštis, vitaminus ir kitas organizmui reikalingas medžiagas gauti karu su maistu.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad augančiam organizmui amino rūgščių reikia daugiau nei vyresnio amžiaus žmogui. Suabejojus dėl mitybos tinkamumo, visuomet verta pasitarti su šeimos gydytoju ar mitybos specialistu, kuris patars, kokie maisto produktai yra rekomenduotini, o kurių geriau atsisakyti.