Tabletės – tai mirtis. Reikia badauti (2 dalis)

O ką vartoti badavimo metu išskyrus distiliuotą vandenį?  Žinoma geriausia naudoti gyvą vandenį. Tai yra požeminį: šulinio, šaltinio, versmės. Mineraliniame vandenyje per daug druskų, todėl geriausias variantas, prie kurio priėjau bandymų keliu būnant mieste – tai trečdalis, arba pusė mineralinio vandens į puodelį, o likusią dalį, pagal skonį pripilu distiliuoto vandens. Tai geriausia, ką galima gauti gerti mieste. Mineralinis vanduo labai žymiai atgaivina mirusį distiliuotą vandenį.

Autorius išauklėtas geriausiomis oficialios medicinos tradicijomis, savo pirmojo badavimo metu bandė vartoti vitaminus, tabletes su kaliu ir mažas proteino tabletes, kurios praktiškai neturi kalorijų. Kas iš viso to gavosi? Pirma, tabletės nelenda, prasideda vėmimas. Žinoma jas galima užgerti didesniu kiekiu vandens, tokiu būdu sukišant tabletes į vidų, bet nuo to gaunama tik žala. Vykstančių procesų badavimo metu prasmė tame, kad organizmas ardo viską, kas svetima ir žalinga kūne, tai kas jam nereikalinga ir kenkia.  Organizmas pats virškina tai, ko jame per daug, visas kenksmingas medžiagas ir ląsteles. Jis vienas težino, kaip atpažinti ir sunaikinti degeneratyvias ląsteles ir toksinus.

Jūs žinote legendą apie „auksinę kulką“, kuri pati randa savo taikinį? Pats organizmas ir yra ši „auksinė kulka“. Tai, kaip išrenkamoji chirurgija, šalinanti viską kas nereikalinga ir kenksminga. Šiuo metu organizmas nusistatęs į medžiagų ardymo, katabolinį režimą ir bet kokių medžiagų, ar vitaminų vartojimas tik padidina šlakų ir toksinų kiekį cirkuliuojantį kraujyje. Jokie vitaminai negali būti įsisavinti šiame badavimo režime.

O nuo proteino tablečių, kurios žymiai padidino azoto kiekį kraujyje, išeidamas iš badavimo režimo aš gavau stiprų podagros priepuolį, kurios pas mane iki tol net nebuvo. Tiems, kas nežino – podagra, tai tokia būsena, kai kraujyje atsiranda daug šlapimo rūgšties, kuri organizme suriša azotą, tai yra baltymų irimo produktus. Kai tokios šlapimo rūgšties organizme atsiranda labai daug ir inkstai nesusitvarko su jos išskyrimu, tai organizmas atideda šlapimo rūgšties kristalus smulkiuose pėdų sąnariuose, iššaukdamas aštraus artrito priepuolius, tai yra sąnarių uždegimą. Dažniausiai vyksta smulkių kojų sąnarių uždegimas. Podagra kadaise vadinosi „karalių liga“, todėl, kad kildavo nuo didelio mėsos kiekio suvartojimo, tai yra baltymų, kaip šlapimo rūgšties šaltinio ir vyno, kuris padėdavo šlapimo rūgščiai iškristi sąnariuose nuosėdų pavidalu ir sukelti priepuolį.

Ir taip: mieste, išskyrus distiliuotą (ir mineralinį) vandenį badavimo metu, po ranka nieko geresnio rasti negalima, ir tai pabrėžė savo knygoje „Badavimo stebuklas“ Polis Bregas. Knyga yra labai praktiška gydomajam badavimui.

Kodėl nieko išskyrus distiliuotą vandenį? Žinoma geriau būtų gerti natūralų – gyvą šaltinio, šulinio, ar versmės vandenį, bet taip, kaip miesto gyventojams jos paimti nėra kur, tai čia ir pasirodo scenoje distiliuotas vanduo. Kitu gyvo vandens šaltiniu yra mineralinis vanduo buteliuose, bet ten per daug druskų. Todėl geriausias kompromisas ir aš tai kartoju dar kartą, yra – įpilti į puodelį truputį mineralinio vandens Essentuki 4, arba Narzan, arba Boržomi tam, kad atgaivinti mirusį distiliuotą vandenį ir pripilti kiek trūksta iki viršaus distiliuoto vandens. Jokiu būdu negalima naudoti vandens iš vandentiekio krano, arba virinto vandens. Vanduo ir krano pats savaime chloruotas nuodas, o virinimas daro vandenį mirusiu, kenksmingu organizmui ir kurį organizmas įsisavina tik su arbata, kava, cukrumi ir kitais priedais. Žmogus iš principo turėtų gerti vandenį tik iš šulinio!

Visos mano badavimo procedūros vyko siaubingomis miesto sąlygomis, kai aš ėjau iš proto, nuo išmetamų dujų kvapo, kuris badavimo metu tampa tiesiog nepakenčiamas. Idealios badavimo sąlygos, tai nekaršta vasara, kaimo vietovė, gamta, gulėjimas sudedamoje lovelėje tarp medžių ir krūmų, arba lengvas pasivaikščiojimas, bei šaltinio, ar šulinio vanduo ir nieko daugiau. Amerikoje anksčiau buvo tokie užmiesčio centrai badavimui, kaip:

Šalia Niujorko Haid Park vietelėje “Pawling Health Manor” (Hyde Park, NY 12538) .

Shelton Health School. San Antonio. Texas.

“Florida Spa”. Dr. S. Weinsier, Orlando, Florida;

“Esser’s Hygienic Rest Ranch”. Lake Worth, Florida 33460.

“Clymer Health Clinic”. R.D. #3 Clymer Road, Quakertown. Pennsylvania.

“Bay’n Gulf Hygienic Home” 18207 Gulf Blvd. Redington Shores, St. Petersburg Florida, 33708.

“Shangri-La” Spa, Bonita Springs, Florida.

“Villa Vegetariana” Gueravaca, Mexico.

“Cormillot Clinic” Buenos Aires, Argentina.

“Buchinger Clinics” am Bodensee, 777 Uberlingen, Lake Constance, West Germany.

“Clinica Buchinger” Marbella, Spain (Malaga).

Tai tik klinikos egzistavusios 70-ų metų viduryje, tai yra tik 30 metų atgal, bet visos jos užsidarė. Amerikos Medicinos Asociacija (AMA) oficialioji, tai yra farmakologinė-chirurginė medicina, persekioja natūralios medicinos praktikus, arba, kaip jie vadinami Amerikoje „Natūropatus“ kriminaline atsakomybe. Šioje „demokratinėje šalyje“ visus liaudies medicinos pasekėjus būtų senai pasodinę už grotų – už „neteisėtą medicinos praktiką“ – kriminalinės atsakomybės straipsnis.

Pirktinis „vanduo iš šaltinio“ polietileno pakuotėse gali būti vartojamas nesant nieko geresnio, tik turi būti nors truputį atgaivinamas mineraliniu vandeniu.

Tokiu būdu, atsakymas, kaip ir pas Polį Bregą, mieste – distiliuotas vanduo ir tik distiliuotas vanduo sumaišytas su mineraliniu, kuris normaliai įsisavinamas, kiek ilgai jūs bebadautumėte, o taipogi šaltinio, šulinio versmės vanduo, jei jums pavyks tai gauti. Vandenį galima pašildyti, bet tik iki žmogaus kūno temperatūros. Virinti vandens negalima, tai gadina vandenį badavimo tikslais. Jei iškarto išgerti stiklinę kambario temperatūros vandens, tai tuščias skrandis iškart susitrauks nuo šalčio. Atminkite, kad skrandis irgi padeda šalinti toksinus. Todėl gerti reikia nedidelėmis porcijomis, kad neerzinti skrandžio šaltu vandeniu.

Kaip reikia elgtis badavimo metu? – Pagal savijautą. Dirbti lengvą darbą nėra draudžiama. Badaujant kraujyje žiauri toksemija ir kraujo indai yra veikiami toksinų. Tai keičia organizmo reakcijas badaujant.

Pavyzdžiui: iš lovos keltis reikia lėtai, todėl kad širdies-kraujagyslių sistema reaguoja sulėtintai, todėl gali būti galvos svaigimas, ar galite apalpti. Geriausias šio apalpimo gydymas – pagulėti užkėlus kojas aukštyn ir daugiau staigiai nesikelti. Ypač atsargiai reikia keltis pritūpus. Vaikščioti į darbą – abejotina veikla. Autorius vaikščiojo, badaudamas savaitę, dirbdamas nuo šeštos ryto iki vėlaus vakaro ir paromis, vienos amerikietiškos ligoninės chirurginėje reanimacijoje. Bet aš jums pasakysiu, kad šis užsiėmimas ne silpnų nervų žmonėms. Labai sunku dirbti ir badauti. Mano pirmojo badavimo metu taip išėjo, kad 16-17 badavimo dieną, man teko laikyti medicinos daktaro egzaminų USMLE (Америкен Стейтс Медикал Лайсенс Экзаминейшен), trečią dalį. Šie  USMLE dviejų dienų trukmės egzaminai reikalauja daug pastangų. Egzamino susideda iš dviejų dienų atsakymų raštu po 200 klausimų kasdien. Tai yra nuo 8 valandų ryto iki 18.00. Kai išėjau po pirmojo turo ir sėdau į mašiną, tai paprasčiausiai nesigaudžiau ką daryti su ta mašina ir kaip ją užvesti. Atvažiavus namo ir pažiūrėjus į veidrodį, man pasirodė, kad mano veidas žalios spalvos. Sekančią dieną aš buvau dar blogesnės būsenos. Galvojau, kad apskritai neprivažiuosiu iki namų. Svorio kritimas egzaminų dienomis buvo dukart didesnis nei įprasta, po 2 kilogramus į dieną. Bet tokių peripetijų žinoma geriausia vengti.

