Realus persikėlimo laike atvejai

Mokslininkams pavyko įrodyti, kad galima keliauti laike... Kaip teigia Izraelio mokslininkas Amosas Oris, kelionės laike yra moksliškai pagrįstos. Dabartiniu metu pasaulinis mokslas turi reikalingų teorinių žinių, leidžiančių tvirtinti, kad teoriškai jau įmanomas laiko mašinos sukūrimas.

Izraelio mokslininko skaičiavimai buvo publikuoti viename specializuotame leidinyje. Oris daro išvadą, jog tam, kad būtų sukurta laiko mašina, turi būti panaudotos labai didelės galios gravitacinės jėgos. Savo tyrimus mokslininkas atliko, remdamasis išvadomis, kurias dar 1947-ais metais paskelbė Kurtas Hedelis ir kurių esmė buvo tai, kad reliatyvumo teorija neneigia tam tikrų erdvės ir laiko modelių egzistavimo.

Kaip rodo Orio skaičiavimai, galimybė keliauti į praeitį atsiranda tuo atveju, kai iškreiptai erdvės ir laiko struktūrai suteikiama piltuvo ar žiedo forma. Kiekvienas naujas šios struktūros sūkis vis toliau nuneš žmogų į praeitį. Be to, mokslininko manymu, gravitacinės jėgos, reikalingos tokių kelionių laike vykdymui, yra, greičiausiai, arti taip vadinamųjų juodųjų skylių, apie kurias pirmą kartą buvo paminėta dar XVIII amžiuje.

Mokslininkas Pjeras Simonas Laplasas iškėlė hipotezę, kad egzistuoja kosminiai kūnai, kurie žmogaus akiai yra nematomi, tačiau turi tokią didžiulę gravitaciją, kad nuo jų neatsispindi šviesa. Tam, kad spindulys atsispindėtų nuo šio kūno, jis turi įveikti šviesos greitį, tačiau yra žinoma, kad jį įveikti neįmanoma.

Juodųjų skylių ribos vadinamos įvykių horizontais. Kiekvienas šią ribą pasiekęs objektas patenka į juodąją skylę. Iš išorės nėra matoma, kas vyksta skylės viduje. Gali būti, kad joje neveikia fizikos dėsniai, laiko ir erdvės koordinatės pasikeičia vietomis. Tokiu būdu kelionės erdvėje tampa kelionėmis laike.

Nežiūrint į šį gana detalų ir reikšmingą tyrimą, nėra jokių įrodymų, kad kelionės laike yra realios. Beje, kol kas niekas neįrodė, kad šios kelionės yra tik prasimanymas. Per visą žmonijos istoriją yra sukaupta daugybė faktų, kurie įrodo, jog kelionės laike yra realios. Pavyzdžiui, faraonų epochos, viduramžių ar Prancūzijos revoliucijos laikų ir pasaulinių karų metraščiuose
yra užfiksuoti faktai apie keistų aparatų ar žmonių pasirodymą.

Kad tai neliktų tuščiomis kalbomis, pateikiame keletą pavyzdžių.

1828-ųjų metų gegužės mėnesį Niurnberge buvo sulaikytas paauglys. Nors buvo atliktas kruopštus tyrimas, užpildyti net 49 aplankai dokumentų, po visą Europą išplatinti berniuko portretai, sužinoti jo asmenybę, taip pat vietą, kurioje jis gimė, nepavyko. Paaugliui buvo suteiktas Kasparo Hauzerio vardas. Jis pasižymėjo neįtikėtinomis savybėmis ir įpročiais: berniukas puikiai matė tamsoje, tačiau jam visiškai nepažįstama buvo ugnis, pienas. Vaikinukas žuvo nuo žudiko paleistos kulkos, o jo asmenybė taip ir liko mįsle. Tačiau yra manoma, kad prieš atsirandant Vokietijoje berniukas gyveno visiškai kitame pasaulyje.

* * *

1897-ais metais Tobolske (Rusija) įvyko labai keistas atsitikimas. Rugpjūčio pabaigoje buvo sulaikytas keistos išvaizdos labai keistai besielgiantis vyras. Jis pasisakė savo pavardę - Krapivinas. Kai vyras buvo nugabentas į policijos nuovadą ir prasidėjo apklausa, visus labai nustebino vyro pateikta informacija: anot vyro, jis gimė 1965-ais metais ir dirbo elektroninės skaičiavimo mašinos operatoriumi. Vyras niekaip negalėjo paaiškinti, kaip jis atsidūrė mieste, tik papasakojo, kad prieš pat šį įvykį pajuto stiprų galvos skausmą, nuo kurio prarado sąmonę.

