Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Sveikatos patarimai / Liaudies medicina » Peržiūrų: (13.6K) Komentarų: (0) (07.03.2017 - 21:03)

Tabletės – tai mirtis. Reikia badauti (1 dalis)

Kaip sugrįžti į gyvenimą. Šį daugiametį ir pilna ta žodžio prasme iškentėtą darbą skiriu visiems Žmonėms – NEMOKAMAI.

Prof. Stolešnikov A.P. savo asmeniškai, o taip pat medicinos patirties Rusijoje, Amerikoje (jis daugiau nei ketvirtį amžiaus yra diplomuotas gydytojas Rusijoje ir licencijuotas daktaras JAV), bei užsienio literatūros apžvalgos sumoje, pateikia kiekvienam žmogui prieinamus būdus, kaip realiai pataisyti ir grąžinti prarastą sveikatą.

Kaip sugrįžti į gyvenimą. Stolešnikovas Siūloma jums knygelė sudaryta iš dviejų dalių. Ryšium su neramumais pasaulyje (2007 kovas), jis nutarė išleisti pirmąją dalį, nes ji vertinga savaime, o antroji bus išleista darbo proceso metu. Pirmoji dalis – tai gydomasis badavimas su vandeniu, kuris dabar ir siūlomas jūsų dėmesiui; o antroji dalis pateiks badavimo būdus su sultimis, žaliavalgyste (termiškai neapdorotu maistu), vartojamo maisto kokybe ir gydomųjų pirties savybių atsižvelgiant į konkrečias ligas. Jis tikisi antrąją dalį  atsirasiant ateityje.

prof. Stolešnikov A.P.  2007 metų kovas

 I dalis

Dabar dauguma žmonių jau susipažinę su gydomąja profilaktine gydomojo badavimo esme. Rusijoje jau turbūt visi žino  amerikiečių, gydomojo badavimo klasikų – Polio Brego ir Gerberto Šeltono vardus.

Deja, išverstų klasikinių autorių veikalų sąrašas šiuo klausimu, tuo ir baigiasi. Daugelis knygų neišverstos. Šioje knygoje mes peržiūrėsime ir išanalizuosime amerikiečių literatūrą apie badavimą, iki šiol nežinomą Rusijoje. Beje, amerikiečių gydomojo badavimo patirtis siekia jau virš šimto metų, taikant pagal šios knygos autoriaus asmeninę patirtį.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, skaitytojui primygtinai rekomenduojama peržiūrėti nors Brego ir Šeltono knygutes, bet pirmiausia aš norėčiau pateisinti badavimą, pagrįstą ne gydymu, o pagal jo reikšmę žmonijos socialinėje istorijoje.  Kaip jūs turbūt suprantate patys,  jei žmonės nuo senovės nebūtų žinoję apie valomąją ir gydomąją badavimo reikšmes, jie nebūtų su tokiu užsispyrimu vedę badavimo visose  kultūrose ir religijose.

Gydomoji sąmoningo badavimo reikšmė žmogaus gyvenime, visada buvo maskuojama religinėmis prasmėmis. O kas nuostabaus tame, kad Gamta geriau, nei žmogus žino viso to prasmę ir naudą? Jeigu jūs, kada nors priimsite gydomojo badavimo kursą, tai jūs patys suprasite, kai jums atsivers durys į uždarą, apsivaliusiųjų prieš Gamtą visuomenę. Taip, visi žmonės išoriškai lygūs, visi jie turi dvi kojas, dvi rankas ir galvą. Tačiau, kaip ir išoriškai vienodi buteliai gali savyje laikyti, vienas – puikų vyną, o kitas actą, taip ir vidinis žmonių turinys skiriasi iš esmės. Kai kurie žmonės yra kokybiškai geresni ir išlaikyti, nei likusieji, ypač tai pastebima su amžiumi.

Senasis Testamentas, judėjų literatūroje vadinamas abreviatūra Tanah, apie badavimą užsimena 75 kartus. Antroje Senojo Testamento knygoje „Rezultatas“ ir judėjų Penkiaknygėje, kalbama apie tai, kad Mozė, prieš tai, kol gavo iš Dievo Dešimt Įsakymų, Sinajaus viršukalnėje badavo 40 dienų ir naktų, ir tik tada Dievas teikėsi atkreipti į Mozę dėmesį. Badavimas buvo viena iš svarbiausių Judaizmo dalių. Vienas 64 tomų žydų Talmudo traktatas, „Megillat Taamit“, kas išvertus skambėtų maždaug kaip „Ritinys apie badavimą“, skirtas išskirtinai temai apie badavimą. Šis traktatas nuosekliai aprašo apie 25 dienas kuriomis žydai turi pasninkauti. Kada tautai grėsdavo pavojus, „siono išminčių Sinedrionas“ turėdavo valdžią uždėti visuotinio badavimo prievolę, kad išmelsti išsigelbėjimą. Šie masiniai badavimai, kaip taisyklė tęsdavosi kelias dienas, iki savaitės. Ir iki šių dienų, judėjai ortodoksai, atmindami tragiškas žydų istorijoje dienas, anaiptol negeria alkoholio, bet būtinai badauja. Visi šiuolaikiniai religingi žydai badauja per pačią švenčiausią judaizmui dieną „Jom Kippur“ – apsivalymo dieną, kuri būna rugsėjo pabaigoje ir kada jie nevalgo, bei negeria 24 valandas.

Krikščionybėje visiems žinoma legenda apie tai, kaip Jėzus Kristus, kaip ir Mozė, prieš pradėdamas skleisti Dievo siųsta žodį, išėjo į dykumą ir nevalgė 40 dienų, ir naktų. Jėzus Kristus per šį badavimą pilnai prisilaikė judaizmo įstatymų, kuriems pagal prigimtį pats priklausė ir kurių rėmuose buvo auklėjamas. Tais laikais badavimas turėjo didelė reikšmę Judėjos šalies gyvenime ir fariziejų partijos nariai reguliariai 2 dienas į savaitę badavo. Būtent savo 40 -ies dienų badavimo pabaigoje Jėzus Kristus ištarė: „Ne vien duona gyvas žmogus, bet ir tuo, ką jam sako Viešpats Dievas“ (Evangelija pagal Matą 4:4), tuo pačiu, kaip ir Mozė patvirtinęs savo asmenine patirtimi, kad su badavusiu pradeda kalbėti pats Viešpats Dievas. Tačiau dabar visumoje, krikščioniškoje terpėje badavimas išsigimė į kažkokį savęs aukojimą, tinkamą tiktam tikriems žmonėms – vienuoliams, bei kas eiliniams žmonėms atseit nėra būtina. Gavosi taip, kad krikščionybėje kai kuriems profesionalams buvo priskirta išpirkinėti svetimas nuodėmes, tuo tarpu kai kiti galėjo be baimės atsipalaiduoti. Tokia kryptinga politika, kad atseit yra tam skirti žmonės, kurie melsis už jų nuodėmes ir jas atleis (žinoma ne dykai) ir privedė prie pilno supuvimo krikščionišką pasaulį. Apie kažkada rimtą požiūrį į badavimą krikščionims primena Didžiojo Pasninko laikotarpis, kada tikintys krikščionys prisilaiko kai kurių maisto apribojimų, prisivalgę prieš tai kiek telpa.

Musulmonai griežtai laikosi mėnesinio pasninko – „Ramadano“. Šį mėnesį visi musulmonai negeria ir nevalgo nuo aušros iki saulės laidos. Ramadano pradžia ir pabaiga yra didelės visos liaudies šventės. Į Ramadaną tiek rimtai žiūrima, kad žmonės negalintys jo prisilaikyti dėl ligos, ar nėštumo, turi išpildyti Ramadaną vėliau – atiduoti skolą. Griežtai kalbant, Ramadano metu niekas negali patekti į virškinamąjį traktą, net seiles ryti draudžiama.

Privačios valgyklos ir restoranai Ramadano metu būna atidaryti, bet visiškai tušti. Tačiau po saulės laidos musulmonai imasi kuklaus valgio, tai pupelės, datulės ir sriuba su prieskoniais. Todėl šį mėnesį parduotuvės, kuriose prekiauja musulmonai užverstos datulėmis. Musulmonai laiko, kad badavimas padeda žmogui išvengti nuodėmės. Todėl pranašas Mohamedas laikė, kad tikras musulmonas turi susilaikyti nuo maisto dukart į savaitę (kaip ir fariziejai).

Induizme, įvairiose Indijos religijose, sektose ir skirtingose kryptyse, badavimas aktyviai naudojamas kaip apsivalymo priemonė. Beje praktikuojant Jogą badavimas naudojamas, kaip išskirtinė būtina priemonė .

Daugelyje kultūrų badavimas buvo naudojamas ne tik religijose, bet ir valstybiniame lygmenyje.

Kolumbijoje, Čibča indėnu gentyje, žmogus numatytas vado, ar monarcho vaidmeniui, privalėjo ištverti ilgą išbandymų periodą… Paruošiamuoju metu būsimas valstybės vadovas, penkerių metų laikotarpiui, netekdavo bet kokių žemiškų malonumų. Šiuo metu jis turėdavo gyventi rūmuose izoliuotas nuo aplinkos, kur privalėjo pastoviai, ilgus laikotarpius badauti, tuo tarpu tarp badavimu jį plakdavo ir žemindavo įvairiais būdais.