Badavimo „mados“ zenite, jei apie teisingą dalyką galima pasakyti, kad tai „mada“, JAV, 1926 metais tūlas Džordžas Osleris Džonsonas (George Osler Johnson), nevartodamas nieko, išskyrus distiliuotą vandenį, pabandė neturintį pavyzdžio ėjimą iš  Čikagos į Niujorką. 1926 m. birželio 1 dieną Džonsonas startavo iš Čikagos į Niujorką. Džonsonas ėjo pėsčiomis visą dieną, lydimas automobilio su gydančiu daktaru. Be to jį apžiūrinėjo daugelis gydytojų pakeliui. Visą kelią Džonsonas buvo nenuilstamai stebimas ir neturėjo jokios galimybės gudrauti. Nuo pat pradžių Džonsonas buvo lieso kūno sudėjimo: būdamas 178 cm. ūgio svėrė tik 72 kg. 1926 metais oro sąlygos buvo ganėtinai sudėtingos. Buvo labai karšta. Džonsonas per dieną praeidavo nuo 25 iki 70 kilometrų, vidutiniškai 40 kilometrų per dieną. Po 700 kilometrų, Pitsburgo rajone, Džonsonui prasidėjo problemos su pėda. Gydytojas apibūdino tai, kaip „maršo pėdą“. Nuo pastovių apkrovų ir badavimo, smulkūs kauliukai ir sąnariai pradėjo skaudėti. Po to prasidėjo kalvota vietovė: tai į kalną, tai nuo jo. Džonsonas prarado visus riebalus ir pėdos skaudėjo jau be perstojo. Dėl šios priežasties Džonsonas baigė distanciją, per 20 dienų praėjęs 578 mylias, arba 925 kilometrus. Gydytojas pateikė, kad stebimasis per visą šį laiką nevartojo nieko, išskyrus vandenį, svėre 54 kilogramus, numetęs 18 kilogramų svorio ir po žygio jo sveikata buvo daug geresnė, nei iki to. Išskyrus kojų pėdas stebimasis nesiskundė niekuo kitu, ir iš tikro, jo savijauta po žygio pastebimai pagerėjo. Šis užregistruotas perėjimas iki šiol yra labiausiai dokumentuotas ir rimtas paciento išbandymas, esant gydomojo badavimo būsenoje.

Šis faktas pristatomas unikalioje knygoje, skirtoje mesti svorį sportininkams, „Svorio kontrolė ir sumažinimas“, parašytoje Bobo Hofmano (Bob Hoffman. “Reducing and weight control” 1967),  olimpinės sunkiaatlečių komandos trenerio JAV, vieno iš pačių žinomiausių atletų-bodybilderių JAV, dvi kartos iki Arnoldo Švarcenegerio ir išaušus hormoninių body-bildingo monstrų erai, kurių pirmosios kartos atstovu tapo pats Arnoldas Švarcenegeris. Patys suprantate, ankstesnės, nevartojančios hormonų kultūristų-bodybilderių kartos, net prisiartinti negalėjo iki tokių išorinių rezultatų. Nors viduje visi šie hormoniniai monstrai – sergantys žmonės. Kiek šitų body-bilderių žuvo! Šios statistikos paprastai nepaskelbs. Kiek šitų body-bilderių žūsta treniruočių metu ir kokia jų gyvenimo trukmė, ir koks jų sergamumas? Visa tai paslaptis po septyniomis spynomis, kad negadinti lakuotų žurnalų ataskaitų. Paimkime nors ir asmeninius Arnoildo Švarcenegerio draugus – abu brolius Metcerius, netikėtai mirusius būnant 48-50 metų. Štai informacija:

„Atminti broliams Metceriams:

Maikas Metceris: 1951 m. lapkričio 15 d. – 2001 m. birželio 10 d.

Rėjus Metceris: 1953 m. rugpiūčio 2 d. – 2001 m. birželio 12 d.

Bodybildingo pasaulis patyrė didelę netektį. Beveik vienu metu mirė broliai Metceriai. Maiko kūną rado jo brolis Rėjus savo namuose, Los-Andželo priemiestyje. Būdamas 49 metų, Maikas kentėjo nuo aiškaus širdies nepakankamumo ir dėl šios priežasties turėjo artimiausiu metu operuotis. Gydytojų nuomone, mirties priežastimi ir tapo būtent problemos su širdimi. Pats Rėjus kentėjo dėl inkstų nepakankamumo ir laukė eilės inkstų persodinimo operacijai. Po dviejų dienų jį irgi rado mirusį pas save namuose.

Paskutinius savo gyvenimo metus Maikas praleido brolio namuose, palaikydamas jį sergant sunkia liga.

Pats Arnoldas Švarcenegeris būdamas apie 48 metų amžiaus atlaikė širdies aortos vožtuvo pakeitimo operaciją ir po šito tapo toli gražu nebe toks, ir „dirbo vaistinei“.

Bobas Hofmanas (BOB HOFFMAN. 1898 – 1985) pragyveno 87 metus ir visą gyvenimą buvo išskirtinai sveiku žmogumi, ir entuziastu, ir fizinio auklėjimo propagandistu, parašiusiu daug knygų fizinio auklėjimo tematika. O jis buvo netoli 2 metrų ūgio ir 120-150 kilogramų svorio, kurį jis sąmoningai reguliavo. Bet Hofmanas priklausė atletų kartai, nenaudojusiai hormonų ir tada dar vadinamai žmoniškai – kultūristais, kurie nenaudojo cheminiu preparatų, ir nebuvo tapę hormoniniais body-bildingo monstrais. Versti ir skaityti reikia Bobo Hofmano, o ne Arnoldo Švarcenegerio knygas.

Įprastas svorio netekimas įpudėjusio badavimo laikotarpio metu – tai stabiliai svaras per dieną, t.y. maždaug pusė kilogramo.  Per pirmas dvi, tris, keturias badavimo dienas, jūs netenkate kilogramo – dviejų ir daugiau, tačiau įpusėjus badavimui, svorio netekimas stabilizuojasi iki pačios badavimo pabaigos. Tokiu būdu jūs galite ganėtinai tiksliai prognozuoti jūsų svorio sumažėjimą per visą badavimo laiką.

Tas svorio netekimas,  po svarą per dieną, o svaras tai maždaug 450 gramų, patvirtina 16 amžiaus sveiko maitinimo italų klasiko Luidžio Kornaro išvadą apie tai, kad žmogaus organizmui negalima valgyti į dieną daugiau 450 gramų sausos medžiagos maisto, kitaip visas maisto perteklius tampa toksinais, šlakais. Visas papildomas energijos netekimas, skaičiuojant kalorijas, susijęs su fizine veikla, turi būti pridedamas prie kontrolinio nulinio skaičiaus – 450 gramų. Tačiau, kadangi mes žinome, kad vienas gramas sauso maisto duoda maždaug 4 kalorijas, tai iš čia seka, kad fiziškai nedirbančiam žmogui, esančiam poilsio sąlygose, 1800 kalorijų per dieną pakankamai. Pats Kornaro valgė dar mažiau.

Luidžis Kornado nežinomas rusų skaitytojui. O juk tai badavimo ir sveiko maitinimosi klasikas, gyvenęs Italijoje 15-16 šimtmetyje (1464-1566). Kaip rašo Kornaro (“Luigi Cornaro “The Art of Living Long. Daugkartiniai leidimai įvairiomis kalbomis išskyrus rusų), pataikaudamas savo pilvo poreikiams, būdamas netoli 40 metų jis tapo pilnu klipata. Vėliau suėmęs save į rankas, bandymu keliu atrado savo dienos maisto normą. Tai buvo 12 uncijų sauso maisto (uncija – 28 gramai), t.y. 336 gramai kieto maisto ir 16 uncijų vyno. Viso 448 gramai gryno vynuogių vyno į dieną.

 Tik atminkite, kad tai buvo vynuogių vynas gaminamas Italijoje 15 amžiuje, praktiškai tai buvo parūgusios vynuogių sultys. Taip kaip vynuogės greitai genda, tuo metu visą derlių raugindavo į vyną. Šis vynas nebuvo pasterizuojamas, kaip visi šiuolaikiniai vynai, o buvo geriamas iš bačkų. Jis buvo natūralus ir išsaugodavo savyje visas gyvybines savybes, lyginant su pasterizuotais vynais, ar vynais su konservantais-sulfatais. Šis skirtumas tarp vynų – principinis, kaip tarp natūralaus ir pasterizuoto pieno – tai visai kitas, gyvas produktas, vienas naudingas – kitas žalingas. Tai, kaip pasakoje, apie gyvą ir mirusį vandenį.

