Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Sveikatos patarimai / Liaudies medicina » Peržiūrų: (1.6K) Komentarų: (0) (07.03.2017 - 22:25) Spausdinti

Tabletės – tai mirtis. Reikia badauti (3 dalis)

Daržovių ir žolelių sulčių badavimo etapas

Toliau seka kitas, trečias etapas – badavimas naudojant daržovių ir žolelių sultis. Po to, kai jūs skrupulingai ir nesukčiaujant   įvykdysite visas būtinas dienas, vartodami tik vaisių sultis, arba vaisius, jūs galite papildyti tai daržovių sultimis, kaip morkų, burokų, salierų, krapų, kiaulpienės, arba bulvių, arba be baimės jau valgyti tas daržoves ir žoles, kadangi tuo periodu, kuriuo naudojate vaisių sultis, žarnyno judėjimas jau atsistato.

Vienintelis dalykas, dantenos gali blogai priimti kietą maistą , todėl tokiu atveju naudojamos sultys.

Ir aš vėl noriu pakartoti,  kad svarbiausias badavimo etapas – tai ne pats badavimas, naudojant Kaip sugrįžti į gyvenimą. Stolešnikovas distiliuotą, ar šulinio vandenį, kuris turi paruošiamosios reikšmės toksinų mobilizacijai iš audinių saugyklų, o būtent vaisių etapas „išeinant iš badavimo“. Jei turite noro, arba tai būtina jūsų sveikatos būklei, jūs galite toliau tęsti vaisių dietos etapą tiek, kiek jums reikia, arba kol turite vaisių. Vartodamas tik vaisų sultis žmogus gali būti ilgai, apie metus-du, tai seniai įrodyta daugkartine „vaisininkų“ praktika, žmonių, gyvenančių vartojant tik šviežius vaisius. Amerikoje jie niekada nebuvo išnykę. Savo knygose-ataskaitose jie demonstruoja pavydėtiną sveikatos būklę.

Džėjus Kordičas knygoje, pavadintoje „Sulčių žmogaus sulčių galia“, (Jay Kordich “The Juiceman’s power of juicing”), išleistoje 1993 metais, skelbia, kad keturiasdešimtaisiais metais, t.y. prieš 50 metų, jam, dar jaunam atletui, buvo diagnozuotas šlapimo pūslės vėžys. Gyvendamas Manheteno centre ir turėdamas galimybę nedirbti, jis kiekvieną dieną nuo 6 ryto iki 6 vakaro ruošė sau šviežias vaisių ir daržovių sultis. Jis, tikrąja to žodžio prasme, dirbo sau. Jis vartojo šviežiai spaustas sultis dvejus su puse metų, kol nebejautė ligos savo organizme. Tuo pačiu jis visiškai atsisakė oficialaus gydymo. Prabėgus 50 metų jis dar važinėjo po Ameriką, skatindamas maitinimąsi sultimis. Smulkiau apie maitinimąsi sultimis kiek vėliau.

Dabar jūs pradėjote vartoti daržovių ir žolelių sultis. Žinoma, geriausiai iš visų tinka morkų sultys. Nors, pradėti trečią gydomojo badavimo etapą, arba antrą „išėjimo iš badavimo“ fazę, aš rekomenduoju nuo juodojo ridiko su medumi. Net ne sultis, o tiesiog trintą juodąjį ridiką su skystu medumi. Šiuo atveju ridikas duoda tiesiog stebuklingą efektą. Aš paaiškinsiu: visą badavimo su vandeniu etapą, jūsų organizme baisi acidozė, t.y. rūgštingumas, kuris ištirpdo visas toksinų druskas, esančias jūsų organizmo audiniuose. Vartojant vaisių sultis, ypač citrusinių, kurie taip pat turi aštrų rūgštingumą, pavyzdžiui: citrinų sultys – šis rūgštingumas būtinai išsaugomas. Juodasis ridikas gi pats šarmingiausias, t.y. natūralus produktas, iš visų galimų, neutralizuojantis rūgštingumą. Kito tokio nėra. Būtent todėl ridikas liaudyje plačiai naudojamas gydant peršalimo ligas, tai yra, slogą, bronchitą ir anginą, nes ridikas labai suskystina snarglius ir gleives, bei prisideda prie jų lengvesnio pašalinimo. Kai jūs, sąžiningai badavę du badavimo etapus, pabandysite trintą ridiką su medumi (dėl skonio), tai jūs suprasite apie ką aš kalbu.

Vienintelis pastebėjimas vartojimui – ridikas turi stiprią šarminę reakciją, o citrusinių vaisių sultys, ypač citrinos – aštrią rūgštingumo reakciją, tai jų negalima vartoti kartu – jie nesuderinami skrandyje. Todėl vartojant juos vienu metu, gali kilti laikinas skrandžio pūtimas ir diskomfortas.

Trečias išėjimo iš badavimo etapas – vartojant visas prieinamas vaisių, daržovių, žolelių sultis. O taip pat vartoti šviežius vaisius, žoles ir daržoves tiek ilgai, kiek reikia, pagal savijautą, ir net galite taip maitintis visą savo gyvenimą. Oficialios medicinos pareiškimas, kuris būtinas, kad kažkokiu būdu parduoti savo preparatus, apie tai, jog egzistuoja vitaminai, kurių yra tik gyvuliniame maiste, lengvai paneigiamas grėsmingų iš išvaizdos gyvūnų rūšių kiekiu gamtoje, tokių kaip buliai, ar raganosiai, kurie išskyrus žolę daugiau nieko nevartoja, o taip pat didele „vaisininkų“ visame pasaulyje praktika. Ši oficiali medicinos verslininkų demagogija, atmetama kasdienine milijonų, natūralios medicinos pasekėjų patirtimi, ypač Amerikoje, milijonų, kurie nevalgo nieko kito, išskyrus šviežius vaisius, daržoves ir žoles.

Pirtis – valomojo proceso apoteozė

Ir taip, sultingame vaisių ir daržovių etapuose jūs pašalinote iš kraujo toksinus, distiliuoto badavimo metu išvestus iš audinių saugyklų į kraują. Tačiau jūs atlikote ne vien tik tokį teigiamą darbą. Jūs taip pat normalizavote ir kūno audinių vandens balansą, kuris distiliuoto badavimo fazėje vis tiek buvo pastūmėtas dehidratacijos kryptimi.

Po badavimo į pirtį negalima eiti anksčiau, nei atstačius skysčių-druskų pusiausvyrą organizme. O skysčių-druskų pusiausvyra atstatoma ne anksčiau, kaip po 10 dienų pradėjus „išėjimą“ iš badavimo, netgi jeigu jūs badavote tik savaitę.

O jei jūs, badavote ilgiau, tai reikia ir daugiau nei 10 dienų. Jūs turite pajausti, kad jau prisigėrėte sulčių; grįžo gera savijauta, šlapimo pūslės srovė energinga ir gyva, jūsų liežuvis tapo drėgnesnis, oda tapo drėgnesnė, akys blizga, susitvarkė miegas, štai tada einate į pirtį. Ir labai noriu pabrėžti, kad į pirtį reikia eiti iki to, kai jūs pereinate prie virto maisto! T.y. į pirtį reikia eiti po to, kai jūs prisigėrėte sulčių, bet iki to, kai perėjote prie kitokio maisto. Ir dabar jūs galite pasiimti su savimi ne mažiau, kaip 2 litrus citrinų-apelsinų sulčių ir eiti į pirtį, garinę pirtį ir gerai išprakaituoti likusius toksinus. Štai tada jūs suprasite, kas tai yra tikrasis išsivalymas. Jūs išeisite iš pirties, kaip niekada anksčiau – su pirmine kūdikio švara.

Jokiu būdu negalima į pirtį eiti badavimo metu. Ir nors jūs badavote tik savaitę, eiti reikia po dviejų  „išėjimo iš badavimo“ sulčių ir daržovių savaičių. Autorius buvo garinėje pirtyje septintoje distiliuoto badavimo dienoje. Pačioje pirtyje buvo kaip ir nieko. Bet kai jis grįžo namo, tai pradėjo vemti vandeniu, nuo intoksikacijos baltymai tapo beveik juodais ir prireikė skubiai nutraukti badavimą, kadangi toksinų išsilaisvinimas iš audinių tapo nekontroliuojamas.  Blogai įsivaizduoju, kokia bus žmogaus, kuris nusprendė išsigarinti pirtyje, sakykim, 21-ą badavimo dieną, būklė. Aš spėju, kad tai gali būti panašu į savižudybę.

Badavimo ir iš karto po jo metu, visa kraujagyslių mikrocirkuliacija organizme yra konstruojamoje, sumažintoje būsenoje, audiniuose ryški acidozė, rūgštingumas.  Mažiausiai, 7-14 dienų, būtinos bekrakmolės, skaidrios vaisų sultys; ir, priklausomai nuo badavimo laikotarpio, daugiau dienų, kad atstatyti skysčių-druskų ir rūgštingumo-šarminę pusiausvyrą organizmo audiniuose. Pirmosiomis dienomis po vaisių sulčių vartojimo, organizmas greitai sukaupia tris kilogramus vien tik nuo atsiradusio skysčio organizme.

Ir kai pacientas, sultingame vaisių etape, gerokai papildys prarastus skysčius ir druskas organizme, paskui pavalgys kurį laiką ir žalių vaisių – tada ir reikia eiti į garinę pirtį. Bet būtinai iki to kai pacientas perėjo prie virto maisto.