Indėnai laikė, kad tik žmogus ant savo kailio patyręs visus sunkumus ir netektis gali vykdyti svarbią valstybinę funkciją, (iš žurnalistės Džudit Dobržinski knygos „Badavimas – kelias link geresnio gyvenimo“ (Judith Dobrzynski “Fasting-a way to well-being” 1979).

Panašu į tai, kad senovės kultūroms buvo žinoma valstybės veikėjų paruošimo paslaptis, kuri su laiku buvo prarasta. Ką ir bekalbėti – tai buvo valstybės veikėjų paruošimo praktika, verta to, kad būtų tuojau pat taikoma pas mus, taip, kaip mūsų valstybės veikėjų ruošimas grindžiamas diametraliai priešingomis reikšmėmis, t.y.  ydomis, pertekliumi, prabanga, bei sąsajomis su nusikaltimais.

Šiaurės Amerikos indėnų papročiuose, badavimas užėmė labai svarbią vietą. Indėnai badavimą laikė būtina ir labai svarbia  priemone išbandymuose, kurių metu berniukas virsdavo vyru. Jaunuolis būdavo palydimas į kalno viršūnę, kur jį palikdavo be maisto ir vandens keturioms paroms. Badavimas, tarp visų be išimties Amerikos indėnų buvo priimamas, kaip apsivalymo ir stiprinamoji priemonė. Skirtingais savo gyvenimo periodais indėnas išeidavo į laukinės gamtos prieglobstį ir ten badaudavo, bei medituodavo. Badavimas ir meditacija – du neatskiriami bet kurio atsinaujinimo komponentai. Jei to nėra – neišvengiamai seka mirtis, kaip atskiram individui, taip ir ištisoms tautoms.

Atsiminkime, kad netgi kiniečių medicinoje – akupunktūros terapijos efektas susijęs su energetiniais kanalais, esančiais paciento kūne. Akupunktūros problema tame, kad kokias jie tik schemas bepieštų, jokie specialistai iš tikro nežino, kur tie kanalai yra iš tikro, ko pasekoje adatų terapijos efektas daugiau atsitiktinis. Gydomasis badavimas išvalo visus kanalus iškart ir visame kūne, todėl poreikis ieškoti kažkokio atskiro kanalo atkrenta savaime. Vienintelis dalykas, kad nereikia persistengti ir neužkimšti energetinių kanalų „šlakais“. To mes ir pasimokysime šioje knygoje.

Gydomasis badavimas su vandeniu

Kaip badauti?

- Atrodytų paprasta, jūs perstojate valgyti ir pradedate naudoti tik distiliuotą, ar šulinio vandenį, kaip tvirtina Polis Bregas ir čia jis absoliučiai teisus, jokiu būdu negalima gerti iš čiaupo, virinto, ar filtruoto vandens vandens, kuris iš tiesų ne toks jau ir filtruotas, kaip jūs galvojate. Žinoma geriausia gerti gyvą vandenį. Gyvas vanduo – jis iš žemės, tai: šulinio, šaltinio, versmės. Mineraliniame vandenyje per daug druskų, todėl vienas iš geresnių variantų, kuriuos radau bandymų keliu gyvendamas mieste – tai truputis mineralinio vandens į puodelyje ir papildomai iki viršaus pripilu distiliuoto vandens. Mineralinis vanduo pastebimai atgaivina mirusį distiliuotą vandenį.

Ko galima laukti badavimo proceso metu?

- Autorių dauguma, tame tarpe ir Bregas, rašo, kad atseit sunku nustoti valgius ir pirmas kelias dienas sunku nevalgyti. Vėliau, po 4-5 dienų organizmas įpranta ir toliau viskas vyksta daugmaž gerai. Viso badavimo metu žmogus geria distiliuotą vandenį ir viskas vyksta gerai tol, kol po trečios savaitės atsiranda lengvumo, žvalumo ir geros nuotaikos pojūtis, ir tai rodo jog organizmas apsivalė, ir galima baigti badavimą.

Neabejotina, kad aukščiau aprašyti subjektyvūs lengvumo, žvalumo ir geros nuotaikos pojūčiai yra organizmo apsivalymo požymiai, kaip ir objektyvūs – liežuvio apsivalymas nuo apnašų, bei aiškus skaistus žvilgsnis.

Ar teisingas šis badavimo aprašymas?

- Deja – tai pagražintas reklaminis badavimo pristatymas ir paties Brego badavimo pojūčių aprašymas, kuris turėjo pavydėtiną sveikatą iki 95 metų, kol nuskendo užsiimdamas serfingu (plaukiojimas ant lentos, per bangas) Kalifornijoje. Bet jums neverta laukti tokios lengvos išeities, jei jums dar nėra trisdešimties, jūs jauni ir visumoje sveiki.

Šiuolaikinėje padidinto toksiškumo aplinkoje, vidutinis žmogus artėdamas prie savo keturiasdešimtmečio – viduje jau yra ligonis, kurio vieną trečiąją dalį svorio sudaro toksinai, tai yra druskų nuodai, išmintingo organizmo paslėpti inertiškuose kūno audiniuose, pagrinde riebaliniame sluoksnyje.

Žmogaus organizmas – nuostabus mechanizmas, kuris saugo nuo nuodų savo svarbiausius organus – širdį ir smegenis.

Kokiu būdu?

- Pagrindinis kelias, kuriuo organizmas pašalina nuodingus jam produktus – toksinus yra jų neutralizacija kepenyse, bei po to sekantis pašalinimas per inkstus. Tirpstantys vandenyje toksinai šalinami inkstų pagalba, o riebaliniai – tulžimi(medžiaga bilirubinas) , per žarnyną ir toliau jau per tiesiąją žarną. Kitų medžiagų pašalinimo iš organizmo mechanizmas yra plaučiai (CO2) ir svarbų vaidmenį atlieka žmogaus oda. Vienok dabartinėje civilizacijoje, toksinų kiekis supančioje mus aplinkoje, viršija visas įmanomas normas pagal šimtus, o kartais ir tūkstančius rodiklių. Ko pasekoje organizmas nesusitvarko su dabartinių toksinų lavina, užgriūnančia mūsų organizmą; vos nepasakiau žmogų, bet dabartiniame gyvenime tai liečia ir gyvūnus; Kiekvienas auginantis šunis jums pasakys, kad dabar, šunys serga tomis pačiomis civilizacijos ligomis, kaip ir žmonės.

Kur dedamas toksinų perteklius?

- Toksinų perteklių išmintingas organizmas „veža į sąvartyną už miesto“; Tai yra atideda inertiniuose, periferiniuose audiniuose, kurių pažeidimas negresia tiesiogiai mirtimi. Šie audiniai, tai riebalinis audinys, esantis po oda ir pilvo srityje išilgai stuburo. Išoriškai tai didelis pilvas pas vyrus ir riebalų sluoksnis mažajame dubenyje, ir ant klubu pas moteris; Taip pat toksinų druskų sankaupos kaulų jungiamajame, bei judėjimo aparatuose.

Toksinų, kaip kalcio druskų sankaupų, judėjimo mechanizme rezultatas, yra taip vadinama „osteochondrozė“, kuri buvusios SSSR teritorijoje diagnozuojama pas visus, o JAV tokios diagnozės nėra visiškai.

Kodėl JAV nėra osteochondrozės?

- Todėl, kad ten tiesiog nėra tokios diagnozės. Ten ligonių nusiskundimai, kurie SSSR buvo priskiriami osteochondrozei, priskiriami kitoms ligoms. Pavyzdžiui, skausmai stuburo srityje, kurie Rusijoje priskiriami osteochondrozei ir ko pasekoje ligoniai nukreipiami pas manualinį (masažas, šildymai) terapeutą, JAV vadinama reumatiniu artritu ir gydoma įprastais vaistais panašiais į aspiriną. Kodėl toks skirtumas gydant ligas ir tarp pačių ligų? -  Šis klausimas labiau liečia socialinę politiką, todėl jo čia nenagrinėsime.

Su amžiumi – artėjant prie keturiasdešimties, toksinų druskų kapavietė ląstelėse ir junginiuose pripildoma visiškai, ir tada toksinų „laidojimo“ procesas perkeliamas į gyvybiškai svarbius organus, kuriuose tada pradeda kauptis patologiniai (liguisti, skausmingi, negrįžtami) pakitimai.

