Pati didžiausia Italijos laivyno pergalė

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Viduržemio jūroje viešpatavo britų karinės jūrų pajėgos. Italijos karinė vadovybė karštligiškai ieškojo nepaprasto ginklo, kuris būtų sugriovęs britų viešpatavimą.

Savo tikslui pasiekti italai pasirinko šturmavimo priemones. Pagrindu buvo pasirinkta plaukiko valdoma ypatingos konstrukcijos torpeda. Komplekte taip pat buvo kvėpavimo prietaisai, leidžiantys panerti iki 30-ies m gylį. 1935-ųjų m. sausio mėnesį buvo atlikti bandymai. Rezultatai buvo pripažinti visiškai patenkinamais, nors dar buvo įvairių trūkumų. Buvo nuspręsta toliau vystyti projektą. Nuo to laiko plaukikai ėmė reguliariai treniruotis.

Povandeninis aparatas buvo pavadintas SLC (Siluro a Lenta Corsa, kas itališkai reiškia "lėtai judanti torpeda“), tačiau kariniai plaukikai dėl kaprizingo mechanizmo veikimo jam davė pašiepiančią pravardę „Maiale“, t.y. „Paršelis“. Aparatas turėjo 6,7 m ilgio ir 53 cm skersmens torpedą, ant kurios įsitaisydavo du žmonės. Priekyje sėdėdavo vairuotojas, o už jo pagalbininkas, kuris dažniausiai būdavo aukštos kvalifikacijos naras. Šio aparato judėjimo greitis neviršijo 2,5 mazgo, veikimo spindulys buvo apie 10 mylių, panirimo gylis -iki 30 metrų. Panirimas ir pakilimas buvo atliekamas užpildant ar ištuštinant cisternas. Valdymo pultas buvo labai panašus į lėktuvo valdymo pultą. Prieš vairuotoją buvo įrengta matavimo prietaisų panelė su šviečiančiais ciferblatais. Priekinė dalis -sprogmenų skyrius, kuriame buvo gabenama 300 kg sprogstamosios medžiagos. Sis skyrius mova buvo sujungtas su korpusu ir jį buvo lengva atskirti. Už antrojo ekipažo nario nugaros buvo įrengta dėžė su darbiniais instrumentais ir priemonių rinkiniu, leidžiančiu sprogmenis pritvirtinti po laivo kiliu. Komandos nariai apsirengdavo visą kūną, išskyrus galvą ir delnus, dengiančius gumuotus kombinezonus, su kuriais net
keletą valandų buvo galima išbūti šaltame vandenyje. Kiekvienas karys turėjo deguonies baką, kurio pagalba galėjo 6 valandas kvėpuoti po vandeniu. Atsarginis bakas buvo dėžėje su įrankiais.

Dėl nedidelio veikimo spindulio SLC į atakos rajoną atgabendavo povandeniniai laivai. Iš pradžių torpedos buvo tvirtinamos tiesiai ant denio, tačiau tai labai apribojo povandeninio laivo panirimo gylį, nes torpedos korpusas atlaikydavo tik 30 m gylį. Vėliau povandeniniuose laivuose buvo įrengti dideli hermetiški cilindrai su lengvai atveriamomis durimis, kuriuose ir gabendavo torpedas.

Buvo sukurta torpedų panaudojimo taktika. Povandeninis laivas slapta priplaukdavo kiek galima arčiau priešininko bazės ir sustodavo nedideliame gylyje. Torpedos ekipažas išeidavo per povandeninio laivo liuką ir patikrindavo torpedą. Jei viskas buvo tvarkoje, buvo įjungiamas torpedos variklis ir ji nukreipiama į uostą. Iš pradžių plaukikai laikydavo galvas virš vandens. Priartėjus prie uosto, ekipažas užsidėdavo kvėpavimo aparatus, pripildydavo panėrimo cisterną ir panirdavo po vandeniu - tai leisdavo išlikti nepastebėtiems.

Torpeda buvo panardinama į reikiamą gylį ir plaukdavo pirmyn. Pasiekus tikslą būdavo išjungiamas variklis ir ištuštinama panirimo cisterna. Torpedos vairuotojas, slysdamas palei laivo dugną, rasdavo šoninį kylį ir prie jo pritvirtindavo specialius spaustuvus su trosu. Padėjėjas nutepdavo trosą prie kito borto kylio ir ten jį irgi pritvirtindavo antrais spaustuvais. Jis atskirdavo sprogmenis nuo aparato ir juos pritvirtindavo prie troso ties laivo viduriu, kur laivo dugnas neturi apsaugos nuo torpedų. Laikrodinis mechanizmas suveikdavo po 2,5 valandos nuo to laiko, kai sprogmenys būdavo atjungiami nuo torpedos.

