Ufologija. Iš kur jie atskrenda?

Ateivių ir neatpažintų skraidančių objektų (NSO) tema, regis, jau seniai išsemta, iš mokslinio pažinimo plotmės perėjusi į kažkokį buitinį lygį, kartais netgi su ironijos ar saviironijos elementais. Tačiau nei besąlygiškas anomalių kosminių reiškinių pripažinimas, nei aršus jų neigimas kol kas neatnešė naudos nei NSO egzistavimo teorijos šalininkams, nei priešininkams. Kiekvienas užsiima savo darbais: ufologai renka, sistemina ir analizuoja faktus, skeptikai ironiškai šypsosi, o gyvenimas eina savo vaga.

Tačiau tyrinėti tarpplanetinį fenomeną įdomu paprasčiausiai žmogiškuoju aspektu. Kur dar galima rasti tokią hipotezių įvairovę, šokiruojančius faktus ir pačias keisčiausias idėjas, iš kurių kiekviena gali padaryti arba nepaprastą proveržį į nežinomybę, arba viską paversti visišku absurdu. Todėl, nagrinėdami visokias versijas, argumentus ir jų visišką absurdą, laikysimės požiūrio, kad problema, kaip tokia, tikrai egzistuoja. Ją pagimdė visiškai ne sutrikusi vaizduotė, o ja užsiimantys žmonės, nors ir ne kasdieniškai besielgiantys, tačiau ir visiškai ne bepročiai. Kitaip tariant, šiuo atveju mes turime reikalų su kažkokia paslaptimi, prie kurios norisi kokiu nors būdu prisiliesti.

Ko gero, pirmiausia reikia išsiaiškinti kur ir kaip ieškoti tyrimo objektų. Yra du variantai:

1) ateiviai pas mus atskrenda iš kitų žvaigždžių sistemų;

2) jie jau seniai gyvena tarp mūsų, stebi mus ir padeda visose kuriamosios veiklos, nukreiptos žmonijos tobulinimui, srityse.

Jeigu teisinga yra antroji versija, tai visiems didiesiems pasiekimams, pradedant Egipto piramidėms ir baigiant internetu, mes turimu būti dėkingi mūsų didiesiems mokytojams, todėl sutinkame, kad jie ir toliau mokytų žmones išminties.

Kalbant apie kitų civilizacijų paiešką, t.y. vietas, iš kurių galėtų atvykti ateiviai, reikia pasakyti, kad mokslininkai jau seniai ieško tokių pasaulių. Tačiau ne jie nurodė mūsų „proto brolių“ pirmąjį kosminį adresą. Tai padarė dvi paprastos moterys, niekaip nesusijusios su kosmosu. Kalbama apie sutuoktinių Betės ir Barnio Hilų porą, kurią buvo pagrobę ateiviai. Savo laiku šis įvykis sukėlė spaudoje didžiulį susidomėjimą ir skandalą.

Si istorija yra išdėstyta su daugybe pikantiškų smulkmenų, tarp kurių kartais pasimeta svarbi detalė, o būtent žvaigždžių žemėlapis, pamatytas iš tolimo Visatos kampelio. Ir svarbiausia, kad tai buvo padaryta kitomis, nežemiškomis akimis. Tačiau apie viską iš eilės.

Buvo vėlyva 1961 m. rugsėjo 19 d. naktis. Sutuoktiniai Betė ir Barnis Hilai automobiliu iš Kanados grįžo į savo namus Portsmute (Naujojo Hempšyro valstija, JAV). Staiga poną Hilą apėmė nepaaiškinama baimė: netoliese skrendantis objektas, kuriame buvo matomos įvairių spalvų šviesos, apsisuko ir ėmė lėtai artėti. Netrukus objektas be jokio garso praskrido virš automobilio ir pakibo ore už kokių 50 m nuo autostrados dešinėje pusėje. Dabar buvo aiškiai matyti, kad tai didžiulis disko formos kosminis laivas su „besisukančiu viršumi ir mirgančiomis šviesomis". Už dvigubos iliuminatorių eilės buvo matyti kažkokios būtybės.

