Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Karo paslaptys ir Trečias Reichas » Peržiūrų: (781) Komentarų: (0) (16.07.2017 - 11:19) Spausdinti

Slapta trečiojo reicho bazė Antarktidoje

Apie trečiojo reicho slaptus darbus "skraidančių lėkščių" srityje šiandiena žinoma gana nemažai. Tačiau, einant metams, klausymų nemažėja. Kokie, buvo vokiečių pasiekimai šioje srityje? Kas jiems padėjo? Ar po karo darbai buvo nutraukti? O gal jie buvo tęsiami kituose, slaptuose Žemės rutulio rajonuose? Ar tiesa yra gandai apie tai, kad nacistai turėjo kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis "ateiviais"?

Slapta trečiojo reicho bazė Antarktidoje

Nors tai ir atrodo labai keista, tačiau atsakymų į šiuos klausimus reikia ieškoti tolimoje praeityje. Trečiojo reicho istorijos tyrinėtojai šiandien jau nemažai žino apie mistines ištakas ir užkulisines jėgas, kurios iškėlė į valdžią Hitlerį ir reikiama linkme nukreipė jo veiklą. Fašizmo ideologijos pamatas buvo paklotas slaptose organizacijose dar daug amžių iki nacistinės valstybės susikūrimo, tačiau šis mokymas suaktyvėjo po to, kai Vokietija pralaimėjo Pirmajame pasauliniame kare. 1918-ais metais grupė asmenų, jau turėjusio darbo slaptose tarptautinėse bendrijose patirties, Miunchene įkūrė Teutonų riterių ordino filialą - „Tulės" bendriją (pagal legendinės arktinės šalies, kurioje užgimė žmonija, pavadinimą). Oficialus naujai įkurtos bendrijos tikslas buvo studijuoti senovės vokiečių kultūrą, tačiau tikrieji veiklos tikslai buvo gerai užmaskuoti.

Fašizmo teoretikai rado tinkamą kandidatūrą savo tikslams įgyvendinti -mėgstantį valdžią, turintį patirties mistiškuose reikaluose ir jau nuo narkotikų priklausomą jefreitorių Adolfą Hitlerį, kuriam mestelėjo idėją apie vokiečių nacijos pasaulinį viešpatavimą. 1918-ųjų metų pabaigoje jaunasis okultistas Hitleris buvo priimtas į „Tulės" draugiją ir netrukus tapo vienu iš aktyviausiu jos nariu. Netrukus „Tulės" teoretikų idėjos buvo išdėstytos Hitlerio knygoje „Mano kova".

Kalbant paprasčiau, „Tulės" draugija sprendė klausimus, kaip padaryti, kad vokiečių nacija imtų viešpatauti materialiajame pasaulyje. Tačiau „tas, kuris nacionalsocializme mato tik politinį judėjimą, mažai apie jį žino". Šie žodžiai priklauso pačiam Hitleriui. Pasirodo, okultiniai „Tulės" draugijos šeimininkai turėjo dar ir kitą tikslą - nugalėti nematomame, metafiziniame pasaulyje, kitaip sakant, „anapusiniame". Tuo tikslu Vokietijoje buvo pradėtos kurti uždaresnės struktūros. Pavyzdžiui, 1919-ais metais buvo įkurta slapta „Šviesos ložė", vėliau pavadinta „Vril“ - pagal senovės indų kosminės gyvenimo energijos pavadinimą. Vėliau, 1933-ias metais buvo įkurtas elitinis mistinis „Ananerbės“ ordinas (vok. Ahnenerbe - „Protėvių palikimas"), kuris nuo 1939-ųjų metų Himlerio iniciatyva tapo pagrindine moksline tyrimo struktūra SS sudėtyje. „Ananerbės" draugija, turėdama savo žinioje apie pusšimtį tyrimo institutų, ieškojo senovinių žinių, kurios leistų sukurti naujausias technologijas, magiškais metodais valdyti žmonių sąmonę, atlikti genų manipuliacijas, siekiant sukurti „antžmogį".