Atsigavęs Krapivinas pamatė jam nepažįstamą miestą. Į policiją apžiūrėti keistą vyrą buvo iškviestas gydytojas, kuris pasakė diagnozę „pavojaus nekeliantis pamišimas“. Po to Krapivinas buvo perkelta į vietinius silpnapročių namus.

* * *

1901-ais metais dvi anglės iškeliavo į Paryžių praleisti Velykų atostogas. Moterims kėlė susižavėjimą architektūra. Ekskursijos po Versalį metu moterys nusprendė savarankiškai apžiūrėti pačius atokiausius kampelius, ypač Marijos Antuanetės namelį, kuris randasi rūmų teritorijoje. Tačiau moterys neturėjo detalaus plano, todėl pasiklydo. Netrukus jos sutiko du vyrus, apsirengusius XVIII amžiaus kostiumais. Turistės paklausė kelio, tačiau vyrai labai keistai į jas pažiūrėjo ir parodė kažką nenustatyta kryptimi. Po kiek laiko moterys vėl sutiko keistus žmones. Šį kartą tai buvo moteris su mergaite, taip pat apsirengusios senoviniais rūbais. Moterys ir šį kartą neįtarė nieko keisto, kol nesutiko dar vienos žmonių grupės, kurie taip pat buvo apsirengę senoviniais rūbais. Šie žmonės kalbėjo moterims nežinomu prancūzų kalbos dialektu. Netrukus moterys suprato, kad tai jų išvaizda kelia aplinkui esančių žmonių nuostabą. Vienas vyras moterims parodė teisingą kryptį. Kai turistės pasiekė savo tikslą, jas apstulbino ne pats namukas, o šalia jo sėdėjusios ir kažką piešusios albume damos išvaizda. Ji buvo labai graži, užsidėjusi ant galvos pudruotą peruką, apsirengusi ilga suknele, kokias nešiojo XVIII amžiaus aristokratės. Tik tuomet anglės suprato, kad pateko į praeitį. Netrukus peizažas pasikeitė, reginys išnyko, o moterys prisiekė viena kitai niekam nieko nepasakoti apie savo kelionę. Tačiau 1911-ais metais jos bendrai parašė knygą, kurioje aprašė savo išgyvenimus.

* * *

1924-ais metais Britanijos karališkųjų oro pajėgų pilotai dėl lėktuvo gedimo buvo priversti nusileisti. Jų pėdsakai buvo aiškiai matomi smėlyje, tačiau netrukus jie nutrūko. Pilotų taip ir nepavyko aptikti, nors toje vietoje, kur jie nusileido, nebuvo jokių byrančių smėlynų, apleistų šulinių, nebuvo kilusi jokia smėlio audra.

* * *
1930-ais metais Edvardas Munas, kaimo gydytojas, keliavo namo po apsilankymo pas savo pacientą lordą Edvardą Karsoną, gyvenantį Kente. Lordas labai sunkiai sirgo, todėl gydytojas jį lankė kiekvieną dieną ir puikiai žinojo šią vietovę. Vieną dieną Munas, išvykęs iš paciento dvaro, pastebėjo, kad vietovė atrodo kiek kitaip, nei atrodė anksčiau. Vietoje kelio buvo purvinas takelis, kuris vedė per apleistas pievas.

Kol gydytojas bandė suprasti, kas čia įvyko, jis sutiko vyrą, kuris ėjo truputį priešais jį. Sis vyras buvo apsirengęs senamadiškais rūbais ir su savimi turėjo senovinę muškietą. Vyras taip pat pastebėjo gydytoją ir sustojo, apimtas nuostabos. Kai Munas apsisuko, norėdamas pažvelgti į lordo dvarą, keistas keliauninkas dingo, o visas kraštovaizdis vėl buvo toks, kokį gydytojas buvo įpratęs matyti.

