Tabletės – tai mirtis. Reikia badauti (4 dalis)

Štai jūs nuėjote į pirtį ir sugrojote galutinį akordą. Žinoma, laimingi tie, kas gali tęsti šviežių vaisių dietą dar karta, dar ir taip toliau iki begalybės. Tame nėra jokio pavojaus – tik gryna nauda. Bet daugumai teks pereiti į atkuriamąją fazę. Tai nereiškia, kad tie, kurie liko vaisių fazėje niekada neatsistatys – jie daugiau išsivalys, o reiškia ir atsistatys geriau. Tačiau mes, tie, kurie pabaigėme distanciją, taip pat galime neblogai atstatyti save, nežiūrint į tai, kad pilno apsivalymo nepasiekėme.

Tai ką jūs darote trečioje, atkuriamojoje(atsistatymo) fazėje – jūs pridedate prie bekrakmolių vaisių krakmolinius, kaip bananus, o taipogi šakniavaisius ir jų sultis. Ypač šioje grupėje geros morkų sultys, labai paplitęs šakniavaisis Rusijos sąlygomis. Burokai ir žalios bulvės – irgi labai naudingi produktai būtent, ir tik, žalios (neapdorotos) būsenos. Gerokai paplitusi Vakaruose kombinacija: morkų sultys 50%, burokai su salierais likę 50%. Stipriai stimuliuojančiu efektu pasižymi visos žolinės sultys: petražolių, dilgėlių, pienių, jonažolės ir t.t. Spausti galima viską, kas žinomai nenuodinga. Spaudžiant žolių sultis reikalinga speciali sulčiaspaudė, panaši į mėsos malimo mašinėlę, arba specialus antgalis tai mašinėlei. Galima ją naudoti ir tiesiogiai, sultis vėliau išspaudžiant per marlę.

Pati brangiausia sulčiaspaudė pasaulyje, kainuojanti du su puse tūkstančio dolerių, tai daktaro Normano Vokerio sulčiaspaudė, kaip mėsos malimo mašinėlės ir spaudžiamojo preso hibridas. Normano Vokerio sulčiaspaudė, tai sulčiaspaudžių Rols-Roisas, kurį galima, bet nėra būtina įsigyti tik paštu. Labai brangu, bet vis tiek kiekvienai vaisių ir daržovių rūšiai reikalinga naudoti savo tipo sulčiaspaudę. Spaudžiant sultis iš kietų šakniavaisių ir vaisių, kaip morkos ir bulvės, geriausia naudoti centrifūgos tipo sulčiaspaude. Citrusinių spaudimui, nieko geriau nėra už preso tipo sulčiaspaudę. O žolėms reikia aukščiau paminėtos sulčiaspaudės. Net nebandykite naudoti vienos rūšies sulčiaspaudę iškart visoms trims konsistencijoms. Šioje fazėje, nesant problemų su dantenomis, jūs galite žalius vaisius ir daržoves tiesiog valgyti. Tačiau tiek žolės, reikalingos pakankamo chlorofilo kiekio išgavimui, jūs tiesiog nesuvalgysite, nes jūs ne karvė.

Todėl, sakykime krapus, ar pienės lapus teks prasukti per žolės trintuvę, kad gauti koncentruotą skystį, praskiesti jį vandeniu ir gerti.

Ir taip, jūs apsiginklavę sulčiaspaudėmis, valgote įvairius vaisius ir spaudžiate žolės sultis. Moliūgus ir arbūzus galima vartoti tik atstatomojo ciklo metu.

Kiek reikia tęsti atstatomąjį periodą? Kiek tik gausis. Atstatomojo periodo metu nedraudžiama naudotis garine. Atminkite, kad svarbiausia prieš garinę – tai prisigerti pakankamą skysčio kiekį, o po to šiuos skysčius išvesti per odą, o šis prakaitas su savimi išskiria ir toksinus.

Perėjimas prie apdoroto (termiškai) maisto

Nelengvos tikrovės sąlygomis, daugeliui žmonių bus sunku egzistuoti vartojant tik žalius vaisius ir daržoves, kada bulvių kartais ir nepavyksta gauti. Tada pirmiausia ko reikėtų – tai nustatyti išėjimo iš badavimo laiką, vaisių ir daržovių sezonui. Paprastam žmogui pereiti prie termiškai apdoroto maisto, nors ir priverstinai vis tiek teks.

Pereidami prie kepto-virto maisto, atminkite, kad geriausias terminis apdorojimas yra garai. Pagal galimybes atiduokite pirmenybę gariniam maisto apdorojimui. Pirmoje eilėje tai būtų bulvės. Niekada nelupkite bulvių ir neišmeskite lupenų – jose visi vitaminai ir bulvės geriau išsaugo savo naudingąsias savybes, tiesiog plaukite bulves su šepetėliu. Niekad a nevirkite bulvių kitaip, kaip tik sriuboje, niekada nenupilkite vandens nuo virtų produktų apskritai. Keptos bulvės – net negalima lyginti, nepalyginamai labiau išsaugotos, nei virtos, tik priverstinai riebios.  Atminkite, kad kulinariniai-estetiniai ir sotumo klausimai, neturi nieko bendro su žmogaus sveikata.

Dabartiniu, maitinimosi mokslo pagrindu pastatyta kalorija – grynai fizinnis, bet ne biologinis rodiklis. Kalorija – tai fizinės šilumos kiekis, būtinas vieno decilitro vandens pašildymui iki 1 laipsnio pagal Celsijų. Tokiu būdu, kalorinis palyginimas pasmerkia žmogų jo sulyginimui su vandens puodu, kurio temperatūra palaikoma iš produktų išskiriama šiluma – tai ganėtinai kvaila. Toks primityvus supratimas buvo truputį pakoreguotas vitaminų sąvoka, bet ir «vitamininis» problemos suvokimo lygis randasi stuburo smegenų lygmenyje.

Aš neturiu galimybės šios knygos rėmuose nuodugniai išnagrinėti maisto produktų, iš kurių kiekvienai rūšiai galima skirti ištisą knygą. Apie tai aš papasakosiu antroje šios knygos dalyje. Paminėsiu tik principą: kuo mažiau jūs apdorojate maistą termiškai – tuo geriau.

Jei jau jūs pasmerkiate maistą terminiam apdorojimui, daugiau naudokite įvairias žoleles iš pievos. Atminkite, kad nėra nieko egzotiško sriuboje iš šieno, kurį reikia labai smulkiai supjaustyti ir išvirinti iki minkštumo. Visa Pietryčių Azija vartoja labai daug žalumynų, garina, kepa, verda bet kurią žolę iš pievos, ir jų sveikatos rodikliai gerokai aukštesni, nei vakarų šalių gyventojų.

Kaip galima daugiau, kiek leidžia lėšos, vartokite prieskonius ir svarbiausia aštrius raudonus pipirus, imbierą, ir t.t.

Specialiai pažymėkite būtinybę išbraukti iš maisto sąrašų tokius klasikinius kenksmingus produktus, kaip:

duonos-bulkučių gaminius iš valytų aukščiausios rūšies kvietinių miltų – tai grynai tapetų klasteris, vartokite tik grubaus malimo miltus.

Dėl tos pačios priežasties – todėl, kad tai krakmolinis klasteris, venkite virtų bulvių ir šlifuotų baltų ryžių – galima tik rudus, neapdorotus. Vartoti galima tik pilną grūdą, pavyzdžiui grikius, pilnas avižas, kviečius, net tada, jei tai reikalauja ilgesnio terminio apdorojimo.

Nevartokite jokių pieno produktų iš pasterizuoto pieno, įskaitant ledus.

Venkite visų mėsiškų dešrų produktų.

Venkite cukraus, cukrus tai NE Gliukozė – tai Sacharozė ir venkite druskos, t.y. visų konservų ir sūdytų gaminių. Druska – tai konservantas, ja mirusią mėsą užsūdo konservavimui, gyvam organizmui druskos perteklius irgi konservuos jūsų organizmo audinius ir stabdys jūsų gyvybinius procesus.

O kas lieka paklausite jūs? – Pakankamai daug, bet žinoma visa tai ne tas, ko jus mokė visą gyvenimą, ir padedant kam jūs sukaupėte begalę ligų. Pasiklauskite savęs, juk jūs dabar žinote pagrindinį siūlą: daugiau žolių, vaisių, daržovių. Viską, kas gaunama rusiškoje pievoje galima valgyti – virti sriubose ir kepti. Kinietiška virtuvė – tai pagrinde žplės kepimas. Pas mane populiariausios žolių sriubos. Žolių sriubų principas paprastas: daugiau žolių – pusė puodo, truputis bulvių tirštėjimui, daugiau svogūno ir česnako – ne mažiau galvutės, o geriau keletą. Pasaulinio lygio sriubas galima virti iš absoliučiai bet kurių žolių, iš eilinės pievos, nors ir iš šieno, tik virti teks ilgiau. Aš labai mėgstu dilgėlių sriubą.