Luidžis Kornaro kalbėjo, kad tapęs senu, o jis su šia dieta pragyveno 102 metus, jis jautė, kaip pavasarį tirpdavo jo jėgos, ir jis žinojo, kad jei ištemps iki naujo vynuogių derliaus, tai tada pragyvens mažiausiai dar metus.

Tai atsakymas visiems prancūzų-italų vynų mėgėjams-gurmanams ir „ekspertams“ tvirtinantiems, kad vynas tuo vertesnis, kuo ilgiau išlaikytas. Gamintojui taip, nes jam bet kokiu pretekstu reikia parduoti seną vyną. Jie, kaip ir apskritai kulinarijoje, remiasi estetiniais sumetimais. Bet kada oficiantas jums siūlo pauostyti vyną bokale, kad atseit pajaustumėte „puokštę“ kvapų, užduokite sau klausimą – kokiu būdu vyno kvapas veikia jūsų sveikatos būklę? Matomai labai ir labai šalutiniu būdu. Jūs galite pajausti tik kad vynas nesugedęs ir tiek. Ko nori gamintojai „ekspertai“, kad jūs nustatytumėte, siūlydami jums uostyti vyną? Estetini vyno kvapo komponentą?

Bet jūsų sveikatos būsenai – kuo vynas šviežesnis, tuo daugiau jis turi gyvybinės jėgos, todėl kad jis nuo kekės, kuri sirpo saulėje, o ne buvo saugoma tamsiuose rūsiuose, kur tik žiurkės ir drėgmė. Aš žiūrėjau per televiziją reportažą, apie vieną Italijos plantaciją. Ten pagrindinis vyno gamintojas iš žinomos vyndarių firmos išraiškingai sulygino jauną vyną su kūdikiu, o seną su senu žmogumi. Vyndarys žinoma atkreipė dėmesį į tai, kad senas žmogus išmintingesnis už vaiką. Bet mus juk domina sveikata! Ir ką? Bandysime lyginti vaiko ir seno žmogaus sveikatos būseną?

Konjakas – tai jau kita istorija. Konjakas iš esmės, tai ąžuolo trauktinė nusistovėjusi vynuogių spirite, todėl jis turi metų metais stovėti ąžuolinėse statinėse ir kuo ilgiau, tuo žinoma trauktinė geresnė, jei šis išsireiškimas apskritai gali būti naudojamas kalbant apie spiritinius nuodus. Bet vynas labiausiai vertingas, tai tas, kuris spaudžiamas tiesiai vynuogyne. Viskas, kas spaudžiama vėliau BLOGESNĖS kokybės.

 Luidžis Kornaro pabrėždavo kiekvieno žmogaus individualumą, kalbėdamas, kad skirtingi žmonės – skirtingai priima įvairius produktus. Todėl kiekvienas žmogus turi pasirinkti pats, kuriuos produktus jam geriau vartoti. Kornaro nebuvo vegetaru, jis valgė tuometinius mėsą ir kiaušinius. Svarbiausia, kam jis skyrė dėmesį, tai, kad neviršyti kasdienės 336 gramų, sauso maisto normos. Tačiau artimi giminės įkalbėjo jį valgyti daugiau. Kornaro padidino dozę iki 14 uncijų į dieną ir čia pat pasijuto blogiau, bet kai tik grįžo prie savo 12 uncijų (336 gr.), jo puiki ankstesnė būsena greit atsistatė. Kornaro iki savo dienų pabaigos išsaugojo proto aiškumą ir fizinį aktyvumą. Tai jis rašo pats, o jis gerokai pergyveno savo gydytojus, kurie jį gydė jaunystėje. Knyga, kurią parašė Kornaro ir kurią vėliau papildė būdamas 70, 80, 90 metų, vadinasi „Menas ilgai gyventi“ (Luigi Cornaro “The art of living long”). Ji yra žmogiškosios išminties kvintestencija. Šią nedidelę knygą aš karštai rekomenduoju vertimui į rusų kalbą.

Apie klizmas

Valomąsias klizmas iš paprasto Esmarcho puodelio padaryti tiesiog būtina. Klausimas tik, kaip dažnai? Klizmas reikia pradėti daryti ne anksčiau 5-osios dienos, kada pradeda išsiskirti tuščiame žarnyne tulžis ir kartoti klizmas kas keturias-penkias dienas, iki pačios padavimo pabaigos, praplaunant juodą, nuodingą tulžį iš storųjų žarnų. Jas daryti reikia ne dažniau nei 3-5 kartus per dieną. Būtinai reikia padaryti plaunamąją klizmą prieš baigiant badavimą. Niekada nebaikite badavimo nepadarę valomosios klizmos! Štai jūs statote paprastą klizmą, kuri pakabinama, kaip šildomoji pūslė; dažnai būna, kad vanduo į vidų neina. Taip yra dėl to, kad ir po savaitės, ir po dviejų savaičių badavimo storojoje žarnoje pilna išmatų liekanų, išmatų akmenų. Todėl, kai vanduo pilamas ir neina į vidų, reikia nutraukti žarnyno pripildymą, atsistoti, nueiti į tualetą ir klizmą daryti iš naujo. Kartais reikia padaryti iš karto 3-4 klizmas, kad pašalinti visą užsilikusią išmatų masę ir išplauti žarnyną nuo nuodingosios juodosios tulžies.

Kai kurie praktikuoja klizmas su priedais. Šito daryti nereikėtų. Kaip mes jau esame kalbėję, badavimo metu į organizmą įvesti pašalines medžiagas, išskyrus distiliuotą vandenį, žalinga. Pakanka paprasto praplovimo šiltu vandeniu.

Vienu metu buvo mada naudoti taip vadinamą „kolonik“, tai yra daryti kapitalinį, masyvų žarnyno praplovimą. Amerikoje klizma šiam tikslui kainuoja 1500 dolerių. „Kolonik“ prasmė sekančiame. Tuo metu, kai įprastoje klizmoje telpa apie 2 – 2,5 litro vandens ir vanduo susikoncentruoja apatinėje storojo žarnyno dalyje, naudojant „kolonik“ vandeniu užpildomas visas storasis žarnynas iki pat apendikso ir pilnai jį praplauna. Jie giriasi, kad gali per seansą užpilti iki 30 litrų vandens! Ar žinote, kad nemažai žmonių negali ištverti paprastos klizmos iš guminės šildymo pūslės, kurioje vandens telpa apie 2,5 litro, ką jau bekalbėti apie 30 litrų! Jokiu būdu nebandykite mėginti šios procedūros – jeigu storosioms žarnoms praplauti užtenka 3 litrų vandens, tai nėra jokio reikalo pilti į jas 30 litrų. Tai tiesiog savęs  kankinimas. Sau šią procedūrą siūlantieji jos nedaro, o tik parduoda kitiems. Tai dar vienas patvirtinimas, kad pinigai nekvepia. Ir šiaip turiu jus perspėti, kad ekstremizmas medicinoje visada pavojingas, pavyzdžiui Amerikoje tą naudoja žmonės neturintys jokio supratimo apie mediciną, tiesiog, kaip būdą uždirbti pinigų. Bet jei jums šios procedūros metu taps negera, šie žmonės nesugebės jums padėti.

Pilnai užtenka vandens iš paprastos valomosios Eismarcho tipo klizmos, t.y. kaip šildomoji guminė pūslė. Jeigu jūs, po vandens įvedimo, gulėdami vonioje, pakelsite savo dubenį, tai įvestas vanduo pereis iš žarnyno galo į viršų iki storosios žarnos blužnies kampo. O jeigu jūs apsiversite ant dešinio šono, tai vanduo praeis per skersinę storąją žarną iki storosios žarnos kepenų kampo. Jeigu jūs atsistosite, tai tada vanduo praeis iki apendikso – tai galutinis punktas, toliau kurio negali praeiti net 300 litrų vandens, ten randasi sfinkteris – vožtuvas, kaip užpakalyje, ir tas sfinkteris aukščiau vandens vis tiek nepraleis, todėl naudos iš „kolonik“ įpurškiant 30 litrų vandens nėra jokios.

Kaip dažnai reikia daryti klizmas badavimo metu? Dažniau, nei kartą į 3-5 dienas nėra prasmės, nespėja susikaupti pakankamas tulžies kiekis. Dabar, kai aš badauju 7-10 dienų, tai darau vieną valomąją klizmą prieš baigdamas badavimą. Ir viskas. Jei žmogus klizmų nemėgsta, tai jis ilgesnio badavimo metu gali daryti klizmą kartą į savaitę. Bet baigiant badavimą tai būtina. Kai pirmą kartą badavau 31 dieną, tai nedariau klizmų visiškai, bet kada pradėjau gerti sultis, iš manęs pakartotinai išėjo keturi juodo deguto su gelsvu atspalviu išmatų srautai. Tai yra storosiose žarnose 31 dieną buvo atidedama ši tulžis, koncentravosi ir kaip sako daktarai sekvestravosi ir štai ji išėjo. Pas mane akys tapo kvadratinėmis, kai aš tai pamačiau. Hipokratas buvo teisus, kai kalbėjo, kad žmogus susideda iš kraujo, gleivių ir dviejų rūšių tulžies – geltonos ir juodos. Atkreipkite dėmesį, dar Hipokratas išskyrė dvi tulžies rūšis. Kai žmogus valgo maistą, pas jį išskiriama geltonoji tulžis, bet kada žmogus badauja, pas jį išsiskiria juodoji tulžis turinti savyje tirpstančius riebaluose nuodus.