Pati sėkmingiausia Italijos šturmavimo karių operacija buvo pagrindinės britų karinės bazės Viduržemio jūroje Aleksandrijoje ataka. Operacijai atlikti buvo parinkti 6 žmonės. Grupės vadu buvo paskirtas leitenantas de la Pena, kuris jau turėjo patyrimo tokiose operacijose - jis du kartus dalyvavo reiduose į Gibraltarą. 1941-ųjų m. gruodžio 3 d. iš Specijo uosto išplaukė povandeninis laivas. Kai jis išplaukė už uosto ribų, prie jo, pasinaudodama nakties tamsa, priplaukė barža, kuri atgabeno tris torpedas ir kitą reikiamą įrangą. Gruodžio 9 d. povandeninis laivas pasiekė Leros salą ir įplaukė į Porto Lago įlanką. Gruodžio 14 d. diversantai paliko įlanką ir patraukė link Aleksandrijos.

Buvo suplanuota, kad grupės nariai po to, kai bus pritvirtinti sprogmenys, turės pasiekti uosto zoną su silpna apsauga, išlipti į krantą ir palikti uosto teritoriją. Kitas povandeninis laivas dvi paras turės laukti 10 mylių nuo Nilo žiočių Rozetos miesto rajone. Išvengę sargybos, plaukikai turėjo galimybę pasiekti šį povandeninį laivą, pasinaudodami kokia nors ant kranto rasta valtimi. Visai ekspedicijai vadovauti buvo paskirtas 2-ojo rango kapitonas kunigaikštis V. Borgezė.

Plaukimas iš Leros salos vyko normaliai. Dienomis povandeninis laivas su torpedomis plaukdavo paniręs po vandeniu, o naktimis iškildavo į vandens paviršių pakrauti akumuliatorius ir atgaivinti orą patalpose. Gruodžio 18-ą d. povandeninis laivas priplaukė prie Aleksandrijos. Iki vakarinio uosto molo buvo likę 1,3 mylios. Vienas po kito torpedų vadai de la Pena, Marcelis ir Martelotis su savo padėjėjais sėdo ant torpedų ir išnyko nakties tamsoje. Povandeninis laivas nugrimzdo prie paties dugno ir po truputį ėmė tolti nuo Aleksandrijos. Gruodžio 21-os dienos vakare pasiekė Porto Lagą, o gruodžio 29-ą d. įplaukė į Specijo uostą.

Taip pat sėkmingai klostėsi įvykiai Aleksandrijoje. Pranėrę po bonais, ekipažai pajudėjo šalia molo, kuriuo nerūpestingai vaikščiojo žmonės. Pagaliau buvo pasiekta antra užtvarų linija, kur italų laukė siurprizas - vietoje įprastinių bonų buvo ištempti dvigubi metaliniai tinklai su nedidelėmis akutėmis. Tinklai leidosi į didžiulį gylį, kurio torpedomis nebuvo galima pasiekti. Karpyti tinklą? Tačiau apie tinklus nuolat kursuoja labai tylus kateris iš kurio periodiškai mėtomos giluminės bombos. Staiga iš tamsos išniro
trys anglų minininkai, užsidegė šviesos, atsivėrė praėjimas į užtvertą zoną. Italai negaišo nė minutės - jie kartu su anglų laivais torpedas įplukdė į uosto teritoriją. Tiesa, beskubėdami jie atsiskyrė vienas nuo kito, tačiau atsidūrė netoli atakos objektų, kurie buvo paskirstyti taip: de la Pena - linkoras „Valiant“, Marcelis - linkoras „Queen Elizabeth“, o Martelotis turėjo atakuoti pakrautą tankerį, aplink jį išmėtydamas padegamąsias bombas.

