Kai 1913-ųjų metų spalio mėnesį kapitonas ir keletas jo komandos narių užlipo į škuną "Malboro" vienoje Ugninės Žemės archipelago įlankoje, jie buvo sukrėsti siaubingo vaizdo: visame denyje mėtėsi išdžiūvę tarsi mumijos keleivių ir ekipažo narių kūnai.
- Tai ne škuna, o plaukiojantis karstas! - šūktelėjo vienas iš jūreivių, kurie kartu su kapitono padėjėju apžiūrėjo laivą be gyvybės ženklų.
„Malboro" stiebai buvo visiškai sveiki, tačiau iš burių liko tik draiskalai - jas sudraskė negailestinga vėjo ir jūros vandens stichija. Visa škuna buvo padengta pelėsiais.
- Tas pats ir apačioje, - pranešė jūreivis, sunkiai sulaikydamas aukštyn gerkle kylantį šleikštulį. - Triume nieko nėra, išskyrus krūvą į mumijas panašių kūnų.
Padėjėjas įėjo į kapitono kajutę, tikėdamasis tenai laivo žurnale rasti raktą šios jūros mįslės įminimui. Išsekęs kapitonas buvo užsikniaubęs ant žurnalo odiniais viršeliais, tačiau visi puslapiai buvo visiškai supuvę.
Tyrimo metu buvo nustatytas nepaprastas faktas - tristiebis burinis laivas 1890-ųjų metų sausio mėnesio pradžioje išplaukė iš Litltono uosto Naujojoje Zelandijoje ir turėjo plaukti į Škotiją, į savo gimtąjį Glazgo uostą. Laivu plaukė daugybė keleivių, pilnas ekipažas, kurį sudarė patyrę jūrininkai, taip pat buvo gabenami įvairūs kroviniai. Laivui vadovavo patyręs jūrų vilkas - kapitonas Herdas. Tačiau dėl kažkokių nežinomų priežasčių škuna „Malboro" į Glazgą neatplaukė.
1981-ųjų metų balandžio mėnesį oficialaus tyrimo metu paaiškėjo, kad laivas, plaukiantis iškeltomis burėmis netoliese Magelano sąsiaurio, pastebėjo škuną „Malboro", kuri neseniai buvo išplaukusi iš uosto Naujojoje Zelandijoje. Iš kapitono, kuris matė dingusį laivą, pasakojimo paaiškėjo, kad „Malboro" pagal visus požymius buvo geros būklės, iš škunos nebuvo perduota jokių signalų su pagalbos prašymu, nei prašymų suteikti kokią nors informaciją.
Komisijos nariai, atlikę tyrimą, niekaip negalėjo atsakyti į vieną klausimą: kodėl „Malboro" pasirinko kelią aplink Pietų Ameriką, o ne šalia Afrikos?
Apie dingusį laivą nebuvo jokių žinių iki pat 1913 m. spalio mėnesio, kai vieną dieną buvo pastebėtas įlankoje prie pietinių Argentinos krantų. Dėl puvėsio pelėsių škuna „Malboro" tapo akyta, tarsi kokia kempinė. Į škuną užlipę jūreiviai suprato, kad laivas negalėjo įlankoje dreifuoti 24 metus. Nuožmūs štormai, kuriais garsėja Ugnies Žemė, seniai būtų suskaldę škuną į šapelius.
Tačiau kas atsitiko su laivo keleiviais ir jo ekipažu? Nejaugi laivas pateko į didžiulį štilį ir buvo priverstas dreifuoti tol, kol baigėsi visos geriamojo vandens atsargos? O gal kažkoks apsinuodijimas maistu ar epidemija beveik vienu metu išguldė visus laive plaukusius žmones?
Pagal visus požymius škuna į įlanką buvo užsukusi visai neseniai, prieš ją aptinkant pro šalį plaukiančiam burlaiviui. Kaip galėjo atsitikti, kad škuna neatsitrenkė į rifus ir nenuskendo, jeigu visi keleiviai ir ekipažo nariai mirė prieš 24 metus?
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
