Nuo pavasario avitaminozės apsaugantys daržo augalai

Pavasarį organizme ypač trūksta vitaminų. Be abejo, vitaminų galima įsigyti vaistinėje, tačiau geriausia - gamtos vaistai, nes augaluose gausu natūralių angliavandenių, vitaminų, aromatinių ir skonį gerinančių medžiagų, mineralinių druskų ir mikroelementų. Tereikia žinoti, kokie augalai mums labiausiai naudingi.

Plačialapiai česnakai

Plačialapiai česnakai (Allium victorialis) dar vadinami galingaisiais -vieni pirmųjų augalų pavasarį, kurių standžiai susisukę laiškai išlenda net ir iš po sniego kartu su ilgais, sultingais baltais lapkočiais. Kuo plačialapiai česnakai yra jaunesni ir mažesni, tuo jie švelnesni ir skanesni.

Meškinis česnakas

Meškiniai česnakai - daugiamečiai, natūralioje gamtoje augantys svogūniniai augalai. Meškiniai česnakai (Allium ursinum) mėgsta pavėsingus lapuočių miškus, pamiškes, pievas, bet gali augti daržuose.

Meškiniuose česnakuose gausu vitamino C, mineralinių medžiagų, makro ir mikroelementų, kalio, kalcio, magnio, geležies, mangano, vario, cinko, kobalto, molibdeno, chromo, aliuminio, bario, seleno, nikelio, boro.

Baltymų meškiniuose ir galinguosiuose česnakuose yra 2 kartus daugiau, B grupės vitaminų ir vitamino PP - 1,5 karto daugiau, vitamino C - 3 kartus daugiau nei svogūnų laiškuose.

• Savo skoniu meškiniai ir galingieji česnakai yra panašūs į česnakus, o savo fitoncidinėmis savybėmis juos pranoksta.

• Kaip prieskoniai vartojama meškinių ir galingųjų česnakų antžeminė dalis ir jų svogūnėliai.

• Dažniausiai meškiniai ir galingieji česnakai yra vartojami švieži, tačiau juos galima sūdyti, marinuoti ir rauginti. Norėdami numalšinti jų kvapą, česnakus nuplikykite verdančiu vandeniu.

• Meškinių ir galingųjų česnakų laiškais ir lapkočiais galima skaninti salotas, sriubas, įdarus pyragams. Ruošdami pagardus žuviai ir mėsai, susmulkintas meškinių ar galingųjų česnakų galvutes sumaišykite su raudonaisiais pipirais ir grietine.

• Plačialapių ir meškinių česnakų žalumą reikia perplauti, smulkiai supjaustyti, pagal skonį paskaninti grietine, majonezu ar aliejumi.

Meškiniai ir plačialapiai česnakai liaudies medicinoje

• Meškiniai ir plačialapiai česnakai greitai numalšina pavasarinį nuovargį ir mieguistumą.

• Liaudies medicinos žinovai šiais augalais pataria gerinti apetitą, gydyti skorbutą ir iš organizmo išvaryti žarnyno parazitus.

• Išoriškai šiais česnakiniais augalais galima gydyti reumatą.

• Galingaisiais ir meškiniais česnakais verta gydytis sergantiems kolitu, nes jie gerina skrandžio darbą.

• Šie augalai kraujyje neleidžia kauptis žalingajam cholesteroliui, lengvai skatina šlapimo išsiskyrimą, stimuliuoja širdies veiklą. Galingaisiais ir meškiniais česnakais patariama gydyti aterosklerozę, hipertenziją, skydliaukės ligas, pūliuojantį otitą (ausies uždegimą).

• Šie augalai odoje stabdo pigmentinių dėmių plitimą ir spartų plaukų slinkimą. Išoriškai susmulkintais galingųjų ir meškinių česnakų laiškais patariama naikinti karpas ir gydyti žvynelinę. Su šiais augalais paruoštu tepalu patariama gydyti pūliuojančias odos žaizdas, tropines opas ir pragulas.

Didžiosios dilgėlės

Didžiosios dilgėlės - daugiamečiai daug kur augantys augalai. Saulėtose vietose dilgėlės pavasarį pradeda augti labai anksti, kai tik nutirpus sniegui. Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau šios sunkiai išnaikinamos piktžolės yra vertingi maistiniai augalai. Iš jaunų dilgėlių lapų ir ūglių pavasarį galima virti skanias ir maistingas sriubas, jų lapais skaninti salotas. Reikia iki žydėjimo skinti viršūnėlėse augančius lapus, nes jie degina mažiau nei senos dilgėlės. Šiuos lapelius galima skinti net ir plikomis rankomis, o prieš vartojimą nuplikyti verdančiu vandeniu.

• Dilgėlių lapuose gausu naudingųjų medžiagų. Juose vitamino C yra 2 kartus daugiau nei juodųjų serbentų uogose ir 10 kartų daugiau nei svogūnų laiškuose. Karotino dilgėlių lapuose yra daugiau nei morkose, rūgštynėse ir šaltalankių uogose. Dilgėlių lapuose taip pat yra B grupės vitaminų, vitamino K geležies, vario, mangano, boro, titano, nikelio, kalio, kalcio.

• Pavasarį patariama bent savaitę laiko gerti jaunų dilgėlių lapų sulčių, kurios veiksmingai valo kraują.

• Dilgėlės gerina kraujo krešėjimą, kraujyje padidina hemoglobino, trombocitų ir eritrocitų lygį, kraujyje sumažina cukraus kiekį, lengvai skatina šlapimo išsiskyrimą, padeda gydyti žaizdas ir stiprina imuninę sistemą.

• Dilgėlės padeda gydyti anemiją, aterosklerozę, inkstų, šlapimo ir tulžies pūslės bei kepenų ligas, hemorojų, plaučių tuberkuliozę.

• Dilgėlėmis patariama gydyti medžiagų apykaitos sutrikimų ligas.

• Norėdami sustiprinti plaukus ir skatinti jų augimą, kiekvieną kartą plaukus perplaukite dilgėlių antpilu.

Vaistinė česnakūnė

Vaistinė česnakūnė (Alliaria petiolata) - dvimetis, labai anksti pavasarį pradedantis augti, kopūstinių šeimos augalas. Vaistinės česnakūnės auga lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmynuose, kirtimuose, parkuose. Antžeminėje šių augalų dalyje yra flavonoidų, garstyčių aliejaus, askorbino rūgšties, karotino. Vaistinių česnakūnių sėklose yra 22-30 proc. riebumo garstyčių aliejaus. Sutrinti jauni vaistinių česnakūnių lapai skleidžia silpną česnakų kvapą.

Vaistinės česnakūnės - vertingi, malonaus skonio maistiniai augalai, kuriuos, kaip prieskonius, galima panaudoti ruošiant salotas ir žaliąsias sriubas. Maistui labiausiai tinka viršutinė lapeliais apaugusi vaistinių česnakūnių dalis, kurią reikia nuskinti iki žydėjimo. Vėliau maistui tinka tik šių augalų lapeliai, nes stiebai tampa kieti. Patiekti salotas ir sriubas su vaistinėmis česnakinėmis geriausia pavasarį, kai gresia avitaminozė.

Vaistinės česnakūnės - pilnavertis pakaitalas meškiniams ir plačialapiams česnakams. Beje, jie neretai ir auga šalia šių augalų. Vaistinių česnakūnių skonis yra panašus ne tik į česnakų, bet ir į garstyčių.

• Vaistinės česnakūnės yra labai populiarios Anglijoje. Šioje šalyje šie augalai vadinami česnakinėmis garstyčiomis (Garlic mustard). Anglai šiais augalais pavasarį skanina daržovių ragu ir salotas.

• Kaukazo šalyse vaistinių česnakūnių šaknys vartojamos rudenį; tada jos yra krienų skonio ir kvapo.

• Vaistines česnakines patariama vartoti vietoje garstyčių pleistrų, nes jos dirgina odą.

• Vaistinių česnakūnių aliejus naikina žalingąsias bakterijas, iš organizmo padeda išvaryti žarnyno parazitus, skatina šlapimo išsiskyrimą, apsaugo nuo skorbuto, padeda atsikosėti, pasižymi antiseptinėmis savybėmis.

• Vaistinių česnakūnių antpilas skatina prakaitavimą, stabdo viduriavimą ir atsikosėjimą krauju bei padeda gydyti bronchinę astmą.

Garšva

Garšvos - daugiamečiai augalai, tankiai augantys lapuočių miškuose. pamiškėse, pievose. Soduose ir daržuose garšvos - sunkiai išnaikinamos piktžolės, kurios gausiai auga pavėsingose vietose. Tiesa, kai kurie sodininkai augina dekoratyvias garšvų rūšis (Aegopodium variegata) su margais lapais.

• Garšvų lapuose yra azotinių junginių, kurie žmogaus organizme gerina medžiagų apykaitą, vitamino C. citrinų ir obuolių rūgšties, eterinio aliejaus, kraujagyslių sieneles stiprinančių flavonoidų.

• Antžeminėje garšvų dalyje yra karotino, amino rūgščių ir chlorofilo.

• Garšvose taip pat yra kalcio, geležies, titnago, fosforo, magnio, aliuminio, molibdeno, vario. boro. titano, cinko ir gana daug kalio.

• Maistui vartojami jauni, ryškiai žali. blizgūs garšvų lapai su lapkočiais ir ūgliais. Garšvos yra vartojamos ruošiant prieskonines salotas. sriubas ir žaliuosius padažus. Savo aromatu garšvos yra panašios į virtas morkas. Prieš vartojimą žalias garšvas 1-2 minutes blanširuokite verdančiame vandenyje. Maistui vartojamus garšvų stiebus reikia nulupti. Jei garšvas ruošite greitam vartojimui. jas suberkite į karštą marinatą. 5-10 minučių pakaitinkite.

• Garšvomis patariama gydyti podagrą, reumatą, inkstų, šlapimo pūslės ir odos ligas. Garšvos padeda malšinti skausmus, o jų šaknys naikina grybelinių ligų sukėlėjus.

Pavasarinis švitriešis

Pavasariniai švitriešiai (Ficaria ramunailoides) - daugiamečiai žoliniai augalai, augantys lapuočių miškuose, upių pakrantėse, drėgnose pievose, šlaituose. Pavasariniai švitreišiai - ankstyvo pavasario augalai, kurių vegetacijos laikotarpis trumpas. Šie augalai labai sparčiai dauginasi vegetatyviniu būdu, todėl sodybose geriau jų neauginti, nes vėliau bus labai sunku išnaikinti. Pavasariniai švitriešiai kartu su plautėmis ir snieguolėmis pražysta, kai tik nutirpsta sniegas. Jie žydi stambiais, ryškiai gelto-
nais žiedais, užaugusiais ant trumpų žiedstiebių.

• Vaistinių švitriešių lapuose yra askorbino rūgšties ir karotino, gumbuose - krakmolo ir cukraus. Be to, šiuose augaluose yra saponinų. Pasak specialistų, vaistiniai švitriešiai yra naudingi, daug vitaminų turintys augalai. Maistui vartojami jauni pavasarinių švitriešių lapai, kuriuos reikia nuskinti iki žydėjimo. Pavasarinių švitriešių lapus patariama panaudoti ruošiant salotas, verdant sriubas. Lapus galima sūdyti, džiovinti, marinuoti.

• Pavasariniai švitriešiai - vieni pirmųjų pavasarinių augalų, kuriuose gausu vitaminų, todėl šie augalai vartojami ruošiant taip vadinamas kraują valančias pavasarines salotas. Seniau šios salotos daugelį žmonių apsaugodavo nuo skorbuto ir kitų ligų bei nuo bado. Pavasario potvyniai iš dirvos išplaudavo į vieną vietą pavasarinių švitriešių gumbus, kuriuos buvo galima rinkti kaip bulves.

• Pavasarį galima spausti pavasarinių švitriešių sultis ir jų gerti su pienu.

• Susmulkintus pavasarinių švitriešių lapus patariama sumaišyti su sviestu ir tokiais kompresais išoriškai gydyti hemorojų.

• Sergantiems stomatitu bumą patariama skalauti pavasarinių švitriešių nuoviru, juo perplauti odos žaizdas ir opas.

• Pavasarinių švitriešių preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, lengvai laisvina užkietėjusius vidurius, malšina skausmus, padeda atsikosėti ir gydo uždegimines ligas.

DĖMESIO! Būtina atminti, kad bręstant vaisiams pavasariniai švitriešiai tampa nuodingi.

Krūminis builis

Krūminiai builiai (Anthriscus sylvestris) - dvimečiai, salierinių šeimos augalai, auginantys tankius lapus. Krūminiuose builiuose yra mentolo, kuris skleidžia lengvą anyžių kvapą, yra malonaus skonio. Išoriškai krūminiai builiai yra panašūs į petražoles, tačiau jų lapai yra plonesni ir tankesni. Krūminiai builiai gausiai auga įvairiose Europos šalyse. Krūminiai builiai yra atsparūs šalčiams, todėl juos galima vartoti anksti pavasarį, kai tik nutirps sniegas.

• Krūminių builių šaknyse yra apie 20 proc. krakmolo. 5 proc. gliukozės, 3 proc. disacharidų. organinių rūgščių, vitamino C.

• Antžeminėje krūminių builių dalyje yra askorbino, karotino, krakmolo, cukraus, baltymų, eterinių aliejų, fosforo. kalio, kalcio, magnio, sieros.

• Jauni krūminių builių lapai skleidžia salstelėjusį anyžių kvapą ir yra prieskoninio skonio, todėl jie vartojami ruošiant daržovių salotas (ypač su agurkais) ir salotas su grybais. Salotoms galima panaudoti ir virtas krūminių builių šaknis. Jauną krūminių builių žalumą galima sumaišyti su varške ar minkštu sūria juoda duona bei sviestu ir paruošti "žaliąjį sviestą“. Krūminiais builiais galima skaninti padažus žuvims, bulvienę, dilgėlių, pupelių ir žuvies sriubas, šaltasriubes. paukštienos, avienos, ėrienos patiekalus. Švelnią ir jauną krūminių builių žalumą lengvai įsisavina žmogaus organizmas.

• Pamerktus vandenyje krūminius builius galima laikyti 2-4 dienas.

• Krūminiai builiai gerai dera su virtomis bulvėmis, konservuotais žaliaisiais žirneliais, plovų, ant žarijų kepta vištiena ir kiauliena. Krūminių builių lapus galima marinuoti ir rauginti. Kaitinami krūminiai builiai praranda malonų aromatą, todėl juos patariama berti jau į paruoštus karštus patiekalus.

• Krūminius builius patariama vartoti dietinėje mityboje, gydant kepenų, inkstų ir tulžies pūslės ligas.

• Pasak liaudies medicinos žinovų, krūminių builių preparatai padeda veiksmingai gydyti odos ligas ir pagerina sutrikusį virškinamojo trakto darbą.

• Krūminių builių lapų arbatos patariama gerti raminant pernelyg sudirgusią centrinę nervų sistemą. Be to. krūminių builių lapų arbata gerina apetitą.