* * *

1944-ais metais, kai vyko mūšiai Estijoje, netoli Suomių įlankos rusų armijos tankų žvalgybinis batalionas, kuriam vadovavo Trošinas, miške pastebėjo keistą kavaleristų grupę, kurios nariai buvo apsirengę istoriniais rūbais. Kai kavaleristai pastebėjo tankus, leidosi bėgti. Vieną kavaleristą pavyko sulaikyti. Jis kalbėjo tik prancūzų kalba, todėl buvo manoma, jog jis yra sąjungininkų armijos kareivis. Kavaleristas buvo nugabentas j štabą, kur jo pasakojimas sukėlė šoką ir vertėjui, ir karininkams. Kavaleristas pareiškė, kad yra Napoleono armijos karys, o armijos likučiai bando prasiveržti iš apsupimo, į kurį pateko, atsitraukę nuo Maskvos. Kareivis taip pat pasakė, kad jis gimė 1772-ais metais. Kitą dieną paslaptingąjį kavaleristą išsivežė ypatingojo skyriaus darbuotojai.

* * *

Dar viena panaši istorija nutiko Kolos pusiasalyje. Daugelį šimtmečių pasakojama legenda, kad šiame pusiasalyje tolimoje senovėje buvo išsivysčiusi Hiperborėjos civilizacija.

XX amžiaus 3-me dešimtmetyje į pusiasalį buvo išsiųsta ekspedicija, kurią palaikė Dzeržinskis. Grupę, kuriai vadovavo Kondijainas ir Barčenka, 1922-ais metais buvo išsiųsta į Lovozero ir Seidozero rajoną. Visa ekspedicijos pargabenta medžiaga buvo įslaptinta, o Barčenka vėliau buvo represuotas ir sušaudytas. Ekspedicijos detalių niekas nežino, tačiau vietiniai gyventojai kalba apie tai, kad ekspedicijos dalyviai aptiko keistą landą į žemės gilumą, tačiau įeiti į ją mokslininkams trukdė nepaaiškinama baimė ir siaubas. Vietiniai gyventojai taip pat nerizikuoja eiti į šiuos urvus, nes iš jų galima ir nebesugrįžti. Be to, yra pasakojama legenda, kad šalia urvų ne kartą buvo pastebėtas urvinis ar sniego žmogus. Gal ši istorija taip ir būtų likusi įslaptinta, jei kažkas jos nebūtų nutekinęs spaudai.

* * *

Vienas NATO pajėgų lakūnas žurnalistams papasakojo keistą istoriją, kuri jam nutiko 1999-ųjų metų gegužės mėnesį. Lėktuvas pakilo iš NATO karinės bazės Olandijoje ir turėjo stebėti Jugoslavijoje vykstančiame kare dalyvaujančių šalių veiksmus. Kai lėktuvas skrido virš Vokietijos, lakūnas netikėtai pastebėjo naikintuvą, kuris skrido tiesiai link jo. Tačiau tai buvo kažkoks keistas naikintuvas. Priskridęs arčiau lakūnas atpažino, kad tai Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių meseršmitas. Lakūnas nežinojo, kaip jam elgtis šioje situacijoje, nes jo lėktuvas buvo neginkluotas. Netrukus lakūnas pamatė, kad vokiečių naikintuvas pateko į rusų naikintuvo taikiklį. Visas šis regėjimas truko vos keletą sekundžių, po to viskas išnyko.

* * *

Yra ir daugiau pasakojimų apie tai, kaip ore buvo patekta į praeitį. 1976-ais metais rusų lakūnas V. Orlovas papasakojo, kad jis pats matė, kaip po jo pilotuojamu naikintuvu MiG-25 žemėje vyksta koviniai veiksmai. Sprendžiant iš lakūno pasakojimų, jis matė mūšio, kuris vyko 1863-iais metais netoli Getisbergo, vaizdus.

1985-ais metais vienas lakūnas, išskridęs iš NATO bazės, įsikūrusios Afrikoje, po savimi pamatė labai keistą vaizdą: vietoje dykumos, kuri turėjo būti apačioje, jis pamatė savanas, kuriose augo daug medžių, bei dinozaurus, ramiai besiganančius pievelėse. Netrukus šis reginys išnyko.

1986-ais metais rusų lakūnas A. Ustimovas, vykdydamas užduotį pastebėjo, kad skrenda virš Senovės Egipto. Jis pasakojo, kad matė vieną visiškai pastatytą piramidę ir netoliese dar kelių piramidžių pamatus, aplink kuriuos triūsė daugybė žmonių.

* * *

XX amžiaus 9-o dešimtmečio pabaigoje antrojo rango kapitonas Ivanas Zalyginas pateko į labai įdomią ir keistą istoriją. Viskas prasidėjo nuo to, kad jo vadovaujamas povandeninis laivas pateko į labai stiprų štormą.