Buvo naudojami ir netradiciniai metodai žinioms įgyti - veikiant haliucinogeniniams narkotikams, transo būsenoje arba kontaktuojant su Aukščiausiais Nežinomaisiais, arba, kaip jie buvo vadinami, „Išoriniais protais". Taip pat buvo panaudojami „Ananerbės" aptikti senoviniai okultiniai „raktai" (formulės, užkeikimai ir kt.), leidžiantys užmegzti kontaktą su „Svetimaisiais". „Seansams su dievais" buvo kviečiami labiausiai patyrę mediumai ir kontaktuotojai (pavyzdžiui, Marija Otė ar kiti). Norint gauti nekeliančius abejonių rezultatus, eksperimentai buvo atliekami „Tulės" ir „Vril" draugijose visiškai atskirai. Yra teigiama, kad kai kurie okultiniai „raktai" suveikė, nepriklausomais kanalais pavyko gauti beveik identišką technogeninio pobūdžio informaciją. Pavyzdžiui, „skraidančių diskų" brėžiniai ir aprašymai, kurie savo charakteristikomis žymiai lenkė to meto aviacijos techniką.

Kita užduotis, kuri buvo iškelta mokslininkams, ir, anot gandų, buvo dalinai įvykdyta, tai „laiko mašinos" sukūrimas, kuri leido patekti į istorijos gilumą ir iš senųjų civilizacijų gauti žinias, pavyzdžiui apie magiškus Atlantidoje, kuri laikoma arijų rasės gimtine, naudotus metodus. Ypatingą susidomėjimą vokiečių mokslininkams kėlė atlantų technologinės žinios, kurias pritaikius buvo galima statyti didžiulius jūrų laivus ir skraidančius aparatus, varomus nežinomos iki tol jėgos.

Trečiojo reicho archyvuose aptikti paveikslai, paaiškinantys subtiliųjų fizinių laukų panaudojimą kažkokių technomagiškų aparatų sukūrimui. Gautos žinios buvo perduodamos mokslininkams, kad jas „išverstų" į konstruktoriams suprantamą inžinerinę kalbą.

Slapta trečiojo reicho bazė Antarktidoje

Vienu iš technomagiškų įrenginių kūrėju laikomas garsus mokslininkas daktaras V. Šuma. Jeigu liudininkų pasakojimai yra teisingi, tai jo sukurtos elektrodinaminės mašinos, naudojančios greitą sukimąsi, aplink save pakeisdavo ne tik laiko struktūrą, bet ir kybodavo ore. Šiandien mokslininkams jau žinoma, kad greitai besisukantys objektai aplink save pakeičia ne tik gravitacinį lauką, bet ir erdvės ir laiko charakteristikas. Tad nėra nieko fantastiško, kad vokiečių mokslininkai, kurdami „laiko mašiną", išgavo antigravitacijos efektą. Tik neaišku, kiek šis efektas buvo valdomas. Yra duomenų, kad tokias galimybes turintis aparatas buvo išgabentas į netoliese Miuncheno esantį Augsburgą, kur toliau buvo atliekami tyrimai. Šių darbų rezultatas buvo tas, kad SS technologinis padalinys sukūrė „Vril" tipo „skraidančių diskų" seriją.

Kita „skraidančių lėkščių" karta buvo „Haunebu" serija. Yra manoma, kad šiuose aparatuose buvo panaudotos kai kurios senovės indėnų idėjos ir technologijos kartu su Viktoro Šaubergerio varikliais. Šaubergeris buvo garsus mokslininkas, dirbęs vandens judėjimo srityje ir sukūręs kažką panašaus į „amžinąjį variklį". Yra duomenų, kad SS IV bandymų-konstruktorių centre, kuris buvo pavaldus „Juodosios saulės" bendrijai, buvo sukurta ypač slapta „skraidanti lėkštė" „Haunebu II“. O. Bergmanas savo knygoje „Vokiečių skraidančios lėkštės" pateikia kai kuriuos techninius duomenis: skersmuo

- 26,3 m, variklis - 23,1 m skersmens „Tule" tachionatorius 70, valdymas - 4a magnetinio lauko impulsinis generatorius, greitis - 6000 km/h (apskaičiuotas greitis - 21000 km/h), skrydžio trukmė

- 55 valandos ir daugiau, tinkamumas skrydžiams kosminėje erdvėje - 100 procentų, ekipažas - 9 žmonės (su keleiviais - 12 žmonių). Šio aparato serijinę gamybą buvo planuota pradėti 1943-ųjų metų pabaigoje arba 1944-ųjų metų pradžioje.