Pirmas visiems žinomas pavyzdys: kraujagyslių aterosklerozė, kuri turi iš principo tą patį degeneratyvų šaltinį, kaip ir junginių, bei sąnarių osteochondrozė, bet vyksta jau gyvybiškai svarbiose transporto kraujagyslėse, sumažindama jų spindį ir sutrikdydama gyvybiškai svarbių organų aprūpinimą krauju. O tai ir yra širdies, ir smegenų ligų priežastis – stenokardija, bei insultas, kurie užima pirmąją ir antrąją vietas pagal mirtingumą, deja ir  ne tik tarp  pagyvenusių žmonių. Pagrindiniai šių laikų žudikai yra širdies-kraujagyslių ligos, taip pat vėžys, kurio

pagrindinė priežastis organizmo apnuodijimas. Būta skirtingų vėžio teorijų: infekcinė, genetinė. Tačiau užmirštama atkreipti dėmesį į tai, kad dar prieš šimtą metų, kai aplinkos užterštumas toli gražu nesiekė dabartinių ribų, vėžys, kaip ir širdies kraujagyslių ligos buvo retenybė, o dabar pagal mirtingumą užima trečią vietą.

Kuri aplinkos dalis labiausiai užteršta? – Oras. Ir plaučių vėžys, visame pasaulyje, užima pirmąją vietą tarp vėžinių susirgimų.

Įdomu, kad iš vėžinių virškinimo sistemos susirgimų pirmąją vietą JAV užima storosios žarnos vėžys; o Rusijoje? – Rusijoje pirmąją vietą užima skrandžio ir dvylikapirštės žarnos vėžys. Kaip galima būtų interpretuoti šiuos duomenis? – Akivaizdu, kad Rusijoje labiau paplitęs įėjimo į virškinimo sistemą vėžys, o JAV išėjimo iš jos. Kokia genetine, ar infekcine teorija galima būtų tai paaiškinti? – Akivaizdu, kad tai susiję su abiejų šalių maitinimosi ypatybėmis. Galima daryti prielaidą, kad amerikiečių maistas labiau nuodingas chronišku požiūriu, tai yra labiau kenkia virškinamojo trakto pabaigai, o Rusijoje tiesioginiu, nes kenkia jau pačioje maisto patekimo į skrandį pradžioje ir iškarto.  Gal būt tai susiję su maitinimosi ypatybėmis: visuomenės alkoholizacija ir, ryšium su šiaurės klimatu maiste nesant augalinės ląstelienos, šviežių vaisių ir daržovių, padidintu virto krakmolinio maisto vartojimu, duonos, bulvių ir dešros gaminių, kurių sudedamieji komponentai pakankamai kenksmingi. JAV, kurių šiaurinė riba praeina Krymo platumoje, žemos kokybės vaisiai ir daržovės yra ištisus metus, bet jie vartoja daug hormoninių mėsos-pieno produktų ir pesticidų, taipogi maistą pagamintą iš pusiau fabrikatų; Tiksliau būtų pasakyti, kad amerikiečiai viską vartoja iš dėžučių ir buteliukų.

JAV, prostatos ir pieno liaukų vėžys, pagal statistiką, diagnozuojamas gyventojams po penkiasdešimties metų – kas antram vyrui ir atitinkamai moteriai. Tai susiję su hormoninių mėsos-pieno produktų vartojimu. Kaip jie prie viso to gyvena? – Pastoviai vartoja citotoksinius vaistus ir gyvena. Koks gyvenimas prie viso to? – Patys suprantate, koks tai „gyvenimas“.

Išvada? – Jei jūs nenorite patekti į tipišką mirtingumo statistiką, tai turite pridėti papildomų ir sąmoningų pastangų tam, kad išvalyti organizmą nuo pastoviai besikaupiančių toksinų, kurie Rusijoje dar vadinami „šlakais“. Vienok šis pavadinimas turi technologinį atspalvį ir todėl neatspindi tragiškų pasekmių, susijusių su šlakų pažeistais gyvybiškai svarbiais organais. Organizmas – tai ne paprastas puodas, į kurį kraunami kažkokie neutralūs šlakai – organizmas šių šlakų yra mirtinai pažeidžiamas. Todėl čia teisingiau būtų sakyti apie chronišką maisto, buities ir pramonės intoksikaciją, tai yra toksinais. Svarbi medicinos, aptariamu klausimu, knyga yra klasikinė, amerikiečių daktaro Tildeno knyga „Paaiškinta toksemija“ (John H. Tilden “Toxemia explained”. 1926).

Šis veikalas – klasikinis darbas, paaiškinantis aptariamo proceso patofiziologiją, bet ši knyga dar neišversta į rusų kalbą, kaip deja ir daugelis kitų, liečiančių šią tematiką knygų. Daktaras Džonas Tildenas „paskutinis iš mohikanų“ – 20 šimtmečio medicinos daktaras JAV, kuris įtemptai dirbo ties organizmo apsivalymo problema ir tarp Pirmo, ir Antrojo Pasaulinio karų, išleido keletą rimtų veikalų, skirtų organizmo valymui (apsivalymui). Jau po jo, visi amerikiečių daktarai bevelijo skaičiuoti kupiūras, gautas už tablečių pardavimą ir operacijas pagal principą „pinigai nekvepia“. 

Kalbant tiksliai, pagrindinis klausimas ne tiek apie padidintą toksinų koncentraciją kraujyje, o apie padidintą koncentraciją audiniuose ir organuose, ko paseka, jų augantis pažeidžiamumas.

Radikaliausias ir atitinkamai efektyviausias valymo nuo chroniškų toksinų būdas – gydomasis badavimas,  kuo mes su jumis ir nutarėme užsiimti, ir nustojome vartoti maistą.

Tokiu būdu jūs, išgąsdintas kiekvienos badavimo dienos, stebite, ko galima laukti dar, taip kaip aš jums jau sakiau, kad jei jums apie keturiasdešimt, tai pirma – vieno badavimo metu, kiek jis besitęstų, jūs neapsivalysite. Antra: badavimas bus sunkus, o jūsų būsena proceso metu palaipsniui blogės, nes vis daugiau toksinų bus išmetama iš saugyklų į kraują. O irstančių, badavimo apykaitos metu, medžiagų ir toksinų kraujyje kiekio didėjimas ir iššauks, kaip išsireiškia daktaras Tildenas „aštrią toksemiją“, pasireiškiančią bloga savijauta gydomojo badavimo metu. Nuodėmės neatleidžiamos – jos, pilna ta žodžio prasme turi būti išperkamos; ir dar oi, kaip išperkamos.

Savijauta badaujant

Savijauta imant nuo 3-4 dienos ir iki išėjimo, varijuos nuo bjaurios iki labai blogos, bei nuo šlykščios iki nepakenčiamos.

Pirmas tris dienas savijauta bus kintama, priklausomai nuo to, pirmą kartą badaujate, ar ne. Pirmą kartą viskas sunku, tame tarpe ir pradėti badauti. Pirmą kartą iš tiesų, labai norėsis valgyti, o arčiau į vakarą gali kilti drebulys, ar net nedidelė temperatūra. Jeigu jūs badaujate jau ne pirmą kartą, tai badavimo pradžia bus elementari ir neskausminga. Jūs lengvai nustosite valgyti ir lengvai įeisite į badavimo būseną, tačiau su intoksikacijos pradžia lengvumo būsena praeis ir netgi pas įpratusius badautojus prasidės intoksikacija, ir užpuls bloga savijauta.

Iš esmės pirma badavimo diena nėra pats badavimas, kaip nėra badavimas ir antroji diena. Iš tiesų, kas iš to, kad jūs nevalgote vieną dieną? – Gal jūs tos dienos neištversite ir tada nebus net ko su kuo lyginti. Tai, kaip sakoma žiūrint iš objektyviosios pusės, o žiūrint iš biocheminės pusės, įėjimo į badavimą ypatybės yra tos, kad organizmas turi gliukozės atsargų, krakmolo tipo polimero pavidalu – gliukogenas kepenyse, kuris 48 valandas, tai yra dvi pirmąsias badavimo paras užtikrina lengvai įsisavinamą energiją gliukozės pavidalu. Tokiu būdu pirmosios 48 valandos nevartojant maisto, organizmui nėra joks badavimas – tai tik „iškrova“.

Gliukozė – pagrindinis organizmo energijos šaltinis. Gliukozė pagrindinis šaltinis pirmoje eilėje smegenims. O koks pagrindinis energijos šaltinis širdžiai? – Anaiptol ne gliukozė, o taip vadinamosios nesočiosios riebiosios rūgštys, tai yra riebalų skilimo produktai, taip vadinamos ketoninės dalelės, kurios savaime yra acetono tipo molekulės.

Iš čia pirma praktinė išvada: badavimas labai naudingas širdžiai, nes badavimas charakterizuojamas būtent ketoninių dalelių padidėjimu, kurios nesant gliukozės atsiranda verčiant riebalus į energiją. Tai yra badaujant širdis nebadauja, o atvirkščiai – puotauja. Badauja smegenys. Ir iš tiesų, badavimo metu visos reakcijos sulėtėja ir mintys smegenyse vartosi lėtokai. Vienok tai smegenims nekenkia. Į tai jūs galite pažvelgti skeptiškai ir su nepasitikėjimu. Bet atvirkščiai, toks įspūdis, kad dingsta tik bjaurios ir kenksmingos mintys.