Jeigu jūs kaitinatės garuose ir neprakaituojate, reiškia, kad jūs neatstatėte  skysčių-druskų pusiausvyros organizme.

Garinių pirčių užduotis paprasta: širdies ir kraujagyslių sistema normalioje temperatūroje atidaryta išėjimui, inkstų išvalymui. Viso badavimo metu širdies ir kraujagyslių sistema buvo atvira ir inkstai sustiprintai filtravo toksinus į gatvę. Dabar mes gi turime, metaforiškai kalbant, atidaryti kitą širdies ir kraujagyslių sistemos kanalą  ir  išfiltruoti visos odos toksinus per visą periferinę kraujotaką. Pagal efektyvumą tai nuostabi procedūra.

Keletas ėjimų į garinę, galima pasakyti, pakeičia dirbtinio inksto gemodializės seansą. Be to, priešingai nuo inkstų, per odą išeina ne tik  vandenyje tirpūs, bet ir dalinai riebaluose tirpūs toksinai.

Jūsų užduotis garinėje – nesigarinti aukščiausioje temperatūroje. Jums reikia gerai paprakaituoti, „nutekėti“, prakaito išsiskyrimas neproporcingas vien tik temperatūrai, bet taip pat ir drėgmei. Garas neturi būti sausas ir karštas. Šiuo atveju jūs ne peršalimą gydote. Jums reikia išprakaituoti šlakus. Reikalinga nelabai karšta, drėgna garinė. Jokių saunų. Jūsų užduotis ne perkaisti, o išprakaituoti likusius toksinus. Prieš pirtį ir pirtyje daug gerkite.

Jūs su savimi į pirtį pasiimate dviejų litrų termosą su praskiestu šviežiai spaustos citrinos ir apelsinų sulčių mišiniu, ir tarkim, du butelius mineralinio vandens, ir tiek, nemažiau du-tris litrus skysčio. Pusę to kiekio išgerkite prieš garinimosi pradžią ir tęskite, susikoncentravę į tai, kad visą kiekį reikia išgerti iki proceso vidurio. Garinimosi metu jūs turite išgarinti per odą beveik visą suvartotą skystį .

Natūralu, kad procesas turi varijuoti, priklausomai nuo paciento amžiaus ir būklės. Sergant lėtinėmis širdies ligomis, vandens krūvį reikia duoti atsargiai. Tačiau iš kitos pusės, mes negalime išplauti  toksinų iš periferinių audinių be reikiamo skysčių kiekio. Jeigu jūs sėdite garinėje ir oda pas jus sausa, reiškia, kad nėra pakankamo skysčių kiekio jūsų audiniuose, arba garas per daug sausas.

Su kiekvienu pacientu klausimą reikia spręsti individualiai. Tačiau, išfiltravę visą didelį odos paviršių, , po šviežių vaisių sulčių vartojimo, jūs išeinate iš garinės pirties, kaip naujai gimę.

O jei padaryti gydomąjį badavimo ciklą ilgesniu? Ar dabar jau pradedate nuspėti, kas tai yra tikrasis lėtinių susirgimų gydymas?

Veiksmingumo pasieksite kartodami valymąsi garinėje pirtyje kiekvieną savaitę iki viso išsivalymo proceso pabaigos. Todėl pirmu garinimusi organizmo valymo geriau nebaigti.

Ketvirtasis badavimo etapas

Ketvirtasis badavimo etapas, arba trečiasis „išėjimo iš badavimo“ etapas – žalio (termiškai neapdoroto), natūralaus maisto vartojimas. Kuo šis periodas skiriasi nuo buvusio prieš tai? Nėra prasmės spausti sultis, kai galima valgyti visą produktą. Galima pridėti ir kitus, žalius ne vegetariško tipo produktus, kaip tai: žalio kiaušinio trynį, gabalėlius šviežios žalios žuvies, net žalią mėsą, bet suprantama ne iš parduotuvės, o iš ten, kur tikrai žinote, jog valgysite tikrai šviežią mėsą, ar žuvį. Svarbiausia, kad viskas būtų šviežia ir neapdorota – nei chemikalais, nei termiškai (nevirta,nekepta ir t.t.). Nes tik šviežiuose produktuose randama tai, kas pasakose vadinama „gyvuoju vandeniu“, tai yra gyvybinė jėga. Bet apie tai vėliau. Dabar gi, aš vėl pabrėžiu, kad, kaip ir vaisių fazėje „išeinant iš badavimo“, ir, kaip ir vaisių-daržovių-žolelių fazėje „išeinant iš badavimo“, jūs galite tęsti žalio maisto vartojimo fazę kiek tik norite, pagal jūsų finansines išgales, ir kai kurie žaliavalgystę pritaiko, kaip savo pagrindinę maisto vartojimo formą. Bet, jei jūs tokios galimybės neturite, jums teks grįžti, prie daugiau, ar mažiau įprastos maitinimosi formos (būdo), apie ką aš išsamiai papasakosiu antroje šios knygos dalyje.

JAV aš susidūriau su didele problema liečiančia žaliavalgystę. Reikalas tame, kad visi, tame tarpe lyg ir žali produktai, ir pirmoje eilėje greitai gendantys: daržovės ir vaisiai, visos mėsos rūšys – apdorojami radioaktyvia spinduliuote specialiose kamerose, kad sunaikinti visas bakterijas ir sustabdyti greitą produktų gedimą (senėjimą). Todėl JAV, vaisiai ir daržovės, nekalbant jau apie mėsą ir jos produktus yra „negyvi“, net jei ir atrodo, kaip „žali“. Paimkime pavyzdžiu avokado vaisius. Jie turėtų būti pardavinėjami žali, bet taip nėra. Pradžioje avokado vaisiai radioaktyviai švitinami, vėliau stipriai užšaldomi ir tik po to transportuojami vartotojams. Parduotuvėje vaisiai guli tuo pačiu ir atitirpdami. Ar galima tokį vaisių po visko laikyti „žaliu“ ir nedenatūruotu? – Žinoma, kad ne. Tyrimų šia tema parsiduodantis „mokslas“ nefinansuoja. „Mokslas“, kapitalistinėje visuomenėje dirba tik reklamai ir realizavimui, o žmonių sveikata – tai mažiausias iš juos dominančių dalykų. JAV radioaktyviam apdorojimui pateikiama, dievai nematė tos mėsos, aš jos apskritai nevalgau, bet visos daržovės, bei vaisiai apdorojami radioaktyviu spinduliavimu. Ir kaip po tokio apdorojimo laikyti daržoves ir vaisius šviežiais ir „žaliais“? Teisėta? Visos bulvės, konkrečiai JAV – radioaktyvios. Net iš tolo negalima lyginti, pavyzdžiui, amerikietiškų ir uzbekiškų vynuogių. Tai skirtingų kategorijų dalykai. O braškes išaugintas savo darže lyginti su amerikietiškomis braškėmis? Negalima lyginti šių produktų. JAV visos uogos-daržovės vieno, žalio popieriaus skonio, o amerikiečiai galvoja, kad valgo tikras daržoves-vaisius; jiems taip per TV sako. Štai kodėl, kai aš retai būnu Rusijoje, aš apsivalgau viskuo iš turgaus. O juk senokai prasiskverbia į amerikiečių internetą informacija, pranešanti, kad esant radioaktyviam apdorojimui, maistas praranda savo gyvybines savybes, susikaupia agresyvūs laisvieji radikalai ir patologinės molekulių nuotrupos, kurios tiksliai iššaukia augimo sustojimą ir ligas pas bandomuosius gyvūnus. Čia mes paliečiame tik tiesiogines radioaktyvaus maisto produkcijos apdorojimo JAV pasekmes, neliesdami „genetiškai modifikuotų (pakeistų) produktų“, kurie genetiškai pakeisti dar iki jų gamybos, sėklų ir kiaušialąsčių etape. Kapitalizmas visą šia informaciją deda po septyniais užraktais.

Užsienio literatūros apie badavimą apžvalga

Amžinai alkanoje Rusijoje badavimas, kaip gydymo metodas nebuvo žinomas ir nebuvo populiarus iki 20-o amžiaus 80-ųjų metų pabaigos, kai Rusijoje atsirado išverstos Polio Brego ir Herberto Šeltono brošiūros. Todėl Rusijoje iki šiol galvojama, kad Bregas ir Šeltonas vieninteliai ir nepakartojami, kai viskas visiškai ne taip, jei – paskutiniai. Aš atsimenu, kai 1984 metais, kai nekurie mano kolegos-gydytojai susižavėjo badavimu, tai vienintelis ką jie sugebėjo gauti kaip instrukciją, buvo ranka perrašyta daktaro Jurijaus Nikolajevo gydomojo badavimo instrukcijos versija, kuris 60-ųjų pabaigoje Teismo Psichiatrijos institute, gydė badavimu psichiatrinius ligonius. Daktaras Jurijus Nikolajevas tuo metu buvo vienintelis specialistas, kuris tą darė profesionaliai, bet, taip sakant, naudojo tą metodą, gydant mažai vertingą visuomenės grupę – psichiatrinius ligonius. Savo knygoje apie badavimą „Badavimas – radikali dieta“ gydytojas Alanas Skotas (Alan Cott, M.D. “Fasting: The ultimate diet”. 1975), kuris, kaip ir Nikolajevas buvo psichiatru, savo knyga pradeda tuo, kad, kaip jis specialiai atvažiuodavo iš Amerikos į Maskvą pas Jurijų Nikolajevą vien tam, kad pažiūrėti, kaip anas vykdo savo ligoniams badavimo dietą.

