Slaptieji pasaulio šeimininkai

Illuminati labiausiai bijo Atskleidimo. Kai visiška mažuma valdo daugumą, būtina, kad dauguma nieko tikra nežinotų.

Illuminati buvo trumpai gyvavusi slapta draugija Bavarijoje, kurią 1776 m. įkūrė jėzuitų teisės prof. Adam Weishaupt'as. Taip teigiama daugelyje knygų šia tema. Tačiau keletas autorių tvirtina, kad ji tebegyvuoja, ir jai priklauso tikrieji pasaulio valdytojai.

Minčių valdymas padarė didelį šuolį nuo dr. Jozefo Mendelės eksperimentų Auschwitz'o koncentracijos stovykloje 1943-iais. Vaikai, parinkti minčių valdymo tyrimams, patyrė gilias traumas, kai buvo verčiamą jiems skilti į kelis tūkstančių pakeistų asmenybių (J. Mengelė (aukšto rango Illuminati narys) specializavosi dvynių tyrimo srityje. Dažnai būdavo traumuojamas vienas iš dvynių, verčiant jį stebėti, kaip diriama oda ar deginamas gyvas kitas). Kai susidvejinama į daugybę asmenybių, atskiras iš jų galima užprogramuoti tam tikroms užduotims – pvz., būti sekso vergais Illuminati pedofilams, žudikais, ar narkotikų gabentoju.

Po Antrojo pas. karo Mengelė buvo perkeltas į JAV pagal „Operation Paperclip“ programą, kur jis vadovavo minčių valdymo projektams keliose vietose (China Lake Naval Weapon Depot, Fort Irwin, Mendocino State Mental Institution) [apklaustieji „bandymų triušiai“ minėjo buvę pririšti prie antkaklių tarsi šunys].

Illuminati „Pradžios knygą“ laiko savo šventraščiu ir kad jų protėviai ištremti dėl blogų darbų iš kitos, astralinės realybės. Jie atvyko į Žemę ir kolonizavo Atlantidą.

Mokslininkai mano, kad Atlantida tėra Platono išmislas, nes, pagal jį, ji vandenyno bangose dingo 9000 m. iki Platono, bet kartu jis teigė, kad Atėnai laimėjo prieš Atlantidą, tačiau tuo metu Atėnų dar nebuvo. Tačiau Platono pasakojime minimi asmenys (Solonas, Timėjus ir Kritijus) yra tikri. Platono mokinys Kranto sakosi Egipto Neith'ės šventykloje matęs lenteles, kurios patvirtina Platono pasakojimą.

Anot Platono, Atlantida buvo Atlanto vandenyne ir didesnė už Šiaurės Afriką ir Mažąją Aziją, sudėjus kartu. Illuminati laikė, kad Atlantida yra Pietų Kinijos jūroje ir rytinėje Indijos vandenyno dalyje ir buvo maždaug trigubai didesnė už Indiją. Japonija ir Indonezija buvo šiauriniai ir pietiniai jos pakraščiai, išlikę virš vandens paviršiaus.

Ar galėjo taip būti? Bet juk Antarktida prie kokius 11 tūkst. m. dar nebuvo padengta ledu. Taigi galėjo nutikti kažkokie globalūs pokyčiai Žemėje.

Japonijos imperatoriškąją valdžią palaiko penki ezoteriniai kultai, bendrai vadinami Juodąja ranka. Tai Aum Shinrykyo, Soka Gakkai, Agon-shu, Sukyo Mahikari ir Unifikacijos bažnyčia (UB). Anot 1977 m. ataskaitos, UB pirminis tikslas ne religinis, o politinės valdžios ir įtakos pasiekimas. Įkurta CŽV operatyvininko E. Howard Hunt'o, siekiant stebėti Pietų Korėjos politinius veikėjus, UB vėliau įsteigė „Washington Post“ ir „World Media Association“, kad veiktų per žiniasklaidą.

Nepaisant korėjietiškos kilmės, UB pateko į Japonijos įtakos sferą, kai Ryoichi Sasahara, skelbęsis „turtingiausiu pasaulio fašistu“, tapo pagrindiniu UB finansiniu rėmėju.

Antrojo pas, karo metu brigados generolas Yoshio Kodama susikrovė neapsakomus turtus prisiplėšęs Kinijos brangakmenių, deimantų ir ginklų (pagal JAV kontržvalgybos duomenis). Šaltojo karo metais Moon, Sasahara ir Kodama įkūrė Azijos žmonių antikomunistinę lygą. Nenuostabu, kad jos atšaka, neofašistinė Pasaulio antikomunistinė lyga, įsikūrusi kito jo įsteigto „Freedom Center“ patalpose JAV.

Juodosios rankos narius kartu laiko Japonijos liberalų-demokratų partija, kurios nariais yra Sasahara ir Kodama. Prieš mirštant, pagrindiniu partijos rėmėju buvo Shin Kanemaru, susijęs su Moon'o UB bei Aum Shinrykyo kultu.

