Paslaptingi veidai Belmese

2016-ųjų metų rudenį Ispanijoje Belmeso de la Moraledos miestelyje kilo skandalas. Žurnalistai apkaltino miesto merą Pedrą Hererą lėšų švaistymu. Mero potvarkiu už 650 tūkstančių eurų buvo pastatytas informacinis centras, skirtas vieninteliam įdomiam įvykiui šiuose kraštuose: keistų veidų atsiradimui Marijos Gomes Pereiros namuose. Ir pastatas pastatytas miestelyje, kuriame gyvena vos 1700 gyventojų!

Anapusinė tapyba

Paslaptingi įvykiai name Nr. 5 Rodrigo gatvėje prasidėjo 1971 m. rugpjūčio 23 d. 58-ių metų gyventoja Marija, tvarkydamasi virtuvėje pastebėjo, kad viena drėgna dėmė ant grindų ėmė keistis. Joje išryškėjo vyro veidas, kuris savo realumu išgąsdino namo gyventojus. Migelis, vienas iš vyresniųjų Marijos vaikų, nusprendė panaikinti bauginantį atvaizdą. Nepadėjo nei muiluotas šepetys, nei karštas vanduo, nei tirpiklis. Tuomet vaikinas paėmė kirtiklį, nudaužė viršutinį grindų betono sluoksnį ir vėl išlygino grindis nauju betonu.

Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau po dviejų savaičių toje pačioje vietoje atsirado kitas veidas - dar ryškesnių bruožų ir gana rūsčios išvaizdos. Namiškiai veidą uždengė stiklu ir pakvietė fotografą įamžinti atvaizdą. Netrukus šeima suprato, kad veidas keičiasi, einant laikui. Įvairiu laiku padarytos nuotraukos patvirtino, kad jiems tikrai nesivaidena.

Belmeso gyventojai, išgirdę apie šį atsitikimą, paskubėjo savo akimis pamatyti „portretą iš ano pasaulio“. Gandai pasiekė ir korespondentų ausis, laikraščiuose pasirodė straipsniai, o į miestelį ėmė traukti aštrių pojūčių mėgėjai iš visos Ispanijos.

Tuometinis Belmeso meras Manuelis Rodrigas Rivas buvo priverstas įsikišti. Du policijos pareigūnai nuolat budėjo prie virtuvės Pereirų namuose, norėdami įsitikinti, kad iš namo gyventojų pusės nėra
jokios apgaulės. Kitiems policininkams buvo duotas nurodymas sutikti atvykstančius žioplius ir atkalbėti juos nuo bandymo pamatyti fenomeną.

Vieną rytą policijos pareigūnai pamatė, kad ant grindų esantis veidas pasirodė besąs apsuptas keliais vaikiškais veidais, nors stiklas nebuvo pajudintas iš vietos. Jų ataskaita nutekėjo į spaudą, Belmesas vėl atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.

Miesto valdžia nusprendė iškirsti liūdnai pagarsėjusius veidus kartu su betono gabalu. Po grindimis buvo aptikti žmogaus kaulai. Tyrimas parodė, kad tai kaulai, likę nuo XIV amžiaus kapinių, o ne neseniai įvykusio nusikaltimo liudijimas.

Betono analizė parodė, kad jame nėra jokių dažų. Po to, kai betono luitas buvo iškirstas, jame esantis veidas nustojo keistis.

Savaime suprantama, duobė grindyse buvo užlyginta, tačiau praėjo vos kelios dienos ir šviežiai išpiltame betone pradėjo ryškėti kitas veidas. Migelis Pereira vėl iškapojo viršutinį grindų sluoksnį kirtikliu ir nuolaužas išmetė. Apdovanojimu už sunkų darbą tapo tai, kad vietoje vyro veido naujame betone atsirado gražios besišypsančios moters ilgais plaukais veidas. Per kitas dvi savaites ant grindų atsirado dar aštuoni veidai ir nuogos moters figūra.

Į miestelį ėmė traukti smalsuolių, norinčių pamatyti stebuklą, būriai. Marijos šeima nepasimetė ir iš atvykusiųjų ėmė imti pinigus už įėjimą bei pardavinėti paslaptingų veidų nuotraukas po 10 pesetų. Iki 1972-ųjų metų vasario mėnesį namuose apsilankė 60 tūkstančių lankytojų. Jų srautas vis augo: kiekvieną eilinę dieną atvykdavo po tūkstantį žmonių, o savaitgalio dienomis jų atvykdavo net po penkis tūkstančius.