SSSR, deja, Nikolajevo instrukcijos cirkuliavo, kaip rašomąja mašinėle atspausdintas tekstas, tik Ketvirtosios Valdybos medicinos skyriuose, tai yra tik, kaip labai „didelių“ žmonių gydymo metodika. Šias instrukcijas mano kolegos ir naudojo, todėl, kad nei Polis Bregas, nei Šeltonas dar nebuvo žinomi Rusijoje, nors abiejų veiklos pikas buvo maždaug 40-ais – 60-ais metais.

Reikia suvokti skirtumą, tarp Brego ir Šeltono.

Bregas – tai ne tik mediciniškai neišprusęs lektorius, bet ir apskritai – žmogus tik su mokyklos išsilavinimu, kuris tačiau, labai nuovokus ir puikiai, bei suprantamai dėsto gimtąja kalba, ir nuostabiai dėsto savo asmeninę gydomojo badavimo patirtį. Kaip mediciniškai neišsilavinęs žmogus, jis moka paprastai ir suprantamai išdėstyti badavimo, ir savo asmeninės patirties esmę paprastiems žmonėms. Bregas su savo lekcijomis apie badavimą, keliavo po visą Ameriką ir tuo uždirbdavo pragyvenimui, taip pat ir savo žinomos brošiūros leidimu. Bregas plačiai šypsosi savo baltadante šypsena, iš visų savo amerikietiškų brošiūrų viršelių. Jis pats niekada, nieko negydė ir laikėsi nuo to atokiau – neturėjo tam formalios teisės, todėl Bregas niekada nestebėjo nieko kito badavimo eigos, išskyrus savo paties. Ar žinote kuo prisistatydavo Polis Bregas angliškame savo žinomos brošiūros originale „Badavimo stebuklas“ ? -  Polis Bregas – „Gyvenimo trukmės padidinimo specialistas“, prašau gerbti ir mylėti, t.y. pagal dabartinę terminologiją – žmogus be oficialios specialybės ir profesijos.

Tai apie ką rašo Bregas – jo asmeninė patirtis – visiškai sveiko žmogaus patirtis. Ir jei galima naudoti jo nuostatas, kurios visumoje teisingos, tai niekaip negalima laukti to, kad jums viskas vyks taip pat lengvai, kaip ir Bregui. Ryšium su komercine koncentracija lekcijose, Bregas neišsiskyrė „derlingumu“, jis išleido viso tik vieną, įžymiąją „Badavimo stebuklas“ brošiūrą. Bet po jo mirties, Brego žmona, Patricija, tęsė jo užrašų leidimą, vis iškirpdama ir iškirpdama atskiras, dar smulkesnes brošiūrėles, kad nors kaip, galima būtų jas parduoti, kaip atskiras knygeles, ir kažkaip „uždirbti“. Todėl Brego vardu išleistos literatūros neverta pirkti, išskyrus jo „Badavimo stebuklas“. Visa, kas liko – tai jo nesąžiningos žmonos karpymo produktas. Jūs manote Polis Bregas originali savo žanro asmenybė? Iki jo, tokią pačią rolę, amerikietiškoje, badavimo ir knygų rinkose atliko žmogus vardu Chirevordas Karingtonas – gydomojo badavimo propagandistas pirmoje 20-ojo amžiaus pusėje. Jis kelių knygelių apie gydomąjį badavimą autorius, pavyzdžiui „Badavimas dėl ilgaamžiškumo ir sveikatos“(Hereward Carrington. “Fasting to health and long life”. 1953), ir storos, 700 puslapių, enciklopedinės, apie gydomąjį badavimą instrukcijos, „Gyvybinė jėga, gydomasis badavimas ir maitinimasis“(Hereward Carrington “Vitality, fasting and nutrition”).

Herbertas Šeltonas (1895-1985) – tai visiškai kito tipo personažas, nei lojalus amerikietiškai valdžiai Bregas. Herbertas Šeltonas, skirtingai nuo Polio Brego, nebuvo plačiai besišypsančiu gydomojo badavimo pardavėju. Šeltonas – Brego antipodas. Jis buvo maištininku, nusistačiusiu prieš sotų medicinos isteblišmentą, pogrindinės badavimo klinikos vadovu, kuris skundų ir represijų, bei pastovaus sekimo aplinkoje sugebėjo 40 metų vadovauti pogrindinei klinikai ir pateikti gydymą badavimu apie, kaip tvirtina jis pats, 30 tūkstančių pacientų, ką tiesą sakant, pogrindinėje klinikoje nerealu padaryti net ir per 40 metų. Brego patirtis remiasi tik jo paties asmenine badavimo patirtimi, o Šeltono – tai didžiulė kitų žmonių badavimo patirtis.

Šeltonas pradėjo nuo to, kad rašė straipsnius apie sveikatą populiariame žurnale, padariusiame didelę įtaką sveiko gyvenimo būdo propagandai Amerikoje, 20-ojo amžiaus pradžioje. Žurnalas vadinosi „Fizinės kultūros žurnalas“ (“Physical culture magazine”), kurį išlaikė žinomas propagandistas Bernaras Makfadenas. Makfadenas buvo įvairiapusišku žmogumi: propagandistu, fizinės kultūros gerbėju, pats asmeniškai badavo, taip pat yra knygutės „Badavimas vardan sveikatos“ autoriumi (Bernarr McFadden “Fasting for health”. 1923).

Bernaras Makfadenas visą pirmąjį 20-o amžiaus trečdalį buvo visos Amerikos judėjimo „Judėjimas už fizinę kultūrą“ vadovu. Savo knygutėje „badavimo stebuklas“ Polis Bregas prisimena, kad jis dalyvavo su Bernaru Makfadenu ir net pateikia kolektyvinio bėgimo fotografiją, kur jis nufotografuotas šalia Makfadeno. O Šeltonas rašė Makfadeno žurnalui; Tai yra jie abu, ir Polis Bregas, ir Herbertas Šeltonas Makfadeno pasekėjai, Makfadeno, kuris buvo pagrindinė figūra vystant sveiko gyvenimo būdo liniją 20-o amžiaus pradžios Amerikoje.

Herbertas Šeltonas pats nebadauja, jis, taip sakant „badauja kitus“. Šeltonas irgi nebuvo daktaru, jis savo išsilavinimą apibūdino, kaip kažkokios neformalios mokymo įstaigos, neaiškiu pavadinimu „ Bevaisčių terapeutų koledžas“ baigimu ir prisidengdavo popieriumi iš amerikiečių „natūropatų“ draugijos.

Verta paminėti, kad Amerikoje, už gydymą be daktaro licenzijos sodinama į kalėjimą. Šeltono laikais, viskas dar nebuvo taip griežtai, bet po Antrojo Pasaulinio karo, Amerikos Medicinos Asociacija (AMA), ėmėsi šio reikalo iš esmės. AMA meta visus už grotų, įskaitant ir licencijuotus gydytojus, kurie bando taikyti natūralius gydymo metodus. Gydytojų tiesą sakant iškart nesodina – pas juos pradžiai atimama licenzija su formuluote „už neatitinkančią medicinos standartų gydymo praktiką“, o vėliau jau sodina už „medicininę praktiką be licenzijos“. JAV pilna oficialios medicinos diktatūra ir totalitarinė sistema. Jie kontroliuoja ir saugo savo pelno įplaukas, kurios šiai dienai jau sudaro apie du trilijonus dolerių kasmet, ir kuriuos jie išspaudžia iš amerikiečių visuomenės! Jie patys nusprendžia, kaip gydyti, ir patys nustato pasiutusias kainas už savo „gydymą“.

Herberto Šeltono gyvenimas ir darbas – tai tipinis entuziasto pavyzdys, kuris bando padėti žmonės represinio režimo sąlygomis. Šeltoną visą gyvenimą tampė po „organus“ ir JAV teismus.Milvokyje, Viskonsino valstijoje, už neteisėtą bandymą gydyti, Šeltonas spėjo net truputį „pasėdėti“ kalėjime. Bet Šeltonas dar spėjo pasipraktikuoti badavime. Dabar JAV, badavimo klinikų egzistavimas jau neįmanomas dėl represijų, kurių sulaukia natūralios medicinos praktikai. Visos šios klinikos randasi šalia JAV sienos – Meksikoje. Oficialūs gydytojai JAV neužsiima natūralia medicina, nes ją praktikuojant neįmanoma uždirbti tokių pinigų, kaip pardavinėjant tyrimų metodus, tabletes, ar operacijas.

Šeltonas turėjo nuosavą kliniką San Antonijo miestelyje Techaso valstijoje, kurioje buvo veikiama pogrindžio sąlygomis, su iškaba „Sveikatingumo mokykla“. Ši klinika talpino viso 10-20 ligonių, mažutė sanatorija, bet Šeltonas visus 40 metų kuravo pacientų badavimą joje. Todėl, pas Herbertą Šeltoną buvo didžiulė, stebint kitų žmonių badavimo eigą patirtis. Bet iš visų aprašymų galima daryti išvadą, kad asmeniškai pats jis nebadavo. O asmeninės patirties nebuvimas – tai didelis jo darbų minusas, pasireikšdavęs nekuriuo „voliuntarizmu“. Šeltonas neturėjo vidinio supratimo to, kas vyksta badaujant, bet kurį turėjo net neišsilavinęs Bregas. Šeltonas taikė badavimą ne sau asmeniškai, pats jis apsieidavo su daugiau-mažiau švelnesniais organizmo apvalymo būdais, pavyzdžiui, kruopščiai pasirenkant ir derinant tarpusavyje maisto produktus.

