Pasiklydę laiko koridoriuose

Nors mokslininkai iki šiol ginčijasi apie galimybę sukurti laiko mašina, istorija žino ne vieną atvejį, kai žmonės kažkokiu nepaaiškinamu būdu, be jokių techninių priemonių netikėtai persikeldavo iš vienos epochos į kitą. Kai kuriems šiems keliautojams laike pavykdavo sugrįžti į savo laiką, tačiau buvo ir tokių, kurie visiems laikams įstrigdavo sau svetimame amžiuje.

Iš praeities po automobilio ratais

Kiekvienais metais mūsų planetoje be žinios dingsta ne mažiau kaip 2 milijonai žmonių. Pavyzdžiui, vien JAV kiekvienais metais dingsta iki 800 tūkstančių žmonių, Didžiojoje Britanijoje - iki 250 tūkstančių. Daugelį dingusiųjų pavyksta vėliau surasti, tačiau šimtai tūkstančių žmonių taip ir dingsta, nepalikdami jokių pėdsakų. Pagrindinėmis tokių žmonių dingimų priežastimis yra nusikaltimai, kruvini kariniai veiksmai ir nelaimingi atsitikimai. Tačiau labai mažai kam į galvą ateina mintis, kad dalis pradingusių žmonių paprasčiausiai galėjo pasimesti laike.

Praėjusiame amžiuje 6-ame dešimtmetyje spaudoje buvo aprašytas nepaprastas įvykis. Vyras, apsirengęs XIX amžiaus rūbais, netikėtai atsidūrė Niujorko gatvėje, kurioje vyksta intensyvus eismas, ir buvo parblokštas automobilio. Vairuotojas tvirtino, kad vyras taip staiga atsirado prieš jo automobilį, kad sustabdyti jį nebuvo jokių galimybių. Susijaudinęs vairuotojas prisiekinėjo, kad žuvusysis tarsi iš dangaus nukrito: jo žodžiais, paskutinę akimirką jis spėjo žmogaus veide pamatyti ne išgąstį, o nesuvaidintą nuostabą.

Bandymas nustatyti žuvusiojo asmenybę gerokai nustebino policijos pareigūnus: žuvusiojo kišenėje buvo dokumentas, patvirtinantis vyro asmenybę, tik šis dokumentas buvo išduotas prieš 80 metų... Pasirodo, vyras dirbo komivojažeriu ir gyveno gatvėje, kuri prieš pusę amžiaus buvo nugriauta. Ši istorija taip suintrigavo pareigūnus, kad jie nepatingėjo pasiknaisioti archyvuose ir surasti žuvusiojo dokumente nurodyto rajono XIX amžiaus pabaigos gyventojų sąrašus. Viename sąraše buvo ir žuvusiojo komivojažerio pavardė.

Ši keista istorija baigėsi labai neįprastai. Netrukus po to, kai spaudoje buvo paskelbta apie žuvusį vyrą ir nurodyta jo asmenybė, į policiją atvyko pagyvenusi moteris, turinti tokią pačią pavardę, kaip žuvusysis. Ji pareigūnams papasakojo, kad prieš 70 metų labai paslaptingai dingo jos tėvas. Jis išėjo iš namų į lauką pasivaikščioti prieš miegą ir tarsi išgaravo, visi bandymai jį surasti buvo nesėkmingi. Pareigūnai nuvyko pas moteriškę į jos namus, kur ši, pasiraususi dėžutėje su senomis nuotraukomis, surado tėvo nuotrauką. Pareigūnai negalėjo patikėti savo akimis, kai nuotraukoje, darytoje 1884-ųjų metų balandžio mėnesį, pamatė užfiksuotą tą patį keistai apsirengusį vyrą, žuvusį po automobilio ratais... Tapo aišku, kodėl vairuotojas paskutinę akimirką prieš susidūrimą vyro veide pamatė ne baimę, o nuostabą -juk komivojažeris pirmą kartą pamatė mums visiškai įprastą automobilį.

Panašus įvykis 1936-ais metais įvyko JAV, nedideliame Kalifornijos valstijos miestelyje. Jo gatvėje nežinia iš kur atsirado mirtinai išsigandusi, senamadiškais rūbais apsirengusi niekam nepažįstama senutė. Ji tiesiog gūžėsi nuo praeivių, siūlančių jai savo pagalbą. Šiame miestelyje visi vieni kitus pažinojo, todėl keistos senutės, ir dar tokiais senoviniais rūbais, pasirodymas negalėjo praeiti nepastebėtas. Aplink senutę ėmė rinktis smalsuolių minia. Tai moteriai sukėlė dar didesnį siaubą, ji išsigandusi ir visiškai pasimetusi žvalgėsi į šalis. Netikėtai paslaptinga senutė dingo kelių dešimčių liudininkų akyse.