Kalbant apie gliukozę, būtina pabrėžti kasdienio cukraus, kurį perkame parduotuvėje, kenksmingumą. Šis produktas anaiptol nėra gliukozė. Tai cheminiai kristalai – sacharozė kurie savaime yra dviejų molekulių – gliukozės ir fruktozės junginys. Prie viso to ši gliukozė ir fruktozė nėra identiškos natūraliai gliukozei ir fruktozei, jos yra kitos optinės formos, praktiškai yra visai kitos medžiagos, o todėl organizmas jų neatpažįsta ir turi panaudoti nemažai energijos, kad suskaidyti šią svetimą sacharozę, o gautą svetimą gliukozę ir sacharozę paversti į natūralią L-formą. Visam tam organizmas sunaudoja nemažai energijos ir fermentinių mechanizmų pastangų. Cukrus iš parduotuvės – sunkiai įsisavinama, svetima organizmui ir kenksminga cheminė medžiaga. Organizme ši sacharozė nerandama ir todėl būtent tuo, kad ši medžiaga organizmui svetima, jos transformacijai, bei skaidymui sunaudojama begalė pastangų, bei energijos, tai įvardijama, kaip cukraus kenksmingumas. Natūrali gi gliukozė ir dar viena naudinga cukraus atmaina – fruktozė yra lengvai įsisavinamas cukrus, kurio daug yra meduje. Kitaip tariant cukrus cukrui nelygu.

Dar kartą: Badavimas iki trijų dienų nėra išvalantis, bet savo esme, tik kaip iškrova. Štai kodėl, kai jūs jau iškentėjote nevalgę savaite, iš tiesų jūs badavote tik 5 dienas; kada nevalgėte 10 dienų – iš tiesų badavote tik aštuonias ir taip toliau. Badavimo iki trijų dienų metu organizmas tik praranda svorį, vandens, druskų ir gliukogeno atsargų sąskaitą, kurį beje jis greitai papildo. Ir bendrai paėmus, badavimo iki trijų dienų teigiamas poveikis yra poilsis, iškrova, virškinamojo trakto išvalymas, kas irgi yra ganėtinai svarbu.

Tikras badavimas prasideda nuo trečios dienos su vandeniu. Tikrasis badavimas charakteringas taip vadinamu „ketozu“, kai organizmas pereina prie riebalų ir savo nuosavų kenksmingų medžiagų skaidymo ir pradeda maitintis galutiniu jų skaidymo produktu, taip vadinamosiomis riebiosiomis rūgštimis, tipo „acetono“; tada kai priešingu atveju, maitinantis normaliai organizmas vartoja gliukozę. Badavimas charakterizuojamas švininiu sunkumu visame kūne, bjauriu prieskoniu ir bjauriu kvapu burnoje.

Bjaurus skonis burnoje sąlygojamas toksinų išsiskyrimu ne tik per inkstus, bet ir per visus 12 metrų žmogaus skrandžio-virškinamojo trakto, į ką patenka ir burnos ertmė, oda, bei plaučiai, t.y. Organizmas šalina toksinus visais įmanomais būdais ir priemonėmis. Toksinų išskyrimas per plaučius ir burnos ertmę išskiria tokį aromatą, kad nerekomenduojama kvėpuoti aplinkinių pusėn. Kada aš, kažkur po dešimtos dienos savo pirmojo ilgalaikio badavimo, išeidinėjau vieną liepos mėnesio naktį pasivaikščioti(todėl, kad pas mus Niujorke liepą labai karšta), tai tamsaus dangaus fone, aš kaip žiemą mačiau savo iškvepiamą orą, kaip toksinų dūmus – tiek šlakų išeidavo iš manęs su iškvepiamu oru.

Badavimo metu dažnai tenka nusispjauti bjauriomis seilėmis – tai irgi vienas iš būdų pašalinti toksinus badaujant. Jei jūs badavimo metu iškišite savo liežuvį, tai pamatysite, kad visas jis padengtas tankiomis baltai-geltonomis apnašomis. Kuo tamsesnė spalva ir storesnis sluoksnis – tuo stipriau organizmas yra užterštas. Jūs galvojate, kad šiomis apnašomis padengtas tik liežuvis? – Visas virškinimo traktas iki pat apačios padengtas tomis apnašomis, kurios gaunasi, kaip toksinų išskyrimo rezultatas virškinimo trakte.

Man asmeniškai pats didžiausias nepatogumas badaujant buvo dantenų kraujavimas. Naktį, kada nekontroliuojant pradedi ryti kraują atsiranda pykinimo jausmas, kuris žymiai pablogindavo mano savijautą.

Švininis sunkumas kūne sąlygojamas „toksemijos“, tai yra toksinų cirkuliacija krauju iš riebalinės ląstelės link kepenų ir inkstų, o taip pat ir medžiagų apykaitos perėjimu nuo gliukozės, prie riebiųjų rūgščių, kurios reikalauja daugiau organizmo darbo jas skaidant. Iki universalaus energetinio skilimo produkto, tai yra to, kuo maitinasi mūsų kūnai kaip galutiniu produktu – „benzino“ mūsų kūnui – iki piruvo(pirovynuogių) rūgšties, kur kas greičiau išgaunamos skaidant gliukozę.

Sergantys cukriniu diabetu(cukraus liga), kurios metu sutrikdomas gliukozės įsisavinimas audiniuose, ko pasekoje gliukozė kaupiama audiniuose, sukeldama jų pažeidimą, turėtų iš to padaryti išvadą, kad badavimas yra labiausiai fiziologinis diabeto gydymo metodas. Pirma – badavimas suteikia galimybę atsistatyti savo organizmo ląstelėms, kurios išskiria insuliną. Antra – organizmas įpratinamas naudoti alternatyvų, riebalų energijos šaltinį. Todėl, kad apleistos diabetinės būsenos ligoniai būna ir taip priversti naudoti šį riebalų utilizacijos energijos gavimo būda, bet tada tai jau būna, kaip ligos pasireiškimas – sunkia būsena, pas diabetikus vadinama „ketozė“. Nuo sergančių apleista diabeto forma ligonių eina acetono kvapas, kaip ir iš badaujančio burnos, bet tai du labai skirtingi dalykai.

Trečia: diabetiko organizmas badaujant išmokomas lengvai pakelti gipoglikemiją, tai yra apalpimo būsenas, susijusias su netikėtu, įprastai padidintu, cukraus kiekio sumažėjimu diabetiko organizme.

Dažnai diabetikai išbraukia save iš badaujančiųjų sąrašų sakydami, kad, atseit jie nepakelia sumažėjusio cukraus kiekio ir jiems badavimas tik pakenks. Atsakymas jiems paprastas. Badaujant organizmas pereina nuo angliavandenių apykaitos, ant ko laikosi visas jų diabetas į riebalinį. Badaujant jūs gyvenate maitindamasis riebiosiomis rūgštimis ir visas jūsų cukrus kraujyje tampa netekusiu pirminės reikšmės rodikliu – jis tampa nereikalingas ir jūsų kasa gaminanti insuliną, gauna galimybę atsistatymui.

Kokios ligos gydomos badavimu? Atsakymas paprastas – visos jau egzistuojančios, o taip pat ir visos būsimos. Jei liga negydoma badavimu, tai ji negydoma niekuo.

Kodėl?

Todėl, kad badavimo atveju mes leidžiame organizmui pačiam tapti chirurgu ir pasirinktinai pašalinti ligos šaltinio audinius ir ląsteles.

Jūs turite suprasti, kad visos, su amžiumi įgytos ligos, yra ne kas kita, kaip rezultatas chroniškos intoksikacijos, kuri paprasčiausiai, pas skirtingus žmones skirtingai pasireiškia. Vienos žmogus galų gale suserga astma, kitas – diabetu, trečias vėžiu, o pas ketvirtą skrodimo metu randamos padengtos kalciu širdies kraujagyslės tiek, kad patologoanatomas negali jų perpjauti aštriu skalpeliu. Badavimas savaime suskaido ligų šaltinių ląsteles, bei audinius, ištirpdo ir pašalina druskų toksinus. Organizmui prieinama aukščiausioji išmintis, galimybė atpažinti ligų šaltinių ląsteles ir audinius, bei juos sunaikinti. Mes turime tik suteikti jam šią galimybę ir įvesti į šią būseną.

Gydomojo badavimo metu toksinai šalinami iš organizmo visais turimais kanalais. Toksinai skirstomi į dvi rūšis: tirpstantys vandenyje ir tirpstantys riebaluose, todėl ir jų šalinimo keliai skirtingi. Inkstai, seilių liaukos, plaučiai ir virškinimo traktas visu jo metu išskiria tirpstančius vandenyje nuodus. Tirpstančius riebaluose nuodus organizmui pašalinti gerokai sunkiau, šį darbą vykdo kepenys per tulžį ir oda.

Iš čia seka pirmosios praktinės išvados. Jūs turite praustis po dušu kartą į dvi-tris dienas, kad nuplauti nuo odos tirpstančius riebaluose toksinus. Tirpstantys riebaluose nuodai išskiriami kepenų ir tulžies kur? – Į žarnyną. Būtent tuo paaiškinamas toks faktas, kaip gausus juodos tulžies išsiskyrimas badaujant, nežiūrint į tai, kad nėra jokio maisto dvylikapirštėje žarnoje, kuri yra įprastas stimulas tam, kad išskirti geltoną tulžį maitinantis.

