Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: NSO, Ateiviai » Peržiūrų: (1.3K) Komentarų: (0) (01.03.2017 - 16:45)

Legendos apie NSO ir VSK

Pasikeitus politiniams prioritetams nemažai VSK (Valstybės saugumo komitetas, rus. - KGB) slaptuose archyvuose laikytų dokumentų tapo prieinami visuomenei. Tačiau ar šiais dokumentais galima tikėti? Bet kuris valstybės saugumo darbuotojas pasakys, kad tikrai svarbūs dokumentai retai yra išslaptinami savo pirminiu pavidalu. Jie yra "išvalomi", pašalinami duomenys, kurių žinyba dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori platinti. Vis tik šie dokumentai gali suteikti tyrinėtojams įdomios informacijos, pavyzdžiui, apie ateivių ir NSO problemas, kurios buvo nagrinėjamos ir slaptosiose tarnybose.

Dvigubi standartai

Daugybę metų buvusioje SSRS buvo vykdoma dviguba politika neatpažintų skraidančių objektų atžvilgiu. Gyventojams buvo teigiama, kad NSO neegzistuoja, visa tai yra priešiška propaganda. Entuziastai, kurie platino savarankiškai spausdintą medžiagą apie NSO ir ateivius, buvo bauginami kaltinimais antisovietine agitacija.

sovietinis ufologijos pradininkas Feliksas Zigelis (1920-1988) Tuo pačiu metu daugelis NSO liudininkų davė raštiškus parodymus, kurie buvo saugomi ir susisteminti VSK archyvuose. Tai reiškia, kad pačioje žinyboje buvo manoma, jog tokie objektai egzistuoja ir gali kelti grėsmę šalies saugumui.

Įdomi istorija, susijusi su vienu iš sovietinės ufologijos pradininku Feliksu Zigeliu (1920-1988). 1967-ųjų metų lapkričio mėnesį jis dalyvavo vienoje televizijos laidoje, po kurios prasidėjo masiškas informacijos apie NSO rinkimas. SSRS Mokslų akademijoje buvo sukurta mokslinė grupė, kuriai vadovavo minėtasis Zigelis. Ši grupė gavo kelis šimtus raštiškų liudijimų apie NSO. Tačiau išnagrinėti šių dokumentų nepavyko - grupės veikla buvo sustabdyta, ji pati išformuota, o visus dokumentus perėmė VSK.

„Mėlynasis segtuvas“

VSK vadovo Jurijaus Andropovo pavaduotojas Igoris Sinicinas interviu žurnalui „Observer“ papasakojo, kaip savo šefo kabinete pamatė segtuvą, skirtą NSO fenomenui. Tai įvyko 1977-ais metais, po to, kai danguje virš Petrozavodsko buvo stebimas nežinomas didžiulis objektas.

Į Sinicino pareigas įėjo užsienio spaudos publikacijų nagrinėjimas, todėl jis Andropovui atnešė žurnalo „Stern" straipsnio, kuriame buvo pasakojama apie Petrozavodsko įvykį, vertimą.

VSK vadovas įdėmiai perskaitė jam atneštą medžiagą, po to iš stalo stalčiaus išėmė mėlynos spalvos segtuvą ir pasiūlė Sinicinui susipažinti su jo turiniu. Segtuve buvo surinktos karininkų ataskaitos apie susitikimus su NSO. Andropovas paprašė visą medžiagą perduoti SSRS karinės-pramoninės komisijos pirmininkui A. Kirilenkai. Sis dokumentus pasiliko.

Praėjus nedaug laiko Andropovo įsakymu buvo parengta programa, įpareigojanti kiekvieną kariškį pranešti apie NSO stebėjimo atvejus. Patys įdomiausi duomenys pateko į „Mėlynąjį segtuvą".

1991-ais metais lakūno-kosmonauto Pavelo Popovičiaus, kuris tuo metu vadovavo ufologijos asociacijai, prašymu „Mėlynasis segtuvas" buvo perduotas asociacijai. Jame buvo 124 spausdinto teksto lapai: pranešimai, paaiškinamieji raštai, kuriuose buvo informacija apie susitikimus su neatpažintais objektais.

Numušti nepavyko

Pateikiame kelių segtuve buvusių dokumentų turinį.

