NSO ir Ateiviai: užkulisiniai žaidimai

Nors oficiali statistika apie atskridusius NSO buvo pradėta kaupti po Rosvelio incidento, yra žinoma nemažai atvejų, kad ateiviai mūsų planetoje lankėsi ir ankščiau. Žinoma, XX amžiaus pradžioje tai buvo reti įvykiai, niekam net į galvą nešovė domėtis keistais skraidančiais objektais. Tačiau archyvuose esantys įrašai patvirtina ateivių iš kitų planetų vizitų faktus.

Dabartiniu metu, kai visiškai nesunku susipažinti praktiškai su bet kuria neįslaptinta informacija, daugeliui žmonių kilo klausimų dėl valstybinių struktūrų pateikiamų duomenų apie tokius įvykius teisingumo. Daugelio valstybių vyriausybių veiksmai, stengiantis šiuos duomenis įslaptinti, liudija tai, kad ateiviai vis tik egzistuoja, ir nors jų pačių gali Žemėje ir nebūti, tačiau jų technologijos vienareikšmiškai yra naudojamos.

Tai, kad amerikiečių armijai numušto netoli Rosvelio ateivių kosminio laivo dėka pavyko gauti ateivių technologijų, laikoma žanro klasika. Būtent tai yra laikoma atspirties tašku, nuo kurio prasidėjo įvairių šalių mokslininkų, ypač amerikiečių, darbai, kuriant skraidančius aparatus, panaudojant gautus duomenis. Bent taip jau mano nelabai patyrę tyrinėtojai. Daugelis mokslininkų, studijavę techninio špionažo istoriją, yra įsitikinę, kad kosminio laivo kritimas buvo tik vienas įvykis jų grandinėje, o visi šie įvykiai prasidėjo ypač slaptose Vokietijos laboratorijose Antrojo pasaulinio karo metu. Atrodo, kad viską lėmė atsitiktinumas, dėl kurio sąjungininkai tik keliomis dienomis, o gal ir valandomis aplenkė vokiečių mokslininkus, besirengiančius paleisti taip vadinamą keršto ginklą. Amerikos kariškiai, užėmę Vokietijos sostinę, iš karto gavo įsakymą evakuoti mokslo darbuotojus bei visą dokumentaciją iš šių slaptų laboratorijų.

Toks susidomėjimas vokiečių mokslininkų darbais nebuvo atsitiktinis. Amerikiečių žvalgyba turėjo duomenų, kad asmeniniu fiurerio nurodymu slaptose Berlyno laboratorijose buvo kuriamas tiek ypač galingas branduolinis ginklas, tiek ir naujo tipo skraidantys aparatai. Pastarieji turėjo tiksliai atitikti kažkokius brėžinius, kuriuos vokiečių tyrinėtojams pavyko gauti po ekspedicijų į Tibetą, Afriką ir Pietų Ameriką. Kaip tapo žinoma, amerikiečiams pavyko pasiimti beveik visus dokumentus, susijusius su vokiečių darbais, išskyrus termobranduolinę bombą, kurios
brėžiniai pateko į rusų specialistų rankas. Vėliau šis kūrinys buvo bandytas pateikti kaip sovietų mokslininkų darbas, tačiau pati termobranduolinė bomba nebuvo išbandyta dėl jos didžiulės griaunamosios jėgos.

Ką vokiečių tyrinėtojai aptiko Tibete? Nejaugi Afrikoje ir Egipte pavyko sulaukti pagalbos, kuriant naują ginkluotę?

Yra tiksliai žinoma, kad tiek pats fiureris, tiek artimiausios aplinkos žmonės domėjosi mistiniais mokymais ir praktikoje ne kartą bandė panaudoti iš senovės išlikusias žinias. Magiškiems ritualams atlikti buvo naudojama taip vadinama „Likimo ietis", vudu apeigomis buvo bandoma atgaivinti mirusiuosius, taip pat buvo analizuojamos senovinės druidų apeigos bei Senovės Egipto žynių sukauptos žinios. Visas šis pragariškas mišinys trečiojo reicho vadovų manymu turėjo ne tik leisti pasiekti pergalę, tačiau ir užvaldyti visą pasaulį, kiekvieną žmogų paverčiant paklusniu vergu.