1991 m. Japonija ir Rusija pasirašė technologinio bendradarbiavimo sutartį, Naskvoje įsteigtas japonų-rusų universitetas, kuriam vadovavo, manoma, Aum Shinrykyo nariai. Šių veiksmų tikslas buvo N. Teslos geofizinių ginklų (pvz., žemės drebėjimų per atstumą sukėlimas) kūrimas.

Kad Rusijos branduolinės galvutės pasiektų Ameriką, reikėjo turėti pažangia nutaikymo sistemą, kuriai buvo būtina pažangi elektronika. Tuo metu ir Rusija, ir Amerika turėjo sunkumų, kad galėtų vystyti šią sritį. Problemų neturėjo Japonija, kuri galėjo rinktis, kuriai jų tiekti reikiamą įrangą. Tiek Sasahara, tiek Kodama buvo japonų untra-nacionalistai, nemėgę Vakarų. Tad sąjunga su Rusija buvo priimtinesnė.

Netrukus po susitarimo pasirašymo, 1993 m. gegužės 28 d. didelis ugnies kamuolys nustebino Vakarų Australijos gyventojus, skriedamas šiaurės rytų kryptimi. Jis susprogo 500 tūkst. akrų Banjawarn'o avių rančoje, esančioje apie 400 mylių į rytus nuo Perth'o, sukeldamas apie 3,9 balo pagal Richterio skalę stiprumo žemės drebėjimą. Netrukus regėta ir daugiau panašių reiškinių. O geofiziko Harry Mason'o tyrimo metu paaiškėjo, kad tą rančą prieš 35 d. nusipirko Aum Shinrykyo kultas! Vienas rančos savininkių buvo Yasuko Shimada, prieš tai buvusi aktyvi Mahikari kulto nare.

Beje, netrukus po japonų-rusų sutarties sudarymo Aum Shinrykyo mokslo ministras per TV paskelbė, kad Vakarai po kelių savaičių sukels dirbtinį žemės drebėjimą, kuris sugriaus Kobe. Ir tikrai, po kelių savaičių Kobe sukrėtė žemės drebėjimas. Įtariama, kad jis dirbtinis ir sukeltas JAV, kaip perspėjimas Japonijai. Kobe yra svarbus Japonijos mikroelektronikos centras.

Japonija ir izraelitai

Pietų Japonijos Shikoku saloje yra šventasis Tsurugi-San kalnas, priklausantis Imperatoriškajai šeimai. Jame periodiškai atliekamos apeigos, kurių metu panaudojama Sandoros dėžės kopija, kuri uždedama ant dviejų karčių ir nešama vyrų.

Senovinėje Heidate Jingu šventykloje, esančioje Kyushu saloje, yra į kaukės, kurių kiekviena nudažyta skirtinga spalva – ir jso atitinka penkių olimpinių žiedų spalvas. Dar šventykloje yra labai senas „Vandens kristalas“, kurį, anot legendos, japonams padovanojo izraelitai.

Šv. Jurgis nugali drakoną

Gali būti, kad iki Tvano žmonija buvo pavaldi drakonams. Ar ne todėl senuosiuose raštuose taip gausu nuorodų į „gyvates“ (bei kitokias reptilijas). Situaciją pakeitė Tvanas.

Šumerų tekstai leidžia spėti, kad dalis jų išsigelbėjo nuo Tvano pasislėpę Hermono kalne, esančiame tarp Libijos, Sirijos ir Izraelio. Jie, vadinami Anunakiais, turėjo gilias mokslo žinias ir vėliau, nusileidę į lygumą, kurią pavadino Edenu, įkūrė koloniją. Po kiek laiko persikėlė į Mesopotamiją, kur vienas jų vietinius klajoklius išmokė žemdirbystės. Jį vadino „Dinger en ge li“, Žemdirbystės valdovu. Finikiečių kalba jis buvo „Tas Mikigal“ ir finikiečių bei britų salose randamose monetose vaizduojamas kaip sparnuota dievybė.

Jam mirus, jis sudievintas kaip „Oro valdovas“ bei javų dvasia. Būdami Babilono nelaisvėje, žydai susipažino su naujomis dievybėmis ir jas perkėlė į judaizmą. Jis atėjo į izraelitų religiją kaip arkangelas Mykolas (beje, iki Babilono nelaisvės, žydai neturėjo sampratos apie angelus). O kadangi jis susijęs su žemės ūkiu, tad nenuostabu, kad krikščionys Derliaus šventę švenčia Michailo vardo dieną.

Britiškas krikščionybės atspalvis

Romos oligarchu susidomėjimas keltų auksu didėjo. O jį prižiūrėjo britų druidai, kurie, kaip vėliau tamplieriai, politinę valdžią pasiekė derindami religiją ir finansus. Airijoje kasamas auksas buvo plukdomas į Velso miestą Anglesea, buvusį druidų centru. Norėdami perimti aukso kontrolę, romėnams reikėjo suardyti druidų žynių luomą. 43 m. Roma į Britaniją siuntė karinę ekspediciją, kuriai vadovavo Aulus Plautius. Išsilaipinę romėnai nesulaukė pradžioje stipraus pasipriešinimo, tačiau neperėmė aukso kontrolės, nes sulaukė aršaus ordovicų ir silūrų pasipriešinimo.