Slapta trečiojo reicho bazė Antarktidoje

Šio projekto likimas nėra žinomas, tačiau amerikiečių tyrinėtojas Vladimiras Terzickis (V. Terzicki) teigia, kad tolimesniu šios serijos aparatų tobulinimo rezultatu buvo „skraidanti lėkštė" „Haunebu III", skirta mūšiui iš oro su jūrų eskadromis. Šios „lėkštės" skersmuo buvo 76 m, o aukštis - 30 m. Aparate buvo įrengti keturi šaudymo bokšteliai, kiekviename jų buvo sumontuota po tris 270 mm kalibro pabūklus iš kreiserio „Meizenau" Terzinskis tvirtina, kas 1945-ųjų metų kovo mėnesį šis aparatas apskrido aplink Žemės rutulį ir nusileido Japonijoje, kur šaudymo bokšteliuose esantys pabūklai buvo pakeisti į 450 mm kalibro pabūklus iš kreiserio „Jamato". Aparatui judėjimą suteikė „laisvosios energijos variklis, kuris naudojo praktiškai neišsemiamą gravitacijos energiją".

XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoje australai tarp trofėjinių kino juostų aptiko vokiečių dokumentinį filmą apie skraidančios disko „Fau-7“ tyrimo projektą. Tuo metu apie šį skraidantį aparatą nieko nebuvo žinoma. Kokia šio projekto dalis buvo įvykdyta, kol kas nėra žinoma, tikrai yra žinoma tai, kad garsiajam specialiųjų operacijų specialistui Otui Skorceniui karo viduryje buvo skirta užduotis sukurti 250 pilotų būrį, kurie valdytų „skraidančias lėkštes" ir pilotuojamas raketas.

Nieko sensacingo nėra pranešimuose apie gravitacinius variklius. Šiandien mokslininkai, kuriantys alternatyvius energijos šaltinius, žino taip vadinamą Hanso Kolerio keitiklį, kuris gravitacijos energiją paverčia elektros energija. Yra duomenų, kad šie keitikliai buvo naudojami „Tulė" ir „Andromeda" taip vadinamuose tachionatoriuose (elektromagnetiniuose gravitaciniuose varikliuose), kurie 1942-1945 metais buvo gaminami Vokietijoje „Siemens" ir „AEG" gamyklose. Yra nurodoma, kad tokie patys keitikliai buvo naudojami kaip energijos šaltiniai ne tik „skraidančiuose diskuose", bet ir milžiniškuose (5000 tonų vandentalpos) povandeniniuose laivuose ir požeminėse bazėse.

„Ananerbės" mokslininkams pavyko pasiekti rezultatų ir kitose netradicinėse mokslo srityse: psichotronikoje, parapsichologijoje, subtiliosios energijos panaudojime individualios ir masių sąmonės valdymui ir t. t. Yra manoma, kad trofėjiniai dokumentai su metafizinių trečiojo reicho projektų aprašymu suteikė postūmį analogiškiems darbams JAV ir SSRS, kurios iki to meto neįvertino tokio pobūdžio

tyrimų arba iš viso buvo juos nutraukusios. Dėl ypač didelio vokiečių bendrijų slaptumo šiandien sunku atskirti kuri informacija yra tiesa, o kuri - tik gandai. Tačiau ta nepaprasta psichinė transformacija, kurią per keletą metų patyrė atsargi ir racionali vokiečių bendruomenė, staiga pavirtusi paklusnia minia, fanatiškai tikinti paistalais apie pasaulinį viešpatavimą, verčia susimąstyti...

„Ananerbė", ieškodama senųjų magiškų žinių, organizavo ekspedicijas į tolimiausius Žemės kampelius: Tibetą, Pietų Ameriką, Antarktidą. Pastarajai buvo skiriamas ypač didelis dėmesys...

Slapta trečiojo reicho bazė Antarktidoje

Ši teritorija ir šiandien pilna paslapčių ir mįslių. Panašu, kad mes dar apie šį žemyną sužinosima daug netikėtų dalykų, kurie buvo žinomi seniesiems gyventojams. Oficialiai Antarktidą 1820-ais metais aptiko Fabiano fon Belingshauzeno ir Michailo Lazarevo ekspedicija. Tačiau nenuilstantys archyvų tyrinėtojai aptiko senovinius žemėlapius, iš kurių aiškėja, kad apie Antarktida buvo žinoma kur kas anksčiau, nei oficialiai ji buvo atrasta. 1929-ais metais buvo aptiktas turkų admirolo Pirio Reisio 1513-ais metais sudarytas žemėlapis, kuriame buvo pažymėta Antarktida. Netrukus buvo aptikti ir kiti žemėlapiai: 1532-ųjų metų prancūzų geografo Oroncijaus Finėjaus, 1737-ųjų metų Filipo Buašė. Ar tai falsifikacija? Neskubėkime daryti išvadų...