Didžiausi pasiekimai buvo žmogaus sąmonės valdymo ir skraidymo aparato kūrimo srityse. Aparatą, kurį mes dabar dažnai vadiname skraidančia lėkšte, buvo planuojama aprūpinti visiškai naujo tipo varikliu.

Tyrinėtojai aptiko archyvinius dokumentus, kurie patvirtina, jog buvo atlikti keli bandomieji skrydžiai, tačiau staiga pablogėjusi padėtis fronte privertė užbaigti darbus.

Visus šiuos neužbaigtus darbus perėmė amerikiečiai ir panaudojo, kuriant iš principo naujo tipo oro laivyną. Negalima atmesti tikimybės, kad Rosvelyje avariją patyrė visiškai ne ateivių kosminis laivas, o žmonių pilotuojamas skraidantis aparatas. O kariškiai specialiai paleido gandus apie NSO, norėdami nuslėpti šį faktą. Tai gali būti labai panašu į teisybę, nes tuo metu kosminė fantastika buvo populiarumo viršūnėje, o priešprieša su Sovietų Sąjunga dar tik prasidėjo. Vėliau tokie kosminiai aparatai ėmė rodytis jau visoje JAV teritorijoje, kas liudija apie vokiečių ir jų kolegų amerikiečių mokslininkų sėkmę šioje srityje. Nors ufologai ir neatmeta tikimybės, kad Rosvelyje vis tik sudužo ateivių kosminis laivas, nes būtent po šio įvykio pastebėtas staiga padidėjęs NSO skrydžių karinių bazių rajonuose skaičius.

Kariškiai galėjo gauti ne tik skraidančio aparato brėžinius ir konstrukcinius skaičiavimus, bet ir gauti informacijos apie komunikavimą su ateivių civilizacijomis, netgi pasiųsti joms signalą. Gal, net patys to nežinodami, kariškiai iškvietė ateivių rasės atstovus ir sugebėjo gauti jų kosminį laivą. Tai, kad ateiviai būtinai atskris, vyriausybėje negalėjo nežinoti, nes Pietų Amerikoje atlikti kasinėjimai senuosiuose majų miestuose patvirtino, jog į šias vietas atskrisdavo ateiviai, kuriuos žmonės laikė dievais. Panašu, kad šiandien įvairių šalių, ne tik JAV, vyriausybės turi priėjimą prie ateivių technologijų arba egzistuoja kažkoks susitarimas tarp pasaulio valstybių vyriausybių. Kaip kitaip galima paaiškinti oficialius paaiškinimus apie neatpažintų skraidančių objektų atskridimą, kurie tarsi nukopijuoti vienas nuo kito ir visiškai nepriklauso nuo to, kas pateikė paaiškinimus - Pentagono ar britų žvalgybos MI-6 atstovas spaudai.

Jeigu iki praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio pradžios vieninteliu ateivių laivu, kurį matė liudininkai, buvo ta pati skraidanti lėkštė, tai, baigiantis amžiui, ėmė pasirodyti žymiai didesni cigaro formos skraidantys objektai. Dar kiek vėliau atėjo eilė šviečiantiems rutulio formos objektams, kurie gali skraidyti po vieną ar grupėmis. Galima padaryti išvadą, kad Žemės gyventojų kosminis laivynas padidėjo ir tapo įvairesnis, o tai reiškia, kad visą šį laiką buvo kuriamos naujos technologijos, nežiūrint į atrodantį sąstingį kosminėje srityje. Kaip tvirtina tyrinėtojai, pagrindinių valstybių vyriausybės tokį įspūdį specialiai sudaro - yra skelbiama informacija, kad kosminiai tyrimai yra labai nuostolingi, todėl netgi planuojama uždaryti NASA projektus.