Miegas

Miegas vienas iš svarbiausių badavimo indikatorių. Kuo daugiau kraujyje nuodų, tuo blogesnis miegas. Badaujant miegas būna itin sunkus. Bet atminkite, badaujant svoris krenta tik miegant. Aš daug kartų dariau kontrolinius svorio patikrinimus ir rezultatas visada vienas ir tas pats – dienos eigoje būdraujant svoris nekrenta nei vienu gramu, bet užtenka užmigti – svoris krenta iškart. Tai rodo, kad stebėtini pakitimai vyksta organizme tik žmogui miegant. Iš čia išvada, jei pavyksta užmigti – daugiau miegokite. Viena problema – miegas badaujant visada sunkus ir neramus.

Viso badavimo periodo metu savijauta bjauri, bet truputi svyruoja. Būna lengviau, būna sunkiau. Vienas iš svarbiausių rodiklių sakančių, kad reikia tuoj pat baigti badavimą yra miego praradimas. Jei jūs negalite kiaurą naktį sumerkti akių – reiškia būtina baigti badavimą. Badavęs 31 dieną, aš nemiegojau visą naktį, sapnavosi-rodėsi kažkokie karstai, o ryte atsikėlus negalėjau normaliai nusišlapinti. Šlapimas neina. Laša, bet čiurkšlės nėra. Kalbant medikų kalba, tai vadinasi „anurija“ – pavojinga būsena, gresianti inkstų praradimu. Srovės nebuvimas sako apie tai, kad nuodų kiekis organizme badaujant pasiekė tokį lygį, jog inkstai nebesugeba jų išvalyti, užsikimšo toksinais ir pradeda merdėti. Būtina skubiai užbaiginėti badavimą. Antraip inkstai atsisakys dirbti visiškai ir jus teks vežti pas „dirbtinį inkstą“, o jei tokios galimybės nėra?

Jei badaujant pastebite šlapimo kiekio sumažėjimą, nedidėjantį didinant sunaudojamo distiliuoto vandens kiekį, tai laikas baigti badavimą, pereinant į šviežiai išspaustų vaisių sulčių naudojimą.

Badavimas labai rimtas procesas ir jame jokiu būdu negalima perlenkti lazdos. Geriau nebaigti badavimo ir vėliau jį pakartoti, nei perkrauti organizmą per dideliu toksinų kiekiu. Šiuolaikinio,  po 40 metų žmogaus organizmas, perkrautas audiniuose saugomų įvairių toksiškų medžiagų. Prie viso to, jei jis serga ir chroniškai gydosi vaistais, tai paprasčiausiai maišas pilnas toksinų. Žmogui virš 40 metų nėra jokių šansų išvalyti savo organizmą vieno badavimo, kiek jis besitęstų metu. Todėl badauti reikia ne daugiau, nei mėnuo. Savaime suprantama, kad neišsivalysite per vieną badavimą – ne bėda, vėliau pabadausite dar. Autorius vos neužmušė savo inkstų trisdešimt pirmąją badavimo dieną, norėdamas išsivalyti per vieną kartą. Vėliau jis badavo dar, paeiliui, bet neiškarto 128 dienas, pradėdamas ir baigdamas ilgalaikius badavimus. Ir ką? Vis tiek, net esant tiek dienų badavimams pilnas apsivalymas pasiektas nebuvo. Todėl jokiu būdu negalima „užtempti“ badavimo, stengiantis bet kokia kaina išsivalyti per vieną kartą. Tai programa metų metams. Ekstremizmas šioje vietoje netinkamas.

Šlapinimasis – tai dar vienas svarbus badavimo rodiklis. Srovės stiprumas badavimo metu sumažėja, jei ji tampa labai lėta, reikia padidinti suvartojamo vandens kiekį, bet jei spaudimas sumažėja visiškai ir pradeda tik paprastai lašėti, reikia skubiai baigti badavimą ir išeidinėti iš šios būsenos. Tai gali atsitikti ilgai badaujant.

Egzistuoja pilnai tiksli riba – kiek žmogus gali išgyventi vien vandeniu. Airijos kovotojai prieš Anglijos kolonizaciją, praktiškai jauni, sveiki žmonės, 20 amžiaus 70-80 metais paskelbę bado streiką gyveno vandeniu 68-72 dienas. Vėliau sekdavo mirtis. Tokiu būdu tas rodo, jog nedidelį šlakų kiekį turintis jaunas žmogus, gali be pavojaus sveikatai išgyventi vien vandeniu iki 50 dienų. Tačiau, jei žmogus turi daug šlakų, arba yra daugiau, nei 40 metų amžiaus, o jūs su amžiumi negalite žinoti kiek esate prisikrovę šlakų atsargų, tai geriau per toli nenueiti, nes rizikuojama šalinamais nuodais pažeisti inkstus.

Tai ko gi vis dėlto mes siekiame šiomis badavimo procedūromis? Kokios būsenos? – Ši būsena vadinasi pilno apsivalymo būsena. Jos neįmanoma supainioti su niekuo. Kažkelintą badavimo dieną netikėtai dingsta bloga savijauta, sunkumas, atsiranda neapsakomas lengvumas ir puiki savijauta, bei nuotaika. Medicinos kalba tai vadinama euforija. Liežuvis, o reiškia ir visas virškinamasis traktas pilnai apsivalo, o akys pradeda žėrėti, kaip du žiburėliai. O akių žėrėjimas ir liežuvio apsivalymas – tikslūs, organizmo apsivalymo požymiai. Tai todėl, kad jūsų organizme baigėsi visi nuodai. Visi jie pasišalino ir jūs grįžote prie pradinės kūdikystės būsenos. Jūs absoliučiai sveiki, kaip pirmą dieną, kada jus pagimdė mama ir jūs jaučiate tikrąją maisto produktų kokybę. Štai tada jūs ir pajaučiate, kokiu oru mes kvėpuojame ir kokia bjaurastimi mus maitina.

Visi stengtųsi pasiekti tokią apsivalymo būseną, kadangi būtent ji yra absoliučios sveikatos požymis. Tačiau šiuolaikinis, o tuo labiau chroniškai ligotas pagyvenęs žmogus gali niekada šios būsenos nepasiekti, kiek jis bebadautų. Jam, kad tą pasiekti reikalingi ilgi metai. Bet tam, kad nugalėti chronišką ligą nebūtinas pilnas apsivalymas. Nuo kažkurio momento, kai nuodų koncentracija organizme sumažės iki tam tikro lygio, organizmas atsigauna ir jau sugeba nugalėti ligą savarankiškai. Jūs padėjote jam, o toliau jis jau susitvarkys pats. Kartoju: organizmui, kad nugalėti kokią nors chronišką, neišgydomą ligą tipo bronchinės astmos, hipertonijos, stenokardijos, ar diabeto, nėra būtinas pilnas apsivalymas. Pakanka sumažinti toksinų koncentraciją audiniuose, t.y. sumažinti šlakų kiekį iki kažkurio lygio X, o toliau organizmas susitvarkys pats.

Autorius prisimena, kaip ketvirtojo ilgalaikio badavimo metu, po 10 dienos, atsirado neklaidingas vidinis pojūtis, kad jis nugalėjo savo ligą ir dabar, nuo šio momento organizmas tapo stipresnis už ligą ir sugebės susitvarkyti su ja pats. Taip ir atsitiko.

Kaip autorius priėjo iki to, kad badauti? Jis staiga netikėtai pastebėjo pas save labai aukštą arterinį spaudimą. Jis buvo 210-240, 100-120. Autoriui tuo metu buvo tik 39 metai. Būdamas gydytoju ir paieškojęs amerikietiškoje medicinos literatūroje jis surado, kad jauname amžiuje hipertonija turi piktybinius ir greitai progresuojančius požymius. Atsiradus piktybiniams spaudimo skaičiams (požymiams), gyvenimo trukmė jaunų žmonių tarpe sutrumpėja iki 3-5 metų.

Po viso to, autorius pradėjo vartoti visas „pačias geriausias“ amerikietiškas tabletes mažinančias spaudimą. Bet net maksimaliai dozuojant nepavyko sumažinti spaudimo žemiau 180/100. Tuo pačiu galva visą laiką buvo sunki ir visa aplinka atrodė nudažyta juodomis ir kažkokiomis niūriomis spalvomis. Todėl autorius, pats būdamas gydytoju ir savo laiku kažką girdėjęs apie badavimą, pasakė pats sau: „Tabletės – tai mirtis. Reikia badauti“. Dabar, praėjus 12-ai metų, autorius jaučiasi, kaip praktiškai sveikas žmogus.

