Skraidančios tvirtovės senovėje

"Kai atėjo rytas, Rama pasiėmė dangaus laivą ir pasiruošė pakilti. Tas laivas buvo didelis ir nuostabiai papuoštas, dviejų aukštų, turėjo daug kambarių ir langų. Prieš pakildamas į aukštybes, esančias virš debesų, laivas skleidė melodingą garsą".

Tai ištrauka iš Idų epo "Ramajama". Ir tai toli gražu ne vienintelis skraidančio aparato paminėjimas indų epuose. Juose yra detaliai aprašyta, kaip dievai tarpusavyje kovojo debesyse, panaudodami ginkluotus skraidančius aparatus.

Kitoje epo vietoje pasakojama: „Gurka (dievybė), atskridęs greitu ir galingu vimanu, prieš tris miestus pasiuntė vieną sviedinį, užtaisyta visos Visatos galia. Pakilo besisukantis dūmų ir ugnies stulpas, kuris švietė kaip dešimt tūkstančių saulių... Žuvusių žmonių nebuvo įmanoma atpažinti, o likusieji gyvi neilgai gyveno: jiems iškrito plaukai, nuslinko plaukai, nukrito nagai“.

Maharidžio Bharadvadžos „Traktate apie skrydžius" minimas ginklas, panašus į šviesos spindulį, kuris, nukreiptas į daiktą, jį sunaikindavo. Skraidantys aparatai buvo vadinami vimanais ir, jeigu tikėti aprašymais, galėdavo kyboti danguje arba staigiai pakeisti skrydžio kryptį. Sprendžiant iš senovinių tekstų, buvo keturių tipų skraidantys aparatai, kai kurie jų galėjo būti panaudoti ir po vandeniu.

Vienas „Traktato apie skrydžius“ skyrius skirtas aprašyti unikalų prietaisą „Guhagarbhadarš jantrą“, kuris buvo įrengiamas skraidančiame aparate, o jo pagalba buvo galima rasti po žeme paslėptų daiktų vietą.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kalbama apie mechanizmą, kuris mums dabar puikiai žinomas - tai radaras. Šio prietaiso konstrukcija knygoje aprašyta gana detaliai. Prietaisą sudarė 12 blokų, kurių viduje buvo metalo lydiniai, kurie prietaisui suteikdavo „jėgą".

Iš viso skraidančiuose aparatuose buvo 32 prietaisai, iš kurių aprašymų galima suprasti, kad jie atliko fotoaparato, prožektoriaus ir kt. funkcijas. Vienas prietaisas, taip vadinamas „Pindžulos veidrodis“, buvo skirtas apsaugoti pilotų akis nuo priešininko „velniškų spindulių“.

Panašūs tekstai aptikti ne tik Indijoje. Kinai viename Lhasos (Tibeto sostinė) vienuolyne aptiko senovinius tekstus sanskrito kalba, kuriuose aprašomi nepaprasti laivai, kurie galėjo skristi į žvaigždes.

Šiuos laivus varė kažkokia energija „Ego" (šiuolaikinių mokslininkų manymu tai gali būti antigravitacinis variklis). Kinijos kosminė agentūra labai susidomėjo šiais dokumentais, dabar jie yra griežtai įslaptinti.

Senovėje skrydžiai į kosmosą, panašu, visiškai nebuvo kažkas nepaprasto. Indų epe „Ramajana" ne tik detaliai aprašomas tarpžvaigždinis skrydis, bet ir pasakojama apie dviejų kosminių laivų mūšį Mėnulyje.

Šia proga labai tinka prisiminti, kad pasakojami gandai apie tai, jog Mėnulyje išsilaipinę amerikiečių astronautai pamatė kažką, kas buvo sukurta kito proto. Vienas jų, o konkrečiai - Neilas Armstrongas, tai patvirtino privačiame pokalbyje, kai lankėsi Sovietų Sąjungoje. Deja, nieko detaliau astronautas nepapasakojo, tik pranešė, kad „buvo baisu“.