Kai kurie buvę amerikiečių kariniai lakūnai, panorėję išlikti anonimiškais, pranešė, kad skrydžių, kurių metu turėdavo perimti NSO, metu jiems pavykdavo pamatyti „lėkštę" valdantį pilotą, nes viršutinė skraidančio objekto dalis buvo permatoma. Viduje sėdintis pilotas buvo taip pat apsirengęs vasarinę uniformą, ant veido užsidėjęs deguonies kaukę. Tie patys liudininkai tvirtina, kad šių aparatų manevringumas daug kartų viršijo pačių pažangiausių karinių lėktuvų galimybes. NSO lėktuvus lengvai pavydavo, aplenkdavo, skrisdavo šalia, taip pat atlikdavo neįmanomas bet kokiu lėktuvu atlikti figūras. Įdomiausia tai, kad toks aparatas už savęs nepalikdavo jokio sudegusio kuro pėdsako.

Reikia pažymėti, kad dar Antrojo pasaulinio karo metu JAV vyriausybė domėjosi telepatijos galimybėmis. Buvo atliekami eksperimentai su žmonėmis, tiek turinčiais tokius sugebėjimus, tiek neturinčiais. Žinoma, kad tokius pat tyrimus vykdė ir vokiečių mokslininkai, norėdami rasti būdą paveikti priešininko pasąmonę be ginklo panaudojimo. Šių tyrimų dokumentai, ko gero, irgi pateko amerikiečiams, kurie sugebėjo šias žinias panaudoti praktiškai. NSO tiriantys specialistai mano, kad, remiantis gautais rezultatais, pavyko sukurti kažkokį įrenginį, galintį sustiprinti smegenų bangas. Šio įrenginio dėka minties jėga gali būti pakankamai didelė, kad galėtų judinti bet kokius objektus. Tokio skraidančio aparato valdymui nereikalingas šturvalas, pilotui pakanka mintimis duoti komandą, todėl nėra nieko keisto, kad tokios šių aparatų skrydžių trajektorijos visiškai prieštarauja žinomiems fizikos dėsniams.

Kariškiai stengiasi visais būdais nuslėpti informaciją apie naujos rūšies ginklą, todėl reguliariai rengiamos parodos, kuriose supažindinama su „naujovėmis" lėktuvų konstravimo ir gamybos srityse. Taip pat pastebėta, jog po kiekvieno viešo NSO pasirodymo karinės žinybos tiesiog apipila kaltinimais tuos, kas bando įrodyti ryšį tarp kariškių ir neatpažintų objektų. Tam, kad būtų nukreiptas visuomenės dėmesys, kartais „išmetami" kokie nors dokumentai, kuriose nėra jokios esminės informacijos apie šiuos skraidančius objektus. Tačiau jau niekam nėra paslaptis, kad kariškiai vis tik kažką slepia, ir akivaizdu, kad planai susiję ne vien tik su oro erdve.

Ne kartą buvo pastebėti ir keisti plaukiojantys objektai, neturintys nieko bendro su kariniais povandeniniais laivais. Tiek antvandeninių, tiek povandeninių laivų ekipažų nariai praneša, kad keisti objektai yra apvalios formos ir vandenyje juda, neskleisdami jokio triukšmo, todėl juos galima pamatyti tik tuomet, kai jie priplaukia arti laivo, o ne radaruose. Šie povandeniniai objektai, skirtingai nuo skraidančių, visada plaukia kryptingai ir nerodo jokio susidomėjimo žmonėmis, greitai pasislepia gelmėje. Atsižvelgiant į tokį aktyvumą galima tvirtai pareikšti, kad greitu laiku pamatysime ir kitokius slaptų karinių laboratorijų kūrinius, bandomus pateikti kaip NSO. Belieka tik spėlioti kada kariškiai atskleis teisybę.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №02 2017