Šeltonas – vienas produktyviausių natūralios medicinos teoretikų. Lyginant su Bregu, Šeltonas parašė kelis stambius tomus apie natūralų gydymą, kuriuose jis nuobodžiai aptaria visą šiuo klausimu esančią literatūrą. Nuo 1928, iki 1968 metų jis publikavo daugiau nei 35 knygas ir nuo 1939 – leido kasmėnesinį žurnalą „Šeltono higieninis reviu“. Iki pat šių dienų egzistuoja nekurie „šeltoniečiai“, pasivadinę „Amerikos natūralios higienos draugija“, kurie privatizavę Šeltono kultūrinio paveldo teises, iki šiol tęsia jo knygų leidimą ir tuo sėkmingai palaiko savo asmenines pinigines įplaukas.

Mano manymu pati naudingiausia iš to ką parašė Šeltonas, yra knyga, apie tarpusavio komponentų suderinamumą maiste – „Maisto kombinavimas – suprantama visiems“(H.M. Shelton “Food combining made easy”). Šioje brošiūrėlėje Šeltonas susumuoja savo didžiulę patirtį maitinant ligonius ir įvairių rūšių maisto suderinamumą. Rusų kalba šios labai naudingos knygos nėra ir aš karštai rekomenduoju šią Herberto Šeltono knygutę išversti.

Apie badavimą pagrindinė Šeltono knyga – „Badavimo mokslas ir menas“ (Herbert M. Shelton “The science and fine art of fasting), kurioje jis ilgai ir pagal savo stilių nuobodžiai „grūda vandenį piestoje“.

Šeltonas neaprašo savo knygoje, o reiškia ir nedarė klizmų savo pacientams. Aš suprantu, kad vykdyti klizmas pogrindinėje klinikoje – tai subtilus ir sudėtingas reikalas, ir pilna ta žodžio prasme „turintis blogą kvapą“ – kasdien statyti jas savo pacientams, bet kodėl negalima individualiems ligoniams rekomenduoti tą daryti savarankiškai?

Bet grįžkime prie gydomojo badavimo ištakų. Badavimas, kaip ligų gydymo ir organizmo valymo būdas, juolab, kaip masinis ir sąmoningas judėjimas, atsirado Amerikoje ir Vokietijoje dar 19 šimtmečio pabaigoje. Beje, Amerikoje ir Vokietijoje tuo užsiimdavo ir medicinos daktarai. Rusijoje, iki revoliucijos, badavimą labai palaikė Viktoras Pašutinas, Karo-Medicinos akademijos Peterburge viršininkas. Taipogi užsiimdavo savo paties stebėjimu badaujant Nikolajus Morozovas, žinomas revoliucionierius, po revoliucijos instituto direktorius, instituto, kuris vėliau tapo Lesgafto vardo, fizinio auklėjimo institutu.

Pagrindiniai darbai apie gydomąjį badavimą parašyti būtent licencijuotų daktarų, dar iki tol, kai tie suprato, kad pastoviai gydyti ligonius, išrašant jiems vaistus, gerokai paprasčiau ir labiau apsimoka, nei gydyti anuos, rizikuojant likti be darbo.

JAV didžiausią įtaką pradiniam gydomojo badavimo metodo išvystymui padarė gydytojai Silvestras Gremas (Sylvester Graham), Henris Taneris (Henry S. Tanner), kuris pats praktikavo badavimą ir dukart badavo po 40 dienų; Rasselas Takeris (Russel Thacker Trall), Edvardas Chukeris Djui (Edward Hooker Dewey).

1990 metais, didelę įtaką padarė daktaro Djui knyga „Planas be pusryčių ir gydymas badaujant“ (E.H. Dewey. “The no-breakfast plan and the fasting cure” 1900). Būtent ši knyga padarė badavimą prieinamą plačiosioms masėms ir padėjo populiarinant gydomojo badavimo metodą. Būtent po šios knygos Amerikoje liaudis „pradėjo badauti“.

O kada 1910-1911 metais, „Kosmopolitiniame žurnale“ („COSMOPOLITAN“) atsirado serija, žinomo rašytojo ir Nobelio premijos laureato, Aptono Sinklerio straipsnių, apie asmeninę badavimo patirtį, tai gydomasis badavimas tapo to laikotarpio mados šauksmu. Nebadauti tuo metu buvo laikoma tiesiog nepadoriu dalyku.

Privačios gydomojo badavimo klinikos augo, kaip grybai po lietaus. Net Amerikos įstojimas į Pirmą Pasaulinį karą nieko neatitraukė nuo gydomojo badavimo. Ir tik Antrasis Pasaulinis karas nukreipė amerikiečių dėmesį nuo šio metodo – matyt visiems laikams. Bet tarpe tarp šių dviejų karų, gydomojo badavimo metodas buvo labai populiarus – dirbo daktaro Viljamo Hovardo Chėjaus klinikos, Lindos Chazard klinika turėjo 2,5 tūkstančių pacientų patirtį, sanatorija Pokono kalnuose šalia Niujorko turėjo 5 tūkstančių pacientų patirtį ir t.t.

Didelį indėlį į 20-o amžiaus natūralios medicinos plėtrą įdėjo daktaras Džonas Tildenas, knygos „Paaiškintos toksemijos“ autorius, gydęs ligonius privačioje klinikoje Denveryje, Kolorado valstijoje. Laikotarpiou, tarp dviejų pasaulinių karų, daktaras Tildenas parašė eilę šios srities fundamentalių darbų. Dirbo didelė „Bergolc klinika“ Milvokyje, Viskonsino valstijoje. Rinko apsukas Herberto Šeltono klinika. Dirbo licencijuoto daktaro Henrio Lindlaro klinika. Ir visos šios klinikos dirbo praktiškai nelegaliomis sąlygomis.

Linda Chazard apskritai buvo nuteista 1912 metais Sietle už neteisėtą vertimąsi gydomąja praktika su formuluote „už neplanuotą žmogžudystę“, ir atsėdėjo kalėjime 2 metus. Ją nuteisė už moters sirgusios chroniška liga mirtį, sekusią PO kurio laiko praėjus badavimui, Lindos Chazard sanatorijoje. Linda Chazard parašė vieną geriausių knygų apie gydomąjį badavimą, kuri vadinasi „Mokslingas badavimas“ (Linda Burfield Hazzard “Scientific fasting»).

Žinote, labai skiriasi knygos, parašytos suprantančiais žmonėmis, tai yra tais, kurie patys badauja, ir tais, kurie gydo kitus, nuo tų, kurie, taip sakant, populiarizuoja; tai yra, parašytomis įvairių žurnalistėlių ir panašaus plauko popieriaus gadintojų, nieko apie tai nesuprantančių, bet rašančių vien dėl to, kad už tai moka pinigus. Amerikoje tokių „brolijų“ pilna ir tokių knygučių apie gydomąjį badavimą, neduodančių jokios naudos, nors vežimu vežk. Todėl žinoti reikalingas knygas – tai kaip žinoti reikalingus žmones – svarbios žinios. Ne taip paprasta iš krūvos bereikalingų knygučių iškapstyti mums reikalingą perlą. Tam reikia begalės laiko ir atlaikyti, kaip sako amerikiečiai, didelį emocinį stresą.

Po Antrojo Pasaulinio karo, galingos, oficialios medicinos propagandos mašinos dėka, gydomojo badavimo metodas buvo stumiamas šalin tol, kol visai išnyko už horizonto. Tik atsiradus internetui, gydomasis badavimas išniro iš užmaršties, bet jau kaip prekė. Kokiu būdu? Žmonės pavyzdžiui parduoda gydomojo badavimo instrukcijas internetu tvirtindami, kad jie esą jums laiku patars ką daryti toliau, jei pasiųsite pinigų. Internetu galima susirasti kažkokią gydymo įstaigą, kur už nedidelius pinigus galima būtų pabadauti, med personalo priežiūroje. Deja, Amerikoje tokių įstaigų jau senai nebėra.

Jūs žinote, tik Amerikoje aš supratau, kaip toli priekyje buvo SSSR nuo JAV ir kitų vakarų šalių,  susirgimų prevencijos ir sveiko gyvenimo tyrimų srityje. SSSR egzistavo moksliniai-tiriamieji kurortologijos institutai, higienos, fizinės terapijos, reabilitacijos institutai, egzistavo platus sanatorijų, pensionatų ir poilsio namų tinklas, su pilnu medicininiu stebėjimu. Amerikoje nėra net nieko panašaus. Jeigu nori pailsėti ir atstatyti sveikatą Amerikoje – tai tavo asmeninis reikalas – pirk bilietus ir važiuok į pietus, susirask kokį nors privatų gydytoją ir gydykis, savo baime ir rizika. Amerikos vyriausybė nė trupučio nesijaudina dėl savo piliečių sveikatos. Amerikiečių vyriausybė labai užsiėmusi sąskaitų apmokėjimu, kurias jai pateikia privatūs gydytojai, uždirbantys iš ligų, o ne iš sveikų piliečių, kadangi JAV medicina gyvybiškai suinteresuota, kad gyventojai būtų ligotos būklės. Taip pat, kaip ir gaisrininkai, kurie bijodami, kad jei nebus gaisrų – uždarys ugniagesių skyrių ir jie neteks darbo, patys užsiima padeginėjimais. „Ligų prevencijos“ sąvoka nežinoma Amerikos Medicinos Asociacijai, panašiai, kaip Amerikos sveikatos ministerijai, kurią, JAV atveju, geriau tiktų pavadinti „Ligų Ministerija“.