„Velnio ekipažo“ belaisvis

1912-ais metais nutiko nepaprastas įvykis, kurį galima priskirti netikėtam persikėlimui laike. Eksprese, kuris važiavo bėgiais iš Londono į Glazgą, vienoje kupė sėdėjo ir šnekučiavosi Skotland Jardo inspektorius bei jaunutė medicinos seselė. Netrukus jų pokalbis buvo nutrauktas ypač neįprastu būdu: sėdynėje prie lango tiesiog iš oro materializavosi pagyvenęs persigandęs vyras, ant galvos užsidėjęs senovinę trikampę kepurę ir rankoje laikydamas ilgą vytinę. Jo akys tiesiog išsprogo iš siaubo, vyras keistai rėkė ir baukščiai dairėsi aplinkui.

Inspektorius su medicinos sesele puolė vyrą raminti, bandė išsiaiškinti, kas jis toks ir kas jį taip smarkiai išgąsdino. Vyras, kurio ilgi plaukai buvo supinti į kaselę, o padėvėti rūbai buvo panašūs į muziejaus eksponatus, raudodamas sušuko, kad jis yra paprastas vadeliotojas ir nesupranta, kaip pateko į šį bildantį „ekipažą“. Vyras sugebėjo pasakyti savo vardą ir pavardę bei kaimo, kuriame gyveno, pavadinimą.

Inspektorius, bandydamas nuraminti nepažįstamąjį, jam pasakė, kad jis važiuoja traukiniu, ir pasiūlė pažvelgti pro langą. Tuo metu traukinys kaip tik darė posūkį, todėl pro kupė langą buvo matyti priekyje važiuojantis ir dūmus leidžiantis garvežys. Vyras dar labiau išsigando ir netgi pabandė iššokti per langą. Inspektorius, nežinodamas, kaip elgtis su keistu nepažįstamuoju, išbėgo pakviesti konduktorių.

Kai inspektorius sugrįžo į kupė su konduktoriumi, medicinos seselė buvo nualpusį, o vyras, pasivadinęs vežėju, buvo dingęs. Jie pažvelgė pro langą, pylimas buvo gan toli matomas, tačiau nebuvo matyti nei žmogaus kūno, nei nubėgančio žmogaus. Apie tai, kad keistasis žmogus inspektoriui nepasivaideno, liudijo kupė kampe palikusi trikampė kepurė ir vytinė.

Šis įvykis inspektorių taip sudomino, kad jis atliko nedidelį tyrimą. Pasirodo, kad tokios trikampės kepurės ir vytinės buvo paplitusios XVIII amžiaus antroje pusėje. Iš archyvų pavyko sužinoti, kad kaimelyje, kurį buvo nurodęs vadeliotojas, iš tikrųjų prieš 150 metų gyveno žmogus tokiu vardu ir pavarde. Pavyko aptikti įrašą, kuriame buvo rašoma, jog vadeliotojas vieną vakarą pamatė „velnio ekipažą, didžiulį ir ilgą kaip gyvatę, leidžiantį dūmus ir ugnį“. Nepaaiškinamu būdu jis atsidūrė šiame ekipaže ir pamatė keistais rūbais apsirengusius žmones.

Apimtas siaubo vadeliotojas atsigavo begulintis pakelės griovyje be savo vežimo ir arklių. Raštelyje buvo rašoma, kad vadeliotojas po šio įvykio neteko proto ir iki gyvenimo pabaigos pasakojo visiems apie „velnio ekipažą“ bei labai pykdavo, kai iš jo juokdavosi.

Berniukas, gyvenęs senovės Kinijoje

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje vienas Honkonge leidžiamas laikraštis pasauliui papasakojo nepaprastą istoriją apie berniuką Jun Li Čeną. Ši istorija prasidėjo 1987-ais metais, kai į istorikus kreipėsi vienos Honkongo psichiatrijos klinikos gydytojai. Juos suglumino vienas labai keistas berniukas, kurį į ligoninę atvežė policininkai. Po tyrimo medikai padarė išvadą, kad jis yra visiškai sveikas, tačiau Jun Li Čenas (taip vadinosi berniukas) užsispyręs tvirtino, kad jis atvyko iš praeities. Neįprasti keistojo paciento pasakojimas varė gydytojus į aklavietę ir vis tik vertė abejoti jo dvasine sveikata.

Medikų pasakojimas sudomino mokslininkus, jie nusprendė aplankyti keistąjį pacientą. Pasirodė, tai buvo teisingas sprendimas. Mokslininkus pirmiausiai sudomino rūbai, kuriais buvo apsirengęs berniukas. Jie buvo iš rankiniu būdu išausto audinio ir priminė rūbus, kurie buvo aptikti senovės kapavietėse. Jun Li Čenas laisvai kalbėjo vienu senoviniu kinų dialektu, kurį vargu ar galėjo žinoti šiuolaikinis vaikas. Berniuko pasakojimai apie tolimą praeitį buvo tokie detalūs, jos mokslininkai buvo apstulbę.

