Slaptosios Draugijos - Naujieji Rozenkroiceriai

Rozenkreicerių ordino įkūrėjas Christianas Rozenkreiceris gyveno XIV-XVa. Vokietijoje. Pats ordinas atsirado pusantro šimtmečio vėliau, o paskui sunyko. Naujos šio ordino „reinkarnacijos“ atsirasdavo ir vėliau, net ir XX amžiuje. Naujieji įkūrėjai turėdavo nemenką komercinę gyslelę, o kartais būdavo kone tikrai verslininkai. Pavyzdžiui, Harvis Spenseris Levis (1883-1939) ir jo senovinis mistinis Rožės ir kryžiaus ordinas, sutrumpintai AMORC.

Preliudija

Senovinis mistinis Rožės ir kryžiaus ordinas laikomas sėkmingiausiu iš amerikietiškų rozenkreicerių ordinų. Jį įkūrė Harvis Spenseris Levis, reklamos agentūros vadovas, kuris domėjosi okultizmu. Levis visada sakė, kad įšventinimo ritualus jis pasiskolino iš Europos, o pats ordinas save kildina faraono eretiko Echnatono laikų senovės Egipto. Beje, specialistai, nagrinėjantys slaptųjų draugijų istoriją, žino, kad tikroji ordino kilmė - kur kas proziškesnė (pasaulio šeimininkai su paranormal.lt).

AMORC kilmės istorija prasideda 1904 metais, kai Levis įkūrė organizaciją “Niujorko psichinių tyrimų institutas”. Nežiūrint į tokį akademinį pavadinimą, ši nedidelė organizacija studijavo kultinius mokslus, ypač domėjosi rozenkreicerių tradicijomis. 1909 metais Levis nuvyko į Prancūziją ir Tulūzoje buvo įšventintas į vieno iš Europos rozenkreicerių ordinų narius.

Senajame pasaulyje tokie buvo keli. Neofitams jie pasakojo pasakas apie savo kartais sunkiai suvokiamą senoviškumą. Tačiau realiai tie ordinai atsirado XIX, geriausiu atveju XVIII, amžiuje. Ordinai neretai labai pykosi, aiškindamiesi, kuris iš jų yra tas “tikrasis”, bet tai, tikėtina, nebuvo taip svarbu.

1915 metais Levis susisiekė su Teodoru Reussu, Rytų tamplierių ordino - Ordo Templi Orientis (OTO) - įkūrėjų ir vadovu ir iš jo gavo chartiją ordino Siaurės Amerikos ložei. Galiausiai Harvis buvo įtrauktas į konfliktą tarp Reusso ir Aleisterio Crowley, kurį sukėlė Aleisterio noras OTO paversti jo paties išgalvotos tele-mo religijos propagandos įrankiu. Crowley, per Pirmąjį pasaulinį karą buvęs JAV, pabandė patraukti Levį į savo pusę, bet nesėkmingai. Beje, Levio bandymai atkreipti amerikiečių dėmesį į tai, kad OTO reikia atskirti, taip pat buvo nesėkmingi. 1918 metais Niujorko policija įsiveržė į Levio kontorą ir suėmė jį, apkaltinę sukčiavimu. Vėliau visi kaltinimai buvo panaikinti, bet buvęs reklamos agentas džiaugėsi, galėdamas persikelti į vakarinę JAV pakrantę, į San Franciską. 1925 metais Levis persikėlė į Tampo miestą Floridos valstijoje. Ten, vietinei valdžiai leidus, įkūrė slaptą okultinę draugiją AMORC.

Matyt, jau tada ordino mokymas apjungė įvairiausias žinių sritis, pavyzdžiui, fiziką, metafiziką, biologiją, psichologiją, parapsichologiją, lyginamąją religiotyrą, mediciną, ekstrasensinį suvokimą, materialinę ir dvasinę alchemiją, meditaciją, sakralinę architektūrą. Netrukus Levis suprato, kad Vakarų pakrantėje neakivaizdiniai okultizmo kursai buvo labai populiarūs. 1927 metais jis persikėlė į San Chosė. Ten iki pat 1990 metų buvo tarptautinė AMORC būstinė. Iš čia iki šiol vadovaujama ordino Siaurės Amerikos skyriams.

Naikinant konkurentus

Kaip ir kiti Amerikos okultiniai ordinai, AMORC naudojo neakivaizdinius naujų narių mokymus. Skelbimuose, kuriuos spausdino populiarūs žurnalai, būsimiems nariams buvo siūloma užsirašyti į neakivaizdinius kursus. Tiems, kurie juos baigdavo, buvo leidžiama įstoti į vietinę grupę, jei tokia buvo, arba padėti tokią įkurti. Kad norintys įstoti į organizaciją turėtų stimulą verbuoti naujokus iš vietinių gyventojų, buvo naudojama titulų ir privilegijų, kurios buvo teikiamos už sėkmingą “sielų gaudymą”, sistema.