Jei SSSR egzistavo mokslas apie sanitarinę higieną ir medicinos institutuose ruošė sanitarinės higienos gydytojus, kurie užsiimdavo ligų kontrole ir prevencija, daugumoje viešojo maitinimo įmonėse, tai JAV, niekas net supratimo neturi apie jokią higieną. Kai jūs einate į restoraną, arba perkate maistą amerikietiškoje parduotuvėje – viskas kas jūsų paslaugoms – tai visiškai nekontroliuojama, higienos požiūriu produkcija – gamintojo fantazijos ir galimybių rezultatas. Viena ko bijo restorano savininkas, kad jeigu jūs imsite viduriuoti, tai jūs pas daugiau ten kojos nekelsite – štai ir visa JAV sanitarinė higiena.

Arnoldas Eretas

Dabar aš noriu išskirti vieną autorių, ties kuriuo tikrai verta apsistoti, ypač, kol jo knygų rusų kalba iki šiol vis dar nėra. Šią mažą knygelę apie badavimą aš laikau viena geriausių. Ji maža, kadangi nėra nereikalingų žodžių, tik išminties kvintesencija žmogaus, turinčio labai daug badavimo patirties. Aš kalbu apie Arnoldą Eretą iš Vokietijos, kuris 20 amžiaus pradžioje užsiimdavo badavimu. Jis parašė viso tik dvi knygutes, kurios buvo leidžiamos dešimtimis kartų, viso 20-o amžiaus eigoje. Jos nebuvo spausdinamos tikriausiai, tik rusų kalba ir sanskritu. Ir nors jau praėjo šimtas metų, šios dvi Arnoldo Ereto knygos „Racionalus badavimas“ ir „Be gleivinės dietos sistema“ yra geriausi gydomojo badavimo ir  sąmoningos dietos praktikos  vadovai.(Arnold Ehret “Rational fasting” and Arnold Ehret “Mucusless diet healing system”).

Arnoldas Eretas sirgo lėtiniu glomerulonefritu – lėtiniu inkstų susirgimu, vedančiu link inkstų raukšlėjimosi ir mirties nuo inkstų nepakankamumo. Jam tada buvo 35 metai. Arnoldas Eretas badavo daug kartų ir po daug dienų. Pats ilgiausias jo badavimas buvo 49 dienos. Ir štai ką jis sako:

„Aš daugiau nebesu ilgų badavimų šalininkas. Iš tikrųjų, galima tapti nusikaltėliu savo paties atžvilgiu, verčiant save badauti 30-40 dienų, vartojant vien vandenį… niekas negali atlaikyti tokio ilgo badavimo be pasekmių, arba be žalos savo gyvybinėms jėgoms“,

-o mes padėsime šauktuką! Kodėl mes padėsime šauktuką? – Todėl, kad čia Arnoldas Eretas į badavimą įveda naują faktorių – gyvybinę jėgą,  kurią jo laikais materialistai nuolat atmesdavo, ir šį faktorių, šią gyvybinę jėgą, Arnoldas Eretas, kaip jūs suprantate, paėmė ne iš lubų.

Asmeninė minėtos knygos autoriaus ilgo badavimo patirtis, turint savo aktyvuose daugiau nei dešimties gydomojo badavimo metų patirtį, įskaitant 31 dienos badavimą, 30 dienų, 24 dienų trukmės ir dešimtis badavimų, kurių trukmė nuo 7 iki 10 dienų, taip pat įtikinamai įrodo šios gyvybiškos jėgos egzistavimą.

O kaip gi, jūs paklausite, jūsų tvirtinimai, kad 21 diena, tai optimali badavimo trukmė ir kad mažesnis badavimas nesuteikia tokio ryškaus gydomojo badavimo efekto kaip 21 ir daugiau dienų badavimo? – Viskas teisingai: konkretaus žmogaus organizmo lėktuvo pilotavimo menas ir yra mokėjimas matyti pavojų ir privalumas to, arba kito badavimo laikotarpio ir mokėjimas išvengti abipusių spąstų.

Jūsų badavimo rezultatas – tai dešinės pusės matematinės lygties esmė, kurios kairėje pusėje yra tokie pagrindiniai dėmenys, kaip toksinų kiekis organizme ir priešpastatomas jam, gyvybinės organizmo jėgos kiekis. Prie tų dviejų, lygties kairės pusės pagrindinių dėmenų, stoja nesuskaičiuojama koeficientų galybė: amžius, paveldimumas, pradinis svoris, ligos palydovės.

Badavimo meno esmė yra aukščiausio rezultato pasiekimas, prarandant kuo mažiau gyvybinių jėgų ir energijos. Tai yra:

Gydomojo badavimo efektyvumas nustatomas ne pašalintų iš organizmo toksinų kiekyje  kilogramais,  bet toksinų kiekio gyvybinės jėgos vienetui, jėgos, kuri labai išbarstoma badaujant; ir gydomasis badavimas pats savaime yra įtikinamiausias metodas įrodyti, kad gyvybinė jėga, arba prancūziškai „Elan Vital“ – egzistuoja.

Jūs supratote kame čia gydomojo badavimo menas ir diplomatija? – Pusiausvyroje, intuicijoje, o tai ateina tiktai su patirtimi, sava arba svetima.

Todėl aš jums ir pabrėžiu, kad svarbiausia – tai konkretaus ligonio būklė,  padidėjusio toksinų kiekio audiniuose ribos požymių nustatymas, požymių pagal kuriuos būtina nutraukti badavimo procedūrą ir pereiti prie šviežių vaisių sulčių dietos.

Eretas aiškiai kalba, kad nereikia, kad ir kas nutiktų, vykdyti iš anksto numatyto plano. Sakykim 33-jų dienų badavimo. Svarbiausiai, kad jūs, arba jūsų kuratorius, jaustumėte, kas vyksta organizme ir laiku išeitumėte iš badavimo pradėdami vartoti šviežias vaisių sultis.

Kita labai svarbi nuostata, kuri, pagal prasmę yra Ereto išskirtinis indėlis virškinimo fiziologijoje, tai Ereto nuostata apie tai, kad, „kai tik maistas patenka ant skrandžio sienelių –  toksinų eliminavimas iš organizmo nutrūksta“!

Profesorius Ivanas Pavlovas gavo Nobelio premiją už gerokai mažiau svarbios hipotezės įrodymą fiziologijoje. Pavlovas ir didelis jo pasekėjų skaičius 20-o amžiaus pirmoje pusėje, vykdė šunų genocidą, sunaikinę dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių šunų, tik dėl to, kad parodyti, jog jei šuns skrandyje padaryti atsiveriančią į išorę skylę (fistulę) tai:

1)Kai šuo ėda ir maistas papuola į šuns skrandį, tai iš skylės teka skrandžio sultys – toks reiškinys buvo pavadintas Pavlovo besąlyginiu refleksu.

2) jeigu vienu metu, maitinant šunį, visą laiką įjungti elektros lemputę, tai paskui, tik lemputės įjungimas iššauks skrandžio sulčių tekėjimą iš skylės šuns skrandyje – šis reiškinys buvo pavadintas Pavlovo sąlyginiu refleksu. – Viskas. Šimtai tūkstančių šunų sumokėjo savo gyvybėmis už tuos „didžius“ atradimus. Boriso Sokolovo memuaruose „Ant Nevos krantų“ (svetainės „Užsienyje“ bibliotekoje), dviejuose pasakojimuose, tas šunų genocidas gerai aprašytas.

Visa, taip vadinama,  virškinimo fiziologija ir maitinimasis, kurių moko medicinos institute ir mokyklose visame pasaulyje, remiasi melagingomis, paimtomis iš lubų, prielaidomis. Pavyzdžiui, kad visas organizmo vartojamas maistas, visiškai švarus ir savyje neturi jokių toksinų, ir įsisavinamas pilnai, visu šimtu procentu, nepaliekant jokių „šlakų“. Iš kur jie tai paėmė? Prielaida paimta iš lubų, visiškai neatitinka visos žmonijos patirties apie vartojamą maistą.

Daktaras Arnoldas Eretas įveda dingusį lygties narį – toksinų eliminavimą!Ir teikia hipotezę, veikiantį patvirtinimą, kad, „kai tik maistas prisiliečia prie žarnyno sienelių – toksinų eliminavimas (pašalinimas) iš organizmo, nutrūksta“.

Daktaras Eretas daro dar vieną tvirtinimą, daug svarbesnį, nei vieno Nobelio premijos laureato hipozetė, anglų filosofo Volterio Kenono, kad „ organizmas siekia išlaikyti savo pagrindinius rodiklius pastovaus dydžio ir siauruose rėmuose, vadinamuose „Homeostaze“.