Visuose šiuose žemėlapiuose labai tiksliai pavaizduoti Antarktidos kontūrai, tik... be ledo dangos. Dar daugiau, Buašė žemėlapyje puikiai matomas sąsiauris, skiriantis žemyną į dvi dalis. Apie jo egzistavimą po storu ledu buvo sužinota tik pastaraisiais dešimtmečiais, panaudojus naujausius tyrimo metodus. Taip pat reikia pasakyti, kad tarptautinės ekspedicijos, tyrusios Pirio Reisio žemėlapį, išsiaiškino, kad jis tikslesnis už XX amžiuje sudarytus žemėlapius. Seisminė žvalgyba patvirtino tai, apie ką niekas net neįtarė: kai kurie Karalienės Mod kalnai, iki šiol laikyti viso masyvo dalimi, pasirodė besą salomis, kaip ir buvo nurodyta senoviniuose žemėlapiuose. Tad apie falsifikaciją, greičiausiai, nėra pagrindo kalbėti. Tačiau iš kur žmonės, gyvenę keletą amžių iki Antarktidos atradimo, turėjo tokias žinias?

Tiek Reisis, tiek Buašė tvirtino, kad, sudarydami žemėlapius, jie naudojosi senovės graikų originalais. Po to, kai žemėlapiai buvo aptikti, buvo keliamos įvairiausios hipotezės apie jų kilmę. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pirminius žemėlapius sudarė kažkokios labai išsivysčiusios civilizacijos atstovai. Ši civilizacija egzistavo dar tais laikais, kai Antarktidos krantai nebuvo padengti ledo sluoksniu, t. y. iki globalinio kataklizmo. Buvo teigiančių, kad Antarktida - tai buvusi Atlantida.

Suprantama, kad „Ananerbės“ mokslininkai, kurie šmirinėjo po visą pasaulį ir ieškojo atlantų civilizacijos pėdsakų, negalėjo nekreipti dėmesio į šią hipotezę. Juo labiau, kad ji puikiai derėjo
su jų filosofija, teigiančia, kad Žemės ašigaliuose yra įėjimai į didžiules ertmes Žemės viduje. Antarktida tapo vienu pagrindiniu vokiečių mokslininkų veiklos tikslu.

Susidomėjimas, kurį Antrojo pasaulinio karo išvakarėse šiam tolimam ir negyvenama žemynui rodė Vokietijos vadovai, tuo metu negalėjo būti racionaliai paaiškintas. O susidomėjimas Antarktida buvo išskirtinis. 1938-1939 metais Vokietija organizavo dvi ekspedicijas į Antarktidą, kurios metu lakūnai ne tik tyrė žemyną, bet ir išmėtė metalines gaireles su svastikos ženklu, kuriomis trečiajam reichui priskyrė didžiulę (Vokietijos dydžio) šio žemyno teritoriją - Karalienės Mod žemę (netrukus ji buvo pavadinta Naująja Švabija). 1939 m. balandžio 12 d. į Hamburgą sugrįžęs ekspedicijos vadovas Ritšeris raportavo: „Aš įvykdžiau misiją, kurią man buvo nurodęs atlikti maršalas Geringas. Vokiečių lėktuvai pirmą kartą praskrido virš Antarktidos žemyno. Iš mūsų lėktuvų kas 25 km buvo išmestos metalinės gairelės. Mes pažymėjome apie 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų zoną. Iš jų 350 tūkstančių kvadratinių kilometrų buvo nufotografuota".