Žuvies produktai – tai labiausiai ekologiški, žvelgiant iš maistinės vertės pusės, žinoma išskyrus žuvies konservus, kurių, kaip ir visų konservų reikia vengti. Žuvies vertė nustatoma pagal jos šviežumą. Džiovinta žuvis – tai nėra maisto produktas. Įdomus faktas, kad žmonių sveikata turtingiausiame pagal vaisius ir daržoves žemės rutulio rajone, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, kur pačios pigiausios daržovės ir vaisiai, kryptingai žlugdoma importu iš Skandinavijos ir Islandijos, stipriai sūdyta menke, kurią vakarų koncernai Pietų Amerikos šalyse reklamuoja, kaip delikatesą. Ši persūdyta menkė vadinasi „Bakalao“ ir kad ji taptų tinkama sriubai, ar kepimui, ją tenka mirkyti vandenyje ne mažiau trijų parų. Ir šia persūdyta menke užverstos visos Pietų Amerikos parduotuvės, nežiūrint į tai, kad vakarinis Pietų Amerikos krantas  – tai žuvingiausios žemės rutulio vietos ir ten šviežios okeano žuvies, bei krevečių daugiausia.

Gydomojo badavimo ciklo išvada

Ir taip, jeigu yra būtinybė atsikratyti kokio nors negalavimo, tai jūs turite badauti nemažiau, nei 21 dieną, bet aš ir nerekomenduočiau daugiau nei 28 dienas, mėnulio, arba tiesiog 30 mėnesio dienų (juos sinchronizuoti su esamomis mėnulio fazėmis – tai jūsų asmeninis reikalas). Prisiminkite svarbiausia nebadaukite šiaip sau, tai tik toksinų mobilizavimas. Svarbiausia – tai sekantis tų toksinų pašalinimas, griežtai vartojant šviežiai spaustas VAISIŲ sultis! Ir tokį ilgą badavimą aš rekomenduoju tik asmenims iki 50 metų.

Visais kitais atvejais, daugiau stabili strategija aš manau, yra 7-10 dienų vandens badavimas. Paprasčiausia FORMULĖ 1+1+1 =  savaitė vanduo – klizma + savaitė šviežiai spaustų sulčių + savaitė šviežių vaisių/daržovių – pirtis, toliau kokybiškas maistas, arba dar geriau kuo ilgiau valgyti šviežią, žalią maistą. Prisiminkite, kad Polis Bregas intuityviai taip pat priėjo prie trumpų badavimų praktikos, 3-4 kartai į metus. Dar anksčiau tokią išvadą padarė ir Arnoldas Eretas. Ir vadovaudamasis sava patirtimi dar karta pabrėžiu, ir prie to taip pat priėjo Arnoldas Eretas, kad geriausiai pakeliamas badavimas – tai 7-10 dienų ir tiek pat dienų vartoti vaisių sultis. Kodėl būtent 7-10 dienų? Todėl kad bandymų keliu nustatyta, jog tai mažiausias dienų skaičius, per kurį iš audinių bazės išsiskiria  pakankamas ir svarbus kiekis toksinų, kuriuos per kitas 7-10 dienų  būtina pašalinti lauk skaidriomis vaisių sultimis.

****

Jau po knygos išplatinimo kai kuriems žmonėms kilo nekurie klausimai, susivedantys į sakykim, ką galima padaryti, kad palengvinti „įėjimą“ į badavimą, kaip papildomai „pamaitinti smegenis“ badavimo proceso metu, ir panašūs „racionalizaciniai“ pasiūlymai susiję su badavimą palengvinančiu pobūdžiu. Todėl teks trumpai pakartoti badavimo filosofiją.

- Badavimo sėkmė priklauso nuo grynumo, su kuriuo vyko visos pagrindinės badavimo fazės: vandens, šviežiai spaustų skaidrių vaisių sulčių fazė, po to fazė pridedant žalias daržoves ir žoles; ir ketvirtoji fazė – viskas kas žalia, pavyzdžiui, žalia žuvis, žalio kiaušinio trynys ir t.t. Svarbiausią reikšmę turi, kaip švariai atidirbta pirmoji vandens badavimo fazė ir antroji „išėjimo iš badavimo“ šviežių vaisių fazė. Čia kaip sportinėje gimnastikoje: „gamta jums duos tašką už  įvykdymo tikslumą“ tose dvejose fazėse, kuriose ir yra gydymo kvintesencija.

Pabrėžiu – VISIŠKAS fazių vykdymo GRYNUMAS. Jokių pasaldinimų, „smegenų maitinimo“, „vitamininio“ ir t.t. Viskam sava fazė.

Ir kokius nemalonius jausmus jūs jausite vandens badavimo metu, tai jau jūsų asmeninė kaltė. Jūs patys ir niekas kitas, kalti, kad privedėte save prie tokios būklės. Ir jūs sava valia priimate badavimo bausmę, kad išpirktumėte savo kaltę ir išgytumėte, nes jūs suvokiate ir nenorite daug sunkesnio savo kaltės išpirkimo. Pasaldinti medumi, „pamaitinti smegenis“ nepavyks. Tai prieštarauja visai šios situacijos filosofijai. Tada jūs niekada nepasveiksite, kadangi jūs neišpirkote savo kaltės. Jūs negalavimas – tai jūsų kaltės pasireiškimas. Kuo daugiau jūs gyvenime prasikaltote, tuo blogiau jūs jausitės. Kai kurie pasakys, o aš atrodo niekuo nenusikaltau… Žmogus moka už viską, netgi už tai, ko asmeniškai nepadarė, tačiau pasyviai dalyvavo. Jūs įkvepiate užnuodytą orą ir mirštate nuo plaučių vėžio. Kur čia jūsų asmeninė kaltė? Štai tada, kai jūs išbadausite švariai visas fazes ir ne vieną kartą, tada jūs patys galėsite atsakyti į tokius sunkius filosofinius „kaltės ir nekaltės“ klausimus.

Ši knyga apie badavimą, apie išgijimą – tai nėra reklaminis triukas – tai kelrodis sunkiame ir pavojingame kelyje, kuriuo reikia eiti, kad ištrūkti iš pragaro. O jūs norėtumėte, kad iš pragaro būtų galima ištrūkti super-greitaeigiais liftais?

Jūs, tikrąją to žodžio prasme, badavimo metu turite išgerti visą „distiliuotą“ kančių puodelį.  Visiškai įmanoma, kad kai kurie spaudysis krauju ir šnibždės „mama“; taip ir reikia, ir jokių palengvinimų, ir nelaukite, ir neieškokite. Jūsų bloga savijauta – tai jūsų asmeninės kaltės produktas ir jūsų elgesys badavimo metu, yra  jūsų nuoširdaus gailėjimosi rodiklis, ir noras išpirkti savo kaltę. Tokiu būdu, badavimo metu jūs lengvai galėsite pažinti jūsų asmeninės kaltės ribą. Palengvėjimas prasidės nuo pirmo atskiestų šviežiai išspaustų citrinų sulčių gurkšnio. Jeigu tik būtų galima lengvai įvažiuoti į rojų, tai į jį jau seniai būtų suvažiavę visi tie žmonės su Mersedesais ir muzika, anekdotais ir „žaisliukais“. Tame ir reikalas, tame ir visa esmė – išpirkime! Pavyzdžiui, speleologijoje, laipiojimo po urvus atveju yra tokia sąvoka „odalupys“.  Tai tada, kai norint pasiekti, arba ištrūkti, reikia lupant savo paties odą, pirštais, iškvėpus, prisitraukti per siaurą-siaurą išėjimą.  Taip pat ir gyvenime. Kiekvienas žmogus gyvenime, kaip prieškambaryje, jie gali jame linksmintis ir piktnaudžiauti tiek kiek nori, laisvė: jie ten gali laikyti save kuo tik nori, „išrinktaisiais“, „neišrinktaisiais“ – visa tai vaikiškas vapėjimas. Gyvenimas – tai urvas, toks štai „Odalupys“ kelyje link išėjimo. Mūsų veidrodžių karalystėje priimta, kad gyvenimas – tai „dovana“, o mirtis – bausmė. Kaip tik priešingai. Kai mes gimstame, tai mes atsiskiriame nuo motinos-gamtos, ir visą gyvenimą ieškome kelio atgal pas ją, kad vėl susilieti su ja. Daugelis pasimeta ir dingsta šiame kelyje, nedaugelis jį baigia. Todėl, kad gyvenimas – tai urvas tokių štai „odalupių“, per kuriuos reikia pereiti sukandus dantis, įtemptai mąstant, iki kraujo lupant odą,  kabinantis pirštais. Tik atlaikę grįžta „namo“.