Žmogaus sveikatą galima sulyginti su fiziniu elektrinio rezonanso kontūru, t.y. paprastu radijo imtuvu. Kai imtuvas nustatytas į rezonansinę banga – jis priima transliuojančią stotį. Taip ir organizmas, kol jis sveikas, jis yra rezonanso būsenoje, pavadinkime tai „rezonansine sveikata“, o kada suserga, tai rezonansas dingsta, kas pasireiškia įvairiomis nerezonasinėmis būsenomis – „ligomis“. Kodėl svarbus šis „rezonanso“ apibrėžimas? Kinijos medicinoje jis atitinka visų energetinių kanalų atvirumą. O todėl, kad šiuo atveju labai paprasta suprasti, kad jokiomis tabletėmis šios rezonansinės sveikatos būsenos atstatyti nepavyks – reikalingas organizmo „derinimas priimti bangą“. Šią „derinimo“ funkciją ir atlieka gydomasis badavimas. Kodėl sergant dingsta apetitas? Organizmas pats sufleruoja, kaip elgtis. Ir tik „moksliškai išprusę“ daktarai verčia pacientus prisivalgyti sergant, „kad prisikaupti jėgų“.

  Niekada nepamiršiu atvejo, kai į ligoninę kurioje dirbau 2-ą valandą nakties atvežė naują ligonį – jauną nusipenėjusį žmogų sergantį diabetu ir aštriu vienos kojos uždegimu. Temperatūra virš 40! Bet mylintis tėtė čia pat, antrą valandą nakties, atitempė trisdešimt penkerių metų sūnui dvi vištas ir dešimt virtų kiaušinių. Pas žydus ortodoksus yra prietaras, kad vištienos buljonas ir vištiena padeda nuo visko. Tai štai sergantis sūnelis čia pat pradėjo kimšti šiuos kiaušinius ir vištieną, ir čia pat temperatūra padidėjo dar. Jį ėmė purtyti drebulys, bei tąsyti vėmimo priepuoliai. Jis čia pat išvėmė visus kiaušinius ir vištieną.

Bet paimkime patį paprasčiausią pavyzdį: eilinė sloga. Ką reiškia sloga? Kad organizme susikaupė didelis substancijos kiekis ir nebūtinai nosyje, o bendrai organizme. Ir organizmas tokiu būdu – išskirdamas gleives per nosį – slogą (žalsvus snarglius), atsikrato nepageidautinos ir nesveikos substancijos. Iš čia sektų, kad organizmui reikia padėti, kad greičiau išsivalytų nepageidautinos medžiagos, tai yra sustiprinti slogą! Atsimenu mano mama kvėpuodavo virš garų ir tame buvo tam tikra prasmė! Todėl kad, kuo stipresnė sloga, tuo greičiau organizmas atsikratys nesveikos substancijos ir tuo greičiau pasveiks. O ką siūlo medicina? Visur parduodami lašai kurie blokuoja nesveikos substancijos išskyrimą nosimi ir ką? Teisingai, ji visa lieka jūsų organizme, nusėsdama kažkur giliai, kad ten ir likti, o po to duoti jums apie tai žinoti, kai prisirinks pakankamas kiekis labiau rimtais sveikatos sutrikimais. Tas pats ir temperatūra peršalus. Pirmiausia ką mums pasakė prieš 35 metus mikrobiologijos dėstytojas institute, tai, kad virusas žūsta nuo temperatūros ir esant virusiniams susirgimams negalima vartoti  karštį mažinančių tablečių, todėl, kad temperatūra, tai išgijimo faktorius esant virusiniams susirgimams. Ir jis buvo tūkstantį kartų teisus! O kas daroma dabar? – visi verčiami mažinti gydančią temperatūrą! Niekada nenaudokite karštį mažinančių tablečių esant virusiniams susirgimams ir ypač sergant gripu, jei temperatūra ne aukštesnė, nei 40-41 laipsnis! Atvirkščiai: avietės, įsisupkite į vilną ir net alkoholis, dozuojant 1 gramas konjako, kilogramui svorio, kuris šiuo atveju naudingas, kaip temperatūrą pakeliantis produktas! Temperatūra, tai apsauginė organizmo reakcija. Šiuolaikinė medicina dabar užsiima tuo, kad „kovoja“ prieš apsaugines organizmo reakcijas, prieš simptomus, pačią ligą suvarydama į organizmo gilumą ir leisdama jai įsišaknyti giliai jame. Būsimų gydytojų, ypač Amerikoje, nemoko nei apgalvotos, nei apskritai jokios gydymo filosofijos – juos moko teikti paslaugas, atitinkančias instrukcijas ir kainoraštį.

Lyg būtų maža tokių absurdų medicinoje, kuri prieštarauja pati sau? Pirma, ką mes studentai sužinojome apie avitaminozes, tai, kad jos buvo atrastos jūreivių pavyzdžiu, kuriuos susirgusius gydydavo citrinomis. Taip buvo atrastas pirmasis vitaminas – „askorbo rūgštis“.

O kuris vitaminas buvo atrastas sekantis?  Vitaminas B1. O kaip? Kiniečių pavyzdžiu, kurie valgydavo „rudus nevalytus“ ryžius ir nesirgdavo, bet 19 a. pabaigoje, atsiradus „šiuolaikinėms technologijoms“  ryžius pradėjo „poliruoti“, o lukštus – naudoti, kaip pašarą. Ryžiai tapo balti, gražūs, bet tušti. Tai va, gyvuliai tada buvo sveiki, o pas kiniečius iškart atsirado liga Beri-Beri, kurios jie anksčiau nežinojo. Tai totali polineuropatija, nervų pažeidimas. Ir mokslininkai nustatė, kad tai tiesioginis ryšys su faktoriumi, kurio dabar trūksta kiniečių maiste ir kurį vėliau pavadino vitaminu B1. Ir tokių pavyzdžių daugybė, kad ir tuberkuliozė, bei reumatizmas. Juos sieja su konservuotų produktų įdiegimu miestuose 19-o šimtmečio pabaigoje, baltos duonos iš apdirbtų (valytų) miltų ir cukraus. Bet tai, kuo maitinosi žmonės 20 a. pradžioje – tik žiedeliai, lyginant su tuo, kuo jie maitinasi dabar. Štai dabar 21 a. pradžia, o kokie ryžiai parduodami parduotuvėse ir visur kur, kur vyksta prekyba Amerikoje? -  Būtent balti, „šlifuoti“ ryžiai, kurie dar 100 metų atgal buvo sąžiningų mokslininkų įvardinti, kaip kenksmingi sveikatai. Štai ir pasakykite man dar ką nors apie „progresą“!

Todėl jūs turite suprasti, kad net jei jūs, niekuo ypatingu nepiktnaudžiaujate, jūs vis tiek mokate savo sveikata už civilizacijos nuodėmes. Dažnai galima išgirsti sakant: „Toks buvo sveikas, niekuo nesirgo ir staiga vėžys“. Kiekvienas žmogus, esantis netoli 40 metų jau turi „prifarširuotą“ toksinais ligotą kūną, net jei niekuo rimtu iki šiol net nebuvo sirgęs. Be viso to, tyrimai parodo, kad kiekviename organizme po 40 metų cirkuliuoja laisvos vėžinės ląstelės. Visas klausimas tik tame, kiek stiprus imunitetas, o vėžinės ląstelės yra pas visus. Jei imunitetas dar yra, reiškia žmogus gyvena. O kas pažeidžia imunitetą? – Toksinai, kurių aplinkoje atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Šiandieninės civilizacijos ligos – tai širdies kraujagyslių sistemos pažeidimai, vėžys, cukrinis diabetas, astma, hipertonija, įvardijamos tik dažniausiai paplitusios. O dar paminėjus išsėtinę sklerozę, Parkinsono ligą, daugybę sklerozių ir daug kitų susirgimų, kurie dabar pačiame pakilime. Žmoniją šluoja lavina naujų rimtų susirgimų. Kai aš 30 metų atgal, 70-aisiais, mokiausi universitete, Tarptautinė susirgimų vadovybė įvardijo apie 10 tūkstančių ligų, dabar jų jau daugiau, nei 25 tūkstančiai. Kaip tai pavadinti? – Šiuolaikinės medicinos sėkme?

Kaip gydymo kursą, badavimo procedūrą reikia tęsti 21-28 dienas. Kodėl? Badavimo praktikai susitarė laikyti badavimą iki 10 dienų – trumpalaikiu badavimu, o daugiau 10 dienų – ilgalaikiu. Tačiau žiūrint iš organizme vykstančių procesų pusės, šis dalijimas nieko neduoda.