Geringo oro asai atliko savo darbą. Dabar atėjo laikas veikti admirolo Denico (1891-1981) „jūrų vilkams". Prie Antarktidos krantų buvo slapta išsiųsti povandeniniai laivai. Rusų rašytojas ir istorikas M. Demidenka praneša, kad, peržvelgdamas ypač slaptus SS archyvus, aptiko dokumentus, kuriuose buvo rašoma apie tai, kad povandeninių laivų ekspedicijos į Karalienės Mod žemę metu buvo aptikta tarpusavyje sujungtų urvų sistema su šiltu oru. „Mano povandenininkai aptiko tikrą rojų", -džiūgavo Denicas. O 1943-iais metais admirolas pasakė dar vieną įdomią frazę: „Vokietijos povandeninis laivynas didžiuojasi tuo, kad kitame pasaulio gale fiureriui sukūrė neįveikiamą tvirtovę". Kokiu būdu?

Pasirodo, vokiečiai penkis metus ypač slaptai vykdė darbus, Antarktidoje kurdami slaptą bazę kodiniu pavadinimu „Bazė 211“. Taip tvirtina ne vienas nepriklausomas tyrinėtojas. Kaip teigia liudininkai, nuo 1939-ųjų metų pradėti reguliarūs (kas trys mėnesiai) tyrimo laivo „Švabija" reisai. Bergmanas knygoje „Vokiečių skraidančios lėkštės" tvirtina, kad, pradedant 1939-ais metais, keletą metų į Antarktidą nuolat buvo siunčiama kalnakasybos įranga bei kitokia technika, įskaitant geležinkelio bėgius, vagonetes ir didžiulius diskus tuneliam išpjauti. Panašu, kad šių krovinių gabenimui buvo naudojami povandeniniai laivai. Ir ne tik įprastiniai laivai.

Amerikietis atsargos pulkininkas Vendelis Stivensas (Wendelle C. Stivens) praneša: „Mūsų žvalgybai, kurioje dirbau baigiantis karui, buvo žinoma apie tai, kad vokiečiai stato aštuonis labai didelius transportinius povandeninius laivus (ar tik ne juose buvo sumontuoti Kolerio keitikliai?). Visi šie povandeniniai laivai buvo nuleisti į vandenį, sukomplektuoti, o paskui jie dingo be pėdsakų. Iki šiandien mes nieko nežinome apie tai, kur jie išplaukė. Jų nėra vandenyno dugne, nė viename mums žinome uoste. Tai mįslė, tačiau ji gali būti įminta australų dokumentinio filmo dėka (apie šį filmą užsiminta anksčiau), kuriame nufilmuoti vokiečių dideli transportiniai povandeniniai laivai Antarktidoje, aplink juos ledas, ekipažai stovi denyje, laukdami, kol laivai sustos prie prieplaukos".

Stivensas taip pat teigia, kad karo pabaigoje vokiečiai turėjo devynias gamyklas, kuriose buvo išbandomi „skraidančiųjų diskų" projektai. „Aštuonios gamyklos kartu su mokslininkais ir pagrindiniais darbuotojais buvo sėkmingai evakuotos iš Vokietijos. Devintoji gamykla buvo susprogdinta... Mes turime tam tikros informacijos, kad kai kurios iš šių tyrimo gamyklų buvo pergabentos į vietą, vadinamą Naująja Švabija... Šiandien tai gali būti jau visiškai nemažas kompleksas. Gal tenai yra ir tie didieji povandeniniai laivai. Mes darome prielaidą, kad į Argentiną buvo pergabenta viena (ar daugiau) skraidančių diskų gamyklų. Taip pat turime informacijos, kad viena tokia gamykla buvo evakuota į Amazonės rajoną, o dar viena - į šiaurinę Norvegijos pakrantę, kur gyvena daug vokiečių tautybės gyventojų. Jos buvo evakuotos į slaptus požeminius statinius".

Žinomi trečiojo reicho paslapčių Antarktidoje tyrinėtojai R. Veskas, V. Terzinskis, D. Čaildresas tvirtina, kad nuo 1942-ųjų metų į Pietų ašigalį povandeniniais laivais buvo išgabenti tūkstančiai koncentracijos stovyklų kalinių (darbo jėga), taip pat žymūs mokslininkai, lakūnai ir politikai su šeimomis, hitlerjudendo nariai - busimosios „švarios" rasės genofondas.