Mano užduotis buvo parašyti bendrą vadovą SKIRTĄ VISIEMS! O pasekėjų užduotis – padaryti šį bendrą vadovą tinkamą asmeniškai sau. Ar daro kvailystes skaitytojai bandydami badauti? – Daro! – Vartoja krakmolą išėjimo iš badavimo metu, nors ir atsargiai. „Aš turėjau džiūvėsių iš juodos duonos, tai imu mažą plutelę ir čiulpiu, iki pilno ištirpimo burnoje“. Kitas, prisimenu, rašė, kad jį primaitino datulėmis„išėjimo iš badavimo“ metu ir jo dantenos iš karto ištino.  Kas valgo kietą maistą po mėnesį trukusio badavimo? Visa tai palūžimo pavyzdžiai, ko nebūna tvirtai laikantis „išėjimo iš badavimo“ metu vartojant sultis. Kitas reikalas, jei ne visiems sklandžiai pavyksta „išeiti iš badavimo“ vartojant citrusinių vaisių sultis. Kas badavo ilgai, daugiau nei 3 savaites, gali būti pablogėjusi būklė, susijusi su dar didesniu toksinų išplovimu iš audinių, perėjus prie rūgščių citrusinių vaisių sulčių vartojimo. Sveikatos būklės pablogėjimas nesusijęs su tuo, kad citrusinių vaisių sultys yra blogos, priešingai, su tuo, kad jos taip efektyviai veikia išplaunant toksinus, kas po ilgo badavimo, gali stipriai pabloginti būklę dėl intoksikacijos išaugimo, šalinant toksinus. Tokiu atveju pats geriausias metodas – tai juodojo ridiko sultys praskiestos vandeniu, kurios yra labiausiai šarminis produktas iš visų galimų, kuris neutralizuoja  stipriausią organizmo acidozę būdingą badaujant. Juodojo ridiko sultys – labai aitrios sultys, netgi atskiestos. O degtinę anksčiau galėjote gerti? Tai išgersite sulčių juo labiau. Iš pradžių, keletą minučių susisuks skrandyje, tačiau tuoj po to pajausite stiprų palengvėjimą.  Galima pabandyti truputį įlašinti  šviežio medaus į ridikų sultis, tačiau, kad negadinti efekto, geriau ir to nedaryti. Cukrus, net natūralus, neturi valomųjų savybių, lygiai kaip arbūzas, kurį primena laiško autorius. Šiuo atveju gali būti tūkstančiai niuansų, todėl reikia išskirti svarbiausią, ir čia jau jūs, turite laviruoti individualiai.  Svarbiausiai tuo užsiimti praktiškai ir palaipsniui viską suprasite patys. Dėl „kelionės pas protėvius“, visą šimtametė badavimo patirtis, visame pasaulyje rodo, kad jei jums iki 35 metų, jūs galite badauti su vandeniu nemažiau mėnesio ir jūs neužkimšite inkstų toksinais. Tačiau jeigu jums virš 40, tai visko gali būti. Pagrindinis rodiklis -  šlapinimasis, kol jus šlapinatės gerai, badauti galima. Kai tik, nežiūrint į tinkamą vandens kiekio sunaudojimą, šlapinimasis tampa vangus, reikia skubiai pereiti prie šviežiai išspaustų sulčių. Man, kad pasiekti tokią, šlapimo sumažėjimo būklę, reikėjo būnant 45 metų amžiaus išbadauti mėnesį, o 41 metų aš pakėliau badavimą gerokai lengviau ir dar išlaikiau amerikiečių medicinos egzaminą USMLE 3 (10 valandų testas) būdamas 16-17-oje badavimo vandeniu dienoje! Ir jokiomis aplinkybėmis aš nerekomenduoju badavimo ilgiau, nei vieną mėnesį. Tokią išvadą padarė ir Arnoldas Eretas badaudamas 48 dienas. Todėl, kad ilgi, ilgesni, nei mėnesio badavimai, išeikvoja gyvybines jėgas. Iki mėnesio galima nesijaudinti. O po 50 metų jūs tiek ir neišbadausite, todėl, kad gyvybinė jėga jau ne ta. Ir badavimo rezultatas priklauso nuo gyvybinės jėgos minus toksinų kiekis organizme. Apie „maldą“ badavimo metu – tai būtina. Aš visada, jei taip galima išsireikšti, „meldžiuosi“. Aš tiesiog nemyliu šito religijos žodžio. Aš kaip radijas stengiuosi surasti rezonanso dažnį su tam tikra Pradžia, Prasme, iš kurios kilo visas šis pasaulis ir kiti pasauliai taip pat. Badavimo būklėje faktas, surastos „esmės bangos“ gerokai stabilesnės ir „esmės bangose“ trukdžiai gerokai mažesni. Ir tokiu būdu, aš pats stengiuosi pasiekti tą vidinį rezonansą, be jokių įprastų „brendų“, tipo įvairių religijų konfesijų, įprastai monopolistiškai tarpininkaujančių šiuose reikaluose. Kaip man tai pavyksta – spręskite patys. Bet aš niekada nepriimsiu paslaugų „tų“ tarpininkų, dvasinių brokerių, todėl, kad išsireikškime taip: aš žinau, kad jie žino, kad mes gojai.Daryk kaip aš!

Aš rašiau savo knygą žmonėms, kurie sugebės tai padaryti. Tai knyga tiems, kas nori išgyventi, išgyventi plačiąja šio žodžio prasme. Ši knyga, tai gelbėjimo ratas. Todėl aš ir neparduodu šios knygos – neturiu teisės imti pinigų už savo pagalbos ranką, niekas neturi teisės pardavinėti „gelbėjimo rato“. Bet ir pasaldinti jums medumi ir „pamaitinti jums smegenis“ aš negaliu, todėl, kad tai paprasčiausiai neįmanoma. Ir tai ne aš sugalvojau. Jūs turite išgerti „distiliuotą“ taurę iki dugno. Viena, kuo aš galiu jums suteikti vilties, yra tai, kad jums nebūtina badauti 40 dienų. Pradėkite nuo nedidelių, visiškai nepavojingų savaitės badavimų: kelias dienas-savaitę vanduo – klizma – savaitė šviežiai išspaustų skaidrių vaisių sulčių, o tada jūs patys suprasite proceso esmę.

Nesivaikykite rekordų. Pati paprasčiausia schema: savaitė badavimo su vandeniu, valomoji klizma išeinant, savaitė skaidrių bekrakmolių vaisių sulčių, savaitė žalių (termiškai neapdorotų) produktų  ir pirtis – tai pati geriausia dovana, kurią jūs galite pateikti savo pavargusiam organizmui.