Darbo imasi parapsichologai

Įvykiai Belmese negalėjo prasprūsti pro Ispanijos parapsichologų akis. Pirmasis į miestelį atvyko Hermenas de Argumoza su savo nežinomų reiškinių tyrėjų komanda. Argumoza išsiaiškino, kad Marijos namuose iki paslaptingų veidų atsiradimo nevyko jokių paranormalių reiškinių.

Jos vyras, 78-ių metų amžiaus Chuanas Pereira name gyveno nuo 8-rių metų amžiaus, tačiau neprisiminė nė vieno keisto ir nepaaiškinamo nutikimo. Su XIV amžiaus kapinėmis nebuvo susijusių jokių šiurpą keliančių legendų, kapinių perkėlimas 1838-ais metais į kitą vietą apsiėjo be jokių ypatingų įvykių. Argumoza padarė išvadą, kad veidų pasirodymas susijęs su senjora Marija, kuri, pati to nežinodama, tapo mediume tarp anapusinio pasaulio ir žmonių pasaulio. Nuotraukose buvo pastebėti pašaliniai daiktai, pavyzdžiui, kadre atsirado vaikiška kojytė, nors namuose mažų vaikų nebuvo.

Hermenas de Argumoza į Belmesą pasikvietė savo kolegą iš Vokietijos Hansą Benderą. Tyrinėtojai nusprendė padaryti galą kalboms, kad namiškiai patys piešia veidus, norėdami taip užsidirbti pinigų. Įvykių epicentre esanti virtuvė buvo nufotografuota iš įvairių kampų ir po to užantspauduota, dalyvaujant dviem notarams. Antspaudavimui buvo naudojamos spynos, per metalines poveržles prakištos vielos ir kiti įtaisai, kurie atmetė bet kokią tikimybę, kad kas nors galėtų patekti į vidų, nepažeisdamas antspaudavimo. Po trijų mėnesių virtuvė vėl buvo patikrinta, dalyvaujant tiems patiems notarams. Po daugelio metų notaras Antonijus Palasijus Luke pasidalijo prisiminimais:

- Galiu prisiekti, kad po to, kai antspaudai buvo nuimti, pastebėjau, kad figūros buvo pasikeitusios. Esu tikrai įsitikinęs, kad tai nebuvo kažkokia apgavystė, o pats tikriausias paranormalus reiškinys.

Aš tuo nė kiek neabejoju.

Per tą laiką, kai virtuvė buvo užantspauduota, ant grindų atsirado keletas naujų portretų, o senieji stipriai pasikeitė. Vienas veidas netgi pasisuko 180 laipsnių!

Be Argumozos ir Bendero name dar dirbo parapsichologas Romeras Martinesas, kuris vėliau parašė knygą „Belmeso veidai“. Vieną kartą jis pastebėjo virš grindų „pilkšvos spalvos rūką“. Romero ir jo kolegų akyse rūkas tarsi buvo susiurbtas į betoną. Šioje vietoje atsirado dėmė, iš kurios netrukus išryškėjo veidas. Tokį patį procesą pavyko pamatyti daktarui Franciskui Gastelai: „keistas pilkas debesis“ ant grindų lėtai pavirto veido forma. Daktaras skubėdamas pabandė nufotografuoti šį reiškinį, tačiau nuotraukos gavosi neryškios.

Parapsichologą Manuelį Karbalalą domino tai, kaip, laikui einant, keičiasi Belmeso veidai. Jis iškėlė prielaidą, kad veidų burnos vaizduoja kažkokią frazę, kurią taria anapusiniai portretai. Karbalalas pasiūlė įrengti namuose filmavimo kameras, kurios fotografavo kas valandą ar dar rečiau. Po to nufilmuota medžiaga normaliu greičiu buvo rodoma žmonėms, mokantiems skaityti iš lūpų.

Hansas Benderas nusprendė eiti paprastesniu keliu. Jis paliko virtuvėje įjungtą įrašymo režimu magnetofoną, o po to klausėsi, ar juostelėje neatsirado kokie nors anapusiniai garsai. Tuo metu, kol buvo įrašinėjama, į virtuvę nebuvo leidžiama niekam įeiti. Iš tiesų, magnetofono juostelėje buvo užfiksuotos keistų frazių nuotrupos. Kažkas nematomas pasakė:

- Čia yra įėjimas į pragarą.