Kaip taip yra? Nuostabus faktas – maistas nevartojamas, o išskiriamas didelis kiekis juodos tulžies, kas matoma praplaunamųjų klizmų procedūrų metu.

  Juodosios tulžies, badavimo metu, į žarnyną išskiriama daug ir pastoviai, kas žinoma nesusiję nė su kokiu maitinimusi, o su išskyrimu iš kepenų į žarnyną tirpstančiais riebaluose toksinais. Badaujančio išskiriama tulžis juodos, kaip degutas spalvos su gelsvu atspindžiu. Jei nestatyti klizmų, tai per 21-31 badavimo dieną žarnyne susikaupia ir kondensuojasi toks didelis juodos tulžies kiekis, kad tada, kai jūs jau pradedate maitinimąsi, gausios juodai-gelsvos išmatos gali būti pirmas 2-3 dienas, kaip tai buvo man.

Be viso šito, jei nenaudoti valomųjų klizmų, negalima atmesti galimybės atgalinio riebaluose tirpstančių nuodų įsiurbimo, iš tulžies, susikoncentravusios žarnyne.

Todėl, skirtingai nei kiti autoriai, pavyzdžiui Šeltonas, aš matau tiesioginį rodinį reguliarioms klizmoms badavimo metu. Vienok piktnaudžiauti tuo ir daryti jas kasdien negalima. Todėl, kad jei daryti klizmas kasdien, tai išėjus iš badavimo būsenos ilgiau atsistatinės žarnyno judėjimo funkcija. Plaunamąsias klizmas paprastu šiltu vandeniu reikia daryti ne dažniau, nei kartą per 4-5 dienas. Čia daug individualių niuansų, pavyzdžiui aš sunkiai ištveriu klizmas anksčiau 9 ryto. Kai kurie žmonės apskritai negali jų pakęsti. Čia viskas labai individualu ir prievartauti savęs nereikia.

Autorius pats, kai prieš išeinant iš savaitinių badavimų  būsenos, pradėjo naudoti klizmas apie 7 valandą ryto, pajautė pusiau apalpimo būseną, iš kurios išeiti paprasta, tereikia pakelti kojas, kad kraujas pripildytų širdį. Tai yra jūs matote, kad netgi paros laikas turi savo reikšmę. Vienok, jei jūs apskritai klizmų negalite pakęsti, tai padaryti klizmą išeinant iš badavimo būsenos bus kokybiškai naujas šuolis į priekį, kurį reikia tik išbandyti, kad tą pajausti.

Tai yra, prieš tai, kaip pradėti gerti šviežiai išspaustas sultis, jūs būtinai turite atlikti valomąją klizmą (pakabinta šildomoji pūslė), ir štai tada jūs savo akimis pamatysite juodus nuodus, išskirtus jūsų organizmo. Ir tada jūs suprasite paradokso esmę, – kad tuo laiku, kai kulinarai prigalvoja dešimtis tūkstančių estetiškų būdų sukišti maistui per viršutinį virškinamojo trakto galą, iš tikrųjų problema tame, kaip efektyviai, bet kokiu būdu, pašalinti to maisto likučius per apatinį šio trakto galą.

Šlapimo spalva priklauso nuo jūsų sunaudojamo vandens kiekio. Kuo sąlygojama geltona šlapimo spalva? – Spalva sąlygojama nedideliu vandenyje tirpstančio bilirubino pigmento kiekio, išskiriamo kepenų į žarnyną ir patenkančio nedideliais kiekiais į šlapimą. Badaujančio šlapimas labai rūgštus, kas rodo didelį rūgštingumą, arba mediciniškai acidozinę paciento būsena. Didelė acidozė – sąlyga ištirpinti ir išplauti toksinus į kraują. Autorius asmeniškai tikrino šlapimo rūgštingumą lakmuso indikatorių pagalba. Esant įprastam šlapimo rūgštingumui apie skaičių 6, gydomojo badavimo metu rūgštingumas nukrenta maždaug iki 2-jų, kas yra tiesioginis rodiklis, esant šlapime šalinamų iš organizmo rūgščių, toksinų skilimo produktų. Ryškus šlapimo rūgštingumas gydomojo badavimo metu sąlygojama būtinybe pašalinti išsiskiriančias iš audinių į kraują rūgštis, kad palaikyti „gomeostazę“, tai yra kraujo rūgštingumo pastovumą. Paprastas bandymas: jeigu jūs, kai nebadaujate, paimsite rytinę šlapimo porciją į buteliuką ir pastatysite jį „pastovėti“, tai gana greitai jame atsiras nuosėdos, sąlygojamos organinėmis druskomis. Nesąžiningi „liaudies gydytojai“ kartais naudoja šį būdą, kaip organizmo išvalymo demonstraciją, po jų gydymo metodų. Va atseit „po mano gydymo seanso visa druska išsiskyrė iš jūsų organizmo“, tuo tarpu kai tai yra įprastos nuosėdos „stovint“. Bet jei jūs paimsite gydomojo badavimo metu esančio paciento šlapimą, jis niekada neparodys jokių nuosėdų – tiek jis rūgštus.

Ir taip, jūs jau įėjote į badavimo būseną. Organizmas gyvena skaidydamas riebalus ir sukauptus jame pačiame nuodus. Tie nuodai kurių organizmas negali išskaidyti į energiją, jis pašalina aukščiau aprašytais būdais. Jūs bent įsivaizduojate sau, kokius nuodų kiekius sukaupia žmogus iki 40-ies metų? – Skaičiavimai besiremiantys svorio netekimu badavimo metu ir procentinis įvairių kūno dalių santykis  rodo, kad ne mažiau ½ žmogaus virš 40-ies metų kūno svorio sudaro koncentruotos nuodų sankaupos, atidėtos kaip atsarga. Paskaičiuokime: jei žmogus sveria 90 kg., tai saugomi toksinai pas jį sudaro pusę, tai yra pats žmogus, jo gyvas branduolys iš 90-ies kg. sudaro tik 50 kilogramų. Bet jei žmogus sveria 160 kilogramų, o tam, kad gyventi jam užtenka 50 kg. branduolio, tai šis santykis sudaro jau ne pusę, o visas 2/3, arba 75% jo kūno – tai saugomi toksinai – 110 kg.! Visgi mūsų organizmas labai ištvermingas mechanizmas.

Deponuoti (saugomi) toksinai dažniausiai difuziškai(paskirstyti) išdėstyti organizme, bet dalinai turi visai realiai apčiuopiamas formas ir juos po klizmos galima pačiupinėti rankomis – tai „išmatų sankaupos“. Net visiškai sveiko žmogaus žarnyne randami neaiškaus amžiaus išmatų akmenys; jie gali būti žarnyne metų metais; mokslininkai kažkodėl visai nesidomi šia problema. Tuo metu, kai išmatų sankaupų kiekis žarnyne gali siekti minimaliai nuo 1 kg. iki dešimčių kilogramų pas storus žmones kurių svoris apie 200 kg ir daugiau. Kai aš badauju, netgi po septynių-dešimties dienų badavimo, dar su klizmos pagalba pasišalina išmatos, nors aš nenaudoju daug virto krakmolo.

O kiek tirpstančių riebaluose nuodų (toksinų) atidedama laisvuose riebaliniuose audiniuose organizmo viduje? Tai jūs pamatysite pagal tulžies kiekį, kuris bus išplaunamas iš jūsų žarnyno, klizmos pagalba.

Vyrų ir moterų organizmuose, laisvi riebaliniai audiniai randasi skirtingose vietose. Pas moteris riebalai kaupiasi pagrindinai klubų, kojų, ar apatinėje pilvo srityse. Pas vyrus, pagrindinai pilvo srityje, tarp stuburo ir pilvo vidaus organų. Būtent todėl pas vyrus pastebimi didžiuliai pilvai, neturintys jokių proporcijų su poodiniais riebalų audiniais. Tai todėl, kad riebalai kaupiasi ne ant pilvo sienelių, o giliai-giliai – už pilvo srities organų, kuriuos riebalai, kaip ir atskiria nuo stuburo, sudarydami sąlygas chroniškam vidurių užkietėjimui. Be viso to, dideli riebalų kiekiai atidedami žarnyno tvirtinimuose. Žarnyno tvirtinimai, tai junginys laikantis žarnyną pritvirtintą prie galinės pilvo ertmės ir sulaiko žarnyno slinkimą į mažojo dubens sritį, ar saugo nuo susipainiojimo.

Todėl pilvas savo esme didelis rezervuaras laisviems, geltoniems riebalams prieinamiems toksinų kaupimui ir saugojimui. Ir visi šie riebalai tarnauja, kaip nuodų, patenkančių į organizmą konservacijos vieta, o išsipūtę žarnyno tvirtinimai trukdo maisto judėjimui per žarnyną, stabdydami žarnyno bangavimą, peristaltiką ir atitinkamai sąlygoja chronišką vidurių užkietėjimą.