Kapitonas davė įsakymą iškilti į paviršių. Kai tik povandeninis laivas atsidūrė vandens paviršiuje, budintysis raportavo, kad tiesiai prieš laivą matyti nežinoma plaukiojanti priemonė. Tais buvo gelbėjimo valtis, kurioje rusų jūreiviai aptiko japonų jūreivį, apsirengusį Antrojo pasaulinio karo laikų uniforma.

Apieškojus šį žmogų buvo rasti dokumentai, kurie buvo išduoti dar 1940-ais metais. Kai buvo pranešta vadovybei apie šį įvykį, kapitonui buvo liepta plaukti į Južno Sachalinską, kur japono jūreivio jau laukė kontržvalgybos atstovai. Povandeninio laivo nariai turėjo pasirašyti sutikimą, kad dešimt metų niekam nepasakos apie šį atsitikimą.

* * *

Paslaptinga istorija 1952-ais metais nutiko Niujorke. Lapkričio mėnesį Brodvėjuje automobilis partrenkė vyrą. Žuvusiojo kūnas buvo nugabentas į morgą. Policininkus nustebino tai, kad jaunas vyras buvo apsirengęs senoviniais rūbais, jo kelnių kišenėje buvo senovinis laikrodis ir amžiaus pradžioje pagamintas peiliukas.

Tačiau policininkai dar labiau nustebo, kai aptiko pažymėjimą, išduotą beveik prieš 8-is dešimtmečius, bei vizitinę kortelę, kurioje buvo nurodyta vyro profesija - komivojažierius. Patikrinus nurodytą adresą paaiškėjo, kad dokumentuose nurodyta gatvė buvo nugriauta prieš pusę amžiaus. Tyrimo metu pavyko išsiaiškinti, kad žuvusysis yra vienos ilgaamžės Niujorko gyventojos tėvas, kuris maždaug prieš 70 metų išėjo iš namų pasivaikščioti ir dingo. Norėdama įrodyti savo žodžius, moteris pateikė 1884-ais metais darytą nuotrauką, kurioje buvo tas pats po automobiliu žuvęs vyras, apsirengęs tuo pačiu keistu kostiumu.

* * *

1954-ais metais Tokijo oro uoste, atliekant dokumentų patikrą, buvo sulaikytas žmogus. Visi dokumentai buvo tvarkoje, išskyrus vieną dalyką - jie buvo išduoti neegzistuojančioje Tuaredo valstybėje. Pats vyras tvirtino, kad jo šalis yra Afrikos žemyne tarp Prancūzijai priklausančio Sudano ir Mauritanijos. Vyras dar labiau nustebo, kai žemėlapyje pamatė, jog jo šalies vietoje yra Alžyras. Tiesa, tenai tikrai gyvena tuaregų gentis, tačiau ji niekada neturėjo nepriklausomos valstybės.

* * *

1980-ais metais Paryžiuje dingo jaunas vyras po to, kai jo automobilį apgaubė ryškiai šviečiantis rūko kamuolys. Po savaitės jis vėl atsirado toje pačioje vietoje, tačiau galvojo, kad jo čia nebuvo vos keletą minučių.

* * *

1985-ais metais pirmąją naujųjų mokslo metų dieną antraklasis Vladas Geinemanas pertraukos metu su bendraklasiais žaidė slėpynes.

Norėdamas gerai pasislėpti, vaikas nėrė pro artimiausią tarpuvartę. Kai po kelių sekundžių berniukas išlindo atgal, mokyklos kiemo neatpažino - jis buvo visiškai tuščias. Berniukas nuskubėjo į mokyklą, tačiau jį sustabdė patėvis, kuris jau seniai jo ieškojo, norėdamas parvesti namo.

Pasirodė, kad nuo to momento, kai pasislėpė, praėjo daugiau nei pusantros valandos. Pats berniukas visiškai neprisimena to, kas jam nutiko per tą laiką.