Turėdamas darbo reklamos agentūroje patirties, Levis turėjo ir pranašumą prieš konkurentus. 1930 metų pradžioje senovinis mistinis Rožės ir kryžiaus ordinas ne tik tapo pačiu didžiausiu okultiniu ordinu JAV, bet ir prasiskverbė į užsienį. Ypač jam sekėsi Prancūzijoje. Nors AMORC skverbėsi į Senąjį pasaulį tokiais pačiais metodais, kaip ir Valstijose, bet tam tikrą vaidmenį vaidino ir ryšiai su Europos slaptosiomis draugijomis.

Levis dėjo viltis į savo ryšius su OTO ložėmis Vokietijoje, kurioms vadovavo Henrichas Trenkeris. Jis taip pat siekė sukurti tarptautinę rozenkreicerių federaciją, skambiai prancūziškai pavadintą Federation Universelle des Ordreset Societes Initiatiques (FUDOSI). Padedant prancūzų okultistams, Levis suartėjo su martinistais ir netrukus įkūrė martinistų organizaciją - Tradicinį martinistų ordiną, į kurį priimdavo tik AMORC narius.

Veržlus senovinio mistinio Rožės ir kryžiaus ordino įtakos sferos plitimas labai nepatiko jo svarbiausiam konkurentui Amerikos kontinente - Rozenkreicerių brolijai (FPC), kuriai vadovavo R. S. Klaimeris. Nuo 1928 metų Klaimeris kartu su buvusiais Leviu nepatenkintais AMORC nariais skleidė tvirtinimus, neva reklamos agento įkurtas ordinas siekia tik užsidirbti pinigų. Levis netylėjo. Amerikos okultinės spaudos puslapiuose ilgus metus buvo spausdinami atsakomieji, daug kuo panašūs Levio išpuoliai prieš broliją ir kitus konkuruojančius ordinus.

Nuo Šastos kalno iki Feisbuko

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje AMORC rezidenciją San Chosė sudarė didžiulio parko apsuptas planetarijus, rozenkreicerių tyrimų muziejus ir koledžas, kuriame buvo dėstoma praktinė eksperimentinė alchemija. Būdamas garbaus amžiaus, Levis dar domėjosi nuskendusio Lemūrijos žemyno tema ir net parašė apie tai knygą, naudodamas slapyvardį.

Tada AMORC ne kartą organizavo ekspedicijas prie Šastos kalno Kalifornijoje, ieškodama įėjimų į slaptuosius lemūriečių miestus. Beje, Šasta ir šiandien traukia įvairiausių dvasinių ieškotojų iš viso pasaulio dėmesį. Kalno apylinkėse ne kartą matė angelus, fėjas ir vienaragius, o paskutiniuoju metu ten atsirado tikra entuziastų, save vadinančių lemūriečiais, komuna.

Po Harvio Spenserio Levio mirties 1939 metais didžiuoju AMORC imperatoriumi tapo jo sūnus Ralfas M. Levis. Jam vadovaujant, ordinas toliau plėtė savo įtakos pasaulyje sferas, versdamas neakivaizdinių kursų medžiagą į dešimtis kalbų ir prekiaudamas ja visur, kur tik jam leisdavo. Įdomu, kad ypatingai AMORC suklestėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Jam pasibaigus, ordinas sugebėjo suteikti pagalbą daugeliui giminingų Europos organizacijų. Jos vėliau prisiglaudė po jo sparnu.

Kai 1987 metais mirė Ralfas Levis, senovinis mistinis Rožės ir kryžiaus ordinas turėjo skyrius jau daugiau kaip 100 šalių ir buvo viena iš įtakingiausių okultinių organizacijų Amerikoje.

Po Levio jaunesniojo didžiuoju ordino imperatoriumi tapo Haris L. Stiuartas. Tačiau 1990 metais jis buvo apkaltintas lėšų iššvaistymu ir neteko posto AMORC valdyboje. Jį pakeitė Christianas Bernaras, ordino Prancūzijos skyriaus vadovas, kuris šiame poste yra iki šiol.

Garsus teismo procesas dėl Didžiojo imperatoriaus Hario Stiuarto pašalinimo iš posto šiek tiek sugadino AMORC reputaciją, dėl to truputį sumažėjo organizacijos narių skaičius. Vis dėlto ordinas yra viena iš pačių įtakingiausių okultinių organizacijų pasaulyje. Ji turi keletą interneto puslapių, veda e. renginius internete, pavyzdžiui, feisbuke ir tviteryje.

AMORC parkas San Chosė papuoštas turtingu rožynu, suremontuotas muziejus, atnaujintas planetariumas. Ordino muziejuje yra nemažai įdomių eksponatų. Pavyzdžiui, čia galite pamatyti net paties Napoleono Bonaparto rozen-kreicerišką apykaklę. Tiesa, rimti istorikai nenori pripažinti, kad tai originalas, užtat galima konstatuoti faktą, kad Ostapas Benderis už vandenyno turi labai rimtų konkurentų.