Reikia pasakyti, kad daugelis tyrinėtojų, skaitydami senovinius tekstus, abejoja ar iš viso šie aparatai galėjo skraidyti: pernelyg daug juose nereikalingų patalpų, kai kuriuose kaip kuras naudojamas gyvsidabris, o dar į kitus kinkomi arkliai.

Šiuo klausimu galima pasakyti tik vieną: tie, kurie aprašinėjo šiuos įrenginius, savo techninio išsilavinimo lygiu tikrai nebuvo mokslininkai, o paprasčiausi savo laikmečio žmonės. Be to, jie rašė apie tai, ko niekada nematė, tik perpasakojo išlikusius iš dar senesnių laikų žodinius padavimus.

Jeigu pašalinti įvairiausius stogelius ir arklius iš aprašymo, tai daugelis mokslininkų sutinka, nežiūrint į nelabai tikslų aprašymą, kad kalbama apie tobulą techninį įrenginį. Tokius niuansus tais laikais prasimanyti tikrai atrodo nerealu. Šiuose aprašymuose yra pernelyg daug labai svarbių smulkmenų, kad visa tai galima būtų priskirti paprastai fantazijai.

Pavyzdžiui, daugelis skeptiškai į senovėje buvusius kosminius laivus žiūrėję mokslininkai tvirtino, kad naudoti gyvsidabrį kaip kurą neįmanoma, nes jo garai yra mirtinai pavojingi. Tačiau dabartiniu metu jau yra sukurti aparatai, kuriuos varo varikliai, paremti uždaru gyvsidabrio ciklu. Suprantama, visa tai kol kas tik pradžia, kalbėti apie ką nors rimto dar anksti, tačiau šie aparatai jau sukuria kelių kilogramų trauką. Įdomu tai, kad savo forma šie aparatai labai primena indų epuose aprašytus vimanus.

Skraidantys dievų laivai aprašyti ir egiptiečių rašytiniame šaltinyje „Tulijaus papiruse“, kuris parašytas, kai valdė faraonas Tutmosas (1503-1451 metai pr.m.e.). Šiame šaltinyje rašoma apie dievų pabėgima, kuris susijęs, tikriausiai su kažkokiu kataklizmu. Dabartiniai tyrinėtojai panašiai tiems patiems laikams priskiria žydų išėjimą iš Egipto.

Šiandien sunku pasakyti, kokios priežastys sukėlė šią evakuaciją.

Egiptiečių metraštyje rašoma: „Dvidešimt antrais metais, trečiąjį žiemos mėnesį, šeštą valandą... raštininkai iš Namo nusprendė, kad buvo ugnies apskritimas, pasirodęs danguje. (Nors) jis neturėjo galvos, šio mėnulio kvėpavimas nemaloniai dvokė. Jo kūnas buvo vieno roko (apie 50 m) ilgio ir vieno roko pločio. Jis neturėjo balso... Dabar, praėjus kelioms dienoms, jie atliko skrydį. O Dievai! Jų buvo daugybė! Jie švytėjo danguje ryškiau už saulę... Ugnies apskritimų rikiuotė buvo didinga ir baisi.
Faraono armija žiūrėjo (į tai). Jo didenybė buvo armijos centre. Tai buvo po vakaro puotos... Ugniniai rutuliai pakilo aukštyn ir nuskrido tiesiai į pietus".

Iš teksto suprantama, kad dievai persikėlė ne patys, o kažkokiais įrenginiais. Kam dievams sugalvoti tokius sudėtingus ėjimus? Nejaugi jie patys negalėjo pakilti į dangų? Taigi, šis aprašymas labai panašus į kruopščiai aprašytus realius įvykius.

Yra žinomos panašių į žmones būtybių su skafandrais ar net skraidančiuose aparatuose skulptūros ir piešiniai. Babilono deivei Ištar skirtame himne kalbama:

Ji apsirengia dangaus rūbais.

Ji šlovingais pakyla į dangų.

Ji skrenda savuoju MU

Virš visų Žemės gyventojų.