Šiems tikslams buvo naudojami ne tik didžiuliai povandeniniai laivai, bet ir ne mažiau kaip šimtas „U“ klasės serijinių povandeninių laivų, įskaitant ypač slaptą „Fiurerio konvojų", kurį sudarė 35 povandeniniai laivai. Visiškai baigiantis karui Kylyje iš šių elitinių povandeninių laivų buvo nuimta visa karinė ginkluotė, o į juos pakrauti konteineriai su kažkokiu vertingu kroviniu. J povandeninius laivus sulipo kažkokie paslaptingi keleiviais, taip pat buvo pakrauta daug maisto produktų. Tiksliai žinomas dviejų šio konvojaus povandeninių laivų likimas. „U-530", kuriam vadovavo 25-ių metų amžiaus Otas Vermautas, 1945 m. balandžio 13 d. išplaukė iš Kylio ir į Antarktidą nugabeno trečiojo reicho relikvijas bei asmeninius Hitlerio daiktus. Šiame povandeniniame laive plaukė keleiviai, kurių veidai buvo apibintuoti. Kitas povandeninis laivas, „U-977", kuriam vadovavo Haincas Šeferis, kiek vėliau pakartojo šį maršrutą, tačiau kas juo plaukė ir kas buvo gabenama, nėra žinoma.

Abu šie povandeniniai laivai 1945-ųjų metų vasarą (atitinkamai liepos 10 d. ir rugpjūčio 17 d.) atplaukė į Mar del Platos uostą Argentinoje ir pasidavė valdžiai. Panašu, kad parodymai, kuriuos povandenininkai davė apklausų metu, ypač sujaudino amerikiečius, todėl 1946-ųjų metų pabaigoje žinomam admirolui Ričardui Berdui (Byrd) buvo duotas įsakymas sunaikinti vokiečių bazę Naujojoje Švabijoje.

Operacija „Aukštas šuolis" (High Jump) buvo užmaskuota kaip įprastinė mokslinė tyrimo ekspedicija. Ir tik labai mažai kas žinojo, kad link Antarktidos buvo išsiųsta galinga karinė jūrų eskadra. Lėktuvnešis, 13 įvairių tipų laivų, 25 lėktuvai ir malūnsparniai, daugiau nei 4000 žmonių, maisto atsargos pusei metų - ši informacija kalba pati už save.

Atrodo, viskas vyko pagal planą: per mėnesį buvo padaryti 49 tūkstančiai nuotraukų. Ir staiga nutiko tai, apie ką oficialūs JAV asmenys tyli iki šiandien. 1947 m. kovo 3 d. ką tik pradėta ekspedicija buvo nutraukta, laivai paskubomis pasuko atgaliniu kursu. Praėjus metams, 1948-ųjų metų gegužės mėnesį, žurnale „Brizant" buvo pateikta tam tikra informacija, susijusi su amerikiečių ekspedicija. Buvo teigiama, kad ekspedicija sutiko įnirtingą priešininko pasipriešinimą. Nuostoliai buvo ne mažiau kaip vienas laivas, dešimtys žmonių, keturi koviniai lėktuvai. Dar devynis lėktuvus teko palikti, nes jie naudojimui jau nebetiko. Apie tai, kas iš tikrųjų ten įvyko, galima tik spėlioti. Aišku, niekas oficialių ekspedicijos ataskaitų nematė, tačiau išdrįsę kalbėti ekspedicijos nariai pasakojo apie „iš po ledo išnyrančius" ir juos atakuojančius „skraidančius diskus", apie keistus atmosferos reiškinius, kurie sukeldavo psichinius negalavimus. Žurnalistai pateikia ištrauką iš Berdo ataskaitos, kurią jis, atseit, pateikė slaptame specialiosios komisijos posėdyje: „JAV privalo imtis gynybinį priemonių prieš priešininko naikintuvus, išskrendančius iš poliarinių rajonų. Jeigu kiltų naujas karas, Amerika gali patirti priešo ataką skraidančiais aparatais, galinčiais nepaprastu greičiu nuskristi nuo vieno Žemės ašigalio iki kito“

Praėjus beveik dešimčiai metų admirolas Berdas organizavo dar vieną poliarinę ekspediciją, kurios metu žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Po jo mirties spaudoje buvo paskelbti įrašai iš paties admirolo dienoraščio (bent taip buvo teigiama). Dienoraštyje buvo rašoma, kad 1947-ųjų metų ekspedicijos metu lėktuvą, kuriuo jis išskrido į žvalgybą, privertė nusileisti keisti skraidantys aparatai, panašūs į „britų armijos kareivių šalmus". Prie admirolo priėjo aukštas mėlynakis blondinas ir laužyta anglų kalba perdavė kreipimąsi į JAV vyriausybę su reikalavimu nutraukti branduolinius bandymus. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad po šio susitikimo tarp vokiečių kolonijos Antarktidoje ir JAV vyriausybės buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo vokiečiai perdavė savo naujausias technologijas mainais už amerikiečių žaliavas.