Tarsi išgirdęs mintyse kažkieno įsakymą, Barnis sustabdė automobilį. Vyras ir moteris gerai matė ateivius, kurie buvo tarsi prilipę prie langų, įsistebeiliję į automobilį. Vienas jų, ko gero - vadas, buvo apsirengęs juodu „odiniu" švarku ir kažkuo priminė arba jūrų kapitoną, arba Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių armijos karininką. Jo akys tarsi užbūrė sustingusį Barnį.

Staiga visi ateiviai, išskyrus „kapitoną", atsitraukė nuo iliuminatorių. Skraidančiame diske atsivėrė liukas...

Sutuoktiniai atsigavo po dviejų valandų nuo keliu važiuojančio automobilio elektroninių prietaisų pypsėjimo. Kelio ženklai rodė, kad jie yra netoliese Konkordo miesto, t.y. už 56 km nuo tos vietos, kur juos ateiviai privertė sustoti.

Sutuoktiniai Hilai, vos pasiekę namus, nuėjo miegoti. Ryte atsibudo išpilti šalto prakaito: jie abu sapnavo, kad kažkas juos jėga kažkur tempia. Vienas Betės ir Barnio kaimynas jiems patarė kreiptis į artimiausią karinę oro bazę su prašymu išsiaiškinti šį neįtikėtiną įvykį.

„Nukentėjusiuosius" apklausė majoras Polas Hendersonas iš 100-sios strateginių bombonešių eskadrilės. Oficiali ataskaita apie šį įvykį, kurioje buvo paminėtas vienas labai svarbus dalykas, buvo išsiųsta „Mėlynosios knygos" grupei. Pasirodo, tą naktį kariniu radaru buvo užfiksuotas NSO.

Tuo metu sutuoktinius ir toliau kamavo naktiniai košmarai. Jie abu sapnavo, kad nepažįstami žmonės keistame aparate atlieka jų medicininę apžiūrą. Jų abiejų sveikata vis blogėjo, tai Betę ir Barnį privertė kreiptis į gydytojus. Norėdami sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta, sutuoktiniai sutiko dalyvauti hipnozės seansuose. Po jų jie iš karto išgarsėjo.

Užhipnotizuoti sutuoktiniai papasakojo, kad pabuvojo nežinomo skraidančio aparato viduje. Penki humanoidai, kurie juos atgabeno į ateivių laivą, buvo nedidelio ūgio, ne daugiau 1,5 m, labai plačiomis krūtinės ląstomis ir apsirengę kažkokiomis uniformomis. Jų veidai buvo melsvai pilkos spalvos, mongoloidų tipo, su didelėmis įkypomis akimis.

Per vėlesnius hipnozės seansus paaiškėjo, kad laive sutuoktiniai buvo nuvesti į atskiras patalpas, o po to jiems iš eilės buvo atlikta medicininė apžiūra. Po to įvyko, ko gero, pats keisčiausias dalykas. Kai Betė paklausė, iš kur atvyko „svečiai", „kapitonas" parodė žemėlapį su neįprastu žvaigždžių išsidėstymu ir ekspedicijos maršrutų linijomis. Jis pasakė, kad kosminis laivas nuskrido 35 šviesmečius, tik nepaaiškino apsilankymo mūsų planetoje tikslo.

Tyrinėtojams kilo mintis regresinės hipnozės metodu iš Betės atminties ištraukti šį žemėlapį, kurį ji matė, būdama ateivių laive. Po kelių tokių seansų moteriai pavyko atkurti 26 žvaigždžių išsidėstymą. Žvaigždžių žemėlapis buvo paskelbtas spaudoje, norint sužinoti specialistų nuomonę.

Daugelis, apimti azarto, įniko į astronominius atlasus, ieškodami dangaus srities su tokiu žvaigždžių išsidėstymu. Tačiau rasti reikiamą konfigūraciją tarp tūkstančių šviesulių nebuvo taip paprasta. Pagrindinė problema buvo tai, kad ateiviai, greičiausiai, turėjo savo „gimtąjį" atskaitos tašką, todėl dangus iš jų planetos atrodo visai kitaip, nei žvelgiant iš Žemės.

