Pasaulio Šeimininkai:

Rozenkreicerių ordino įkūrėjas Christianas Rozenkreiceris gyveno XIV-XVa. Vokietijoje. Pats ordinas atsirado pusantro šimtmečio vėliau, o paskui sunyko. Naujos šio ordino „reinkarnacijos“ atsirasdavo ir vėliau, net ir XX amžiuje. Naujieji įkūrėjai turėdavo nemenką komercinę gyslelę, o kartais būdavo kone tikrai verslininkai. Pavyzdžiui, Harvis Spenseris Levis (1883-1939) ir jo senovinis mistinis Rožės ir kryžiaus ordinas, sutrumpintai AMORC.

Iš tiesų, dauguma tokių „burelių pagal pomėgį“ yra visiškai nekenksmingi, priešingai nei juos bandoma pavaizduoti. Nors yra ir tokių organizacijų, kurios realiai paveikė pasaulio istoriją. Šiame straipsnyje pateikiame 10-ies pačių garsiausių ir galingiausių slaptų organizacijų istoriją, kad išsiaiškintumėme, kada ir kokiu tikslu jos atsirado ir ar egzistuoja dabartiniu metu.

Įdėmiai įsižiūrėjus į Europos dvasinio gyvenimo ypatumus, galima padaryti nemažai nepaprastų atradimų, pastebėti įdomius dėsningumus arba nustatyti ryšį tarp tolimų, iš pirmo žvilgsnio, įvykių ar asmenybių. Pavyzdžiui, kas gali būti bendro tarp šių žmonių: Nobelio premijos laureatas poetas Viljamas Batleris Jeitsas, rašytojas Bremas Stokeris, Arturas Konan Doilis, okultistas ir alpinistas Alisteris Kroulis, aktorė Florensė Far? yra. Visi išvardinti asmenys buvo Hermetizmo ordino „Auksinė aušra“ nariais.

Daugybė pasaulio lyderių įsitikinę, kad staigus gyventojų skaičiaus augimas pasidarė panašus į virusą ar epidemiją, su kuria reikia kovoti. Išties sunku nepastebėti kaip maniakiškai apsėsti pasaulio elito nariai gimstamumo apribojimu.

Dar senais laikais žmonės ėmė burtis į slaptas sąjungas, norėdami kolektyvinėmis pastangomis sužinoti tam tikras tiesas ir taip įgyti kitiems nežinomą galią. Ėjo šimtmečiai, o žinių ir valdžios trokštantieji kūrė vis naujas slaptas bendrijas, nes suprato: kas valdo informaciją - tas valdo pasaulį.

Warrenas Buffettas yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių, sėkmingiausias senosios kartos investuotojas ir gero žmogaus pavyzdys. Jo kuklumas, darbštumas ir visą gyvenimą propaguojamas verslumas yra geri pavyzdžiai jaunimui, bet yra šis tas, ko kopijuoti negalima. Buffetto mityba yra vienas iš tokių dalykų.

Viešai nereklamuojamame neviešų pasaulio ekonomikos ir politikos verteivų rangų „reitinge“ Baruchai užima gerokai aukštesnę vietą už Rokfelerius ar Rotšildus bei kitus panašaus lygio veikėjus. Baruchas buvo pirmasis, kas glaudžiame kapitalo ir valdžios sąveikavime įžvelgė būdą, kurio dėka galima sukoncentruoti savo rankose pasaulyje vykstančių procesų valdymo svertus. Bernardas Manasas Baruchas, Trilijonierius

Tačiau niekas net neabejoja tokių slaptųjų draugijų įtaka pasaulio istorijai: masonai, rozenkreiceriai, „Iliuminatai“, „Kukluksklanas“, „Auksinė aušra“, „Tulės draugija“, „Ananerbė“ (vok. „Ahnenerbe“ - „Protėvių palikimas“) ir kitos draugijos neliko nuošalyje nuo pasaulyje vykstančių įvykių.

Kaip atsitiko, kad pasaulyje farmacijos firmų esama lyg ir daugybė, o visų jų šeimininkas – vienas ir tas pats? Kaip atsitiko, kad mūsų gydymas atsidūrė firmų, kurios pelnosi iš žmonių nuodijimo ir žudymo, rankose? Kaip atsitiko, kad medicina pasirinko kelią, kurį jai nurodė žmogus, kaltinamas daugpatyste, prievartavimu, sukčiavimu ir šarlatanyste? Kaip atsitiko, kad mūsų vyriausybės naudoja terorą ir bauginimą, prievartauja savo piliečius, kad užtikrintų pelnus cheminei ir farmacijos Rokfelerių šeimynėlės mafijai?