Kiti balsai aptarinėjo buitines problemas: moteris kažką vadino alkoholiku, vyriškas balsas kažką kalbėjo apie viešbutį.

Nutraukti bet kokia kaina

1972-ais metais vyriausybė įsakė vyskupui ir provincijos valdžiai bet kokiu būdu nutraukti smalsuolių keliones į Belmesą. Antonijus Kasadas iš laikraščio „Pueblo“ prisiminė, kaip jį išsikvietė redaktorius ir pasakė, kad vyriausybė nori pamatyti teisingus paaiškinimus, kurie visus patenkintų. Kasadas prisiminė, jog chemikas Andželas Vinas jau seniai įtarinėjo Pereirų šeimą falsifikavimu, panaudojant sidabro nitratą - medžiagą, naudojamą fotografijoje.

Redakcijos prašymu Andželas ant betono bespalviu tirpalu nupiešė veidą ir jį apšvietė ultravioletiniais spinduliais. Ant sienos pasirodė veidas, gana panašus į Belmeso piešinius.

- Aš parašiau straipsnį, kad pasirodantys ant grindų veidai yra falsifikatas, tačiau negalėjau įsivaizduoti, kaip šeima iš Belmeso gavo sidabro nitrato ir sugebėjo visus apgauti, - praėjus keliems dešimtmečiams po aprašomų įvykių prisipažino Antonijus. - Tačiau rezultatas buvo pasiektas: susidomėjimas šia tema ėmė slūgti, kol visiškai išnyko.

Parapsichologai nedelsdami ėmė tirti betono mėginius, iškaltus su veidais. Enrike Rodrigas, Biofizinių tyrimų centro vadovas padarė išvadą, kad pateiktuose mėginiuose nėra nei sidabro nitrato, nei bet kokių kitų dažų pėdsakų. Tačiau analizės rezultatai nebuvo paskelbti, nes Franko diktatūros laikais niekas nedrįso spausdinti tai, kas prieštaravo oficialiai valdžios pozicijai.

Apie Belmeso veidus vėl buvo prisiminta 1997-ais metais, kai garsus žurnalistas Ikeras Himenesas paėmė interviu iš likusių gyvų šio tyrimo dalyvių. Jo prašymu chemijos kompanijos direktorius Chosė Grasena atliko naują mėginių analizę ir išsiaiškino, kad betone nėra jokių dažų, rūgšties ar sidabro druskų pėdsakų.

Skandalai, susiję su legenda

Senstant senjorai Marijai, betone esantys veidai irgi ėmė lėtai nykti. Daugelis veidų visiškai išnyko. 2004-ais metais, kai moteris mirė, veidų buvo likę mažiau nei dešimt.

Po moters mirties merija norėjo nupirkti namą ir įkurti jame muziejų, tačiau giminaičių užsiprašyta kaina peržengė protingumo ribas. Tuomet „netikėtai“ paaiškėjo, kad veidų yra ir kitame pastate, kuriame Marija praleido vaikystę ir jaunystę. Šį namą merija pigiai nupirko ir už tam tikrą mokestį leido jame lankytis turistams. Veidai šiame name buvo neryškūs. Daugelis parapsichologų apkaltino miesto meriją ir savo kolegą Pedrą Amorosą falsifikavimu komerciniais tikslais.

2016-ais metais merija vėl ėmėsi veiksmų, norėdama į miestelį pritraukti turistus ir jų pinigus. Už 650 tūkstančių buvo pastatytas informacinis centras, apie kurį užsiminta straipsnio pradžioje, pasirodė besąs beprasme prabanga. Pastatas penkias dienas per savaitę yra uždarytas, nes nėra lankytojų.

Norintys pamatyti tikruosius veidus gali nesunkiai susitarti su Marijos Gomes Pereiros giminaičiais. Už nedidelį užmokestį jums maloniai bus leista apžiūrėti tai, kas liko iš keistų atvaizdų. Mokslininkams reiktų paskubėti: jeigu veidų nykimo greitis nesulėtės, paskutiniai unikalaus reiškinio pėdsakai taps nebetinkami tyrimui šiuolaikiniais metodais.