Kitas bandymas surengtas 60 m.l ir jam vadovavo Suetonius Paulinus. Kariai išsilaipino prie Anglesea. Netrukus pasipriešinimas buvo palaužtas, o druidai išžudyti. Galutinai nugalėta sutriuškinus karalienę Voadą (labiau žinomą romanizuotu Boadicea vardu).

Tačiau keltų religija tebegyvavo, - ir ją reikėjo pakeisti kokia nors kita. Įsigali tos religijos, kurios turi mesianistinį elementą (tikima, kad Buda grįš įvesti taiką; kad grįš Zoroastras; grįš Višnu įsikūnijęs kaip Krišna... ir grįš Odinas, kad surakintų didžiąją gyvatę). Tad ir airiai tikėjo, kad grįš jų išgelbėtojas Brian Boroihme.

Romėnai pasistengė sukurti sinkretinę religiją, apjungdami kitų paplitusių religijų elementus (taip Mitraizmo palaidoto Saulės dievo Tamuzo kūnas dingo po trijų dienų; Babilono idėja apie Dangaus vartų saugotoją [ Nimrodas, kaip dievas Eannus, turėjo Dangaus raktus. Iš „kardo“, reiškiančio „užsklęsti“ kilo „kardinolas“. ]; įvairių kultų nekalto prasidėjimo koncepcija). Druidai turėjo Trejybę: Hesus, Taranis ir Teutates. Keltai tikėjo ir sielos nemirtingumu.

Tada prireikė labai charizmatiškos asmenybės – ir čia apsireiškė pendragonas Caradoc (lotynizuotai

Caractacus). Jis buvo Velso silūrų genties vadas. Romėnų 43 m. invazijos metu jis tapo pendragonu (vyr.vadu) ir jo kariai kelis karus sumušė romėnus kruvinuose mūšiuose. Jis dalyvavo ir Clune mūšyje 52-ais. Šis mūšis buvo tos svarbus romėnams, kad imperatorius Klaudijus atvyko su dviem papildomais legionais ir keletu dramblių ir pats asmeniškai vadovavo armijai.

Mūšis buvo tragiškas keltams. Karo vežimus traukę arkliai pasibaidė dramblių, iš užnugario juos užpuolė ir išdavikiška Coronaiaid'ų gentis, sudariusi sąjungą su romėnais. Caractacus buvo suimtas ir nuvežtas į Romą. Tačiau ten išvengė mirties bausmės. Senate pasakė tokią puikią kalbą, kad jį apkabino net pati imperatorienė Agrippa. Jam buvo paskirta vila (vėliau pavadinta Palatium Britannicum) ir 400 tarnų. Caractacus giminaitis druidų vyresnysis Aviragus vedė Klaudijaus dukterį Venus Julia, o Caractacus sesuo Gladys ištekėjo už romėnų karvedžio Aulus Plautius. Gladys pasivadino Pomponia Graecina Plautius ir yra minima Tacito „Analuose“. Ji buvo puiki mokslininkė, rašė eilėraščius ir prozos kūrinius (lotynų, graikų ir gimtąja cymric kalba).

Caractacus turėjo sūnų Linus ir dvi dukteris Gladys ir Eurgain (kuri tapo misioniere ir pirmąja britų šventąja). Gladys tapo imperatoriau favorite ir buvo pavadinta Claudia (ją pašlovino rašytojas Matial'as); 53 m. ištekėjo už senatoriaus Rufus Pudens ir įsikūrė Palatium Britannicum.

Vatikano kardinolas Baronius pripažino, kad „Pudens namai buvo pirmi“ priėmę krikščionybę. Caractacus sūnus Linus skirtas pirmuoju Romos vyskupu (ką patvirtina antrasis vyskupas Clemens Romanus ir Iranėjus). [Prisiminkime, kad tariamieji Jėzaus mokiniai buvo neraštingi, o išsilavinę žydai, pvz., Filonas, visai neminėjo savo raštuose Kristaus nukryžiavimo. Ar tik Bažnyčia neatmetė daugelio apokrifinių evangelijų ir kitų kūrinių, nes matytųsi, kad krikščionybė kilo ne Judėjoje, o Romoje?]

Ar kas kitas, nei Caractacus šeima, galėjo labiau tikti krikščionybės propagandai Britanijoje? Tačiau Caractacus istorija neturi laimingos pabaigos. Jos populiarumas ir sparčiai populiarėjanti krikščionybė sukėlė nerimą. 1 a. pabaigoje prasidėjo krikščionybės persekiojimai; Linus tapo pirmuoju krikščionių kankiniu; keturi Caractacus dukters Gladys vaikai buvo nužudyti kitos persekiojimų bangos metu.