Tiesa visada yra šalia, ją tik reikia pamatyti

Dar II mūsų eros amžiuje komedijų autorius ir poetas Lukianas savo veikale „Tikra istorija” detaliai aprašė savo kelionę į „didžią šalį, kuri skrieja ore”, ir kurioje jis susipažino su vietiniais gyventojais, labai panašiais į mus, žemiečius.

Didysis Leonardas irgi manė, kad Mėnulis yra gyvenamas. Jis tvirtino, kad praktiškai visos pastebimos šviesesnės dėmės Mėnulio paviršiuje - tai jūros, o visi daugiau ar mažiau tamsūs plotai - tai Menulio žemynai.

Knygos „Naujoji astronomija“ autorius Johanas Kepleris taip pat rašė, kad Mėnulyje egzistuoja gyvybė.

Arkivyskupas Frensis Godvinas, garsėjęs kaip smalsus ir garbingas žmogus, XVI amžiaus pabaigoje parašė savo labai įdomų kūrinį „Žmogus Mėnulyje“, kuriame šis giliai tikintis žmogus papasakojo apie tai, kaip jo personažas Domingas Gonsalesas sugebėjo įsitaisęs ant milžiniško geležinio paukščio nugaros per dešimt minučių nuskristi iki Mėnulio. Knyga buvo tokia populiari, kad po jos išleidimo vos per 3-4 metus Europoje buvo parašyta daugiau kaip 200 darbų, skirtų gyvybei Žemės palydove.

Dar nuo Galilėjaus laikų į Mėnulį nukreipta daugybė teleskopų ir žiūronų. Profesionalai ir mėgėjai sėdi ištisas naktis, tikėdamiesi Mėnulyje pamatyti kokius naujus, niekam dar nežinomus objektus. Ir jie tokius objektus suranda.

Pirmą kartą tai įvyko 1879-ais metais, kai Didžiosios Britanijos astronomijos bendrijoje buvo išplatintas pranešimas apie keistas Mėnulyje pastebėtas šviesas, kurios tai atsiranda, tai vėl išnyksta, nesuprantamas geometrines figūras ir linijas. Vos per porą metų astronomai gavo daugiau nei 3 tūkstančius panašių pranešimų. Mokslininkai karštai diskutavo, nagrinėjo šiuos pranešimus ir padarė išvadą: Mėnulyje vyksta kažkas keista.

Antroji susidomėjimo Mėnuliu banga kilo XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje. Būtent tuomet daugelyje observatorijų dirbę astronomai pradėjo pastebėti plokščiose Mėnulio lygumose nedidelius apskritus kupolus. Iki 1960-ųjų metų Mėnulio žemėlapyje buvo pažymėta daugiau kaip 200 nežinomų sferinių objektų.

Reikia pasakyti, kad tuo metu, kai mokslas galėjo pradėti detaliai tirti Mėnulį, jau buvo paplitusi nuomonė, kad jokios gyvybės mūsų planetos palydove nėra ir jos negali būti. Tačiau praktiškai visi, kam teko pabuvoti Mėnulyje, šį tvirtą įsitikinimą gerokai išklibino. Mūsų palydove aptikta toks žmogui nežinomų ir nepaaiškinamų reiškinių kiekis, kad nejučiomis kyla klausimas: Jeigu tai ne gyvybė, tai kas tada?“

1968-ais metais NASA publikavo gana detalų katalogą, kuriame buvo aprašyti kai kurie Mėnulio fenomenai. Katalogas apima daugiau kaip 400 Žemės palydovo stebėjimo metus, pateikia apie 600 anomalių reiškinių.

Tai šalia Mėnulio ir virš jo paviršiaus greitai judantys šviečiantys įvairios geometrinės formos objektai. Tai dingstantys, tai vėl atsirandantys šviesios spalvos krateriai. Įvairios spalvos rūkas, nepaaiškinamas kai kurių Mėnulio paviršiaus dalių užtemimas, nepaaiškinami šešėliai, šviesos blyksniai ir t. t. Rusų astronomas N. Kozyrevas užfiksavo daugybę nežinomo raudonos spalvos švytėjimo atsiradimo Mėnulio paviršiuje atvejų. Astronomas teigia, kad ypač dažnai tai vyksta didžiulio Alfonso kraterio, kurio skersmuo siekia 100 km, rajone. Tai pati „aktyviausia“ Mėnulio paviršiaus zona, su kuria susiję beveik pusė paslaptingų Žemės palydovo fenomenų.

Ko gero, pats įdomiausias objektas yra „Maltos kryžius“ - 1956-ais metais aptiktas didelis šviečiantis objektas, taip pat po dviejų metų Žemės orbitoje pastebėtas paslaptingas objektas, pavadintas „Juoduoju princu“.

Niekas neneigia to, kad Mėnulyje vyksta keisti fenomenai, tačiau daugelis mokslininkų jų net nebando paaiškinti, nes jiems šie fenomenai yra tokie patys paslaptingi, kaip ir prieš daugelį amžių gyvenusiems žmonėms.