Kiek dienų vyksta bet kokių organizmo traumų gijimas? Pavyzdžiui jūs susilaužėte koją. Kiek jums reikės gulėti su gipsu? Atsakymas – ne mažiau, nei tris savaites. Pas jus pavyzdžiui atsirado didelis pūlinys, kada įvyks pilnas išgijimas? -  Ne mažiau, nei už trijų savaičių. Žmogaus organizmas vykdo gydančiuosius procesus per laiką, siekiantį ne mažiau, nei trys savaitės. Kiek jums gulėti infarkto atveju? – Ne mažiau nei tris savaites, bet geriau keturias. Trys savaitės, arba 21 diena – tai magiškas ribos skaičius badaujant. Badaujant daugiau, nei tris savaites, žmogaus organizme spėja įvykti ne tik apsivalymo, bet ir užgijimo, regeneracijos procesai, kurių vyksmui jam reikia ne mažiau, nei trijų savaičių, arba 21 dienos. Kodėl taip? -  Todėl, kad specialioms ląstelėms-fagocitams reikalingas šis laikotarpis, kad įvykdyti šį darbą. Tokiu būdu teisingiausia būtų skirstyti badavimą iki 21 dienos ir po. Badavimas daugiau, nei 21 dieną yra gydomasis. O iki 21 dienos? Žinoma net vienos dienos badavimas plačiąja šio žodžio prasme yra gydomasis. Skirtumas tik tame, kad po trijų savaičių organizmas sunaikina kažką, kas tikrai buvo jūsų ligos priežastis ir apie ką mokslas neturi žalio supratimo. Štai kame skirtumas ir šis skirtumas principinis.

Polis Bregas praktikavo reguliarius 10 dienų badavimus. Bet Polis Bregas buvo absoliučiai išvalytas ir sveikas žmogus. Eilinis gi žmogus pajuda link badavimo, tik tada, kai liga jau prispaudžia prie sienos, tai yra, kai jis jau yra siaubingos būsenos. Aš nerekomenduoju, kad net jauni žmonės badautų pirmą kartą ilgiau, nei 21-28 dienas. Mažiau šio laikotarpio, jūs negausite maksimalaus efekto, bet daugiau – jūs rizikuojate.

Yra dar vienas argumentas ilgojo badavimo naudai. Sunkiausia tai pradėti ir „įeiti“ į badavimą, bet jei jau „įėjote“, tai paprasčiau yra pabadauti 21 dieną, nei vykdyti 3 badavimus po 7 dienas. Prie viso to, praktika parodo, kad 3 kartų po 7 dienas badavimai, pagal gydomąjį efektyvumą toli gražu nėra tas pat, kaip vienas 21 dienos badavimas, bet kokybiškai pralaimi jam. Tai parodo, kad badaujant 21 dieną ir daugiau, organizmas atlieka kažkokią gerokai svarbesnę ir reikšmingesnę veiklą, nei badaujant kitą laiką, mažesnį nei 21 diena.

Tačiau, jei jums daugiau, nei 45-eri ir jūs sunkiai sergate, aš nerekomenduočiau badavimo ilgesnio, nei 10-14 dienų. Todėl, kad tai labai didelė toksinė apkrova šalinimo organams. Aš ir nemanau, kad po 50 metų žmogus sugebėtų atlaikyti net ir trijų savaičių badavimą. Tam pas jį jau nebėra gyvybinės jėgos.

Kai kada žmonės užduoda tokius klausimus, kaip: noriu badauti 33 dienas, arba sakykim 40 dienų, kaip Jėzus Kristus, ir noriu badavimą priderinti prie mėnulio fazių. – Nekelkite sau jokių išankstinių, neprotingų tikslų -  gali būti, kad jūs ir dienos neištempsite badaudami. Kas liečia mėnulio fazes – prisitaikykite, jei sugebėsite. Bet žmonės užduoda ir tokius kvailus klausimus, kaip badavimas ir kraujo grupė, badavimas ir plaukų spalva ir kitus panašaus tipo klausimus. Štai to, kas parašyta šioje knygoje – jums pilnai pakanka tam, kad susigrąžinti savo sveikatą, o vėliau pažiūrėsime, kokie jums po to kils klausimai.

Būna, girdi:  štai jaunas vyras, 48 metų, ketvirtos stadijos skrandžio vėžys. Badavo 28 dienas ir vis tiek mirė.

Ketvirtos stadijos skrandžio vėžys – tai užleista, priešmirtinė vėžio stadija, kai oficiali medicina net neprieis prie tokio paciento, laikydama tokius pasmerktais, o Amerikoje gydytojai daro pinigus iš terminuotų ligonių, paprasta ir nepavojinga. Pas šitą nelaimingąjį tiesiog jau nebebuvo laiko, kad jo organizmas spėtų apsivalyti nuo vėžinių ląstelių. Jis jau buvo ceitnote. Aš jau esu minėjęs, kad apleistų ligų atvejais, suminis badavimas po 10-30 dienų gali siekti 200 ir net daugiau dienų.  Šio projekto įgyvendinimui reikia ne mažiau trijų-penkerių metų, įskaitant „įėjimo ir išėjimo“ iš badavimo, bei poilsio periodus. Ketvirtos stadijos vėžys neduoda pacientui tokio laiko kiekio. Išvada: jei jums virš trisdešimt, o tuo labiau virš keturiasdešimt metų, net tuo atveju, jei jūs niekuo nesergate, jums būtina po truputį užsiimti badavimu, nes kaip sakoma „Jūs nežinote kur nukrisite“. Po keturiasdešimties metų kiekvieno žmogaus organizme pilna vėžinių ląstelių ir tik nuo turimo imuniteto priklausys jūsų ateitis. Jei organizmas švarus – imuninė sistema stipri ir atvirkščiai.

Kiek daug bebūtų nuodų jūsų organizme, organizmas neišleidžia jų į kraują, visų iškart. Jei taip atsitiktų, tai mirtis ateitų tuojau pat. Organizmas stengiasi palaikyti pastovią toksinų koncentraciją kraujyje, stengdamasis išskirti į kraują naują porciją tik tada, kai prieš tai buvusi jau būna pašalinta iš organizmo. Sekant šia mintimi, bendra badavimo laikotarpių suma gali tęstis ilgus mėnesius ir net metus. Jei jūs badavimą pratęsiate ilgiau, nei 3-4 savaites, tai esant dideliam išskirtų į kraują nuodų kiekiui, inkstai gali nesusitvarkyti su tokia apkrova ir jų kiekis kraujyje gali stipriai padidėti. Toliu atveju būtina skubiai „išeidinėti“ iš badavimo. Ypač jei sumažėjo šlapimo išsiskyrimas, net padidinus išgeriamo vandens kiekį.

„Išėjimas“ iš badavimo

Ir taip, jūs išbadavote savo 21-30 dienų ir jums reikia „išeiti“ iš badavimo būsenos, nesvarbu, ar jus pasiekėte pilną išsivalymą, ar ne. Atminkite, kad badavimo prasmė yra tai, kokiu būdu jūs „išeisite“ iš badavimo, tai visiškai apibrėžia ir visą jūsų badavimo rezultatą. Tokiu būdu galima pasakyti, ką aš ir pabrėžiu: „IŠEITI“ IŠ BADAVIMO SVARBIAU UŽ PATĮ BADAVIMĄ. Jeigu jūs negalite sau užtikrinti sąlygų „išeiti“ iš vandens badavimo – nebadaukite visai! Vandens badavimas per daug svarbus gydymo metodas, kad jį būtų galima palikti atsitiktinumui.  Jeigu nėra šviežių vaisių tam, kad „išeiti“ iš badavimo, tai kol kas 2-3 dienas išsikraukite ir viskas – laukite kol bus vaisių. Įsidėmėkite, kad aš iš viso nekalbu, apie tokią sąvoką, kaip „valgymo pradžia“, todėl, kad badavimas baigiasi  išėjimo iš badavimo procesu, į kurį kategoriškai neįeina maistas, tikrąją to žodžio prasme.

Jau po septynių dienų badavimo jūsų kraujyje cirkuliuoja didelis kiekis nuodų. Didelis kiekis toksinų yra audiniuose jau išskirti, pasiruošę patekti į kraują. Tai tie toksinai, kuriuos organizmas suspėjo mobilizuoti, tačiau dar jų nepašalino. Jų kiekis gali būti gerokai didesnis, nei jau pašalintų toksinų kiekis.

Dabar užduotis išsivalyti nuo tų nuodų, neleisti tiems toksinams grįžti ir vėl nusėsti į savo vietą audiniuose, tai svarbiausia užduotis šiame periode. Jeigu jūs pradėsite neteisingai valgyti, tai visi kraujyje cirkuliuojantys toksinai sugrįš atgal ir nusės audiniuose, o jūs neteksite geriausio badavimo efekto, kurį galėjote pasiekti, jei teisingai „išeitumėte“ iš badavimo. Tai yra, jūs gerokai pabloginsite organizmo valymo procesą, labai stipriai sumažinsite jo efektyvumą.

Tie toksinai, kurie išėjo ir sudegė metabolizmo krosnyje badavimo metu – tie išėjo ir sudegė, ir apie juos kalbos nėra – tai bet kokiu atveju teigiamas badavimo efektas. Visas klausimas tuose toksinuose, kurie laisvai cirkuliuoja kraujyje ir yra audiniuose laisvoje būsenoje, o jų labai daug, gali būti, kad daug daugiau, nei jau pašalinta.