Organizmas negali leisti laisvos toksinų(nuodų) cirkuliacijos kraujyje. Organizmo užduotis, pirmoje eilėje  apsaugoti smegenis, po to širdį ir kitus svarbiausius organus, štai todėl nuodai atidedami organizme mažiau svarbiose kūno vietose. O kiek nuodų naudojama(suvartojama) šiuolaikinėje technokratinėje visuomenėje? Paprastas amerikietiškas duonos kepalas turi savyje, ne mažiau 50 ingredientų, registruotų, kaip cheminiai nuodai.

Būtent todėl šis kepalas visada minkštas, nežiūrint į tai, kiek jis yra pragulėjęs. Ar jums žinoma, kad užtenka žindomam kūdikiui duoti 3 amerikietiškus trintus obuolius, idant sukelti sunkų apsinuodijimą, iššauktą obuoliuose esančių pesticidų? O jūs pabandykite dabar gauti mėsos, ar pieno produktų neturinčių savyje hormonų!  O ką mes įkvepiame kartu su išmetamosiomis dujomis? Stebėtina tai, kad mes apskritai nemirštame, kaip musės skrydyje. Tenka pripažinti, kad organizmas, tai stebėtinas gamtos kūrinys su didžiuliu, bet ne begaliniu kompensacijos rezervu.

Riebėjimas, kaip epidemija

Tęsiant žemos kokybės maisto vartojimą, laisvi riebalai pradeda kauptis visame kūne.

Per metus visame pasaulyje nuo bado miršta dešimtys milijonų žmonių, bet Amerikoje apsirijimo šventė. Didžioji pasaulio dalis badauja, o Amerikoje pagrindinė problema – apsirijimas ir pilvo kultas, kaip tinkamas elgesio pavyzdys kitiems. Ar gali likęs pasaulis juos suprasti ir užjausti? – Žinoma ne. Žinote, kažkada senai, kai žmonės sužinojo, kad žemė apvali, iškart kilo klausimas – kaip žmonės gyvena kitoje žemės pusėje. Tuo metu buvo populiari nuomonė, kad kitoje žemės rutulio pusėje gyvena žmonės antipodai, ir vaikšto jie žemyn galva. Skamba truputį keistai, bet pasirodė, kad tai iš tiesų taip ir yra. Amerikoje visos žmonių normos atvirkščios, lyginant su  Europa. Štai ir šiuo atveju – kažkur badas ir mirtis, o Amerikoje totalus nutukimas. Amerikos pavyzdys – įtikinanti iliustracija to, kad negalima statyti savo asmeninės socialinės gerovės, apiplėšiant kitas nacijas, ar valstybes.

Štai plačiai žinomi duomenys iš Deniso Lipo straipsnio „Amerikiečių kova prieš nutukimą“  protestantų žurnale, paskelbti 2001 birželio mėnesį. Jis cituoja tik žinomus skaičius: Daugiau 50% gyventojų laikomi nutukusiais. Daugiau, nei 25% laikomi mirtinai nutukusiais, t.y. Jie mirs artimiausiu metu nuo įvairių komplikacijų susijusių su nutukimu. Jiems labiausiai kelia nerimą tai, kad ši mirtinai nutukusių grupė sparčiai papildoma naujais 18-29 metų nariais ir netgi vaikais.

25% amerikiečių vaikų ir paauglių turi viršsvorį, o 11% turi klinikinį nutukimą.

1999 metais Džefris Kaplanas, JAV Nacionalinio Ligų ir Profilaktikos Kontrolės Centro direktorius pareiškė: „Nutukimas – tai epidemija“. Jų manymu – nutukimas JAV, tai pagrindinė 300 tūkstančių priešlaikinių mirčių kasmet priežastis. Nutukimas JAV valstybei kainuoja, ne mažiau, nei 100 milijardų dolerių kasmet, kas atsižvelgiant į nulinius rezultatus – vėjais išmesti pinigai. Be viso to, 33 milijardai dolerių kasmet, tai Rusijos metinis biudžetas, išleidžiami įvairioms svorio mažinimo programoms ir dietoms. Vienok statistika rodo, kad tik vienas iš dešimties žmonių, laikinai išsaugo normalų kūno svorį, pasiektą visų šių dietų ir programų dėka, t.y. daugiau, nei 2 metus. Tas rodo, kad programų efektyvumas apie 10%, o toliau dar blogiau. Tačiau amerikiečių valstybė demonstruoja įdomų, nutukimo problemos atžvilgiu, požiūrį. Jie tai laiko liga, lyg infekcine, dėl kurios pasekmių žmogus neatsakingas. Todėl visi jos korekcijos būdai yra ne įprasto palaidumo stabdymas, o kažkokio universalaus stebuklingo vaisto pardavimas, kurio dėka galima bus tęsti įprastą, pilną apsirijimo gyvenimą, bet be pasekmių – nutukimo. Atsiduoti ydoms – amerikiečių „civilizuoto gyvenimo būdo“ dalis. Tai pas juos vadinama „Turėti Faną“. Dėl šios priežasties amerikiečiai net nemąsto apie tikrąsias  nutukimo priežastis, o tik apie ydingo gyvenimo būdo bet kuria kaina išsaugojimą.

Skaudu žiūrėti į 11-mečius vaikus, kurie tiesiogine ta žodžio prasme nepralenda per duris. Man ne kartą teko susidurti su pacientais, sveriančiais daugiau nei 500 svarų, t.y. daugiau 200, ar net 300 kilogramų. Pas kai kuriuos iš jų, riebalinė prijuostė – riebalinė pilvo raukšlė nutįsusi iki pat žemės. Tai nelaimingos būtybės.

Ką jiems siūlo amerikietiška medicina?

Oficialios medicinos nutukimo gydymo metodai

Kai kurie nesąžiningi gydytojai, pelno lenktynėse, daro operacijas tokiems nutukusiems žmonėms. Vienok, tai ne operacija, o nusikaltimas. Kad tai nusikaltimas nėra mano vieno nuomonė. Aš išgirdau tai, seno chirurgo iš Manheteno ligoninės, profesoriaus Fišerio, paskaitose. Profesorius Fišeris pasakė, kad šios operacijos pamirštos ir prakeiktos chirurgų jau daug-daug metų atgal. Tačiau truputį vėliau, vienoje Niujorko ligoninių, aš pamačiau jauną veržlų chirurgą, eigoje darantį šias operacijas labai nutukusiems žmonėms. Visos šios operacijos pacientams baigdavosi apverktinai, paversdamos juos tikrais invalidais, tuo atveju, jei jie apskritai išgyvendavo.

Operacijos esmė tame, kad pacientui chirurgiškai atimama galimybė įsisavinti vartojamą maistą.

Kaip tas daroma? – Paprastai: šiems nelaimėliams lyg ir pašalinamas skrandis. Jis nenupjaunamas visiškai, kaip tas daroma esant skrandžio opai, o apeinamas, izoliuojamas, t.y. plonoji žarna prisiuvama prie viršutinės skrandžio dalies, kas pas chirurgus vadinama anostomoze, t.y. apėjimu  pagal „Ru“ (Ru – tai 19 amžiaus chirurgo iš Prancūzijos pavardė); o apatinė skrandžio dalis pilnai užsiuvama. Dvylikapirštė žarna ir pradinė plonosios dalis paliekamos aklai maskatuoti pilve. Šia operacija sukuriamas maisto šuntavimas, arba, kaip sako amerikiečiai „baypas“, apeinant skrandį ir dvylikapirštę žarną. Po tokios barbariškos rekonstrukcijos, vartojamas maistas paprasčiausiai slenka iš maisto patekimo takų į plonąsias žarnas, kur jis jau nebevirškinamas, nes normalus maisto virškinimas randasi aukščiau – skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje. Tokiu būdu maisto virškinimas chirurginiu keliu stabdomas, o ligoniai po tokios operacijos nesugeba įsisavinti maisto ir esant maisto pertekliui, tiesiogine prasme badauja. Jie iškart tampa labai ligotais žmonėmis.  Pirmiausia, pas juos atsiranda taip vadinamasis „dempingo sindromas“. Todėl, kad grubus, neapdirbtas skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje maistas, dabar iškart patenka į plonąsias žarnas, kurios į tai atsiliepia dideliu žarnyno skysčių išskyrimu. Organizmas staigiai praranda didelius, skysčių iš audinių cirkuliacijos kiekius, nukreipiamus į plonąsias žarnas ir žmogui krenta spaudimas, kurio pasekmė sąmonės praradimas-apalpimas. Kad kaskart pavalgius neapalpt, šie nelaimingieji turi valgyti mažytėmis dozėmis – praktiškai pastoviai.

Be viso to, pilnai nefunkcionuojant skrandžiui ir dvylikapirštei žarnai, nebegaminami virškinimo hormonai, bei vitaminai, normalioje būsenoje gaminami šiose „išjungtose“ žarnyno dalyse. Medžiagų apykaita pas šiuos nelaiminguosius, pilnai suardoma. Ir pagrindinis operacijos efektas tame, kad maistas niekada nepateks į tą žarnyno skyrių, kuris normaliomis sąlygomis atsakingas už maisto įsisavinimą. Kai kurie žmonės, kelių metų bėgyje po šios operacijos, miršta nuo išsekimo, kiti kenčia nuo distrofijos ir galų gale miršta nuo distrofijos nežiūrint į didelius, suvartojamo maisto kiekius. Absoliučiai neįmanoma prognozuoti operacijos efekto kiekvienam konkrečiam žmogui. Chirurgas pjauna visiems vienodai, pagal vieną schemą, bet kiekvieno organizmo reakcija gali būti visiškai netikėta.