Nejaugi berniukas iš tiesų atvyko iš praeities? Šis klausimas mokslininkams nedavė ramybės. Jiems buvo sunku patikėti, kad berniukas kažkokiu nežinomu būdu iš Senovės Kinijos pateko į XX amžių. Istorikas In Šao nusprendė Li Geno pasakojimus patikrinti senose knygose, saugomose šventyklose. Kai kuriuose knygose, kurios buvo kelių amžių senumo, jis netikėtai aptiko vietovių pavadinimus ir netgi žmonių vardus, apie kuriuos pasakojo keistasis berniukas.

Dabar In Šao nebeabejojo, kad tapo nepaprasto persikėlimo laike liudininku. Mokslininkas kūrė planus iš berniuko gauti kiek galima daugiau informacijos apie tolimą praeitį. Deja, mokslininkui teko skaudžiai nusivilti - berniukas dingo iš užrakintos palatos, kuri buvo nuolat stebima. Jis tarsi išgaravo.

Nusivylęs berniuko dingimu In Šao vėl ėmė skaityti senovines kronikas. Ir viename dokumente aptiko informacijos apie Jun Li Čeną! Buvo rašoma, kad berniukas dingo daugiau kaip prieš dešimt metų, tačiau po to vėl atsirado - nė trupučio nepaaugęs. Jis pasakojo, kad apsilankė tolimoje ateityje, kur matė skraidančius geležinius paukščius, be arklių judančius vežimus, debesis siekiančius namus. Žinoma, tokiais fantastiniais berniuko pasakojimais niekas nepatikėjo, jį palaikė kuoktelėjusiu, o po trijų savaičių po sugrįžimo Li Čenas netikėtai mirė.

„Laiko spąstai“ povandeniniam laivui

Gali būti, kad į laiko „spąstus“ patenka ne tik žmonės, bet ir kitos gyvos būtybės. Tuo galima paaiškinti mįslingus sniego žmogaus pasirodymus įvairiuose mūsų planetos kampeliuose, taip pat ne vieną įvairių monstrų, panašių į Nesę, stebėjimo atvejį. Tai reiškia, kad dinozaurai iki mūsų laikų tikrai neišgyveno, jie kartais iš praeities patenka į šiuolaikinį pasaulį, į kurį juos nuneša laiko „vėjas“.

Laikas piktai pajuokauja ne tik su pavieniais žmonėmis, bet jis gali paveikti ir gana didelius objektus. Anomalių reiškimų tyrinėtojai tvirtina, kad Pentagonas yra įslaptinęs mįslingą įvykį, kuris nutiko povandeniniam laivui. Informacija apie šį unikalų atvejį buvo publikuoto amerikiečių savaitraštyje „The News“ 1993-iais metais. Povandeninis laivas plaukė liūdnai pagarsėjusio Bermudų trikampio rajone, kai staiga netikėtai dingo. Po akimirkos vėl buvo užfiksuotas signalas iš povandeninio laivo, tik dabar jis buvo... Indijos vandenyne. Šio incidento metu povandeninis laivas ne tik persikėlė erdvėje, tačiau įvyko ir gana netrumpa kelionė laike: povandeninio laivo ekipažas per keletą sekundžių paseno 20-ia metų!

Nors karinė vadovybė pasistengė nuslėpti šį įvykį su povandeniniu laivu, prisidengiant paslapties skraiste, vis tik informacija nutekėjo. Štai kas buvo rašoma povandeninio laivo vado ataskaitoje: „Netikėtai 200 pėdų gylyje laivas ėmė vibruoti. Vibravimas truko apie minutę ir po to liovėsi. Palydovinė
navigacinė sistema parodė, kad mes esame visai kitame taške - 300 mylių nuo rytinės Afrikos pakrantės. Per 60 sekundžių mes įveikėme 10 tūkstančių mylių. Iš karto paprašiau vadovybės leidimo įplaukti į artimiausią uostą Kuveite. Mes visi labai nustebome, kai pastebėjome, jog gana stipriai pasenome”.

Po to, kai šio įvykio dalyvius apklausė amerikiečių kariniai specialistai ir ekspertai, povandeninio laivo įgula buvo išsiųsta tyrimams ir gydymui į vieną iš geriausių medicinos centrų Vokietijoje. Žurnalistams pavyko prakalbinti vieną šio centro mediką. Štai ką jis papasakojo: „Visi ekipažo nariai ir toliau sensta. Jų veiduose atsirado gilios raukšlės, pražilo plaukai, suglebo raumenys, nusilpo regėjimas ir klausa“. Ar dar gyvi povandeninio laivo ekipažo nariai, kurie atliko šuolį laike ir erdvėje? O gal visa ši istorija buvo tik dar viena laikraštinė antis? Kol kas jokių žinių apie tolimesnį jūrininkų likimą nėra.