O būtent: Arnoldas Eretas – tiesiog vienišius, vienu ir tuo pačiu laiku, su oficialiais fiziologais, vadovaujančiais didelėms laboratorijoms, akademiku Pavlovu ir anglu Volteriu Kenonu, prieš šimtą metų, dvidešimto amžiaus pradžioje, pasiūlė prielaidą apie tai, kad žmogaus organizmas turi dar ir eliminavimo funkciją, t.y. toksinų pašalinimą. Ir ta funkcija neapsiriboja vien tik inkstais, tačiau yra tampriai susieta su virškinimo organais, tokiu būdu, kai tik termiškai apdorotas maistas prisiliečia prie žarnyno sienelių –  toksinų eliminavimo funkcija organizme nutrūksta.

Būtent šis toksinų eliminavimo (šalinimo) sustabdymas pašalina, susijusį su šiuo eliminavimu, net ne alkio jausmą – tai ne alkis, o tiesiog neišvengiamą poreikį bent kažką įmesti į skrandį, ir žmonės, kurie pastoviai valgo – jie apskritai nešalina savo toksinų, o atvirkščiai – juos tik kaupia savo organizme. Tai yra alkis – alkiui nelygus! Tie milijonai amerikiečių, kurie visą dieną kažką valgo ir pastoviai vaikšto prie šaldytuvo – šie žmonės nėra alkani. Šiuolaikinė medicina ir fiziologija nesugeba atskirti šių dviejų absoliučiai skirtingų maisto vartojimo poreikių ir todėl yra bejėgė.

Kodėl medicina jau 100-ą metų atmeta šiuos Ereto tvirtinimus? – Matyt nežino, kaip iš viso to galima išspausti pinigų, arba todėl, kad Arnoldas Eretas buvo be formalaus medicininio išsilavinimo, o jei taip, tai mums atseit iš jo nieko ir nereikia? Bet aš turiu formalų medicininį išsilavinimą dviejose šalyse ir tvirtinu, kad Arnoldas Eretas 1000% teisus, kuo gali įsitikinti kiekvienas iš milijonų, riebių iki šlykštumo daktarų, kurie ištisomis dienomis trinasi apie savo šaldytuvus, bet šis faktas savaime nieko jiems nesako. – Nuostabu! Jie ir po viso to, laiko save kažką suprantančiais tame, kaip padaryti sveikais kitus žmones.

Ar žinote, kad prieš šimtą metų Amerikoje, kai maisto produktai tik buvo pradėti klastoti, JAV egzistavo įstatymai prieš maisto klastojimą. Jūs manote šie įstatymai atšaukti? – Niekada! Tiesiog Antrojo Pasaulinio karo pradžioje, maisto produktų falsifikacija tapo totali, o normalūs produktai – retenybe, ir todėl juos pradėjo vadinti „organiniais“, o kainavo jie mažiausiai triskart brangiau. O įstatymus apie produktų falsifikavimą tiesiog užmiršo ir apėjo juos instrukcijomis.

Bet dabartinėmis, totalaus falsifikuotų ir toksiškų produktų vartojimo sąlygomis, Arnoldo Ereto hipotezė apie tai, kad apdorotas maistas patekęs į skrandį, stabdo toksinų eliminavimo procesą – labai svarbi. Eretas sako: „Kai tik skrandis ištuštėja ir jame nelieka maisto, organizmas pradeda toksinų šalinimą“. – Ir tai faktas patvirtintas bandymais.

Čia aš turiu patvirtinti Arnoldo Ereto hipotezę fiziologiniais duomenimis. Reikalas tame, kad kai maistas patenka į skrandį, Pavlovo šuo pradeda išskirti skrandžio sultis, tai skrandžio apatinės dalies  ir dvylikapirštės žarnos raumenų sfinkteris, taip vadinamas „vartininkas“ („Pylorus“), turi būti suspaustas ir uždarytas. Maistas turi būti apdorotas „pylorus`o“ uždarytame iš apačios skrandyje, kaip butelyje, o tik paskui pasislinkti į dvylikapirštę žarną. Tačiau, kai mūsų nusipenėjęs gydytojas, pastoviai trinasi apie šaldytuvą ir kažką kramto, tai jo „pylorus“ niekada neužsidaro, t.y. tokių žmonių skrandis, tikrąja to žodžio prasme yra pereinamasis kiemas su užstrigusiomis durimis – užstrigusiu „pylorus“, kuris niekada neužsidaro. Tai savaime pažeidžia visą seką labai susijusio tarpusavyje, nervų ir hormonų reguliavimo tarp skrandžio ir dvylikapirštės žarnos, kuri tiesiog ardoma.

Tačiau Arnoldas Eretas apie tai kalba daugiau, jis sako, kad termiškai apdorotas maistas skrandyje sustabdo toksinų eliminavimo procesą iš organizmo, kuo ir sąlygojamas pripratimas prie toksiškų produktų. Tai kaip ir pas alkoholikus, kuriems, būtina išgerti degtinės, kitaip jie tiesiog „miršta“. T.y. kalbėsim pagal analogiją, MAISTOGOLIKAI – tai ne alkani, o priklausomi nuo maisto intoksikacijos, sergantys žmonės – MAISTOGOLIKAI. Arnoldas Eretas tiksliai sako: „Kuo daugiau žmogus sukaupia toksinų, tuo daugiau jis turi valgyti, kad sustabdyti eliminavimą“, todėl, kad tai – toksinų šalinimo pradžia jam sukelia nemalonią savijautą – maisto abstinenciją – ir jam iš karto norisi valgyti, kad atsikratyti  nemalonios savijautos.

Dabar jūs suprantate, kad nusipenėjęs žmogus, tai ne paprastai nusipenėjęs žmogus su skirtingai pavojingomis medicininėmis komplikacijomis, tai maisto toksikomanas, maisto narkomas su aiškiai išreikšta maisto abstinencija.

Arnoldas Eretas praneša: „Pas mane buvo pacientai, kurie turėjo keltis keletą kartų naktį, kad ką nors suvalgytų ir tik tada jie galėjo toliau miegoti. Jie turėjo įsidėti maisto į skrandi, kad sustabdytų toksinų eliminavimą ir su tuo susijusį nepakeliamą abstinencijos jausmą“. T.y., šiuolaikinė medicina dar atsisako tinkamai atskirti alkio jausmą, kaip ilgalaikį maisto trūkumą ir cukraus kiekio sumažėjimu kraujyje, ir maisto abstinencijos pojūtį, kuris susijęs su toksinų šalinimu iš organizmo.

Ir štai jūs pasakysite, argi nebuvo galima šiuolaikinei medicinai, per praėjusius šimtą metų patikrinti šios Arnoldo Ereto hipotezės apie toksinų eliminavimo proceso sustabdymą, kai į skrandį patenka maistas? Tai formaliai buvo galima padaryti su gyvūnais, nors mes visur matome tai mums supančiuose žmonėse. Aš tai pavadinčiau „Toksinų eliminavimo apdorotu maistu sustabdymu, Arnoldo Ereto besąlyginiu refleksu“. Toksiškų maisto produktų reklama nepertraukimai rodoma per TV, bet tai, ant ko negalima užsidirbti pinigų, pinigų tyrimams nepritraukia .

Apie ką svarbaus dar kalba Arnoldas Eretas  remdamasis savo turtinga patirtimi?

Jis pabrėžia, kad: „labai ilgas gydomasis badavimas gali tapti nusikaltimu, kadangi badaujantis organizmas užkimštas per daug dideliu toksinų kiekiu. Gydomieji badaujantys, kurie mirė iš bado, numirė ne nuo maisto trūkumo, bet dėl organizmo obstrukcijos, iššauktos savų toksinų“,  iš kurių tiesiogine mirties priežastimi yra inkstų obstrukcija, anurija, nepakankamumas. Eretas nustato svarbiausius badavimo komponentus: „gyvybės jėga lygi sau pačiai minus toksinai“. Tačiau pernelyg ilgas badavimas gali sunaudoti per daug gyvybinės galios, ir tada toksinai viršija gyvybės jėgas, ir pacientas miršta.

Ypatinga dėmesį Eretas, o aš dar kartą pabrėžiu, skiria tokiam badavimo požymiui, kaip nemiga: „Badaujant jūsų miegas tampa neramus, jus gali kamuoti košmarai“. Tai tiesiogiai proporcinga toksemijai, atsirandančiai kraujyje nukreipiant toksinus iš riebalų saugyklų į inkstus.

Ereto brošiūrėlė – tai pati išmintingiausia knyga apie badavimą, nors pavyzdžiui, Eretas, skirtingai nuo manęs, nepataria „išeiti“ iš badavimo vartojant šviežias vaisių sultis. Kodėl? – Ne todėl, kad tai neefektyvu, tačiau kaip tik todėl, kad tai per daug efektyvu. Eretas ilgai badaudamas bijo to, kad valomoji šviežių sulčių jėga gali išlaisvinti per daug toksinų ir užkimšti inkstus. Ilgai badaujant – daugiau nei tris savaites – tokia stipri intoksikacija, išeinat iš badavimo pradėjus vartoti šviežias, skaidrias sultis įmanoma, net, vartojant vaisių sultis gali kilti staigus sveikatos pablogėjimas. Tokiu atveju reikia iš karto pereiti prie krakmolingų morkų sulčių. Tai tik dar kartą įrodo didelį vaisių sulčių efektyvumą. Žmonės, būnant ilgame badavime ir vartojant tik vaisių sultis, išsigydo nuo vėžio.

Eretas gi, išeidamas iš badavimo, vartoja žalius ir virtus vaisius-daržoves su silpnesniu efektu, kaip juodosios slyvos. T.y., Eretas skiria dėmesį organizmo valymui per skrandžio-žarnyno traktą, kai pagal mano metodiką, aš tęsiu išvalymą per kraują ir inkstus.