Autoriaus knygos, maitinimosi klausimais, kurias aš labiausiai vertinu  – tai Arnoldas Eretas. Kodėl? Todėl, kad jis buvo praktikas, badavo ne taip, kaip Šeltonas – kitus, o badavo pats. Jis ir parašė viso – keletą brošiūrų, o jos kvistesencija. Nereikia skaityti beprasmybių tomų. Visada užtenka perskaityti kritinę pastraipą. Dabar noriu jums papasakoti apie įtartiną jo mirtį būnant penkiasdešimt penkerių metų. Eretas buvo iš Vokietijos, greičiausiai buvo kripto-žydu. 1922 metais jis atidarė nedidelę sanatoriją    Alhamba, Kalifornijoje ir skaitė lekcijas Kalifornijoje. Štai ką praneša Viki: „Viso tik po dviejų savaičių, kai Eretas baigė knygą “The Mucusless Diet Healing System”, 1922 spalio 9, tarp 23 ir pusės dvyliktos nakties, po to, kai jis užbaigė seriją iš keturių paskaitų „Health Thru Fasting” (Sveikata per badavimą), viešbučio „Angeles Hotel” salėje, į kuria mažiausiai 100 žmonių negalėjo gauti bilietų, Arnoldas Eretas gavo mirtiną smūgį į galvą“. – Vėliau prasidėjo nusikalbėjimai, kurių pasekoje, spaudoje buvo paskelbta oficiali versija, atseit, paslydo, nukrito ir prasiskėlė sau galvą. O paslydo todėl, kad batai buvo su slidžiais padais. Taip, slidūs padai, paslydo, griuvo – ir galva suskaldyta. Kai žmogus griūna, tai jis refleksiškai grupuojasi, atstato alkūnes, rankas, bet jokiu būdu ne galvą ir dar taip, kad ji vos ne į dalis suskyla. O pas Eretą su refleksais viskas buvo tvarkoje, juk jis buvo visiškai sveikas žmogus. Galima žinoma daryti prielaidą, kad kažkas nesuveikė ir jis galėjo susitrenkti galvą, na blogiausiu atveju užsidirbti smegenų sutrenkimą, bet jokiu būdu ne mirtiną smūgį, be pašalinės pagalbos, nuo kurio skilo kaukolė. Liudininkų nėra. Eretą rado už viešbučio kampo su skaldyta kaukole. Sakykite ką norite, bet kripto-alienai savo žaidimą moka gerai, todėl ir paleido tokią versiją – „pats nukrito“. Šis įvykis rodo, kad kripto-alienams ši maitinimosi ir sveikatos sritis labai svarbi. Štai pažiūrėkite ką rašo Viki: „Begleivė sveikatingumo dietos sistema“ – The Mucusless Diet Healing System susideda iš 25 lekcijų jo studentams – labiausiai jo skaitoma knyga. Taipogi jis atidirbo žarnyno išvalymo žolėmis sistemą – “Innerclean Herbal Laxative”, nors vėlesniuose šios knygos leidiniuose šis skyrius buvo pašalintas iš knygos, Amerikos vyriausybės nurodymu – „autorinių teisių“ pagrindu. Vėliau Luther Burbank, Ereto nuopelnų pripažinime pasakė: „neturiu jokių abejonių, kad prof. Eretas rado fundamentalų atradimą sprendžiant visų ligų priežastis“. Tokiu būtu tai akivaizdus pavyzdys to, kad galima domėtis žolėmis, ar dar kuo nors apskritai, neturinčiu nieko bendro su politika, ir jus užmuš iš už kampo, jei tai gali bent kiek padėti gojams.

Ereto tabletės iš žolelių laisvinančios vidurius parduodamos JAV: – Tačiau aš nepavargsiu jums kartoti, kad padeda tik gyvos žolės, blogiausiu atveju arbata iš tos žolės, tačiau tabletės apdorotos pramoniniu būdu jau neveiksmingos!

Skaitytojo klausimas: „Jūs minėjote Stolešnikovo žolelių dietą, kas tai?“

Atsakymą stengiuosi suformuluoti kuo trumpesnį.

„Maitinimasis žolelėmis pagal Stolešnikovą – tai, kada pas jus tamsiai žalios išmatos“. „Dieta“ čia netinkamas žodis, kadangi reiškia kai ką laikiną, o paskui vėl savo. O taip maitintis pagal galimybes reikia visada. Jei jūsų išmatos NE žalios, tai jūs tik pusiaukelėje link teisingo Stolešnikovo maitinimosi. Nuo ko išmatos žalios? – Nuo žolės chlorofilo. Prisimenate, aš daug kartų kalbėjau, kad chlorofilas – tai praktiškai viena ir tokia pati molekulė su hemoglobinu, taip kad, kai vartojate žalią žolę, jūs praktiškai valgote kraują.

š kur paimti tiek žolės? Yra trys žolės šaltiniai:

1) Sodas, daržas, parduotuvė, turgus. Tai paprasti žali svogūnai, petražolė, krapai, rūgštynės, kalenda. Tai dirbtinai auginamos žolės. Šias žoles galima vartoti paprasčiausiai jas nuplovus.

2) Laukinės vietos: pieva, laukas, miškas. Čia žolė gali būti purvina iš viršaus kuo tik įmanoma, laukuose tuštinasi ir šlapinasi žmonės, karvės, šunys, o miške, turbūt, ir meškos. Tačiau laukinė žolė iš esmės yra aukščiau savo maitinamosiomis ir gydomosiomis savybėmis nei auginami sodiniai. Ir tai taip stebina, kad, pavyzdžiui, laukinė ežiuolė, panaši į ramunę, – supergėlytė stiprinanti imunitetą numeris vienas.  O sodo dekoratyvinės ežiuolės efektas – joks. Tai yra Jūs supratote, kad reikia būtinai valgyti laukines žoles, tačiau iš laukinių vietų žolę reikia ne tik nuplauti, tačiau ir truputį termiškai apdoroti: garinti, kepti, virti. Kriterijai tokie:

Termiškai apdorota žolė neturi prarasti savo ryškiai žalios spalvos!

Tai yra, ne daugiau penkių minučių termiškai apdorojant minkštas žolės dalis.

Dėl kietų stiebų -  būtinai turi būti visos žolės dalys. Kadangi kriptoalienai išmokė žmones gojus išmesti burokų, bulvių,  ropės ir t.t. lapus, o tie „lapai“ gerokai aukščiau eilėje savo maitinamosiomis savybėmis, nei jų šakniavaisiai, t.y. net nesulyginamai. Įdėkite į sriubą buroko, ropės, arba bulvės lapų, paragaukite ir jūs visada dėsite juos, ir darysite barščius iš burokų, ropės, arba bulvės lapų.  O jūs dar pridėkite ir finansinę-taupymo, šio reikalo pusę, nors aš ir ne apie tai! Ir taip, pakaks 15-20 min. termiškai apdoroti smulkiai supjaustytus žolės stiebus.

3) Trečias šaltinis – džiovintos gydomosios žolelės parduodamos vaistinėse dėžutėse, o taip pat savarankiškai vasarą surinktos žolelės ir išdžiovintos snieguotai žiemai. Aš dažnai naudojuosi vaistinių šaltiniu. Problema su žolelių ir stiebų kietumu išsprendžiama labai paprastai, renkant jas džiovinimui. Žolė iš anksto smulkinama rankomis, kad tilptų į kavamalę ir toje kavamalėje susmulkinama į miltelius. Tuos gydomųjų žolelių miltelius aš naudoju darydamas žolelių sriubas, kaip tirštiklį, o taip pat galima iš jų virti arbatą. Tai fantastiška. Dabar elektros prietaisų masė, su įvairiais „peiliukais“, net paprasta mėsmale galima sumalti paprastą šieną. Ar bandėte bandeles iš sumalto šieno miltelių? O jūs paragaukite, tada ir pakalbėsime. Apie duona pamirškite. Mane stebina, kiek laiko gojus vedžiojo už nosies su alienų „kulinarija“.Man atrodo, kad taiištiktųjų yra kažkoks blogas žodis. Prisimenate, su kokiu pasibjaurėjimu tarė tą žodį humoristas Kazanovas: „kalinarinis technikumas“ – tai nuo žodžio „išmatos (rusišk. kal)“? štai skaitytojas rašo:

„Sveiki Profesoriau, kodėl aš nė kiek nesistebiu žiniomis apie gydytojus ir maistą, (Kai aš pranešiau faktą, kad pasaulinis medicinos institutas iš viso nė trupučio netiria maitinimosi, tokiu būdu, nei vienas gydytojas, nei vienoje pasaulio šalyje nežino apie maistą daugiau už pacientą), tokios mintys pas mane buvo jau seniai, mano žmona zootechnikė, panašu, kad ji apie maistą žino daugiau, nei kas nors iš gydytojų, aišku, ne apie žmonių, tačiau žinodamas jos darbą, aš anksčiau stebėjausi, kodėl apie žmogaus maistą niekas nieko nežino ir nenori žinoti. Ji žino, kad jeigu gyvūną šerti tuo, ką valgo žmonės, jis labai greitai nudvės. Vienintelis protingas paaiškinimas tam yra tai, kad kažkam visiškai nesvarbu, kiek gojų nudvės valgydami mėšlą (tiksliau reikia, kad nugaištų kuo daugiau). Viename iš pirmųjų kompiuterinių žaidimų, kur skambėjo ne pyu pyu, o balsai, pagrindinis herojus pastoviai galabija minias į žmones panašių gyvūnų, tardamas eat shit and die, arba kažką panašaus, tai būtų „ėsk mėšlą ir dvėsk“, aš ilgai negalėjau suprasti kam visa tai, dabar man viskas labai aišku“.

Po to, Vatsonai, kai pradėjau gerti daug žolelių arbatos, aš tiesiog jau nebegaliu gerti paprastos indiškos, nes ji atrodo tiek prastos kokybės, kad organizmas indiškos arbatos net nebepriima.