Galų gale šį rebusą pavyko išspręsti 36-ių metų amžiaus Mardžorei Fiš -astronomijos mokytojai iš Ohajo valstijos. Tam jai prisireikė net penkių metų. Įvertinusi „kapitono" žodžius apie 35 šviesmečius, Mardžorė gavo duomenis apie daugiau nei 200 žvaigždžių, esančių 55 šviesmečių spinduliu nuo Žemės. Priklausomai nuo žvaigždės spektro ji nudažė karoliukus įvairiomis spalvomis ir juos pakabino palubėje ant įtempto siūlo, laikydamasi kosminių atstumų mastelio. Ištisus mėnesius Mardžorė tyrinėjo savo erdvinį žemėlapį, ieškodama tikslios konfigūracijos. Galiausiai jai pasisekė pasiekti savo.

Toks žvaigždžių išsidėstymas buvo matomas iš pietiniame danguje mažai pastebimo Tinklelio žvaigždyno, kuris nuo Saulės nutolęs per 37 šviesmečius. O du dideli apskritimai ateivių žemėlapyje pasirodė besą šio žvaigždyno saulės - Dzeta 1 ir Dzeta 2, kurios viena nuo kitos nutolusios 0,05 šviesmečio atstumu (18 milijardų km arba 120 atstumų nuo Žemės iki Saulės).

Glumino dar viena aplinkybė: schemoje buvo parodytos trys bevardės žvaigždės, apie kurias nebuvo duomenų jokiame kataloge. Tačiau po trijų metų šis nesusipratimas buvo išspręstas: 1969-ais metais buvo išleistas „Artimiausių žvaigždžių katalogas", papildytas naujausiais astronautų surinktais duomenimis. Viskas sustojo į savo vietas: pasirodo, Betės Hil schemoje buvo pavaizduotos trys visai neseniai atrastos žvaigždės. Iš tiesų, kas 1961-ais metais galėjo žinoti apie šias žvaigždes, jeigu apie jų egzistavimą sužinota tik 1969-ais metais?

1974-ų metų gruodžio mėnesį amerikiečių mokslinis žurnalas „Astronomy" išspausdino iš karto tris žemėlapius: Betės schemą, Mardžorės iššifravimą ir vaizdą, matomą iš Tinklelio žvaigždyno, žiūrint link mūsų Saulės. Pastarąją schemą kompiuteriu sumodeliavo Kolumbo universiteto astronomijos profesorius Volteris Mitčelas. Visos trys schemos pasirodė besančios identiškomis!

Visa ši istorija gali būti panaši į fantastinį pasakojimą, jei ne patikrinti faktai ir paskaičiavimai. Oficiali karinė ataskaita apie tą naktį radaru pastebėtą NSO; paslaptingos dėmės ant automobilio; sugadinti rūbai ir avalynė; staigus sutuoktinių

sveikatos pablogėjimas (Barnis, kuris 1961-ųjų metų rugsėjo mėnesį buvo visiškai sveikas žmogus, mirė 1969-ųjų metų vasario mėnesį nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, būdamas vos 46-ių metų amžiaus); praktiškai identiški sutuoktinių pasakojimai hipnozės metu; galiausiai, žemėlapis su žvaigždėmis, apie kurias tuo metu astronomams nieko nebuvo žinoma.

Įdomu tai, kad Tinklelio žvaigždyno pavadinimas ne kartą buvo paminėtas žmonių, kurie turėjo kontaktų su NSO ir ateiviais. Šių žmonių pateiktas ateivių apibūdinimas labai daug kuo sutampa su sutuoktinių Hilų pasakojimu.

Ne mažiau įdomus dar vienas sutapimas. Iš Betės Hil schemos buvo aišku, kad iš Dzeta 1 ir Dzeta 2 žvaigždžių kosminiai maršrutai driekėsi ne tik link mūsų Saulės, bet ir link gerai astronomams žinomu Banginio Tau ir Eridano E šviesulių. Kažkokiu keistu sutapimu, būtent šias tris žvaigždes iš šimtų kitų, manomai turinčių apgyvendintas planetas, amerikiečių astronomai 7-o dešimtmečio pradžioje pasirinko radijo signalų iš kosmoso gaudymui pagal OZMA programą.