Viena ponia, kuri savuoju MU linksmai pakyla į dangaus aukštybes.

Išliko deivės Ištar atvaizdai, kuriuose ji pavaizduota „dangiškais rūbais", kurie labai panašūs į skafandrą. Taip pat yra pavaizduotas ir MU, kuriame šiandieninis žmogus nesunkiai atpažins kosminį laivą.

Jau paminėjome, kad kosminių laivų aprašymai sutinkami daugelio tautų pasakojimuose. Pavyzdžiui, Indijoje išliko ne tik piešiniai, vaizduojantys senovinius skraidančius aparatus, bet ir skulptūros. Šių dienų technikai pagal šiuos piešinius ir skulptūras pagamino modelius, kuriuos išbandė aerodinaminiame vamzdyje - skraidymo rodikliai buvo puikūs.

Dar vienas faktas: NASA konstruktoriai iškėlė hipotezę, kad Egipte stovintys keturbriauniai obeliskai su piramidės formos viršūne taip pat vaizduoja kosminius laivus. Pagal šiuos statinius buvo sukonstruotas raketos maketas, kuris taip pat parodė gerus aerodinaminius rodiklius bei buvo puikiai valdomas.

Tačiau mums norint įvertinti senovinius kosminius laivus, net nereikia skaityti indų epų. Panašus aprašymas yra ir Biblijoje. Pranašo Ezechielio knygoję rašoma: „Trisdešimtų metų ketvirto mėnesio penktąją dieną, man esant tarp tremtinių prie Kebaro upės, atsivėrė dangus...

Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje ugnies Šerdyje spindėjo lyg gintaras. Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai. Jie buvo panašūs į žmones, bet kiekvienas turėjo keturis veidus ir keturis sparnus. Jų kojos buvo tiesios, o kojų pėdos tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris."

Kam visagaliui Jahvei buvo reikalinga visa ši sumaištis? Dievas galėjo pasirodyti ir žymiai papasčiau, o tokį triukšmą, greičiausiai skleidžia reaktyvinė techniką.

Pranašas tęsia savo pasakojimą: „Įsistebėjęs į gyvūnus, pamačiau po ratą, liečiantį žemę prie kiekvieno keturveidžio gyvūno. Ratai žėrėjo tarsi būtų padaryti iš chrizolito. Visi keturi buvo to pat pavidalo: iš išvaizdos ir sąrangos atrodė, tartum ratas būtų buvęs rato viduje.

Ėmę riedėti, jie riedėdavo bet kuria iš keturių krypčių ir riedėdami nesigręžiodavo. Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplink buvo pilnos akių. Gyvūnams pajudėjus į priekį, ratai riedėdavo greta jų; gyvūnams pakilus nuo žemės, ratai pakildavo drauge su jais".

Labai įdomus aprašymas „ratas rate". Kiekvienam mums žinoma ši optinė iliuzija greitai besisukančiame daikte.

„Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!",- būtybė kreipėsi į pranašą, kuris iš baimės parkrito veidu į žemę. „Ir girdėjau už savęs griausmingą balsą: „tebūnie palaiminta Viešpaties šlovė nuo vietos savo"! Ir gyvūnų sparnų garsą, besiliečiant vienam prie kito, ir ratų bildesį apačioje ir stipraus griaustinio garsą".

Ezechielis taip pat mini garsą, su kurios nežinoma būtybė atsiplėšė nuo žemės. Jis kalbėjo apie gausmą, sklidusį nuo ratų, ir apie „didžiulį trenksmą". Po to pranašas buvo paimtas į aparato vidų, tačiau buvo taip išsigandęs, kad negalėjo aprašyti detalių, paminėdamas tik ratus.

Suprantama, tai galima interpretuoti kaip pernelyg pamaldaus Dievo tarno regėjimą, tačiau, sprendžiant iš tolimesnių pranašo veiksmų ir jo mokėjimo įvesti tvarką, jo tikrai negalima priskirti žmonėms, neatskiriantiems realybės ir prasimanymų.