Apie žolelių nuodingumą. Iš dešimčių tūkstančių skirtingų rūsių žolelių, nuodingąsias galima suskaičiuoti ant pirštų ir pirmu numeriu – tabakas, kuriuo visi ir nuodijasi, ir kuris parduodamas mūsų veidrodžių karalystėje visur. Nerimas dėl žolelių nuodingumo – veidmainystė, fanatizmas ir alienų žaidimai. Informacija apie nuodingas žoleles yra visur, tik vienu pelytės spustelėjimu į Vikipediją. Praktiškai, jeigu jūs nenusimanote žolelėse, tai nešienaukite lauke visko iš eilės. Imkite tik tai, ką jūs tikrai žinote. O jeigu gyvenate miesto centre, tada jums tik turgus ir vaistinė. Tai brangu, todėl žoleles geriau rinkti už miesto, juk dėl grybų daug kas važiuoja. Kodėl nenuvažiuoti rinkti ir žolelių!

Be viso to, kad žalioje žolėje yra žalias chlorofilas – hemoglobino brolis ir milijonai biochemiškai neidentifikuotų organinių medžiagų, nereikia pamiršti ir grynai mechaninės reikalo pusės. Bet kurio žmogaus žarnynas – tai ilgai užsigulėjusio mėšlo sandėlis. Tai yra, jei žmogus paprasčiausiai stengiasi valgyti salotas ir nevalgyti daug duonos ir mėsos, ir tuo atveju žarnyne yra iki kilogramo išmatų liekanų. Jeigu žmogus laikosi vidutinio ruso vidurkio dietos, o tai virtas krakmolas, tai žarnyne pastoviai užsiguli apie dešimt kilogramų išmatų akmenų ir jų kiekis auga su viršsvoriu. Štai tiek kilogramų išmatų liekanų žarnyne pas jauną žmogų? – Jau kažkur apie dvi dešimtis kilogramų. O pas jį?

Nuolatinio organizmo valymo patirtis duoda man teisę pastatyti klausimą taip, kad virtas krakmolas ilgalaikės ateities atžvilgiu yra žmogaus sveikatai pavojingas maistas – ketvirtos rūšies maistas.

Cukrinis diabetas kyla iš to, kad organizmas išnaudoja kasos galimybes utilizuojant virtą krakmolą, kuris pagal chemines savybes yra paprasčiausi tapetų klijai. Jūs gi tapetus klijuojate praskiesdami miltus, ar ne taip? Nepilnai perdirbti krakmolo produktai nuolatos nusėda organizme ir prasisūdo kalcio druskomis, štai jums ir aterosklerozės patohistologija. Tai ne tiek mėsa – mėsa paprasčiausiai pūva žarnyne veikiama žarnyno mikrobų – sudaro išmatų akmenų pagrindinį elementą žarnyne, o būtent virtas krakmolas. Tai akivaizdi kompensuojamoji organizmo reakcija į nenormalų krakmolo naudojimą – organizmas, kai į jį patenka nereikalingas krakmolas, kaip ir sakyto: „eik į šoną“. Krakmolingų akmenų susidarymas organizme kalba apie tai, kad apsauginis organizmo mechanizmas daugiau nebeleidžia virtam krakmolui patekti į jį, kadangi tai tikriausiai jau bus susiję su galimais pažeidimais krakmolu gyvybiškai svarbių organizmo struktūrų. Iš viso kieto maisto, ką valgo žmogus, tik žolė ir vaisiai praeina per žarnyną jame nenusėdami. Darykite išvadas. Jūs pažiūrėkite kas vyksta alienų veidrodžių karalystėje: – gojus verčia sėdėti, valyti nuo bulvės jos odelę, tai kas joje vertingiausia.

Bulvėje pačios vertingiausios – taip, taip, tai lupenos!

Biochemikai ištyrė, viskas jau seniai nustatyta kiekybės ir kokybės analizėmis. Bulvių lupenose yra 98 % visų bulvės biochemiškai naudingų ingredientų. Būtent odelėje susidaro pumpurai, o bulvės viduje vienas krakmolas. Tokia pati struktūra ir pas grūdą: apvalkale viskas – viduje krakmolas. Todėl grūdų „lukštai“ tyčia gojams taip pat specialiai pašalinami – tik pramoniniu būdu. O paskui bulvę išvirs vandenyje, kad ir mineralinių druskų, esančių joje, nebeliktų, kad joje nieko, išskyrus gryną krakmolą, jau neliktų. Todėl, virtos bulvės be druskos valgyti neįmanoma, ji kartono skonio. Nors visais atvejais būtų paprasčiau ir pigiau, lengviausiu būdu, padaryti nedidelę automatinę konstrukciją plauti bulves šepetėliais. O paskui pagaminti tokia garinę slėgio kamerą, kaip didelis garpuodis, bet taip, kad į ją būtų galima automatiškai įtalpinti dideli konteinerį su bulvėmis – 10-15 minučių  ir vertinga bulvė paruošta visam pulkui kareivių, su visomis išsaugotomis savybėmis joje. Ir tada jos sūdyti nereikia. Ar jus galvojate taip naiviai, kad niekas to nežino, kaip tą protingai reikia daryti? Puikiai supranta, tačiau nedaro tyčia.

„Laba diena, gerbiamas profesoriau! Leiskite išreikšti Jums savo pagarbą ir padėkoti už pagalbą,  kai kurių plačiai paplitusių negalavimų gydyme.  Mano 50 metų žmona beveik visą gyvenimą kentėjo nuo migrenos, hipertonijos, todėl niekada negėrė ir nerūkė. Ji daug metų sportuoja, stebi savo svorį (50 kg), laikosi dietų. Kaip paaiškėjo, jos tėvas turi tokius pat susirgimus, jis baptistas, ir negėręs, ir nerūkęs su hipertonija apturėjo aterosklerozę, kaupėsi akmenys inkstuose (operacija), pašalinta tulžies pūslė, trumpiau, paveldėjimo būdu perdavė mano žmonai visą puokštę susirgimų… Būdamas darbštus  mūsų katedros aspirantas, išstudijavau viską, kad Jūs, gerbiamas Daktare, patarėte apie sveikimą. Gydytojo Šultco tinklapį https://www.herbdoc.com/index.php?&c=1 išstudijavau ir paruošiau „Šultco aštrų mišinį“: (česnakas, svogūnas, krienas, čili pipiras, imbieras, obuolių actas – išmaišyti blenderyje), valgome su šeima pusę metų. Pamiršo mano žmona migreną, tabletes ir ligonines. Rezultatas – 100 procentų veikianti priemonė. Noriu paruošti daug lankstinukų (galimybė yra) ir išplatinti gojų masėse! O už pinigus, sutaupytus neperkant žydų tablečių, nupirksiu (kaip sako Lenia Golubkovas lochotrono reklamoje) žmonai batus! Dar kartą labai Jums ačiū, Jūs mums reikalingas! Michailas g. Brestas“.

Pagrindinė bibliografija tik iš asmeninės autoriaus bibliotekos.

1) Arnoldas Eretas „Racionalus Badavimas“ ir antroji brošiūra „Begleivė gydomoji dieta“ buvo publikuojama daugybę kartų. (Arnold Ehret “Rational fasting” and Arnold Ehret “Mucusless diet healing system”). – Puiki knyga. Ypač vertinga knyga. Dar turiu Ereto brošiūrų „Taip sako skrandis“ ir „Maitinimosi tragedija“ (“Thus Speaks the Stomach”,”The Nragedy of Nutrition”), bet esmė pirmose dviejose.

2) Luidžis Kornaro „Menas ilgai gyventi“. Daug leidimų. (Luigi Cornaro “The Art of Living Long“). Ypač vertinga knyga.

3) Gydytojo Djui knyga „Planas be pusryčių ir gydymas badavimu“ (E.H. Dewey. “The no-breakfast plan and the fasting cure” 1900). Reta knyga. Mena susidomėjimo badavimu pradžią Amerikoje. JAV galima nupirkti kserokopiją. Ypač vertinga knyga.

4) „Terapinis badavimas“ (1949) amerikiečių autorius Arnoldas De Vrizas (Arnold De Vries. “Therapeutic Fasting” 1949.) Ypač vertinga knyga.

5) Linda Hezzard parašė viena iš geriausių knygų apie gydomąjį badavimą, kuri vadinasi „Mokslinis badavimas“ (Linda Burfield Hazzard “Scientific fasting»). – labai gera didžio praktiko knyga – reta JAV, galima nupirkti kserokopiją. Ypač vertinga knyga.

6) „Badavimas – radikali dieta“ gydytojas Alanas Kottas (Alan Cott, M.D. “Fasting: The ultimate diet”. 1975 Badavimo naudojimas psichiatrijos praktikoje.