Yra ne vienas tyrinėtojas, kuris įsitikinęs, kad vokiečių bazė Antarktidoje veikia ir šiandien. To negana, teigiama, kad egzistuoja visas požeminis miestas - Naujasis Berlynas, kuriame gyvena apie 2 milijonai gyventojų.

Pagrindinė šių gyventojų veikla yra genų inžinerija ir skrydžiai į kosmosą. Beje, tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šią versiją, niekas nepateikė.

Tų, kurie abejoja, jog egzistuoja poliarinė bazė, pagrindinis argumentas yra tai, kad sunku pristatyti didžiulius kuro kiekius, reikalingus elektros energijai pagaminti. Argumentas svarus, tačiau labai jau tradicinis, ir jam yra prieštaraujama: jeigu sukurti Kolerio keitikliai, tai kuro poreikis yra minimalus.

Netiesioginiu liudijimu, kad bazė vis dar egzistuoja, yra ne kartą pastebėti NSO Pietų ašigalio rajone. Ore dažnai matomi kybančios „lėkštės" ir „cigarai". 1976-ais metais japonų tyrinėtojai, panaudoję naujausią aparatūrą, vienu metu užfiksavo 19 apskritų objektų, kurie kartu iš kosmoso nusileido ant Antarktidos ir dingo iš ekranų. Kalbas apie vokiečių NSO periodiškai paskatina ir ufologinė kronika. Štai tik pora tipiškų pranešimų.

1957 m. lapkričio 5 d., JAV, Nebraskos valstija. Vėlai vakare pas Kernio miesto šerifą atvyko verslininkas - grūdų supirkėjas Raimondas Šmitas ir papasakojo apie istoriją, kuri jam nutiko netoliese miesto. Automobilis, kuriuo jis važiavo Bostono - San Francisko plentu, staiga užgeso ir sustojo. Kai vyras išlipo iš automobilio, norėdamas apžiūrėti, kas nutiko, netoli kelio esančioje miško proskynoje pastebėjo didžiulį metalinį cigaro formos objektą. Tiesiog jo akyse atsidarė liukas ir iš vidaus buvo išstumta platforma, ant kurios išėjo vyras, apsirengęs įprastais rūbais. Taisyklinga vokiečių kalba - gimtąja Šmito kalba -nepažįstamasis pakvietė jį užeiti į vidų. Viduje verslininkas pamatė visiškai normalios išvaizdos du vyrus ir dvi moteris, tik jie judėjo neįprastai - tarsi čiuožė grindimis. Šmitas įsiminė ir kažkokius vamzdžius, kuriuose burbuliavo spalvoti skysčiai. Maždaug po pusvalandžio vyro buvo paprašyta išeiti, o „cigaras" be garso pakilo į orą ir dingo už miško.

1957 m. lapkričio 6 d., JAV, Tenesio valstija, Dantė (Noksvilio apylinkės) Apie 6:30 ryte pailgas „nenusakomos spalvos" objektas nusileido lauke už 100 m nuo Klarkų namo. Dvylikametis Everetas Klarkas, kuris tuo metu buvo išsivedęs pabėgioti šunį, papasakojo, kad iš aparato išlipę du vyrai ir dvi moterys tarpusavyje kalbėjo „tarsi vokiečių kareiviai filmuose". Klarkų šuo ėmė įnirtingai loti ir puolė link
nepažįstamųjų. Pradėjo loti ir subėgo kaimynų šunys. Nepažįstami žmonės iš pradžių bandė sugauti vieną iš juos apsupusių šunų, tačiau po to atsisakė šios minties ir sugrįžo atgal į aparatą, kuris netrukus be jokio garso nuskrido šalin. Noksvilio laikraščio „News Sentinel" reporteris Karsonas Breveris šioje vietoje aptiko 7,5 x 1,5 m dydžio prispaustos žolės plotą.