Šiai programai tuomet vadovavo jaunas, bet jau gana didelį autoritetą nusipelnęs astronomas daktaras Frenkas Dreikas. 1960 m. balandžio 8 d., t.y. daugiau nei metai iki įvykio su sutuoktiniais Hilais, buvo pradėtas šių žvaigždžių pasiklausymas 21 cm ilgio banga. Iš Banginio Tau jokių signalų nebuvo girdėti, antenos buvo nukreiptos į Eridaną E.

Beveik iš karto aparatūra užfiksavo aiškiai dirbtinės kilmės signalus. Netrukus jie nutrūko ir pasikartojo po dviejų savaičių. Tuo pačiu metu šiuos signalus priėmė ir karinė jūrų laboratorija. Kaip teigia tyrimą atlikę specialistai, signalai atėjo ne iš Eridano E, o iš kažkokio arčiau esančio šaltinio. Koks tai buvo šaltinis? Pentagonas kažką kalbėjo apie ypač slaptą karinį objektą, tačiau šiais aiškinimais mažai kas tikėjo...

Reikia pasakyti, kad 1959-ais metais NASA specialistai užfiksavo signalus iš nežinomo palydovo. Sunku pasakyti ar šis faktas susijęs su 1960-ais metais prasidėjusius projektu OZMA, tačiau kai kurie tyrinėtojai teigia, kad pagrindinis šio projekto tikslas buvo visai ne signalų iš žvaigždžių, nutolusių per dešimtis šviesmečių, paieška, o pokalbių tarp ateivių skraidančių laivų kodo iššifravimas.

Sutuoktinių Hilų istorija tapo, galima taip pasakyti, žanro klasika ir netgi buvo įtraukta į JAV KOP akademijos žinyną „Įvadas į kosmoso mokslą". Tačiau mažai kam žinoma, kad ši istorija turėjo ne mažiau paslaptingą, tačiau tuo pačiu metu natūralų tokiam neįprastam atvejui tęsinį.

Netrukus po įsimintinos 1961-ųjų metų rugsėjo nakties Betė pastebėjo, kad kažkas lankėsi namuose, kai jos ten nebuvo. Iš namų niekas nedingo, tačiau viduryje kambario gulėjo iš spintos išimtas rūbas, perrištas juosta. O vėliau prasidėjo keisti vizitai jau šeimininkei būnant namuose. Atseit, dujų skaitiklio patikrinimui ėmė lankytis keisti žmonės - kiekvieną kartą vis kiti, tačiau visi apsirengę žaliais kombinezonais.

Kai 1975-ais metais vieną savaitę žmonės žaliais darbiniais rūbais net tris kartus apsilankė namuose, Betei trūko kantrybė ir ji kreipėsi į dujų tiekimo bendrovę. Ten labai nustebo ir atsakė, kad pas moterį nesiuntė jokių žmonių skaitiklio tikrinimui. Be to, bendrovės darbuotojai jau daug metų dėvi mėlynos spalvos darbinius rūbus, o ne žalios...

Kažkas ėmė kontroliuoti ir Hilų šeimos pažįstamus, pavyzdžiui jų draugę Lorę. Po to, kai KOP akademiniame žinyne buvo išspausdinta Hilų pagrobimo istorija, moteris nusprendė padaryti draugams siurprizą ir išsiuntė jiems siuntinuką, kuriame buvo lapai iš 33-io skyriaus su nakties nuotykio aprašymu. Siuntinys dar nespėjo pasiekti adresato, o į Lorės namo duris pasibeldė nepažįstamas vyras. Jis prisistatė KOP karininku ir, vos tik įžengęs į vidų, moterį ėmė kaltinti pavogus dokumentus. Jis, pagrasinęs įkalinimu, pareikalavo šiuos dokumentus atiduoti. Išgirdęs apie „karininko" apsilankymą, pasipiktinęs Lorės vyras kreipėsi į KOP štabą, tačiau jam užtikrino, kad kariškiai nieko pas juos į namus nesiuntė...