7) „Badavimas sveikatos dėlei“ (Bernarr McFadden “Fasting for health”. 1923). Nebloga knygelė apie badavimą.

8) Pagrindinės Šeltono knygos apie badavimą – „ Badavimo mokslas ir menas“ (Herbert M. Shelton “The science and fine art of fasting); ir (“Fasting for Renewal of Life”) – „Badavimas dėl atnaujinto gyvenimo“. Abi gana storos knygos palyginus su paprastomis brošiūrėlėmis, tačiau aš geriau renkuosi Arnoldo Ereto brošiūrėlę, kuri pagal vidinę prasmę neturi konkurencijos, nei skaitysiu visą tą „vandenį“, kurį lieja Šeltonas.

9) „Maisto derinimas – suprantamas visiems„(H.M. Shelton “Food combining made easy”). Ypač vertinga knyga.

10) Otto Bušingerio brošiūra pavadinta „Viskas, ką jūs norėtumėte sužinoti apie gydomąjį badavimą“ (Otto H.F. Buchinger, “Everything you want to know about fasting”. 1961. Vidutiniška brošiūrėlė.

11) Hervordas Karingtonas „Badavimas sveikatos ir ilgaamžiškumo dėlei“ (Hereward Carrington. “Fasting fo health and long life”. 1953) ir storas, 700 puslapių, enciklopedijos vadovas apie badavimą „Gyvybinė jėga, gydomasis badavimas ir maitinimasis“  (Hereward Carrington “Vitality, fasting and nutrition”). Antroji – ypač vertinga knyga.

12) Bobas Formanas „Svorio sumažinimas ir jo kontroliavimas“. Bob Hoffman. “Reducing and weight control” 1967. Labai gera knyga apie maisto derinimą valgant. Labai naudinga knygelė buvusio JAV sunkiosios atletikos olimpinės rinktinės trenerio ir daug žadančio kultūristo, Bobo Formano, skirta svorio mažinimui ir taip pat vandens badavimui. Jo nuomonė – „geresnio būdo nėra“.  Labai reta knyga. Ypač vertinga knyga.

13) Normanas Volkeris „Šviežios augalinės sultys“ – N.W. Walker “Raw Vegetable Juices”. Daugkartinis leidimas. Klasikinė knyga apie badavimą sultimis. Nežinau kokios kokybės vertimas, bet man atrodo išversta į rusų kalbą. Ypač vertinga knyga.

14) „Vėžio gydymas“. Apibendrinta 50-čia atvejų. Maksas Gersonas (Max Gerson “A Cancer Therapy”). Keletas leidimų. Apibendrinti vėžio gydymo badavimu rezultatai neoficialioje Niujorko klinikoje. 40-50-ieji metai.

15) Morisas Krokas „Vaisiai – žmogaus maistas ir vaistas“. (Moris Krok “Fruit the Food and Medicine for man” 1961). Pietų Afrika. Entuziastas iš Pietų Afrikos aprašo savo gyvenimo patirtį maitinantis vaisiais. Perleista 1984 metais.

16) Džėjus Kordičas knygoje, pavadinimu „Sulčių žmogaus sulčių galia“, (Jay Kordich “The Juiceman’s power of juicing”), išleista 1993. Asmeninė gydymosi patirtis vartojant tyras šviežias sultis badavimo metu.

17) Karlsonas Veidas „Natūralus kelias į sveikatą kontroliuojant badavimą“. (Carlson Wade “The Natural Way to Health through Controlled Fasting”). Kompiliacija.

18) Džudita Dobrzynski „Badavimas – kelias į geresnį gyvenimą“ (Judith Dobrzynski “Fasting-a way to well-being” 1979). Žurnalisto apžvalga.

19) J.S. Nikolajevas ir E.I. Nilovas „Badavimas sveikatos dėlei“. Maskva, 1972 metai. Populiari brošiūrėlė.  Ketvirtojoje Valdyboje buvo naudojama išspausdinta Nikolajevo daktaro disertacija.

20) Henris Lindlaras „Natūralaus gydymo praktika“. 1931. Henry Lindlahr “The Practice of Natural Cure”. Apie įvairius natūralius gydymo metodus, kurie buvo  po truputi taikomi jo klinikoje.

21) „Pirmoji Essena“  Edmondas Bordo Szekeli. (Edmond Bordeaux Scekely “The First Essene). International Biogenic Society. Gana įdomi patirtis vieno iš žymiausių natūralios medicinos 20-ojo amžiaus praktiko, kuris praktikavo 40-70-aisiais metais Meksikoje. (Kad išvengti persekiojamo). Mirė 1979 metais. Iki šiol jo žmona parduoda jo medžiagą, suskaitydama į mažas brošiūras, nuo „Tarptautinės Biogeno „Visuomenės“, atstovaujančios tik ją pačią. Visos teisės į vyro paveldą registruotos jos vardu, todėl brošiūrėles galima išleisti tik jos vardu, t.y.  nuo tos „visuomenės“, o gyvena ji Kanadoje. Autorius savo laiku užsisakė visas jo brošiūrėles ir reikia pasakyti, kad kai kurios iš jų, ypač trijų tomų Szekeli biografija, gana įdomios.

22) „Kaip, laikantis sulčių dietos, būti sveikam ir jaunam, palaikyti formą,“ Paavo Airola. 1971. (Paavo Airola “How to keep slim, healthy and young with Juice Fasting”). Tuščia populiari brošiūrėlė, kokių Amerikoje daug, parašyta žurnalisto.

23) „Džonas Tobe „Gyvų sulčių stebuklai ir „žalias“ maistas“ (John Tobe. “The Miracles of Live Juices and Raw Foods” 1977. Parašyta paprasto žmogaus. Pavadinimas labiau intriguojantis, nei turinys.

24) „Dvasinis maitinimasis ir Vaivorykštinė dieta“. Gabrielius Kuzens. 1986. (“Spiritual Nutrition and The Rainbow Diet”. Gabrial Cousens, M.D.)

Prašyta gydytojo apie sveikatos filosofiją. Paliečia indišką ir kinietišką požiūrius.

25) „Žalio maisto vartojimas“ A.T. Obanecian. Teheranas. 1967 metai. Puiki klasikinė knygelė apie žaliavalgystę. Antras leidimas autoriaus lėšomis. Būtent nuo šios knygelės, 60-aisiais metais,  per sovietinius armėnus ir Jerevaną, žaliavalgystės mada pateko į SSSR. Ypač vertinga knyga.

26) „Nėra nepagydomų ligų“. Ričardas Šulcas. 1999. (Intensyvus 30 dienų valymasis ir detoksikacijos programa), (“There are no Incurable Diseases” Dr. Richard Schulze). Labai gera praktiška knygelė, detoksikacijos, bet ne badavimo požiūriu.

27) Svarbiausia medicinos knyga apie toksemiją (šlakus) yra klasikinė amerikiečių gydytojo Tildeno  knyga „Išaiškinta toksemija“  (John H. Tilden “Toxemia explained”. 1926). Minėtas darbas – klasikinis veikalas, paaiškinantis minėto proceso patofiziologiją. Kserokopija. Ypač vertinga knyga.

28) „Tikras išgijimo menas“ amerikiečių gydytojas Troll R.T. 1880. (“The True healing Art”. R.T. Trall, M.D.) – Klasikinė natūropatija. Kserokopija.

29) „Maitinimasis ir atletinis pasiruošimas“ Duglas Grehemas. 1999. (Nutrition and Athletic Performance” Douglas N. Graham). Nedidelė brošiūrėlė, kurioje nurodoma, kad žaliavalgystė – geriausias maitinimasis sportininkams.

30) „Įvairių dietų reitingas“. Teodoras Berlandas. 1977. Gana didelis ir sąžiningas tyrimas.

31) „Racionali dieta“. Otto Kark. 1923 metai. Puikus vadovas. (“Rational Diet” Otto Carque). Puikus storas vadovas apie maitinimosi produktus. Galima gauti tik kserokopiją.

32) Amerikiečių medicinos daktaro Džoelo Gurmano knyga „Badavimas ir valgymas sveikatos dėlei“ (Joel Fuhrman, M.D. “Fasting and eating for health”). Nėra įdomi. Medicininė scholastika  ir pamokymai.

33) Birčeris-Beneris „Apsauga nuo nepagydomos ligos“. 1978. (“The prevention of Incurable Disease” Dr. M. Bircher-Benner). Nedidelė brošiūrėlė su įprastomis banalybėmis. Nieko įdomaus.  Daugybė smulkių knygelių nuo Birčerio-Benerio. Visos jos neaukšto lygmens, nors jis turėjo savą kliniką.