1989 m. liepos 28 d. paslaptingi diskai pasirodė virš raketinės ginkluotės sandėlių, įrengtų Astrachanės srityje į šiaurės rytus nuo Kapustin Jaro miesto. Dokumentuose karinių dalinių numeriai užtepti juodu tušu, tačiau paliktos čekisto, kuris pranešė apie situaciją, pastabos. Perdavimo centro kariai matė tris objektus, o likvidacijos bazės kariai - vieną.

Legendos apie NSO ir VSK

Tai buvo 4-5 m skersmens diskai su kupolu viršuje. Diskai ryškiai švietė, judėjo be jokio garso, kartais nusileisdami žemyn ir pakibdami virš žemės. Vadovybė iškvietė naikintuvą (karinio dalinio numeris taip pat užteptas juodu tušu), tačiau lakūnui nepavyko priartėti prie objektų, nes šie iš karto nutoldavo nuo naikintuvo.

NSO liudininkų davė raštiškus parodymus

Kapitono Černikovo, praporščiko Vološino, eilinio Tišajevo ir kitų kariškių ataskaitose pasakojama apie tai, kad objektas leido signalus, panašius į foto blykstės.

Kiti „Mėlynojo segtuvo" dokumentai aprašo 1984-ais metais virš Turkmėnijos įvykusį kontaktą su NSO. PLG (priešlėktuvinė gynyba) sistema pastebėjo sferos formos objektą, kuris 2000 m aukštyje skrido lygiagrečiai Kaspijos jūros krantui link valstybinės sienos. Į užklausas objektas neatsakinėjo. Į orą pakilo du naikintuvai, tačiau bandymai numušti NSO buvo nesėkmingi. Vos tik buvo atidengta ugnis, objektas staigiai nusileido į 100 m aukštį, t.y. tokį aukštį, kuriame naikintuvai negali šaudyti.

Panašių atvejų „Mėlynajame segtuve" aprašyta ne viena dešimtis. Šie liudijimai įrodo du neginčijamus faktus: pirma, NSO egzistavo, antra, nežiūrint į oficialų NSO neigimą, VSK aktyviai rinko ir sistemino informaciją, susijusią su neatpažintais skraidančiais objektais.

Laiškai iš kitos planetos

Tačiau VSK nebūtų pats savimi be paslapčių ir mistifikacijų. Vakarų tyrinėtojai viena tokių mistifikacijų laiko taip vadinamus umitų laiškus. Ispanijos teritorijoje ir dalyje Prancūzijos XX amžiaus 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais ne vienas žmogus gavo laišką, parašytą skirtinga kalba. Laiško autoriais prisistatydavo Umo planetos gyventojai - protingos būtybės, atskridusios į Žemę.

Iš viso buvo gauta apie 260 tokių laiškų, jų apimtis didesnė nei tūkstantis mašinraščio puslapių. Kiekvienas šių laiškų lapas pažymėtas ypatinga alyvos spalvos piktograma.

Laiškuose umitai rašė apie savo buvimą Žemėje. Jie teigė, kad atskrido 1950-ais metais trimis kosminiais laivais, jie yra šeši, iš jų dvi moterys, jie tiria ir analizuoja mūsų gyvenimą.

Prancūzų žurnalistas R. Marikas, daug metų tyrinėjęs šiuos laiškus, padarė išvadą, kad jų autoriai buvo SSRS VSK darbuotojai. Jis rėmėsi šiais argumentais: laiškuose aprašyta Umo planetos socialinė sistema labai panaši į SSRS propaguojamą komunizmą. Umitai neslėpė savo simpatijų marksistinės pakraipos politiniams veikėjams. Jų pažiūros į ginklavimosi varžybas tiksliai atkartojo sovietinę propagandą.

Tačiau svarbiausias dalykas - visose Europos šalyse tuo metu legaliai veikė komunistų partijos, tik Ispanijoje vadovavo Frankas, o komunistų partija šalyje buvo uždrausta. 1975-ais metais Frankas mirė, į valdžią atėjo krikščionys demokratai, komunistų partija buvo legalizuota. Laiškų srautas nutrūko! Umitai pasiekė savo tikslą?

SSRS turėjo savo ateivį?