Skrydis, trukęs 37 metus

Vieną kartą anomalių reiškinių tyrinėtojai pabandė surinkti statistinius duomenis, susijusius su persikėlimu laike. Jie paskaičiavo, kad nuo 1976-ųjų iki 2001-ųjų metų buvo 274 tokie atvejais. Įdomu tai, kad neretai į laiko „skyles“ patekdavo lėktuvai. Labiausiai paplitęs atvejis, kuris kartojasi dažniausiai, yra lėktuvo netikėtas dingimas iš radarų ekranų, po to jis vėl atsiranda. Tuomet paaiškėja, kad lėktuvo piloto ir visų keleivių laikrodžiai atsilieka keliomis minutėmis.

Tačiau su lėktuvais kartais įvyksta dar keistesni įvykiai. 1997-ais metais žurnale „W. W. News“ buvo išspausdinta istorija apie paslaptingą lėktuvą DC-4, kuris 1992-ais metais nusileido Karakaso (Venesuela) oro uoste. Lėktuvą pastebėjo oro uosto tarnybų darbuotojai, nors radare nebuvo matoma jokio signalo. Netrukus su lėktuvo pilotu pavyko užmegzti ryšį. Nustebusiu, netgi išsigandusiu balsu pilotas pranešė, kad skrenda čarteriniu reisu Nr. 914 iš Niujorko į Majamį, lėktuvu skrenda 54 keleiviai, ir jie 1955 m. liepos 2 d. 9:55 turi nusileisti Majamyje. Po to pilotas paklausė: „O kur mes randamės?“
Piloto žodžiai tiesiog šokiravo dispečerius: jiems kilo mintis, arba pilotas ne viso proto, arba jie tapo kažkokio pikto pokšto aukomis. Vis tik dispečeriai atsakė į piloto klausimą ir jam pranešė, kad lėktuvas randasi virš Karakaso oro uosto, bei pasiūlė nusileisti.

Pilotas nieko neatsakė, tačiau nusileidimo metu per raciją buvo girdėti jo nustebęs balsas: „Džimai! Kas tai, po velnių!“ Visiems tapo aišku: amerikiečiui pilotui nuostabą sukėlė tuo metu kylantis reaktyvinis lėktuvas.

Paslaptingasis lėktuvas sėkmingai nusileido, jo pilotas sunkiai kvėpavo. Pagaliau visi išgirdo jo balsą: „Čia kažkas ne taip“. Kai jam pranešė, kad nusileido 1992 m. gegužės 21 d., jis sušuko: „O, dieve!“ Dispečeriai pabandė pilotą nuraminti, pranešė, kad prie lėktuvo jau vyksta antžeminė komanda. Tačiau pilotas, pamatęs šalia lėktuvo oro uosto darbuotojus, sušuko: „Nesiartinkite! Mes skrendame iš čia!“

Antžeminės tarnybos darbuotojai spėjo iliuminatoriuose pamatyti suglumusių keleivių veidus, o DC-4 lėktuvo vadas atidarė kabinos langelį ir ėmė mosuoti kažkokiu žurnalu, reikalaudamas, kad žmonės atsitrauktų nuo lėktuvo. Jis paleido variklius, lėktuvas pakilo į orą ir dingo. Ar jam pavyko patekti į savo laiką? Deja, tolimesnis lėktuvo ir jame esančių žmonių likimas nėra aiškus, nors, be abejo, buvo turima pakankamai duomenų pabandyti tai išsiaiškinti. Tačiau apie jokį šio įvykio tyrimą žurnalas nepranešė. Liko šio nepaprasto įvykio įrodymai: Karakaso oro uosto dispečerių pokalbių su lėktuvo pilotu įrašai ir 1955-ųjų metų kalendoriukas, iškritęs iš žurnalo, kai juo mosavo pilotas. Nesunku suprasti piloto siaubą ir sumišimą, kai sužinojo, jog iki Karakaso oro uosto skrido net 37 metus.

„Metai iš metų su keistu reguliarumu pasikartoja neįprastos manipuliacijos su laiku. Mes turime ne vieną pranešimą apie žmones, kuriuos, panašu, prarijo laikas, o ne kokia nors kita jėga“, - savo nuomonę apie paslaptingą žmonių dingimą viename pokalbyje su žurnalistais pareiškė žinomas anomalių reiškinių tyrinėtojas Džonas Kilis. Patekę į praeitį ar ateitį žmonės tapo kažkokių laiko anomalijų aukomis. Šių anomalijų prigimtį dar reikės nustatyti.