Išėjimo iš badavimo etapo užduotis – išvalyti laisvai cirkuliuojančius ir atsilaisvinusius toksinus iš organizmo. Ir tai savaime sudaro atskirą problemą, kurią mes dabar ir spręsime.

Kaip „išeiti iš badavimo?

 Kietas maistas, po 21-28 badavimo dienų, tiesiog iššauks žarnų susisukimą ir operacijos būtinybę, kas įvertinant bendrą būseną būtų tolygu mirčiai. Jūsų žarnynas po maždaug 14 badavimo dienų, pereina į poilsio režimą ir nustoja daręs peristaltikos bangas, kurių pagalba maistas juda žarnyne iš viršaus žemyn. Žarnynas nejudrus, jo judėjimo funkcijos atsistatys tik vėliau. Esant ilgalaikiam badavimui – maždaug po pirmos savaitės, pradėjus „išėjimą“ iš badavimo būsenos.

Jūs juk nenorite komplikacijų tada, kai svarbiausias darbas jau atliktas? – Tada skaitykite ir įsiminkite: Kuo galima „išeiti“ iš badavimo – TAI JŪSŲ PAČIŲ IŠSPAUSTOMIS VAISIŲ SULTIMIS. Dienų skaičių, praleistą vartojant tik vaisių sultis apsprendžia jūsų badavimo trukmė! T.y. jei jūs badavote 7-10 dienų, tai praktiškai vaisius galite tiesiog valgyti, bet vėlgi, jokiu būdu ne įprastą maistą ir ne daržoves. Dvi savaites badavote? – reiškia 7-10 dienų vartojate šviežiai išspaustas sultis. Keturias savaites? – Reiškia dvi savaites vartojate tik šviežiai išspaustas sultis. Ir dar SVARBU! ŠVIEŽIAI IŠSPAUSTAS SULTIS REIKIA GERTI TIK ATSKIESTAS DISTILIUOTU VANDENIU, MAŽIAUSIAI PER PUSĘ. Aš vartoju mišinį: pusė greipfruto, pusė citrinos, pusė apelsino, ir pripilu distiliuoto vandens iki 300 ml.

Savo, vienoje iš geriausių knygų apie badavimą apskritai, „Terapeutinis badavimas“ (1949), amerikiečių autorius Arnoldas De Vrizas (Arnold De Vries. “Therapeutic Fasting” 1949.), pateikia sekančius, besiskiriančius nuo mano,  griežtai vaisių-sulčių dietos laikotarpius.

Badavimo laikas  „Išėjimas iš badavimo vartojant sultis

1-3 dienos  1 diena

4-8 dienos  2 dienos

9-15 dienų 3 dienos

16-24 dienos 4 dienos

23-35 dienos 5 dienos

daugiau 35 dienų 6 dienos

De Vrizas spaudžiasi prie minimumo, tuo pačiu kai mano paties didelė patirtis sako, kad taupyti sulčių etape apsivalant -  tai ryškiai sumažinti savo pačių darbo rezultatus, o valytis geriau sąžiningai. Tuo labiau, kad šis apvalymas šviežiai išspaustomis sultimis absoliučiai nepavojingas. Mano asmeninė patirtis sako, kad De Vrizo skaičius išeinant su sultimis, reikėtų padidinti mažiausiai dukart.

Pavyzdžiui šiandien aš 7 dieną vartoju šviežiai išspaustas sultis išeinant iš 7-ių dienų badavimo (tik), o pas mane dar bjaurios seilės. Apie ką tai sako? – Apie tai, kad aš „išeinu“ iš badavimo teisingai ir, kad toksinai net septintą dieną dar išskiriami burnos ertmėje, ir man reiškia dar reikia laikytis šviežiai išspaustų sulčių režimo  toliau, kol nedings bjaurus kvapas iš burnos.

ESANT TEISINGAM IŠ BADAVIMO „IŠĖJIMUI“ SU ŠVIEŽIAI IŠSPAUSTOMIS SULTIMIS, PAS JUS BURNOJE TURI LIKTI BJAURUS SKONIS! O kaip gi kitaip? Juk apsivalymas ir toksinų šalinimas vyksta pilnu tempu! Tik iš lėto, ne anksčiau, kaip po savaitės naudojant vaisius, mažėjant toksinų kraujyje koncentracijai, grįžta puiki savijauta ir pradeda atsigauti apetitas.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>> 

Kokie dar teisingo „išėjimo“ iš badavimo požymiai? Tik „išeinant“ su šviežiai išspaustomis sultimis, pas jus nebus to „laukinio“ apetito, kuris kitais atvejais vadinasi apsivalgymas, kai maža ir maža, t.y. laukinis apetitas, kuris jau pats savaime yra didelė problema.

Aš perspėju – pasistenkite nenutrūkti į „laukinį“ apetitą – nevartokite nieko išskyrus šviežiai išspaustas ir praskiestas sultis. Ir jūs pamatysite, kad nuo stiklinės praskiestų sulčių jūs pasijausite taip, lyg būtumėte prariję visą aviną.

Jei netgi aš pradėčiau vartoti kažką išskyrus…, kažką, pavyzdžiui su krakmolu, kad ir tuos šviežius bananus, nekalbant jau apie virtą maistą, tai apsivalymo procesas staigiai nutrūktų, nusodindamas visus cirkuliuojančius toksinus atgal į audinių saugyklą – ten, kur jie ir buvo iki tol. Kaip rodo praktinė patirtis, krakmolas, t.y. produktai turintys didelį krakmolo kiekį, efektyviai blokuoja apsivalymo procesą. Ne šviežio, o sakysim virto krakmolo molekulė apskritai nutraukia visą apsivalymą. Bet netgi būdama šviežia, pavyzdžiui bananas, ar žalia bulvė, staigiai sulėtina toksinų šalinimą iš organizmo ir nusodina juos atgal audiniuose, paleisdami kaupimo procesus.

Ir kas gaunasi galutiniame rezultate? – Neefektyvus gydomojo badavimo kursas, po kurios toks „badaujantis“ vaikščios ir visur pasakos, kad jis „badavo ir jam nepadėjo“.

Štai ir dabar, pavyzdžiui aš, atlikau 7 dienų badavimą su distiliuotu vandeniu ir pasiekiau blogą savijautą, tai yra mobilizavau toksinus iš audinių saugyklų į kraują. Kaip ir priklauso, po to perėjau prie citrusinių sulčių ir vieno ananaso per dieną. Ir tik šeštą sulčių ir ananaso dieną (per 7-10 dienų žarnyno peristaltika nespėja pilnai atsijungti), aš vėl atgavau gerą savijautą ir žvalumo antplūdį. Apie ką tai sako? Apie tai, kad tik šeštą sulčių vartojimo ir apsivalymo dieną, toksinų koncentracija kraujyje, nukrito žemiau tos ribos, kuri iššaukia blogą savijautą.

Bet ar visi toksinai pasišalino? Žinoma, kad ne. Reikia tęsti sulčių periodą dar kelias dienas po to, kai pajuntama gera, ar įprasta savijauta. Ir šis rodiklis – geros, ar įprastos savijautos sugrįžimas, turi jums tarnauti, kaip orientyras , kad galėtumėte nustatyti jūsų sulčiu režimo laiką. Per 7-14 dienų laikotarpį vartodami sultis jūs patys palaipsniui pajusite grįžtant energiją ir žvalumą.

Kokias prieinamas sultis ir vaisius galima vartoti išeinat iš badavimo? Pirmu numeriu ir čempionais, pagal valomąsias galimybes – tai citrinos ir ananasai. Ananasą galima paprasčiausiai valgyti. Paskui eina apskritai citrusiniai. Labai gerai švieži granatai, kuriuos reikia valgyti šviežius, tiksliau, imti į burną, išspausti sultis iš karto burnoje, o kauliukus išspjauti.

Visi vaisiai ir daržovės turi savas ypatybes. Išgauti citrusinių vaisių sulčių reikia tik naudojant spaudžiamąją sulčiaspaudę, perpjaunat į dvi dalis ir spaudžiant jas preso tipo sulčiaspaude, su mechanine svirtimi – paspaudi ir sutrini citrusinio vaisiaus puselę, o sultys nuteka į stiklinę. Citrusinių vaisių žievelės ir plėvės nėra naudingos badaujančiam ir per sunkios išalkusiojo žarnynui, todėl nerekomenduoju naudoti citrusiniams vaisiams spausti sulčiaspaudžių, naudojančių sukimą ir esančių centrifūgos tipo.

Aš jums pasakysiu daugiau: citrusinių vaisių žievelės ir plėvės tiek nepasiduoda apdirbimui žarnyne, tad pas senus, gulinčius, sunkiai sergančius, tos žievelės vangiame žarnyne susisuka į kamuoliukus. Toks kamuoliukas žarnyne medicinos kalba vadinamas „bezoaru“ ir toks apelsininis bezoaras tampa žarnyno nepraeinamumo priežastimi, ir visais atvejais, sunkiu vidurių užkietėjimu pas pagyvenusius žmones.