* * *

Ne mažiau keista istorija nutiko anglui Piteriui Viljamsui. Vyras pasakojo, kad perkūnijos metu pateko į kažkokią keistą vietą. Po žaibo smūgio jis neteko sąmonės, o kai atsigavo, tai suprato, kad pasiklydo. Eidamas siauru keliu jis pastebėjo automobilį, kurį sustabdė ir vairuotojo paprašė pagalbos. Vyras
Piterį nugabeno į ligoninę. Po kiek laiko jaunas vyras pasijuto geriau, jis jau galėjo išeiti pasivaikščioti. Tačiau jo rūbai nuo žaibo buvo visiškai sudriskę, todėl palatos kaimynas jam paskolino savo rūbus. Kai Piteris nuėjo į ligoninės sodą, suprato, kad yra toje pačioje vietoje, kurioje buvo, kai prasidėjo perkūnija. Viljamsas panoro padėkoti medicinos personalui ir gerajam palatos kaimynui. Jam pavyko surasti ligoninę, tačiau joje niekas jo neatpažino, visas ligoninės personalas atrodė gerokai vyresnis. Registracijos knygoje nebuvo jokio įrašo apie Piterio priėmimą. Taip pat nebuvo jokių duomenų ir apie palatos kaimyną. Kai vyras prisiminė apie kelnes, jam buvo pasakyta, kad tai yra senas modelis, kurios nebesiuvamas daugiau nei 20 metų!

* * *

1991-ais metais Rusijoje vienas geležinkelio darbuotojas pamatė, kad iš apleistos atšakos, kurioje jau nebebuvo likę netgi bėgių, atvažiuoja traukinys -garvežys ir trys vagonai. Tai buvo labai keistos išvaizdos traukinys - senovinės formos, pagamintas tikrai ne Rusijoje.

Traukinys pravažiavo šalia darbininko ir nuvažiavo link Sevastopolio. Informacija apie šį įvykį buvo išspausdinta viename leidinyje 1992-ais metais. Publikacijoje buvo rašoma apie tai, kad 1911-ais metais iš Romos išvyko pramoginis traukinys, kuriuo keliavo nemažai keleivių. Jis pateko į tirštą rūką, o po to įvažiavo į tunelį. Daugiau traukinio niekas nematė. Įvažiavimas į tunelį buvo užmūrytas. Gali būti, kad apie tai visi jau seniai buvo užmiršę, kol šio įvykio nepriminė Poltavos srityje pasirodęs traukinys. Daugelis mokslininkų iškėlė versiją, kad traukinys sugebėjo kažkokiu būdu pereiti kiaurai laiką. Kai kurie jų tokią galimybę sieja su tuo, kad tu metu, kai traukinys išvažiavo į kelią, Italijoje įvyko stiprus žemės drebėjimas, dėl kurio atsirado dideli įtrūkimai ne tik žemės paviršiuje, bet ir laiko lauke.

* * *

1994-ais metais norvegų žvejybinio laivo komanda šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyve vandenyje aptiko nepaprastą radinį. Tai buvo 10-ies mėnesių amžiaus mergaitė. Nors buvo labai sušalusi, tačiau ji dar buvo gyva. Mergaitė buvo pririšta prie gelbėjimo rato, ant kurio buvo užrašyta „Titanikas“. Reikia pažymėti tai, kad mažylė buvo aptikta tame rajone, kur 1912-ais metais nuskendo garsusis laivas. Žinoma, patikėti šio įvykio realumu tiesiog buvo neįmanoma, tačiau archyvuose buvo patikrinti dokumentai ir pasirodė, kad „Titaniko“ keleivių sąraše tikrai buvo 10-ies mėnesių amžiaus mergaitė. Yra ir kitų liudijimų, susijusių su šiuo laivu. Kai kurie jūreiviai pasakoja, kad matė skęstančio „Titaniko“ vaiduoklį. Kai kurie mokslininkai mano, kad laivas pateko į taip vadinamus laiko spąstus, kuriuose žmonės gali dingti be pėdsakų, o po to vėl atsirasti visiškai netikėtoje vietoje.

Tokių ir panašių dingimų sąrašą galima tęsti, tačiau nėra prasmės minėti juos visus, nes daugelis jų labai panašūs. Praktiškai visada persikėlimas laike yra negrįžtamojo pobūdžio, nors pasitaiko atvejų, kai žmonės, dingę kuriam laikui, po to sėkmingai sugrįžta. Deja, daugelis jų patenka į psichiatrines ligonines, nes jų pasakojimais niekas netiki, o ir jie patys nelabai supranta, ar tai tiesa, kas jiems nutiko.

Mokslininkai jau keletą šimtmečių bando išspręsti persikėlimo laike problemą. Gali būti, jog netolimoje ateityje ši problema taps objektyvia realybe, o ne vien tik fantastinių filmų ar knygų siužetu.