Slapta trečiojo reicho bazė Antarktidoje

Natūralu, kad daugelis apžvalgininkų neatsispyrė pagundai dėl šių įvykių atsakomybę suversti vokiečiams. „Susidaro įspūdis, kad kai kurie skraidantys objektai, kuriuos šiandien matome, yra tolimesnio vokiečių skraidančių diskų technologijų vystymo rezultatas. Gali būti, kad periodiškai mus aplanko vokiečiai", -teigia V. Stivensas.

Ar keisti skraidantys objektai susiję su ateiviais? Šiandien turime kontaktuotojų pateiktą informaciją (kurią, beje, reikia visada vertinti rezervuotai), kad toks ryšys yra. Yra manoma, kad kontaktas su civilizacija iš Sietyno žvaigždyno įvyko jau seniai - dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Sis kontaktas padarė didžiulę įtaką trečiojo reicho moksliniams tyrimo projektams. Nacistų vadovybė iki pat karo pabaigos tikėjosi, kad ateiviai suteiks jiems pagalbą, tačiau to neįvyko.

Kontaktuotojas Rendis Vintersas (R. Winters) iš Majamio (JAV) teigia, kad dabartiniu metu Amazonės džiunglėse yra įrengtas Sietyno civilizacijos kosminis uostas. Kalbama ir apie tai, kad po karo ateiviai kai kuriuos vokiečius pasiėmė pas save, kad šie toliau galėtų vykdyti savo projektus. Nuo to laiko užaugo mažiausiai dvi vokiečių kartos, kurie lankė mokyklą kartu su ateivių vaikais ir bendravo su jais nuo pat vaikystės. Šiandien jie skraido nežemiškais kosminiais laivais, juose dirba ir gyvena. Jie neturi jokio noro viešpatauti planetoje, kuris buvo būdingas jų tėvams ir seneliams, nes, susipažinę su kosmoso gelmėmis, suprato, kad yra kur kas svarbesnių dalykų.

Turite naujienų, nutikimų, mistinių istorijų, sveikatos patarimų, receptų, pasveikimo istorijų? Pasidalinkite su skaitytojais... Rašykite blog‛e! Kaip galite tai padaryti.

reklama
ŽYMĖS: vokiečiai, trečiojo reicho bazė, laivai, Antarktida

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be (gyvos) nuorodos su logotipu į PARANORMAL.LT šaltinį.

Facebook komentarai

reklama

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar

//Nemokami skelbimai » Paranormal skelbimai...

Konditeriniai gaminiai
Used Cooking Vegetable Oil...

Mes esame augalinio aliejaus gamintojai ir gaminame įvairių rūšių rafinuotą augalinį aliejų ...

Konditeriniai gaminiai
Rafinuotas cukrinių runkelių cukrus ICUMSA 45...

Mes runkelių cukraus gamintojai, tai yra kristalai ir kubiniai. Mes turime rafinuotą baltąjį...



//Medicina, Ligos, Mutacijos, Liaudies medicina » Liaudies medicinos naujienos


Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Vienuolyno gydomosios priemonės: natūralus antibiotikas...

Šis netikėtinas receptas nuo viduramžių Europos, vieno garsaus vienuolyno. Bėgant metams, šis receptas tapo neatsiejamas natū...

Ligos, mutacijos
Norvegiška lašiša – toksiškiausias maistas visame pasau...

Keleto mėnesių eigoje prancūzų žurnalistai Nikolia Danielis ir Lui de Barbeirakas tyrė žuvies industriją iš vidaus. Jie kelia...

Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Gerkite šį gėrimą, numesite svorį, sureguliuosite skydl...

Jei skydliaukė negamina pakankamai hormonų, jos būklė tampa, kaip žinoma hipotiroidizmas. Hormonai yra labai svarbūs, jie reguli...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Išvalykite kraujagysles tik viena stikline šio gėrimo!...

Apnašos, kurios kaupiasi kraujagyslėse, rimta medicininė problema, dėl kurios arterijos užsikemša riebalų apnašų plokštelėmis, k...

Užsienio spauda / Paranormal news
Rogue planet could bring end of days this weekend, numerolog...
Užsienio spauda / Paranormal news
Does Astronaut’s Visor Reflection Shows A Mysterious Figure ...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Česnakas – baisiausias vėžio priešas...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Svogūnas laringitui gydyti...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Česnakas su pienu gydo laringitą...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo kosulio (alavijas, beržas, liepa)...