34) „Valymo meistras“ Stenlis Biurauzas. 1976. (“The Master Cleanser” Stanley Burroughs). Nedidelė brošiūrėlė, skatinanti savą autoriaus metodą – kurį laiką gyventi vartojant citrinų sultis, kuriose ištirpdyti raudonojo pipiro milteliai ir dėl skonio truputis medaus. Beje, iš tikrųjų geras dalykas. Duotos knygos autorius, Prof. A.P Stolešnikovas, tiesiog mėgsta gerti pipirų arbatą, užvirindamas džiovintus raudonuosiu pipirus. Ypač žiemą – gerai šildanti iš vidaus, geriau už bet kokią degtinę, ir ypač pirtyje.

35) „Kaip prailginti gyvenimą“ S.De Lesi Evansas. 1910 metai. (“How to Prolong life” C. De Lacy Evans). Su porašte: „Parodo geriausias dietas ir medžiagas, pratęsiančias žmonių gyvenimą žemėje“. Gera knyga su istorinėmis nuorodomis, be šiuolaikinės technologinės demagogijos.

36) „Avitaminozės“ Volteris H. Edis ir Gilbertas Daldorfas. 1944. (“Avitaminosis” Walter H. Eddy, Ph.D. Gilbert Dalldorf, M.D.). Kapitalus, storas, mokslinis veikalas.

37) „Badavimo principai“. Leonas Čaitovas. 1996. (“Principles of fasting”. Leon Chaitow). Nedidelė bevertė brošiūrėlė, panaši kaip Paavo Airolos, kokių daug.

38) „Išgyvenimas XXI amžiuje. Vadovas skirtas planetariniams gydytojams“. Viktoras Kulvinskas. 1975. (“Survival into the 21st Century – Planetary healers manual”). Labai populiari knyga ezoterikos bangoje JAV. Pagrinde sprendžiami išgyvenimo maitinantis klausimai. Storas ir gana įdomus vadovas.

39) „Pilnas maisto ir maitinimosi vadovas“. Džėjus I. Rodeilas. 1961. (“The Complete Book of Food and Nutrition” J. I. Rodale. Rodale Books). Vieno iškiliausių sveikos gyvensenos veikėjų Amerikoje, praeito amžiaus viduryje, kapitalus vadovas apie maisto produktus.

40) „Mano asmeninė sveiko maitinimosi technika“. 1969. Džėjus I. Rodeilas. (“My Own technique of Eating for health” J.I.Rodale).

41) „Natūrali medicina“. Tompsono sistema.  Svinbornas Klaimeris. (“The medicine of Nature”. The Thompsonian System. R. Swinburne Clymer, M.D.). Amerikiečių gydytojas ir žinomas amerikiečių masonas. 1905 metai.

42) „Rodžerio išgijimas nuo AIDS“. Kaip vienas žmogus įveikė savo ligą. Bobas Ovenas. 1987. (“Rodger’s recovery from AIDS” Bob Owen). Pasakojimas apie tai, kaip du draugai gydytojai badavimu išgydė viena iš savų nuo AIDS.

43) „Natūralios šviežios sultys“. Rolandas Chorvatas. 1960. (“Natural Raw Juices” Vegetable and fruit. Roland Evin Horvath). Paprasčiausia brošiūra.

44) „Badavimo ir svorio netekimo vadovas, skirtas eiliniam žmogui“. Filipas Parti. 1979. (“The Layman’s Guide to Fasting and Losing Weight”. Phillip Partee). Brošiūra.

45) „Hipokrato dieta ir gydymo programa“. Ana Vigmor. 1983. (“The Hippocrates Diet and Health Programm”. Ann Wigmore).  Tai nedidelės, Anos Vigmors sanatorijos programa, kurioje buvo vykdomi vitgraso (žalios kviečių želmenų sultys) gydymo kursai.

46) „Natūralios medicinos istorija. Pagrindiniai gydytojų Dženingso, Gremo, Trelo ir Tildeno mokymai“. Hirevordas Karingtonas. Kserokopija. (“The History of Natural Hygiene. The Basic Teachings of doctors Jennings, Graham, Trall and Tilden) Hereward Carrington). – Trumpas amerikiečių, natūropatijos pionierių požiūrių apibendrinimas.

47) „Mes norime gyventi“. Ajudžunus Vonderplanic. Šiuolaikinė amerikietiška paprasto žmogaus knyga, kuris pastoviai praktikuoja žaliavalgystę  ir įdomus tuo, kad valdo žalią mėsą. Ta jo knyga, kaip tvirtina jis pats, parodo jo puikią asmeninę patirtį valgant žalią mėsą. Jis paprasčiausiai perka „organinę mėsą“, atseit be hormonų, specialiose parduotuvėse. (“We Want to Live”. Aajonus Vonderplanitz (Pseudonimas).

48) Klasikinis straipsnis apie fiziologiją „Virto maisto poveikis tiriant žmogaus kraują“. Pavelas Kušakovas (Šveicarija. 30-ieji metai). (“The Influence of Food Cooking on the Blood Formula of Man”. Paul Kouchakoff, M.D.). Šveicarų fiziologas dar 30-aisiais metais, moksliniais tyrimais įrodė, kad MAISTO VIRIMAS sumažina baltų kraujo kūnelių kiekį, t.y. SUMAŽINA IMUNITETĄ! Tačiau spauda, dėl pilnai aiškių priežasčių, apie tokius mokslinius atradimus visuomenės neinformuoja.

Straipsnis įtrauktas į Džono Tobe knygą „Nevirk!“. (“John Tobe “NOCOOK BOOK” 1969). Knygoje daug žaliavalgystės receptų. Ypač vertingas straipsnis.

49) „Gydanti Švento Jono akis“. Džonis Lavizdomas (Pseudonimas). (“The Healing God Spell of Saint John” J. Lovewisdom). – „Tai parašyta hipio, rankraščio kserokopija,, kuris 60-aisiais metais išvyko gyventi ant kalno, Ekvadore. Grynai masoniška ezoterika. Mirė prieš keletą metų, sulaukęs 81 metų ant to kalno Ekvadore. Įžymus ta savo patirtimi natūralistų rate JAV.

50) „Medicina Biblijoje ir Talmude“. Julijus Proisas. 1993. Klasikinė knyga, parašyta prieš šimtą metų. Pakartotinis leidimas. (“Biblical and Talmudic Medicine”. Julius Preuss). – Reikšmingas vadovas.

51) Toks pats pavadinimas. Autorius Fredas Rozneris. (“Medicine in Bible and Talmud” Fred Rosner. 1975). – Ištraukų iš senovinių šaltinių rinkinys.

52) „Maitinimasis ir sveikata“, seras Robertas Makarisonas. 1936. – tai klasikinė griežtai mokslinė anglų filologo knyga, viena iš pagrindinių knygų, pagrindžiančių natūralią mediciną. Pakartotinių leidimų dėl pilnai aiškių priežasčių nebuvo. Makarisonas atlikinėjo bandymus su žiurkėmis ir tiksliai nurodė, kad žiurkės, kurioms skirta paprasta šiuolaikinio žmogaus dieta, po dviejų savaičių pradeda ėsti viena kitą. Todėl tokių bandymų rezultatai ir nebuvo publikuoti. O jei dar įpilti žiurkėm degtinės… Kontrolinėje grupėje, kurioje buvo maitinamos žaliu maistu, buvo sveikos kiek įmanoma ilgai. (“Nutrition and Health” Sir Robert McCarrison and H.M. Sinclair). Ypač vertinga knyga.

53. Makarisonas. „Deficito ligų tyrimai“. (“Studies in Deficiency Disease” Robert McCarrison. 1921). Daug ankstesnis ir taip pat vertingas Makarisono veikalas.

54) „Dvi sveikatos problemos. Vidurių užkietėjimas ir mūsų civilizacija“. Džeimsas Tomsonas. 1943. (“Two health Problems. Constipation and our Civilisation”. James C. Thomson). – Šioje knygoje privatus praktikas Anglijoje aiškiai susieja šias dvi sąvokas į priežastinį ryšį: civilizacija = chroniškas vidurių užkietėjimas.

55) „Fermentinis maitinimasis“. Maisto fermentų koncepcija. Atskleidžia teisingo maitinimosi, gyvybinės jėgos ir ilgaamžiškumo paslaptį. Edvardas Havelas. 1985. (“Enzyme Nutrition” The Food Enzyme concept. Dr. Edward Howell.). – Profesionalaus biochemiko knyga – fundamentali, klasikinė, bazinė knyga skirta natūraliai medicinai. Kaip ir kitų panašių knygų atvejais, išleista amerikietišku „Paties leidimu“, tačiau gali būti randama ir internete. Ypač vertinga knyga.