Susidomėjimas Rotšildų klanu eilinį kartą per 200 metų paaštrėjo ryšium su Prancūzijos prezidento rinkimais, po to kai niekam nežinomas Emanuelis Makronas tapo prezidentu. Veržlus Makrono šuolis į politikos Olimpą siejamas su faktu, kad prieš penkis metus šitas jaunuolis įžengė į valdžios koridorius tiesiai iš Rotšildams priklausančio Paryžiaus banko. Daroma išvada, kad „karalių bankininkai ir bankininkų karaliai“ Rotšildai, kaip ir XIX-XX šimtmečiais, toliau valdo Prancūziją.

Su „auksinio milijardo“ schema, kokia ji buvo prieš 30 metų, jau baigta dėl baltosios rasės degradacijos. Taip mano istorikas ir socialinis filosofas Andrejus Fursovas. Mums duotame interviu jis papasakojo, ar turi įpėdinių neseniai miręs Rokfelerių klano patriarchas, už ką žiauriai baudžia jau trečią Kenedžių šeimos kartą ir dėl ko įtakingas žydų klanas investuoja į Hitlerio laikais populiarias eugeniką bei rasologiją.

Legendinius milijardierius kartą išgelbėjo atradimas: pasaulis priklauso tam, kas mokas teisingai save pateikti. Nuo to laiko versle įsiviešpatavo naujas reiškinys – PR’as, arba ryšiai su visuomene.

Bohemijos giraitė – vaizdingas kampelis Kalifornijoje, kurio plotas siekia 11 kvadratinių kilometrų, elitinio Bohemijos klubo susitikimo vieta. Tarp jo narių yra visi Amerikos prezidentai, pradedant 1923 metais, bankininkai, mediamagnatai, meno žmonės, politiniai lyderiai, mokslininkai. Apibendrinant galima pasakyti, kad Bohemijos giraitė – tai kažkas panašaus į uždarą vasaros stovyklą, skirtą elitui.

„Šiuolaikinė bankų sistema grindžiama melu. Bankininkai kuria pinigus faktiškai iš oro. Tai turbūt nuostabiausias fokusas, kokį tik kada nors regėjo žmonija. Bankininkams priklauso visas pasaulis. Pamėginkite jį atimti iš jų, tačiau palikite galimybę kurti turtus vienu plunksnos brūkštelėjimu, ir jie išsipirks pasaulį atgal, ir padarys tai tada, kai jis beveik nieko nekainuos. Atimkite iš jų tokias teises, ir visi patys didžiausi turtai, įskaitant mano paties turtą, išgaruos. O jie ir turi išgaruoti, kad šis pasaulis taptų švaresnis ir geresnis“ – Dž. Stampas, Anglijos Banko direktorius 1928-1941 metais.

Kartą Mejeris Amšelis parašė savo sūnui Natanui: „Be tvarkos reikaluose milijonierius gali sužlugdyti save ir kitus, kadangi visas pasaulis nesąžiningas ar bent jau nelabai sąžiningas. Jeigu žmonės mato, kad tavo reikaluose betvarkė, jie darys su tavimi biznį tik dėl vienos priežasties – kad tave apgautų“. Svarbiausia šiuose žodžiuose yra, žinoma, ne ginčytina mintis, kad buhalterija turi būti pavyzdinga. Ties svarbiausiu dalyku laiške Mejeris nekoncentruoja dėmesio: jis ir taip daug metų ugdė sūnums įsitikinimą, kad žmonija yra bjauri.

Kad ir kaip liūdnai tai nuskambės, tačiau gyventojų skaičius elito nutarimu turi būti sumažintas pačiu artimiausiu metu. Dar 1875 metais ekonomistas ir anglikonų dvasininkas Tomas Maltusas atrado dėsningumą, pagal kurį planetos gyventojų skaičius auga geometrine progresija, o štai infrastruktūra nuo šio augimo atsilieka, kadangi didėja aritmetine progresija. Remdamasis mūsų planetos resursinėmis galimybėmis, jis nustatė, kad norint palaikyti komfortišką gyvenimo lygį, maksimalus planetos gyventojų skaičius turėtų būti apie 1,4 mlrd žmonių.

Pasaulyje vis drąsiau sklando sterilizacijos idėja, kaip dirbtinai atsikratyti nereikalingų žmonių. Jau net politikai, verslininkai, monarchai nevengia kalbėti, jog Žemėje gyvena per daug žmonių ir, nesiimant specialių intervencijų, kaip spręsti šią demografinę problemą, gyventojų skaičius tik didės. Esą dėl žmonių pertekliaus žmoniją ištiks badas, gresia klimato atšilimas ir kitos globalinės katastrofos, todėl būtina imtis “pasaulinio genocido”.