Ir visa tai „sėkmingos baigties“ atveju, todėl, kad nesėkmės atveju šie ligoniai dažniausiai miršta iškart, pooperacinėje palatoje. Tai susiję su tuo, kad esant viršsvoriui stabdoma plaučių funkcija, kas savaime yra pavojinga nutukusiems žmonėms, bet kurios operacijos atžvilgiu, išskyrus ekstra atvejus. Šie ligoniai dažnai miršta pooperacinėse palatose, nuo plaučių funkcijos dekompensacijos, arba paprasčiau – nuo dusulio. Jeigu jie visgi išgyvena, tai mėnesio bėgyje kenčia nuo pastovių pūlingų komplikacijų operacijos pjūvių vietose, vėlgi dėl riebalinio audinio pertekliaus ir dabar jau įgytos avitaminozės ir distrofijos, ir kaip pasekmė, imuniteto suardymo.

Ir visa tai iškentėti, ir išgyventi dėl to, kad alpti po kiekvieno pavalgymo, bei galuotis dėl išsekimo, švaistant pinigus maistui ir beprasmiškai žiaumojant 24 valandas per parą. Po šios operacijos pacientas labai panašus į barono Miunhauzeno arklį, kuriam skeveldra nuplėšė galinę kūno dalį, pasekoje ko girdykloje jis niekaip negalėjo atsigerti, nes išgertas vanduo ištekėdavo per nukirstą galą ir arklys buvo priverstas pastoviai gerti.

Chirurginio nutukimo gydymo metodui priskiriama ir riebalų nusiurbimo operacija. Šis metodas yra grynai kosmetinio pobūdžio ir pašalina tik poodinius riebalus, ir tik nedidelėse pagal plotą kūno dalyse. Metodas jokiu būdu neapsaugantis nuo recidyvo ir, kaip ir bet koks chirurginis metodas, neapsaugo nuo komplikacijų.

Tabletės nutukusiems

Kiti būdai, kuriais amerikiečių medicina lygtai nori padėti nutukusiems žmonėms – farmakologinis, t.y. tablečių pagalba. Žmonija užburta idėjos, kad visas problemas, o dabar ne tik medicinines, bet ir socialines, bei pedagogines galima išspręsti nedideliu cheminių miltelių kiekiu, supresuotu į tabletę.

Pagrindinė tabletės nuo nutukimo idėja tame, kad cheminiu būdu iššaukti sotumo jausmą ir apetito stoką. Visi cheminiai šios grupės elementai iššaukia apetito praradimą, grubaus įsikišimo į cheminius nervinio impulso procesus smegenų požievyje dėka. Kaip tai vyksta, mokslas neturi nė mažiausio supratimo, tačiau eksperimentų metu buvo atrasti kai kurie iš cheminių elementų. Savaime suprantama, kad nesant veiksmų pasirinkimo, visi šios grupės ingredientai iššaukia masę pašalinių efektų, susijusių su poveikiu centrinei sistemai apskritai. Tai ir nemiga, ir susierzinimas, nerimas ir aiškios psichozės – problemos savaime sudarančios atskirų ligų sudėtines dalis, o ne pašaliniai efektai. Tai yra bandant vartoti vaistus nuo nutukimo vyksta tas pat, kas ir vartojant vaistus apskritai – vietoje vienos ligos pacientas gauna kelias kitas, prie viso to senoji liga niekur nedingsta, bet jau tada būna ne iki jos.

Kaip vaistų pavyzdys nuo apetito yra liūdnai pagarsėję Fen-fen – tai medžiagos – fenmetrazinas ir fendimetrazinas, kurie patys savaime yra dažai, dažančioji medžiaga, ir kurie buvo uždrausti 1997 metais, kaip medžiaga pavojinga gyvybei. Su šiuo Fen-fenu atsitiko įprasta istorija, vykstanti su visais be išimties, pretenduojančiais į gydomųjų pavadinimą preparatais, atsirandančiais pardavime. Po masinės reklamos ir manipuliacijos moksliniais faktais, nuo 1970 metų Fen-fenas buvo pardavinėjamas JAV be jokių receptų, kaip ledinukai, kaip absoliučiai nekenksminga medžiaga. Tačiau, po 25 metų šio eilinio nuodo vartojimo, kaip ir visada atsirado duomenys, kad žmonės nuo šio preparato žūva. Žmonės vartojantys šį preparatą gauna papildomai: širdies aritmiją, plaučių hipertoniją, paprastai hipertoniją, apalpimus,skausmus širdies srityje, nemigą, sutrikusius nervus, galvos svaigimą, sutrikusią regą, plaukų slinkimą, raumenų skausmus, pakilusią temperatūrą, šlapinimosi sutrikimus, impotenciją. – Nemažas ligų sąrašas, vietoje vieno nutukimo. Gaunasi, kad žmogus moka pinigus – už ką? – Kad vietoje vienos ligos (ydos), gauti daugybę, kai bet kuri iš jų blogesnė, nei ta, nuo kurios buvo gydytasi.

Ir ką jūs sau galvojate? – Kuo baigėsi ši istorija su Fen-fenu? – Ogi taip pat, kaip ir visada – farmacijos koncernai kažkiek pakeitė fen-feno išvaizdą ir kitu pavadinimu „Reduks“, pratęsė žmonių nuodijimą sekančiam ketvirčiui amžiaus. Kaip visada, už masinį didžiulio žmonių kiekio nunuodijimą, nieko net nenuteisė.

1997 metais atsirado preparatas Sibutraminas, kuris irgi veikia smegenų požievio struktūras. Jis taip pat iššaukia visą krūvą papildomų ligų, neskaitant turimo nutukimo, bet kol kas yra mirčių statistikos, naudojant šį preparatą, kaupimo stadijoje, todėl pilnas jo veikimo pobūdis kol kas niekam nežinomas.

Be aukščiau paminėtų preparatų, egzistuoja medžiaga „nuo nutukimo“ turinti periferinį poveikį, taip vadinamas lipazės ingibitorius . Tai Oristatas – medžiaga, kuri priverčia skrandį ir dvylikapirštę žarną nenaudoti riebalinių fermentų ir tuo sumažina riebalų įsisavinimą , atseit, 30%.

Kaip ir galima laukti, kadangi visi vaistai taikomi labai plačiai, didele sklaida ir niekada nepataiko į taikinį, Oristatas apsiaučia ne tik lipazę, bet ir masę kitų fermentų, bei maisto medžiagų, ypač tirpstančius riebaluose vitaminus, kaip vitaminas A ir D, atitinkamai iššaukiant avitaminozes ir distrofiją.

Be to, kaip anti-riebalinius, galima prisiminti senąją preparatų grupę, skirtą cholesterolio kraujyje mažinimui. Naudojant anti-cholesterolio preparatus, kaip pavyzdį, kurie naudojami 50 metų, bet nieko dar neišgydė, galima pamatyti visą farmacijos pramonės ir farmakologijos, kaip mokslo daromą žalą. Kodėl? – Todėl, kad pirma,

medicina dar neįrodė, kad cholesterolio kraujyje padidėjimas – tai kenksmingas, o ne apsauginis organizmo pakitimas, tačiau jie jau presuoja tabletes bandymas su žmonėmis, jas parduodant. Todėl, kad cholesterolis, tai ne fluoras ir ne aliuminis -  tai ne pašalinis, o labai paplitusi organizme medžiaga. Cholesterolis organizmui labai reikalingas. Jis yra bet kurios žmogaus ląstelės membranos sudedamoji dalis. Cholesterolis yra svarbiausių žmogaus hormonų pagrindinė sudedamoji dalis, tame tarpe ir streso gliukokortikoidų, bei lytinių hormonų. Cholesterolio kiekis organizme pakyla, kaip apsauginė priemonė, o ne kaip tos apsaugos praradimo priežastis. Tačiau mokama medicina, matote, pastebėjo širdies-kraujagyslių ligų sąsajas su cholesterolio padidėjimu, kaip galimybę prikimšti savo bedugnes kišenes, ir nuo šio momento nutarė sumažinti cholesterolio kiekį cheminių preparatų pagalba. Medicina nekėlė klausimo, ar cholesterolio kiekio padidėjimas nėra apsauginė reakcija – tas jai nebuvo reikalinga. Todėl kad tokiu atveju nieko negalima parduoti. O sąžiningų tyrimų duomenis, kurie patvirtino, teigiamą ir apsauginį cholesterolio poveikį, ir kad žmonės farmakologiškai sumažinę cholesterolio kiekį miršta gerokai greičiau, nei be šio sumažinimo, farmacijos kompanijos nuo visuomenės nuslėpė.