Rusijoje naudinga pasirinkti „išėjimą“ iš badavimo rugpjūtį-rugsėjį-spalį, kada puikiai galima naudoti obuolių derlių.

Puikiai tinka iš badavimo „išeiti“ vartojant vynuogių sultis, arba vynuoges. Tai Rusijoje, na o Amerikoje, viršnorminis pesticidų kiekis obuoliuose, vynuogėse ir persikuose pašalina visą prasmę juos naudoti „išeinant“ iš badavimo.

Rusijoje vasarą puikiai galima vartoti uogas, jos taip pat turi valomųjų savybių, bet Amerikoje apie uogas kalbėti tiesiog juokinga, todėl čia ir nekalbėsime. Amerikoje visi vaisiai ir daržovės – tai forma be turinio, arba su pesticidų turiniu.

„Išeinant“ iš badavimo efektyvu valgyti ananasus, kurie turtingi proteolitiniais (skaidančiais baltymus) fermentais. Ananasas į dieną – tai optimalu „išeinant iš badavimo.

Ir aš jums aiškiai sakau: valymo periodu jokių kitų sulčių, išskyrus vaisių! Ir pirmiausiai šis draudimas taikomas morkų, burokėlių sultims, salierų ir kitoms sultims iš šakniavaisių, ir žolelių.

Šakniavaisiai, iš botanikos pusės – tai krakmolo saugyklos. Krakmolas panašus į žmogaus gliukogeną – tai gliukozės šaltinis, galinga medžiaga, sukelianti sintezės procesą, o mums tai reiškia – toksinų nusėdimą atgal į audinių saugyklas. Palaukite,  šakniavaisių sultis mes dar naudosime kitame „išėjimo“ iš badavimo etape.

Žolelių sultys, žolės, turi chlorofilą – tai sintezės čempionas apskritai tarp visų medžiagų, žolelių sultys organizme staigiai startuoja sintezės procesus tada, kai valymosi etape mums to visai nereikia, todėl žolelių, žalias sultis, mes irgi paliksime kitam, „išėjimo“ iš badavimo etapui.

Šviežios žolelių ir šakniavaisių sultys labai naudingos ir efektyvios, tačiau kitame išėjimo iš badavimo etape, ir visai kitam darbui, o ne tam, kurį mes vykdome valydami kraują nuo toksinų!

Aš nepavargsiu kartoti, kad tik vaisių sultys turi valomųjų savybių. Šakniavaisių sultys, tokių kaip burokai, sumaišytos sakysim su salierų sultimis, savaime yra puikios sultys, tačiau jau neturi tokių valomųjų savybių, jose visose daug krakmolo, kuris stabdo valymąsi. Gi žolelių sultys, sultys iš krapų, petražolių, arba iš kviečių želmenų, pasireiškia sintetiniu, jungiamuoju aktyvumu, kuris visiškai nereikalingas valymosi metu.

Žolelių sultys tik suvarys cirkuliuojančius toksinus atgal į audinius, priverčiant iš naujo įjungti juos į sintezės procesą organizme.

Todėl jūs turite vartoti tik sultis, turinčias valomųjų savybių, kad pašalinti visus tuos, dar  cirkuliuojančius organizme nuodus. Visgi, jei jūs pradėsite vartoti žaliąsias sultis, turinčias sintetinį aktyvumą, t.y. tas, kurios suvaro medžiagas į audinius – jūs grąžinsite nuodus atgal į organizmo audinius. Organizmas blogai reaguos į šį vyksmą ir jums bus sunku ištverti grynai žalių sulčių vartojimą.

Amerikoje labai populiarus „Vitgrass“, t.y. išspaustos sultys iš paprasčiausių kviečių žalių želmenų. Jų galima nusipirkti beveik visose parduotuvėse, prekiaujančiose sveiku maistu. Amerikoje egzistuoja didelis skaičius sanatorijų, kuriose visas gydymas bazuojasi pagal dietas ir „vitgrass“ vartojimą. Tai tikrai galingos pagal jėgą sultys – galima pasakyti grynas chlorofilo koncentratas. Jis duodamas stikliukais po 30 ml. – du doleriai. Galima, kaip degtinę praryti vien tik  „vitgrasso“ stikliuką, bet geriau praskiesti vandeniu. Aš gi norėčiau, kad Rusijoje vietoje degtinės pradėtų stiklinėmis gerti „vitgrass“ – „stikliuką“ atskiestų sulčių iš kviečių želmenų, arba rugių . Tada žmonės Rusijoje taptų galiūnais.

Dėl jų tokio stipraus, stimuliuojančio aktyvumo, žaliąsias sultis geriau pradėti gerti kitame išėjimo iš badavimo etape.  Kartą aš kažkaip išgėriau stikliuką „vitgrasso“ ketvirtą, ar šeštą išėjimo iš badavimo dieną ir iš karto išvėmiau tą „vitgrassą“, t.y. organizmas pats pasakė, kad  chlorofilo jam, ankstyvame išėjimo iš badavimo etape, nereikia – per anksti.

Į mineralinį vandenį badavimo metu  organizmas reaguoja individualiai, tačiau, išėjimo iš badavimo metu, mineralinis vanduo vienareikšmiškai puiki priemonė ir, jeigu yra galimybė, jo reikia gerti maksimaliai, tačiau tik labai praskiestu distiliuotu, arba blogiausiu atveju, vandeniu iš plastikinių butelių. Gerti galima bet kokį: „Boržomi“, „Narzan“, „Džermuk“,  „Esentuki 4“, „Esentuki 2“, „Nabeglavi“, „Pelegrini“ ir t.t. Vienintelis „Esentuki 17“ nelabai organizmo pernešamas dėl didelės mineralizacijos, todėl reikia stipriai praskiesti. Mineralinis vanduo prisotintas kalciu, kaip „Džermuk“, arba iš užsienio „Gerlštainer“, taip pat blogiau įsisavinamas, nei, kad paprastas natrio-kalio mineralinis vanduo, toks kaip „Boržomi“ arba „Narzan“. Asmeniškai man, geriausiai iš visų tinka „Narzan“ ir „Esentuki 2“. Mineralinį vandenį reikia praskiesti distiliuotu vandeniu, arba tuo, kurį naudojate – šulinio, arba šaltinio vandeniu.

Kas liečia pasterizuotą pieną, kefyrą, košes, bulves, paprastą virtą maistą – pamirškite visai ir nepaverskite svarbaus darbo į  pavojingą parodiją.

Aš prisimenu, kaip mano kolega gydytojas šešioliktą badavimo dieną neatlaikė ir prisivalgė virtų makaronų. Po šito, jis parą praleido tarnybiniame tualete. Jam pasisekė, jei tik jis būtų badavęs kiek ilgiau, tai „išėjimas“ iš badavimo jam būtų pasibaigęs liūdnai. Amerikiečių literatūroje yra daug kartų minima apie žarnų persivertima (susisukimą) po trijų savaičių badavimo, paprasčiausiai nuo vienos suvalgytos virtos bulvės, arba baltos duonos gabalėlio, jau nekalbant apie kotletą.

Baigiant šį klausimą, aš turiu jūsų paklausti – ar aš, kur nors tekste kalbėjau, kad galima vartoti konservuotas, pasterizuotas vaisių sultis? – Ne! Todėl kad vaisių sultys pakeliuose ir buteliuose, geriausiu atveju atitinka saldų mineralinio vandens tirpalą, be to, ketvirtadalį jų sudėties užima silpnas dezinfekavimo medžiagos tirpalas, kaip lizolas, kuriuo dezinfekuojami viešieji tualetai. O išgėrę litrą sulčių iš pakelio, jūs tokiu būdu išgersite visą stiklinę atskiesto konservantų nuodo viename sulčių litre. Ar suprantate kokį efektą sukels sultys iš pakelio jūsų išvalymo procesui? – Visas jūsų išsivalymas taps beprasmiu.

Ir dar kartą jums priminsiu – nebijokite. Visą tą laiką, kai jūs vartosite vaisių sultis, jūs nejausite nė menkiausio bado pojūčio ir būsite sotūs, išgėrę puodelį atskiestų vaisių sulčių. Šis įdomus reiškinys sąlygojamas tuo, kad bado jausmas iššaukiamas tame tarpe ir peristaltika, t.y. žarnyno bangavimu. Kadangi, naudojant sulčių dietą nėra kieto maisto apimties, todėl žarnyno peristaltika ir nepasileidžia, o bado pojūtis tuo metu, kai jūs vartojate vien vaisių sultis ir valotės nuo toksinų, neatsiranda. Valytis vartojant tik vaisių sultis daug geriau, nei valgyti pilnus vaisius. Neskausmingas ir maksimaliai efektyvus „išeiti iš badavimo“ būdas, lydimas visišku toksinų pašalinimu – argi tai ne tai, ko jums reikia, ko jūs taip ilgai ir kankinančiai siekėte? Bet keikite patys save, jeigu jūs pavartosite ką nors dar, išskyrus vaisių sultis!

Prof.  A.P. Stolešnikovas 2007 m. kovas.
(bus daugiau...)