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Betė Hil labai nenoriai duodavo interviu, nes jautė nuoskaudą spaudai, kuri, jos nuomone, istoriją apie sutuoktinių pagrobimą panaudojo komerciniais tikslais. Moters teigimu, labai daug žmonių su beprotiškomis idėjomis, fantazijomis ir liguista vaizduote ėmė visiems pranešinėti, kad buvo pagrobti NSO. Jeigu tikėtumėme visais šiais pranešimais, tai kiekvienais metais JAV pagrobiama 5 tūkstančiai žmonių. „Danguje tiek vietos neužtektų visiems NSO“, - pareiškė Betė viename savo retų interviu.

Moteris dar pridūrė, kad visuomenėje žiniasklaidos dėka susidariusi nuomonė apie NSO nėra teisinga. „Spaudoje aprašyti NSO - tai dideli, ryškiai šviečiantys ir į visas puses mirksintys rutuliai, tačiau taip nėra. Šie aparatai labai kompaktiški, skleidžia blausią šviesą, o dažniausiai skraido be jokių šviesų".

1995-ais metais Betė Hil pabandė demaskuoti NSO fenomeną, savo lėšomis išleidusi knygą „NSO sveiko proto požiūriu". Tačiau iki pat mirties skeptikams ji išliko išprotėjusia senute. Pati garsiausia ateivių pagrobta moteris mirė, būdama 85-ių metų amžiaus. Jos ir vyro atsitikimas pradėjo „pagrobimų" fenomeną, remiantis juo buvo sukurta daugybė pelningų knygų ir kino filmų.

O ką kalba rimti mokslininkai, jau daug metų ieškantys apgyvendintų planetų? Amerikos nežemiškųjų civilizacijų paieškos instituto vyriausiasis astronomas Setas Šostakas [Seth Shostak] ir toliau teigia, kad per artimiausius 20 metų žmonija sulauks proto brolių signalo. Jo sukurtos SETI (nežemiškųjų civilizacijų paieškos) programoje dalyvauja 5 milijonai savanorių, kurie specialia įranga, prijungta prie jų namuose esančių kompiuterių, bando iššifruoti duomenis apie milijonus radijo dažnių, užfiksuotų Visatoje, ir apie žvaigždžių skleidžiamą pulsuojančią šviesą. Visa ši informacija gaunama iš galingo radijo teleskopo ir internetu patenka pas informacijos šifruotojus.

Tačiau iki šiol jokių aiškių signalų nebuvo aptikta. Vis tik Šostaką negalima vadinti idealistu. Jo programa remiasi tiksliais paskaičiavimais tų erdvių, kuriose gali būti gyvenamosios planetos. Tyrinėtojas taip pat tikisi, kad technologijų tobulėjimas artimiausiais metais leis žengti didelį žingsnį į priekį, tiriant kosmosą.

Viename moksliniame žurnale buvo rašoma, kad Šostakas panaudojo savo kolegos SETI projekte Frenko Dreiko [Frank Drake] garsiąją formulę. Dar 1961-ais metais sukurta lygtis turi septynis kintamuosius: kiek žvaigždžių atsiranda per metus; kiek jų turi savo planetų sistemą; keliose planetose galima gyvybė; keliose planetose egzistuoja gyvybė; keliose planetose yra protingų būtybių; kiek nežemiškųjų civilizacijų nori komunikuoti su žemiečiais.

Nuo 1961-ųjų metų mokslas padarė didžiulį progresą kosmoso tyrime, todėl dabartiniu metu tikimybė aptikti nežemiškąją civilizaciją yra kur kas didesnė nei prieš 56-ius metus. Mokslininkai nuolat grįžta prie hipotezių apie žvaigždes su savo planetų sistema. Astronomas Baris Džonsas savo interviu vokiečių žurnalui „Spiegel" pareiškė, kad kas antra iš jau aptiktų 100 planetų sistemų gali turėti kosminį kūną, analogišką Žemei.