56) „Žalias gyvenimas“. Polas Nisonas. Šiuolaikinė komercinė gyvenimo apžvalga valgant žalią maistą. „Chaltūra“. . (“The Raw Life” Paul Nison. 2000).

57) „Maitinimasis ir Fizinė degeneracija“. Vestonas A. Praisas. Stomatologijos daktaras. – Fundamentalus darbas. Natūralios medicinos pagrindų pagrindas.  Praisas stomatologas. Jis 20-ais ir 30-ais. metais važinėjo po visą pasaulį ir tyrė dantis, bei vietinių gyventojų sveikatą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, ir civilizacijos poveikį jų dantims ir sveikatai. Knyga pateikia ataskaitą su fotonuotraukomis. Įtikinami, katastrofiškai žlugdančio civilizuoto maisto poveikio įrodymai vietinių gyventojų dantims ir sveikatai skirtinguose pasaulio kampeliuose. (“Nutrition and Degeneration” Weston A.Price. 1945). – Ypač vertinga knyga.

58) „Natūrali higiena“. Krištolo skaidrumo gyvenimo kelias. Herbertas Šeltonas. (“Natural Hygiene”. The Pristine Way of Life. Herbert Shelton). Stora knyga. Išleista  American Natural Hygiene Society. Tai Amerikiečių Natūralios Higienos Draugija.  Ji turi teises į Šeltono knygas ir verčiasi aktyviu jų pardavinėjimu. Gerai tas, kad vystydamas Natūralios Higienos mokslą, Šeltonas parašė keletą svarbių tomų. Visą tai yra teisinga, ir be abejo Herbertas Šeltonas vienas iš pagrindinių XX amžiaus natūralios medicinos veikėjų, tačiau, kad būti pradininku, jis, kaip pogrindinės klinikos vadovas, neturėjo nei mokslinės bazės, nei medicininio išsilavinimo, o tik intuiciją, kuri imant apskritai, buvo visiškai teisingame kelyje.

59) Kitas svarus Šeltono tomas – „Maisto ir maitinimosi mokslas, ir menas“. (“The Science and fine Art of Food and Nutrition” Herbert Shelton. 1996. Septintas leidimas.

60) Labai geras ir populiarias knygeles rašė De Vrizas. Iš populiariausių tai geriausios knygos. Kitų galima neskaityti. „Gyvenimo eliksyras“. Arnoldas De Vrizas“. (“The Elixir of Life” Arnold De Vries. 1958). – Žalias maistas ir šiuolaikinis maitinimasis.

61) „Jaunystės fontanas“. 1948. (“Fountain of Youth” Arnold De Vries). Knyga kaip prailginti gyvenimą. Puikus išdėstymas. Aš rekomenduočiau visas keturias iš išvardintų knygų, įskaitant ir De Vrizo „Terapinis badavimas“ , kuris išverstas į rusų kalbą.

62) „Pirmykštis žmogus ir jo maistas“. (“Primitive Man and his Food” Arnold De Vries). Tai populiarus ir puikaus turinio išdėstymas, storo mokslinio Vestono Praiso tomo „Maitinimasis ir Fizinė degeneracija“.

63) „Bloga sveikata. Jos priežastys ir gydymas. Oficialaus ligų gydymo metodo neigimas“. Medicinos daktaras Tildenas. Du tomai. Apskritai paskutinis natūralios medicinos gydymosi vadovas, po ko natūrali medicina (natūropatija) JAV perėjo į nelegalią padėtį. (“Impaired health. Its cause and Cure. Repudiation of the Conventional Treatment of Disease” J. H. Tilden. 1921-1938. Vols I and II. ). Pirmas tomas – natūralios medicinos teorija. Antras tomas – skirtingų ligų rinkinys. Ypač vertinga knyga.

64) „Nusikaltimų prieš maisto kokybės įstatymus istorija“. Charvėjus Vili. 1927. (“The History of a Crime against the Food Law”. Harvey W. Wiley). – Nusikaltimai JAV. 1927 metais maisto produktų falsifikavimą kai kas dar laikė nusikaltimu, tačiau ryšium su tuo, kad po Pirmo Pasaulinio karo įstatymus, draudžiančius falsifikavimą, paprasčiausiai apėjo ir JAV savo gyventojus pervedė prie erzacinio maisto, Vili knyga tapo neaktuali ir valdžia pasirūpino, kad apie ją pamirštų.

65) Puikus straipsnių, apie įvairių badautojų badavimą, rinkinys, išleistas amerikietišku „Savo Paties“ leidimu ir išleistas Health Research. P.O.Box 850 Pomeroy, WA 99347. ”The Fasting Story”. Du leidimai. 1956.

66) „Rusų liaudies medicinos vadovas“ P.M. Kurenovas. Neseniai Rusijoje pakartotinai išleista seno autoriaus knyga; įterpta nedidelė dalis apie badavimą.

67) „Pokalbiai apie atjaunėjimą per eliminaciją“. (“John R. Christopher “Dr. Christopher talks on Rejuvenation through Elimination”. 1976). – Gana kompetentingo autoriaus brošiūra,  pagrindinai užsiimančio gydymu žolelėmis. „Trijų dienų programa, Begleivė dieta ir  žolelių derinimas“ – kita jo brošiūra. 1969. (“Dr. Christopher’s Three-day Cleansing Programm, Mucusless Diet and Herbal Combinations”) – gana vertingas autorius – tai gydytojas Kristoferis. Jis mirė prieš 30 metų.

68) Gydytojo Dženseno vadovas apie geriausią žarnyno priežiūrą“. (“Dr. Bernard Jensen “Dr.Jensen’s Guide to better Bowel Care” 1999). Amerikietiškas paties leidimas. Neblogas populiarus vadovas apie savo žarnyno priežiūrą.

69) „Maistiniai fermentai. Trūkstama puikios sveikatos grandis“. (“Food Enzymes. Missing link to radiat health” Humbart Santillo). Gera įvadinė knyga eiliniam žmogui apie gyvuosius fermentus.

70) „Gyvenimo prailginimas dietos pagalba. Kaip tai padarė Metusala“. 1941. (Kuris gyveno daugiau nei 900 metų). ) (“The Prolongation of Life Through Diet. How Methusala did it”. R.B. Pearson). – To laikotarpio problemos būsenos apžvalga.

71) „Neuroendokrininė reakcija į badą ir svorio netekimą“. Straipsnis Naujosios Anglijos „Medicinos žurnale“. 1997 m. birželio 19 d. 1803 puslapis  (“Neuroendocrine Responses to Starvation and Weight Loss” Michael W. Schwartz, M.D. and Randy J. Seeely, Ph.D. June 19, 1997. The New England Journal of Medicine. Volume 336. Number 25).

72) „Totali Žaliavalgystės Propaganda“. Džo Aleksanderis. – Aš manau, kad tai geriausia,  parašyta ne specialisto, žalio maisto valgymo apžvalga. Knyga nauja, išleista 1990 metais. (“Blatant Raw Foddist Propaganda”. Joe Alexander”).

73) „Alkoholis Žmogaus Kūne“. 1903. (“Alcohol on the Human Body”. D.H.Mann, M.D.) – Dar 1903 metais gydytojas analizavo alkoholio žalą žmogaus organizmui.

74) „Religija, Dieta ir Žydų Sveikata“. Džėjus Ida Džigetsas (ji juoda). 1949 metų knyga. (“Religion, Diet and Health of Jews” J. Ida Jiggetts). – Skirtinas ypatingas dėmesys.

75) „Žydų dietiniai įstatymai. Jų svarba esamuoju laiku“. 1966. (“The Jewish Dietary Law” Seymour Siegel. Samuel Dresner).

Jei apibendrinti, tai pradedančiąjam, geriausios knygelės apie vandens badavimą yra  abiejų Arnoldų: Ereto ir De Vrizo brošiūros „Terapinis badavimas“ ir Lindos Hezerd „Mokslinis badavimas“; apie sulčių badavimą (šviežių vaisių sulčių) be konkurencijos klasikinė Normano Vokerio brošiūra; o apie žalio maisto valgymą „Ter- Ovanesianas“ ir Džo Aleksanderio „Totali Žaliavalgystės propaganda“. Santilo knygele – įvadas į problemos šaknį: „Maisto fermentai. Trūkstama puikios sveikatos grandis“. 1987. (“Food Enzymes. Missing link to radiat health” Humbart Santillo).

Prof.  A.P. Stolešnikovas 2007 m. kovas.