Hipotezės, teigiančios, Mėnulyje yra ateivių bazių, kiekvienais metais sulaukia vis daugiau įrodymų.

Dar X amžiuje prieš mūsų erą Kinijoje astronomai rašė traktatus apie žvaigždėtąjį dangų. Tačiau labai keista yra tai, kad nė viename veikale nėra nė vienos užuominos apie Žemės palydovą, kiekvieną vakarą pasirodantį danguje - Mėnulį. Ar tai reiškia, kad tais laikais jo dar nebuvo?

Tiriant šią versiją, siejant ją su Pasauliniu tvanu, tyrinėtojai padarė išvadą: šio dangaus kūno atsiradimas Žemės orbitoje ir buvo globalios katastrofos Žemėje priežastimi.
Mokslininkai mano, kad su šiuo istoriniu laikotarpiu, kai mūsų planeta įgijo savo palydovą, susiję pirmieji pranešimai apie keistas būtybes, kurios ėmė lankyti Žemę iš kosmoso.

Vienas pagrindinių šios hipotezės įrodymų yra keisti piešiniai, kuriuos nupiešė senoji majų tauta. Juose pavaizduoti besileidžiantys iš Mėnulio atvykę žmonės, apsirengę keistais rūbais.

Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje amerikiečių astronomas Karlas Saganas teigė, kad Mėnulio paviršiuje yra urvų, kurių formos ir dydžiai leidžia padaryti išvadą, kad jie atsirado nenatūraliai. Pačio didžiausio urvo vidinė erdvė siekia 100 kubinių kilometrų.

Kiek vėliau astronomai ėmė skleisti informaciją, kuri netelpa į jokią teoriją. Pirmiausia iš Lovelio observatorijos atėjo pranešimas apie tai, kad naktį į 1963 m. spalio 28 d. rajone, esančiame į šiaurę nuo Miesto kraterio, buvo pastebėtos dvi didelės ryškių šviesų grupės. Netrukus šios šviesos išnyko, tačiau vėliau vėl pasirodė — šį kartą jau prie Aristarcho kraterio.

Pagaliau atėjo laikas, kai prasidėjo skrydžiai aplink Mėnulį. Tyrinėtojai savo žinion gavo šimtus nuotraukų, kurias astronautai padarė iš kosminių laivų. Jose buvo nufotografuotas Mėnulio paviršius. Detalus šių nuotraukų analizavimas suteikė galimybę pateikti objektyvų įvertinimą viso to, kas galėjo vykti mūsų planetos palydove.

Labai įdomiai į to, kas vyksta Mėnulio paviršiuje, analizę pažvelgė Džordžas Leonardas, parašęs knygą „Mūsų Mėnulyje kažkas yra“ (yra manoma, kad autorius pasirašė pseudonimu). Jo manymu, Mėnulio paviršiuje yra daugybė didžiulių mechanizmų, iš kurių dauguma yra apleisti, nors kai kurie mechanizmai vis dar veikia.

Pats didžiausias mechanizmų veiklos aktyvumas stebimas Kingo kraterio rajone. Knygoje publikuotose nuotraukose aiškiai matomi X formos mechanizmai. Jų dydis siekia pusantros mylios. Atrodo, kad jie dirba kraterio šlaite, kasdami uolėtą gruntą ir permesdami jį į šoną.

Leonardas Mėnulio paviršiuje pastebėjo ne tik mechanizmus, bet ir didelius cilindrus bei aštuoniakampius kupolus. Ir tai dar ne viskas - tyrinėtojas pastebėjo ir kitus geometrinius objektus. Pavyzdžiui, Krizių jūroje įžiūrėjo trijų aukštų pastatus ant apskrito pagrindo, o Koperniko krateryje - pastatus ant trikampio pagrindo.

Kitas astronomas paskelbė, kad Mėnulio paviršiuje, o konkrečiai - Ramybės jūroje, pastebėjo kažkokius gretasienio formos pastatus. Sprendžiant iš akinamo blizgesio, šie pastatai padaryti iš medžiagos, panašios į metalą.

Tačiau nuotraukose galima pamatyti bet ką, ypač jeigu labai to norima! Vieni mato vieną, kiti - kitką. Yra netgi parengtas tekstas, kuris leidžia nustatyti žmogaus psichinę būseną pagal objektą, kurį jis mato nuotraukose, vaizduojančiose Žemės ar Mėnulio paviršių.

Savo laiku amerikiečiai astronautai puse lūpų užsiminė apie tai, kad visos „Apollo“ 1968-1972 metų misijos tikrai buvo stebimos nežemiškųjų civilizacijų. Yra netgi pasakojama apie ateivių ir astronautų kontaktus. Ateiviai bandė užmegzti kontaktą, pasinaudodami šifru.

Mintį apie galimą specialaus šifro egzistavimą iškėlė japonų astronomas Kenzachuro Tojoda 1958-ais metais. Mokslininkas Mėnulyje matė septynias didžiules raides, kurios po kelių naktų dingo. Kaip jos atsirado ir kaip jos dingo - tai lieka nepaaiškinta mįsle.