Čia profesorių nuomonės gali išsiskirti ir tame nėra nieko stebėtino. Vienas išėjimą iš badavimo gali pasirinkti taip, kitas kažkiek kitaip, tačiau kiekvienu atveju vaisiai turi būti tiktai švieži! Galų gale į kiekvieną pacientą reikia atsižvelgti individualiai.

Aš manau, kad iš neilgalaikio, iki trijų savaičių badavimo, o ir kiekvienu atveju reikia bandyti išeiti iš badavimo vartojant tik šviežias skaidrias vaisių sultis ir tik sveikatos pablogėjimo atveju pereiti prie morkų sulčių. Aš 7-10 dienų badavimu vandeniu mobilizuoju toksinus, mažiausias dienų skaičius, būtinas toksinų mobilizacijai iš saugyklų ir tada darau ryškų, stiprų ir efektyvų išskirtų toksinų šalinimą iš organizmo vartodamas šviežiai spaustas, skaidrias sultis, iš neturinčių krakmolo vaisių ir pačius bekrakmolius vaisius. Ir remdamasis savo patirtimi pabrėžiu, tuo rėmėsi ir Eretas, kad lengviausiai pakeliamas 7-10 dienų badavimas ir tiek pat dienų vaisių sulčių vartojimas. Kodėl būtent 7-10 dienų? Todėl kad bandymų keliu nustatyta, jog tai mažiausias dienų skaičius, per kurį iš audinių saugyklų išsiskiria  pakankamas kiekis toksinų, kuriuos per kitas 7-10 dienų  būtina pašalinti lauk skaidriomis vaisių sultimis.

Ne taip seniai, 1995 metais, buvo išleista amerikiečių medicinos daktaro Džoelo Furmano knyga „Badavimas ir sveikas maistas“ (Joel Fuhrman, M.D. “Fasting and eating for health”), iš kurios mes sužinome, kad daktaras Furmanas savo kontoroje stebi pacientų badavimą. Tačiau medicinos daktaras tai daro tik ambulatoriniais pagrindais, o kuo jis ištiktųjų užsiima, tai daro badaujančių kraujo ir šlapimo tyrimus ir pateikia už tai dideles sąskaitas. Iš praktinės pusės, šio daktaro knyga neįdomi gydytojams ir bevertė paprastam žmogui, ir apie ja daugiau kalbėti, išskyrus tai, kad ji kainuoja 15 dolerių, neverta.

Pagrindiniai požymiai išeinant iš badavimo

Kame yra pagrindinis neteisingo „išėjimo“ iš badavimo požymis? – Atsiradus žvėriškam apetitui, kurį galima būtų aprašyti vienu žodžiu – apsirijimas. Būna prieinama iki to, kad visą svorį, kurį pacientas numetė per 3-4 badavimo savaites – jis priaugina per savaitę, todėl kad „nutrūksta“(nesivaldo) ir po badavimo maitinasi kiaurą parą. Kaip rezultatas – pilnas nusivylimas gydomuoju badavimu, nors bet kuriuo atveju jaučiamas laikinas savijautos pagerėjimas. O kodėl jis įvyksta, šis gydomojo efekto abortas? Dėl informacijos trūkumo. Žinoma, jei jūs turite informaciją tik apie Bregą ir Šeltoną, tai jie neakcentuoja „išėjimo“ iš badavimo, jie koncentruojasi į patį badavimą. Bet Arnoldas Eretas akcentuoja, štai kuo svarbi Ereto knyga – jis koncentruojasi į „išėjimą iš badavimo“ – teisingai sudeda akcentus.

„Išėjimas iš badavimo“ labiau svarbus ir produktyvus toksinų šalinimo funkcijoje, nei pats badavimas, kuris savo esme yra tik paprasta toksinų išskyrimo iš audinių saugyklų fazė. Šis «neginčytinas, Arnoldo Ereto, eliminavimo nutraukimas apdorotu maistu» įrodomas kiekvieno, mano asmeninio badavimo metu. Štai sakykime aš badavau savaitę. Per savaitę aš išskyriau daug toksinų iš audinių saugyklų, kaip sakoma, sudrumsčiau ir pakėliau į paviršių visas drumzles. Per 7 dienas žarnynas dar nespėjo įgauti nejudrumo. Jei jūs iškart pradėsite vartoti įprastą maistą – jūs iškart nutrūksite į apsirijimo fazę ir – badavimo, kaip nebūta. Iškart atsiras žvėriškas apetitas ir normali savijauta. Šiuo atveju, teigiami badavimo rezultatai minimalūs. BET! Jei jūs išeidinėsite iš badavimo mažiausiai savaitę, vartodami šviežias SKAIDRIAS vaisių sultis, tai būsite geros savijautos, nebus jokio žvėriško apetito ir jūs būsite sotūs išgėrę stiklinę praskiestų sulčių. Ir sudrumstų šlakų išvedimas iš organizmo tesis dar mažiausiai savaitę, ką jūs ir jausite, kaip besitęsiantį bjaurumą burnoje. NEGALIMA taupyti ŠVIEŽIAI IŠSPAUSTŲ SULČIŲ atžvilgiu! Reikia nuosekliai sekti antrą BADAVIMO FAZĘ!

Kiek svarbios bekrakmolės, skaidrios sultys, parodo toks faktas, kaip «išėjimas iš badavimo» naudojant kitais atvejais puikias, morkų sultis – taip pat iššaukia žvėrišką apetitą, kurį turėjau po 31-os dienos badavimo. Todėl, kad morkose daug krakmolo – tai šakniavaisis, o reikalingos tik SKAIDRIOS šviežiai išspaustos sultys, kaip citrinų, grepfrutų, apelsinų,, granatų ir t.t. Naudojant citrinų-apelsinų sultis, jums nebus apsirijimo poreikio, jūs neturėsite net apetito – jūs tiesiog jausitės nuostabiai ir puikiai galėsite išeidinėti iš badavimo nors 3-4 savaites, be jokių ekscesų. Jūs pilnai kontroliuosite situaciją, o ne bandysite išpūtę akis lįsti į puodą su makaronais. Taip, taip, būtent tai daro žmonės nutrūkę nuo badavimo. Štai kodėl pirmąją badavimo savaitę svarbu vengti apetito stimuliavimo! Vaisių sultys įsisavinamos be atliekų ir nepaleidžia judėjimo, žarnyno peristaltikos, o žarnyno peristaltika tai vienas iš faktorių, stimuliuojančių apetitą. Krakmolas, net žalias (neapdorotas) bulvės, ar banano krakmolas, labai stimuliuoja žvėrišką apetitą. Krakmolas susijęs su sintezės proceso organizme paleistimi, kuris ir iššaukia apsirijimo poreikį. Bananų jokiu būdu negalima vartoti „išeinant iš badavimo“, lygiai taip pat, kaip ir morkų, ar žalių bulvių.

Suprantama, kad užbaigus bet kurį badavimo ciklą, jūsų pačių intereso dėlei reikėtu kaip galima ilgiau gyventi žaliavalgystės būdų (vartoti termiškai neapdorotą maistą), įtraukiant į tai šviežią pieną, skystus kiaušinių trynius, žalią žuvį. Žalių kiaušinių baltymai kenksmingi, nes jų sudėtyje yra glikoproteino – „avidino“, kuris nusodina daugelį naudingų medžiagų į žarnyno tarpus ir neleidžia jų įsisavinti. Virto kiaušinio ir kiaušinienės būsenoje, baltyminis „avidinas“ neįsisavinamas ir yra tik maisto papildinys, slystantis žarnynu į apačią. Bet minkštai virtame kiaušinyje, kaip ir žalios būsenos, avidinas pasireiškia kenksmingomis savybėmis. Avidinas – tai mukopolisacharidas (Glikoproteinas – baltymas turintis savo didelėje molekulėje daugybę cukraus molekulių), vienas iš stipriausių klijų gamtoje. Kiaušinių baltymai buvo dedami į cemento mišinius statant viduramžių šventyklas, kurios stovi po 1000 metų. Tiek didelė jų klijuojamoji geba. Jei jūs naudosite tokią, plius krakmolinį virtos bulvės kleisterį, bei baltos duonos ir ryžių, gleivių-klijų dietą pakankamai ilgai, tai, kaip sakoma, pas jus sulips viskas, ne tik kraujagyslės. Šiuo pagrindu jūs galite padaryti išvadą, kad virtas kiaušinis, ar kiaušinienė yra geriau, nei minkštai virtas kiaušinis, o be abejo naudingas – atskirtas kiaušinio trynys.