Pats Setas Šostakas, remdamasis Dreiko formule ir pastaraisiais moksliniais tyrimais, tvirtina, kad vien tik Paukščių Tako galaktikoje gali egzistuoti nuo 10 tūkstančių iki milijono civilizacijų, kurios gali siųsti radijo signalus. Tam, kad juos aptikti, reikia ištirti 100 milijardų mūsų galaktikos žvaigždžių.
Mokslininkas mano, kad besivystančios technologijos gali padėti išspręsti šį uždavinį. Jis įvertina jau veikiančių ir dar projektuojamų radijo teleskopų galingumą ir palygina su didėjančiu mikroschemų, kurios apdoroja teleskopų surinktus duomenis, ieškant proto požymio Visatoje, skaičiavimo geba. Šostakas mano, kad dar kurį laiką procesoriai kas 18 mėnesių taps dvigubai greitesni. Po to procesorių greitaveika didės kur kas lėtesniais tempais, nes vis mažėjančios mikroschemos pasieks fizikos dėsnių ribas.

Šostakas daro išvadą, kad maždaug vienos gyventojų kartos gyvenamuoju laikotarpiu, gal net per 20 metų, bus gauti pirmieji mūsų proto brolių signalai. Tačiau užmegzti su jais kontaktą bus gana sudėtinga: kitos civilizacijos nuo mūsų gali būti nutolusios nuo 200 iki 1000 šviesmečių. Praeis ne vienas amžius, kol bus gautas atsakymas į Žemės gyventojų signalą.

Mokslo aplinkoje Šostako teorija yra gana dažnai kritikuojama, ir tai daro netgi jo bendražygiai. Pavyzdžiui, SETI Lygos Naujajame Džersyje direktorius Polas Šuchas [Paul Schuh] tvirtina, jog neįmanoma numatyti technologijų vystymosi. Hipotezės apie nežemiškosios gyvybės egzistavimą, intelektą bei teiginiai, kad kitos protingos būtybės norės su mumis užmegzti kontaktus - labai netvirtos ir paviršutinės. Tuo labiau neįmanoma numatyti dešimtmečio ar šimtmečio, kada įvyks pirmasis žemiečių kontaktas su ateiviais.

Žemės gyventojai deda didžiules pastangas, norėdami užmegzti kontaktą su nežemiškomis civilizacijomis: siunčia pranešimus į kosmosą, skraidina laivus ir t.t. Tačiau kol kas viskas be rezultatų. Kyla visai logiškas klausimas: gal mes kažką ne taip darome? Gal mums reikalingas kitoks požiūris? Gal mums labiau patinka ne klausyti, o žiūrėti?

Jeigu tikėti straipsniu, išspausdintu žurnale „American Journal of Physics", priežastis, kodėl iki šiol neužmezgėme kontakto su nežemiškąja civilizacija, esame mes patys, o tiksliau - mūsų keliamas triukšmas. Kaip rašo amerikiečių mokslininkai iš Mičigano universiteto, tai labai trukdo mūsų proto broliams suprasti iš Žemės į kosmoso platybes siunčiamus pranešimus. Labiausiai gali trukdyti radijo ir televizijos stotys, skirtos vietiniams naudotojams.

Situaciją apsunkina ir tai, kad Saulė, kaip ir bet kuri kita žvaigždė, eteryje sukuria trukdžius. Tai, kad tai yra trukdžiai, žinome tik mes patys. Tie, kurie mus stebi iš kitų galaktikų (jei tokių yra), šiuos trukdžius gali palaikyti tikrais signalais ir pabandyti iššifruoti šiuos „pranešimus", kurie užgimsta mūsų planetų sistemos širdyje.

Tam, kad „prisibelstumėme" pas galaktikos kaimynus, mokslininkai siūlo keisti signalų perdavimo diapazoną, pasirinkus tokį, kuriame yra mažiausiai trukdžių. Tas pats Setas Šostakas mano, kad bendrauti su kitų planetų gyventojais reikia infraraudonųjų bangų diapazone. Tyrinėtojus domina ne tiek galimybė surasti švarius dažnius, kiek siekis padidinti duomenų perdavimo greitį. Atrodo, liko visai nedaug - rasti kažką tokio, kas padės jei ne mums, tai ateities kartoms įminti amžinąją mįslę.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №03 2017