Vieno uždaro instituto Pamaskvėje vyresnysis mokslinis darbuotojas Valentinas Fomenka sukūrė labai keistą teoriją, kuri nustebino ne tik tyrinėtojus, bet ir jau prie visko pripratusius ufologus. Fomenka tvirtina, kad visi anomalūs Žemėje vykstantys reiškiniai, įskaitant poltergeistą, Himalajuose pasirodančius sniego žmones ir kt. - visa tai yra testai, kuriuos mums, Žemės gyventojams, parengė ateiviai iš kitų civilizacijų.

Tačiau tai dar ne viskas. Fomenka teigia, kad ateiviai periodiškai grobia žmones, juos „perauklėja“ ir apgyvendina savo nežemiškose bazėse, kurių yra daugybė. Viena tokia bazė jau daugiau nei dešimt amžių veikia Mėnulyje.

Tokia teiginiai dažniausiai priimami kaip visiška nesąmonė... Tačiau gal nereikia skubėti su išvadomis.

1970-ais metais NASA paskelbė labai įdomius duomenis, gautus, skriejant „Apollo“ serijos kosminiams laivams. Prieš keletą metų spaudai nutekėjo amerikiečių astronauto Armstrongo žodžiai, pasakyti po to, kai jis žengė ant Mėnulio paviršiaus: „Dieve! Čia yra kiti... Jų kosminiai laivai stovi aplink visą kraterio kraštą. Jie mus seka!“

Rusų astrofizikas ir astronomas Josifas Šklovskis taip pat manė, kad Žemės palydovas gali būti dabar jau nebeveikiančiu kitos civilizacijos kosminiu laivu. Kiek vėliau analogišką versiją iškėlė rusų radioastronomas ir Mėnulio tyrinėtojas Aleksejus Archipovas. Jo manymu, Žemės palydovas - tai ne kas kita, o ateivių stotis, o ji sukurta, siekiant iš maksimaliai artimo atstumo stebėti gyvenimą, vykstantį mūsų planetoje.

Daugelis tyrinėtojų, ufologų, mokslininkų, įskaitant ir kai kuriuos NASA atstovus, tvirtina, kad jų vyriausybės uždraudė teikti informaciją mums, žmonėms, apie tai, kad Mėnulyje yra ateivių. Tačiau daugybė fotografijų, kuriose užfiksuoti įvairūs statiniai, technikos Mėnulio grunte palikti pėdsakai - visa tai liudija, kad jų ten vis tik yra.

Daroma prielaida, kad pagrindinės ateivių bazės yra nematomoje Mėnulio pusėje. Yra pasakojama, kad tamsiojoje mūsų palydovo pusėje aptikti bokštai iš kažkokio permatomo stiklo, labai primenančio mūsų kalnų krištolą.

Yra iškelta įvairiausių teorijų apie tai, ką ateiviai veikia Mėnulyje: ieško naudingųjų iškasenų, taiso Mėnulio plutoje atsirandančius defektus, stato bazes, atlieka archeologinius tyrinėjimus ir t. t. Pagal labiausiai paplitusią teoriją ateiviai perdirba Mėnulio gruntą, norėdami išgauti dujas, reikalingas dirbtinei atmosferai. Kitais žodžiais tariant, kažkas mums nežinomas aktyviai išgauna iš Mėnulio jūrų paviršiaus titano, geležies ir daug radioaktyviųjų elementų turinčią žaliavą

Prieš paneigiant bet kurią teoriją apie nežemiškosios gyvybės egzistavimą Mėnulyje, kuri egzistuoja visai šalia mūsų, kiekvienas turėtų pabandyti atsakyti į, atrodo, keletą visai nesudėtingų klausimų, kilusių, susidarius tam tikroms aplinkybėms. Kodėl vienas NASA atstovas, atsakydamas į jį išvedusio iš pusiausvyros žurnalisto klausimus apie daugybę įrodymų, kad „Mėnulyje kažkas ne taip“, mestelėjo piktą frazę: „Greičiau Mėnulis į mūsų planeta atsisuks nematomąja puse, nei žmonės sužinos teisybę!“? Kodėl Gorbačiovas ir Reiganas 1985-1987 metais ne kartą darė užuominas apie ateivius ir jų keliamą grėsmę? Kaip atsitiko, kad dviejų supervalstybių vadovai - Chruščiovas ir Kenedis -beveik vienu metu neteko valdžios, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie rimtai galvojo apie bendrą Mėnulio įsisavinimą? Ir, ko gero, pats įdomiausias, nors ir ne paskutinis klausimas: kodėl daugiau kaip 50 metų mes vis dar skraidome aplink Žemę? Kodėl mes nė trupučio nepažengėme į priekį, bandant įsisavinti kosmoso erdvę?

Kitaip tariant, tiesa visada yra šalia. Svarbiausias dalykas - noras ją pamatyti.