Kas liečia žalios mėsos valgymą, nežiūrint amerikiečių žalios mėsos valgymo propagandisto Ajundžunuso Vonderplanitco reklamą – tai, kaip sakoma labai individualus klausimas. Aš pavyzdžiui, tiesiog negalėčiau valgyti žalios gyvūno mėsos, net tuo atveju, jei jis tikrai sveikas ir tik ką buvo nudaigotas. Ypač sustosiu prie žalių bulvių. Taip, kaip Rusija šiaurinė šalis ir su vaisiais ten sunku, o bulvių daugmaž pakankamai, reikėtų reikėtų ypatingą dėmesį skirti tam, kad gyventojai vartotų žalias bulves. Prisiminkite kartą ir visiems laikams – žalias bulves valgyti būtina! Tai gyvos jėgos šaltinis, net jei jūs valgote tik keptą – tai nereiškia, kad negalite suvalgyti vienos bulvės žalios(nekeptos). Tarp kitko, iš bulvių galima padaryti puikias sultis, taip pat, kaip ir iš morkų. Bulvės niekada neturi būti skutamos,  nes bulvių odelė – pagrindinis vitaminų šaltinis, būtina tik išplauti ir pašalinti sugedusias vietas. Bulvės smulkiai     supjaustomos ir kartu su odele tokiu būdu valgomos. Kokių prieskonių reikėtų pridėti – čia jau jūsų skonio reikalas. Galų gale, jei norisi šilto, galima bulves gaminti garinėje, ar kepti, bet jokiu būdu negalima virti, vandenį išpilant.      Kaip tokio apdorojimo rezultatas, bulvės praranda visą naudingumą ir išskyrus gryną krakmolą, joje daugiau nieko nebelieka. O virtas krakmolas, tik chemiškai -  įprastas apmušalų (tapetų) kleisteris. O tapetų kleisterio valgymas, net su druska – tai, žinote nelabai naudingas užsiėmimas. Ir jei jūs šį apmušalų kleisterį valgote visą savo gyvenimą,  tai nėra ko stebėtis tuo, iš kur pas jus su amžiumi atsiranda krūva ligų.

Vienok grįžkime prie teisingo „išėjimo iš badavimo“.  Apetito trūkumo simptomas -  tai tiek tikras teisingo išėjimo iš badavimo požymis, kad jei pas jus netikėtai pabustų apetitas – tai reikštų, kad suvalgėte, ar išgėrėte kažką tokio, kas paleidžia organizme sintezės procesus.  O pas mus, išėjimo iš badavimo etape, visai kitas uždavinys – mums būtina visus cirkuliuojančius ir laisvus toksinus organizme, pašalinti lauk. Koks dar maistas paleidžia organizme sintezės procesus ir stimuliuoja apetitą? – Tai visi žalumynai – todėl šioje ciklo fazėje jokių žalių sulčių.

Chlorofilas, kuris sąlygoja žalią spalvą žalumynams, biochemiškai, beveik identiškas su raudonuoju hemoglobinu kraujyje.  Jie skiriasi maža dalele (kofermentu). Biochemikai tiksliai nežino to fakto reikšmės, tačiau to, kad chlorofilas – tai stipriausias iš sintetinių ir gydomųjų procesų organizme stimuliatorių – tai gerai žinoma visiems užsiimantiems gydomosiomis žolelėmis. Tačiau mums, aš dar kartą pakartosiu, to efekto mums dabar nereikia, jis mums bus reikalingas vėliau, kai mes pereisime prie sintetinės, atstatomosios badavimo ciklo fazės, kuri susideda iš trijų pagrindinių fazių:

1) Gydomoji fazė,  badavimas grynai vandeniu: nuo vienos iki keturių savaičių.

2) Išėjimo iš badavimo fazė vartojant bekrakmolių vaisių sultis ir vaisius – mažiausiai tiek pat dienų, arba savaičių, kiek jūs badavote.

3) Atstatomoji sintetinė fazė, kai jūs pradedate naudoti natūralias (žalias) šakniavaisių ir žolelių sultis, ir galima šakniavaisius, ir žoleles valgyti, tačiau tik žalias.

Trečiosios fazės trukmė atitinkamai tokia pati.

Tokiu būdu, tik savaitės, teisingai pravestas gydomasis badavimas, perauga beveik į mėnesį, po kurio jūs išeisite, tikrąją to žodžio prasme, nauju žmogumi!

Kodėl visame gydomajame cikle, aš kalbu ir pabrėžiu, kad tik ŽALIOS daržovės ir vaisiai? Todėl kad viena molekulė virto, arba kitu terminiu būdu apdoroto maisto, iš karto sustabdo ne tik valomuosius, bet taip pat ir atstatomuosius procesus. Kai tik jus, suvalgote gabalėlį termiškai apdoroto maisto, įskaitant paprasčiausią duoną, arba gaminius iš pasterizuoto pieno produktų, kaip varškė, jie ten lieka ilgam ir jeigu jūs badavote ilgiau nei dvi savaites, tai jus esate ir realiame pavojuje.

Kiek svarbu vartoti sultis ir produktus tik žalius, t.y. šviežius, galima suprasti iš to, kad trečioje, atstatomojoje fazėje jūs galite taip pat vartoti žalią žuvį ir šviežią pieną, ir galbūt žalią mėsą. Aš dabar nekalbu apie infekcijas vartojant žalią mėsą, pieno produktus ir žalią žuvį. Tai individualu. Tačiau jeigu jūs esate tikri dėl šaltinio, tai iš biocheminės pusės galite juos visiškai ramiai vartoti, kadangi juose esantys fermentai nėra deaktyvuoti terminiu apdorojimu, būtent šis momentas ir yra mums labai svarbus kovos su degeneraciniu, lėtiniu susirgimu,  proceso metu, kaip lėtiniu savęs nuodijimo organizmo pasireiškimu. Ir tai jums pavyzdys to, kad VEGETARIZMAS NĖRA  SVEIKO MAISTO SINONIMAS.  Jeigu jūs „sėdėsite“ ant makaronų, duonos ir virtų bulvių, tai po kurio laiko jūs tapsite labai ligotu žmogumi.

Medžiagų apykaitos procesas virškinant žalius produktus iš esmės skiriasi nuo tokio, vartojant  termiškai, vienokiu ar kitokiu būdu apdorotus produktus, arba jų komponentus. Vartojant biologiškai nepakeistus maisto produktus virškinimo procesas vyksta tiesiogiai – šis biologiškai aktyvių maisto medžiagų perdavimo procesas per žarnyno biologinę membraną eina be ilgų atskyrimų ir vyksta su minimaliomis energijos sąnaudomis. Termiškai apdorotų produktų virškinimo procese, t.y. kalbant chemikų kalba, denatūruoto maisto, virškinimo procesas eina su didelėmis energijos sąnaudomis, ir čia kalba eina ne apie paprastą fizinę energiją, o apie kažką daugiau – gyvybines jėgas. Todėl maistas ilgai užsilaiko žarnyne ir procesas įgyja  jau ne tik sekrecijos ir fermentinį pobūdį, bet ir bakterijų poveikį su maisto produktų irimu, puvimu žarnyne. Tokiu būdu, termiškai apdoroto maisto virškinimas yra iš esmės piktybinio pobūdžio. Karvės, kurios ganosi pievoje, neserga skrandžio-žarnyno trakto vėžiu, taip ir plėšrūs, laisvi gyvūnai gamtoje. Skrandžio ir žarnyno trakto vėžys – tai apdovanojimas žmonijai už  maisto „civilizaciją“.

Sintetinė, atkuriamoji badavimo ciklo fazė

Jūs galvojate tai jau viskas? – Ne, jūs gi užmiršote apie trečiąją sintezės fazę ir naujų organizmo audinių atkūrimą.

Prof.  A.P. Stolešnikovas 2007 m. kovas.

(bus daugiau...)

Turite naujienų, nutikimų, mistinių istorijų, sveikatos patarimų, receptų, pasveikimo istorijų? Pasidalinkite su skaitytojais... Rašykite blog‛e! Kaip galite tai padaryti.

reklama
ŽYMĖS: Maistas, organizmas, badavimas, Stolešnikovas, toksinai, dieta

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be (gyvos) nuorodos su logotipu į PARANORMAL.LT šaltinį.

Facebook komentarai

reklama

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar

//Nemokami skelbimai » Paranormal skelbimai...

Konditeriniai gaminiai
Used Cooking Vegetable Oil...

Mes esame augalinio aliejaus gamintojai ir gaminame įvairių rūšių rafinuotą augalinį aliejų ...

Konditeriniai gaminiai
Rafinuotas cukrinių runkelių cukrus ICUMSA 45...

Mes runkelių cukraus gamintojai, tai yra kristalai ir kubiniai. Mes turime rafinuotą baltąjį...



//Medicina, Ligos, Mutacijos, Liaudies medicina » Liaudies medicinos naujienos


Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Paruoškite imbierą nuo vėžio, artrito, cholesterolio...

Jis naudojamas plačiai, ypač veiksmingas peršalimo, gripo, kosulio, artrito ir skrandžio ligų atveju. Be to, imbieras gali pa...

Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Skydliaukės testas namų sąlygomis ir rekomendacijos...

Daugiau prieš pusę amžiaus, gydytojas, kuris buvo vienu žingsniu priekyje nuo savo bendraminčių, gydytojas Broda Otto Barnes ...

Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Geriausias paakių kremas: ištrina raukšles visiškai!...

Voratinklis smulkių linijų aplink akis, gali visam laikui sugadinti kiekvienos moters nuotaiką. Paakių oda labai subtilus dalyka...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Kaip paruoši valančią imbiero arbata su citrina...

Labai skani ir naudinga arbata. Imbiero šaknis padeda pašalinti žarnyno dujas, atpalaiduoja ir ramina virškinimo traktą. Ir c...


Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo tonzilito (lakišius, liepžiedžiai, kietis)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo laringito (šalavijas, ramunėlė, pipirmėtė)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo laringito (ramunėlė, juoduogio šeivamedis, liepži...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo laringito (šalavijas, ramunės žiedai)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Morkos su medumi laringitui gydyti...
Užsienio spauda / Paranormal news
Rogue planet could bring end of days this weekend, numerolog...