Vakarų šalyse vis dar kartais analizuojama tema apie SSRS PLG numuštą nežemiškos kilmės skraidantį aparatą ir ją valdžiusio humanoido lavono tyrimą, kuris buvo atliktas Semaškos vardo institute. NSO buvo numuštas 1968-ais metais Urale, netoliese Bereznikų miesto. Dabar visiems, besidomintiems ufologija, yra žinoma, kad šis faktas - tai tik mistifikacija.

humanoido skrodimas

Tačiau ne viename JAV spaudos ir televizijos interviu šiuo klausimu pasisakė kažkoks P. Klimčenkovas, prisistatęs buvusiu VSK darbuotoju ir netgi parodęs televizijos žiūrovams savo pažymėjimą. Jo žodžius patvirtina 1968 m. lapkričio 29 d. straipsnis laikraštyje „Vakarinis Sverdlovskas". Straipsnyje buvo pateikti liudininkų parodymai. Įvykį matę žmonės teigė, kad jų akyse kažkoks blizgantis diskas atsitrenkė į statų apsnigtą šlaitą. Į įvykio vietą atvyko kariškiai ir atidžiai iššukavo visą vietovę.

Klimčenkovas tvirtina, kad NSO paieškos operacijai buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Mitas". Anatominis žuvusio humanoido tyrimas mokslininkus įtikino, kad jis nėra žmogumi.

Ar ši informacija patikima? Nei „Mėlynajame segtuve", nei kituose VSK išslaptintuose dokumentuose apie tai nieko nekalbama. Tačiau daugelis Klimčenkovo parodyti dokumentai panašūs į originalus. Pavyzdžiui, SSRS gynybos ministro A. Grečkos įsakymas Uralo karinės apygardos vadui
A. Ponomarenkai apie tai, kad visuose NSO paieškos etapuose dalyvautų VSK darbuotojai.

Kaip tvirtina Klimčenkovas, jų ataskaitos buvo perduotos VSK mokslo skyriaus viršininkui pulkininkui A. Grigorjevui. Parodytuose dokumentuose yra įvardintos mokslo įstaigos, kuriose buvo atliekamas anatominis humanoido tyrimas bei šiuos tyrimus atlikusių gydytojų pavardės - Kamyšovas, Savickis ir Gordijenko. Dėl nepaaiškinamų priežasčių visi jie mirė tą pačią dieną, praėjus savaitei po atlikto humanoido skrodimo.

Visi jie buvo labai gerai žinomi mokslininkai, todėl VSK, nors ir turintis didžiulę valdžią, vargu ar būtų drįsęs susidoroti su vienais garsiausių medicinos mokslų atstovais. Gydytojų mirtis iki šiol kelia klausimus.

Kai kurie vakarų žurnalistai teigia, kad informacijos apie jau buvusio VSK veiklą nutekėjimas buvo sąmoningas veiksmas. Tačiau koks viso to tikslas? Gal tai atsakymas į analogišką istoriją apie JAV užgrobtą NSO ir atliktą humanoido skrodimą? Yra žinoma, kad 1995-ais metais daugelis JAM žiniasklaidos priemonių apkaltino CŽV, kad ši daug metų slėpė šį faktą, tačiau oficiali valdžia pareiškė, kad nebuvo jokio NSO užgrobimo.

Gali būti, kad savą vaidmenį suvaidino savanaudiški buvusių kažkada grėsmingos žinybos darbuotojų interesai. Amerikiečių televizijos kompanija TNT neslepia, kad dokumentai ir vaizdo medžiaga apie „sovietų ateivį" buvo pirkta Rusijoje iš buvusių VSK darbuotojų.

VSK veikla jau seniai apaugo gandais ir legendomis. Atskirti tiesą nuo kontroliuojamos dezinformacijos nepaprastai sunku. Be to, NSO egzistavimas vis dar liečia valstybės saugumo interesus, o tai reiškia, kad kai kurie dokumentai, greičiausiai, niekada nebus publikuoti.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №01 2017

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


ŽYMĖS: humanoidas, mėlynasis segtuvas, ssrs, humanoido skrodimas, nso, vsk, Kapustin Jar, umitai, Apie nso

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »


//Taip pat skaitykite »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar