Kristiano Ašmoro šeimą sudarė jis pats su žmona, jo motina, dvi suaugusios dukros ir 16-os metų amžiaus sūnus. Jie gyveno Trojoje (Niujorko valstija) ir buvo pasiturintys ir buvo gerbiami žmonės. 1871 ar 1872 metais Ašmorų šeima iš Trojos persikėlė į Ričmondą (Indianos valstija), o dar po metų ar dviejų - į Kvinsio (Ilinojaus valstija) apylinkes, kur šeimą nusipirko fermą ir joje įsikūrė. Netoliese namo tekėjo upelis su šaltu ir švariu vandeniu, kurį šeima sėmė savo poreikiams visais metų laikais.
1878 metų lapkričio 8 dienos vakare, apie 21 valandą, jaunasis Čarlzas Ašmoras sėdėjo šalia židinio. Po to jis atsistojo, pasiėmė kibirą ir išėjo link upelio parnešti vandens. Tačiau vaikinas ilgai negrįžo, šeima ėmė jaudintis. Tėvas atidarė namo duris ir pašaukė sūnų, tačiau aplinkui buvo tylu. Jis įžiebė nešiojamą žibentą ir su vyresniąja dukra Marta patraukė ieškoti sūnaus.
Neseniai buvo pasnigę, ant tako puikiai matėsi jaunuolio pėdsakai -kiekviena pėda buvo aiški. Nuėjus kiek daugiau nei pusę kelio iki upelio, maždaug 75 metrus, tėvas staiga sustojo, pakėlė žibintą ir ėmė įdėmiai žvelgti į tamsą. „Kas nutiko, tėti?“ - paklausė dukra.
O nutiko štai kas: Čarlzo pėdsakai sniege staiga nutrūko, toliau buvo lygus ir niekieno nepaliestas sniegas. Paskutiniai pėdsakai buvo tokie patys ryškūs, kaip ir ankstesni - buvo matyti netgi vinių, kuriomis buvo pakalti batų padai, galvučių paliktos žymės.
Misteris Ašmoras pažvelgė aukštyn. Danguje mirksėjo žvaigždės, nebuvo jokio debesėlio. Niekaip nebuvo galima suprasti, kodėl taip staiga baigėsi pėdsakai. Vyras apėjo paskutinius pėdsakus, kad jie liktų nepaliesti vėlesniam tyrimui, ir patraukė link upelio. Paskui jį ėjo išsigandusi mergina.
Abu tylėjo, sukrėsti to, ką pamatė. Upelis jau kurį laiką buvo sukaustytas ledo. Kitos dienos ryte, kai pasidarė šviesu, vyresnysis Ašmoras vėl išėjo ieškoti sūnaus. Visur aplinkui gulėjo lygus, nepaliestas sniegas.
Praėjo keturios dienos. Sielvarto palaužta motina pati išėjo parnešti vandens iš upelio. Grįžusi namo ji papasakojo, kad einant pro tą vietą, kur baigėsi pėdsakai, ji išgirdo sūnaus balsą ir iš karto ėmė jį kviesti. Jai pasirodė, kad sūnaus balsas atsklisdavo tai iš vienos pusės, tai iš kitos. Kai namiškiai jos paklausė, ką sakė balsas, ji negalėjo atsakyti, tik tvirtino, kad žodžiai buvo girdimi gana aiškiai.
Visa šeima iš karto patraukė prie šios vietos, tačiau niekas nieko negirdėjo. Jie pamanė, kad mamai sūnaus balsas tik pasigirdo. Tačiau vėliau, dar keletą mėnesių, skirtingais laiko tarpais jaunuolio balsą girdėjo ir kiti šeimos nariai. Visi jie tvirtino, kad tai tikrai buvo Čarlzo Ašmoro balsas.
Visi sutiko, kad balsas sklido kažkur iš toli, buvo vos girdimas, tačiau aiškios artikuliacijos, nors niekas negalėjo nustatyti krypties ar pakartoti tai, kas buvo sakoma. Tylos periodai vis ilgėjo ir ilgėjo, balsas buvo girdimas vis silpniau, kol nuo vasaros vidurio niekas jo daugiau nebeišgirdo.
Labai panašus žmogaus dingimo atvejis buvo aprašytas 1953 metais žurnalo „Fate“ birželio mėnesio numeryje. Šis pasakojimas vadinosi „Kaip dingo mano tėvas“ ir buvo parašytas rašytojo Stiuarto Palmerio interviu, kurį 1931 metais ėmė iš Saros Leng, pagrindu. Moteris pasakojo apie tai, kaip be pėdsakų dingo jos tėvas Deividas Lengas.
Samnerio grafystės (Tenesio valstija) gyventojas Deividas Lengas 1880 m. rugsėjo 23 d. ėjo per pievą netoliese savo namų. Žmona stebėjo vyrą iš verandos, o vaikai Džordžas ir Sara žaidė kieme. Kaip tik tuo metu prie namo ekipažu privažiavo teisėjas Augustas Pekas su savo svainiu.
Staiga misis Leng garsiai suriko, vyrai ją užtiko verandoje, sustingusią iš siaubo. Tiesiog jų akyse Deividas Lengas dingo. Buvo organizuotos paieškos, tačiau vyro aptikti nepavyko.
Dar keletą metų toje vietoje, kurioje išnyko Lengas, buvo pastebimas maždaug 5 m skersmens apskritimas. Siame apskritime neaugo žolė, atrodo, kad net vabzdžiai į apskritimo vidų nelenda.
Kartą Lengo vaikai įėjo į apskritimą ir išgirdo tėvo balsą, sklindantį neaišku iš kur. Tačiau paties Deivido Lengo niekas niekada daugiau nematė.
Deja, kai buvo pradėtas nagrinėti pasakojimas apie Lengo dingimą, paaiškėjo, kad kai kurie faktai yra nepatikimi. Pavyzdžiui, Samnerio grafystės archyve nėra jokių užuominų apie Lengų šeimą ir teisėją Augustą Peką.
Tačiau įdomu pažymėti tam tikrą panašumą tarp Deivido Lengo ir Čarlzo Ašmoro dingimo. Jų abiejų balsai buvo girdimi dingimo vietose. Abiem atvejais balsai vis silpo, kol galiausiai visiškai nutilo.
Nors visa tai tik prielaida, tačiau galimas dalykas, kad Deividas Lengas ir Čarlzas Ašmoras toliau egzistavo tuose matavimuose, į kuriuos pateko. Po to pasidariusi tyla liudija, kad jie tenai ilgai neišbuvo. Arba, gali būti, vyrai bandė vėl sugrįžti į pasaulį, iš kurio išėjo, tačiau nesėkmingai. Taip nieko ir nepasiekę, jie, greičiausiai, išėjo į kitas mums nematomo pasaulio vietas.
Iš kitos pusės, išsikreipimas tarp matavimų, pro kuriuos praėjo abu vyrai, greičiausiai, po truputį užsitraukė. Jis greitai pasidarė pernelyg mažas, kad būtų galima per jį sugrįžti, tačiau pakankamas, kad pro jį girdėtųsi sklindantis garsas. Po kiek laiko iškreipimas visiškai užsitraukė.
Pakankamai tvirtai galima pasakyti, kad šie vyrai ne tik pradingo matavime, kuriame gyveno, o, greičiausiai, pateko į kažkokią nematomą sritį, kuri kol kas žmogui nežinoma ir nesuprantama.