Kaip vyksta žmonių pirkimas? – Farmokologijos koncernai perka kyšių pagalba visus žmones, nuo kurių sprendimų priklauso jų preparato ateitis. Milžiniški kyšiai valstybės valdininkams – savaime suprantamas dalykas, tačiau ir eiliniai medicinos darbuotojai nepaliekami be dėmesio. Vykstant mokomajai-praktinei rezidentūrai JAV, dirbant įvairiose ligoninėse ir medicinos ofisuose, man teko susipažinti su tuo, kad kiekviename JAV ir viso vakarų pasaulio ligoninės skyriuje, ir medicinos ofise nustatyta speciali diena, farmacijos kompanijų agentų priėmimui. Beveik milijonai smulkių farmacijos įstaigų agentų, kiekvieną savaitę apeina visus medicinos ofisus, bei ligoninių skyrius JAV, kad visiems duoti, tegu ir nedidelį kyšį. Jie perka personalą anaiptol neapsikraudami didelėmis išlaidomis. Eilinių kyšių būdai eiliniams medicinos darbuotojams, tai tušinukai, užrašų bloknotai ir rankinės, kuriose įspaustas preparato pavadinimas, o taip pat nemokami pietūs, tokie, kaip pica, arba bet kuris kitas patiekalas visiems darbuotojams. Be viso to, medicinos įstaigos ir privatūs ofisai gauna „otkatą“ iš farmacijos kompanijų už būtent šio preparato naudojimą.

Medicinos ir farmakologijos mokslai, būdami tokie, kaip dabar, veikiantys dėl pelno nuo pardavimų – tai nusikaltimas ir masinis žmonių nuodijimas, kuris turi būti sustabdytas bet kurios visuomenės ir valstybės pretenduojančios vadintis civilizuota. Tai turi būti laikoma nusikaltimu prieš žmoniją.

Badavimo tęsinys

Kai jūs įeinate į badavimo kelią, jūs suprantama turite dabar kentėti, švelniai tariant, ne visai malonią būseną. Bet būsite už tai apdovanoti su kaupu vėliau, kai pradėsite iš tos būsenos išeidinėti, ir jums atsivers žindomo kūdikio pojūčiai, kuriuos jis patiria maitindamasis. Jūs pajausite pirminę maisto skonio kokybę. Po to, jūs jau niekada nebemaitinsite savo žindomo kūdikio dirbtiniu vaikišku maistu iš buteliukų ir dėžučių. Jūs negalite sau įsivaizduoti, kas tai per bjaurastis, kol nepabandote valgyti šio „kokybiško vaikiško maisto“ išeidami iš badavimo būsenos. Vieno pirmųjų badavimų metu, aš bandžiau pradėti nuo pačių brangiausių apelsinų sulčių, parduodamų pakeliuose. Aš sugebėjau tik paimti jas į burną ir čia pat išspjoviau. Man pasirodė, kad į burną papuolė druskos rūgštis. Tada aš nupirkau pačių brangiausių obuolių sulčių mažuose stikliniuose buteliukuose, skirtų žindomų kūdikių maitinimui. Aš lygiai taip pat su pasišlykštėjimu išspjoviau ir šias sultis, ir priežastis buvo ta pati – bjauri rūgštis. Tai ir suprantama – konservantai! Štai kodėl, pasirodo, verkia žindomi kūdikiai! – Juos maitina bjaurastimi, kuri skani tik tėvelių ir komercinių firmų požiūriu. Bet žindomo kūdikio skonio jutiklių neapgausi!

Atminkite, brangūs tėveliai. Jei vaikas iki 3-jų metų, kol jis dar neišmoko meluoti, nenori valgyti ir verkia – neduokite jam tos bjaurasties, kurią jūs jam bandote sumaitinti, kas ten ko jums nereklamuotų! Žindomas kūdikis – geriausia maisto kokybės kontrolė.

Į visus buteliukus ir dėžutes įmonės deda daugybę įvairiausių konservantų, tai yra nuodų, užmušančių bakterijas. Konservantai – tai stiprios koncentracijos rūgštys. Įmonės daro tai, kad sustabdyti produkto gedimą, ir tam, kad buteliukai galėtų metų metais stovėti parduotuvių lentynose.

Tačiau! – Nesant galimybės bakterijoms veistis maisto produktuose rodo, kad ir žmogui šis maistas netinkamas, juolab mažam vaikui. Galima tik gailėtis mažų vaikų, kuriuos jaunos mamos, patikėjusios apgaulinga reklama, maitina šia bjaurastimi.

Pačiu geriausiu maisto tinkamumo valgymui rodikliu, yra jo sugedimas, t.y. ar valgo jį bakterijos, ar ne. Jei maistas, kaip pavyzdžiui „aukščiausios rūšies“ kvietiniai miltai, rafinuotas cukrus, ar valyti ryžiai, gali metų metais stovėti maišuose – tai geriausias rodiklis to, kad šis maistas netinkamas vartoti ir žmogui. Tai yra patikimiausias maisto tinkamumo valgymui rodiklis – kuo greičiau jis genda, tuo labiau tinka vartojimui būdamas šviežias.

Naudinga stebėti naminių gyvūnų elgesį. Jei jūsų katė negeria pieno iš pakelių, ar nevalgo dešros pirktos parduotuvėje, tai ir jums geriau to nedaryti. Todėl, kad niekas nežino, kokią bjaurastį įmonės deda į jų gaminamus maisto produktus. O įmonės net neprivalo to rašyti ant dėžučių ir būkite tikri – neparašys, antraip sintetinių priedų sąrašas netilptų etiketėse. Galima laisvai pasakyti, kad dabar mes valgome sintetinį maistą ir kepame jį sintetinėse keptuvėse.

Ir taip, jūs badaujate. Ar galite jūs kokiu nors būdu gauti informaciją kaip vyksta jūsų badavimas? – Taip, galite. Pagrindiniu išoriniu badavimo požymiu yra liežuvio apnašų būsena ir akių drumstumas. Link trečios – ketvirtos dienos, kai organizmas pereina prie nuodų išvedimo iš audinių į kraują, visas virškinamasis-žarnyno traktai padengiami tankiomis baltomis, ar geltonomis apnašomis. Kai atversite burną, pamatysite, kad visas jūsų liežuvis padengtas baltomis, ar gelsvomis apnašomis. Nebandykite jo nugrandyti. Tai beprasmiška. Apnašų sluoksnio storis tiesiogiai proporcingas jūsų organizme esančių nuodų kiekiui, o spalva ir apnašų tamsumas – jų kenksmingumui. Pagal apsivalymo lygį apnašos palaipsniui dings, mažėdamos storio atžvilgiu. Bet nesitikėkite, kad tai įvyks greitai, todėl kad visi 12 metrų, jūsų virškinamojo-žarnyno trakto padengti šiomis apnašomis, nuo šalinamų nuodų. Tai dar viena priežastis, išskyrus tulžį, dėl kurios reikia daryti klizmas ir valyti nuodus iš žarnyno.

Akys tampadrumstos-drumstos ir tai irgi rodo nuodų kiekį, cirkuliuojantį kraujyje. Jūs nieko negalite padaryti šių simptomų atžvilgiu. Jūs turite tęsti badavimą ir gerti distiliuotą vandenį. Kiek jo gerti? Nereikia savęs prievartauti. Gerkite tiek, kiek reikalauja organizmas. Tai gali būti nuo 2,5 iki 3-4 litrų į dieną. Kai kurie autoriai pataria gerti daugiau, kad pagreitinti nuodų šalinimą. Aš nesu prievartinio, didelio vandens kiekio, naudojimo šalininkas. Reikia labiau pasitikėti pačiu organizmu, o ne grūsti per prievartą į save 5-6 litrus vandens. Tačiau būtina naudoti ne mažiau, nei 2,5 litro vandens.

Įgarsinta knyga.

Prof.  A.P. Stolešnikovas 2007 m. kovas.

(bus daugiau...)

ŽYMĖS: Maistas, organizmas, badavimas, Stolešnikovas, toksinai, dieta

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be (gyvos) nuorodos su logotipu į PARANORMAL.LT šaltinį.

Neradote reikiamos informacijos? Pabandykite paranormal paiešką!

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar

//Taip pat skaitykite »

Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Gydomieji grybai jūsų namuose...

Rimtai juos domėtis buvo pradėta XIX amžiaus pabaigoje Anglijoje. Buvo nustatyta, jog šis grybas – tai ne kas kita, kaip visiška...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Filmas «Vakcinuoti: nuo sukčiavimo iki katastrofos»...

Filmas "Vakcinuoti: nuo sukčiavimo iki katastrofos". Apie mokslinių tyrimų klastojimą. Vakcina ir autizmas. Rezulta...

Ligos, mutacijos
Pats negražiausias Ugandos vyras tapo aštuntą kartą tėv...

Ugandos gyventojas, oficialiai pripažintas negražiausiu vyru šalyje, tapo tėvu aštuntąjį kartą, praneša „Metro“. 47 metų Godfrey...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Nacionalinis vėžio institutas patvirtino, kad šis augal...

Nacionalinis vėžio institutas paskelbė, kad marihuana yra veiksmingas gydant vėžį....