Pirmasis ekipažas iš karto pastebėjo „Valiant҆o“ dugną - juk ne kartą prieš operaciją teko žiūrėti laivo nuotraukas. Plaukikams lengvai pavyko įveikti dar vieną prieštorpedinį tinklą ir jie 2:19 val. prisilietė prie linkoro borto. Bandant priplukdyti torpedą po kiliu, ji paskendo, o naro kvėpavimo aparatas išėjo iš rikiuotės. De la Pena nėrė į dugną ir 17 m gylyje aptiko aparatą. Deja, torpedos variklis buvo sugedęs. Teko atkabinti sprogmenis ir juos lynu tempti prie laivo korpuso vidurio. Tai užtruko 40 minučių. Linkoro kilis beveik lietė dumbliną grumtą, todėl pakabinti sprogmenų nereikėjo. Ekipažo vadas nustatė sprogdiklį 6-ai valandai ryto ir išplaukė į vandens paviršių, visas netekęs jėgų. De la Pena paskandino kvėpavimo aparatą ir ėmė lėtai tolti nuo laivo. Tačiau nuovargis susilpnino budrumą - italas buvo pastebėtas iš laivo. Jį apšvietė prožektoriumi, o po to kulkosvaidžio serija ėmė taškyti vandenį prie pat galvos. De la Pena turėjo sugrįžti prie linkoro. Ten jis užlipo ant švartavimosi statinės, kur sutiko savo pagalbininką. Jis, po to, kai sugedo kvėpavimo aparatas, išplaukė į paviršių ir pasislėpė ant statinės, nenorėdamas išduoti savo vado. Greitai atplaukė britų kateris, abu italus nukėlė nuo statinės ir nugabeno į linkorą. Italai pateikė savo asmenybę patvirtinančius dokumentus, tačiau atsisakė atsakinėti į klausimus. Anglai išbandė visus psichologinio spaudimo būdus - nuo įkalbinėjimo iki gąsdinimo sušaudyti vietoje, tačiau italai vis tiek atkakliai tylėjo. Anglai priešininkus patalpino laivo karceryje.

Kai iki sprogimo liko 10 minučių, de la Pena paprašė susitikimo su laivo vadu ir jam pasakė apie miną bei pasiūlė pasirūpinti žmonių saugumu. Ekipažas užsidėjo gelbėjimo liemenes ir susirinko į laivo priekį. Pasigirdo sprogimas, linkoras sudrebėjo, laive užgeso šviesa, o pats laivas ėmė krypti ant kairiojo borto. Pakrypęs 5 laipsniais laivas sėdo ant dugno ir tapo nebejudrus. 6:15 val. už 500 m stovinčiame laive „Queen Elizabeth“ irgi pasigirdo galingas sprogimas. Tuo metu Viduržemio jūros laivyno vadas admirolas E.Kaningemas stovėjo laivo priekyje ir tiesiogine to žodžio prasme buvo išmestas į orą apie 1,5 m. Vakarop de la Pena ir antras komandos narys buvo išgabenti į belaisvių stovyklą prie Kairo.

Antrasis ekipažas, kuriam vadovavo Marcelis, be jokių nuotykių pasiekė savo tikslą. Jie sprogmenį pritvirtino po laivo dugnu pagal visas taisykles - pasinaudodami trosu su spaustuvais. Laikrodinis mechanizmas buvo nustatytas 6:15 val. Plaukikai iškilo į paviršių ir leidosi atgal. 4:30 vai. italai paliko uosto teritoriją ir, apsimesdami prancūzais, pateko į Aleksandriją.

Ryte ne be nuotykių pasiekė geležinkelio stotį, kur turėjo sėsti į traukinį, vykstantį iki Rozetos. Ten jie turėjo pabandyti pasiekti jų laukiantį povandeninį laivą. Operacija iki tol vyko tarsi iš natų, tačiau geležinkelio stotyje pasireiškė italų žvalgybos neapsižiūrėjimas. Italų torpedų ekipažai buvo aprūpinti anglų svarais sterlingais, kurie nebuvo naudojami Egipte.

Marčeliui ir jo padėjėjui teko sugaišti visą dieną, kol pavyko iškeisti pinigus. J Rozetą jie išvyko vakariniu traukiniu. Naktį teko praleisti viešbutyje. Visą kitą dieną teko išsisukinėti nuo policijos kontrolės, kol vakarop nepastebimai pasiekė pakrantę. Plaukikai jau ėmė žvalgytis valties, kuria galėtų pasiekti povandeninį laivą, tačiau juos pastebėjo ir sulaikė Egipto policija. Plaukikai buvo perduoti anglams.

Trečiasis ekipažas atakavo tankerį. Pasirinkę patį didžiausią, plaukikai ėmė artėti prie aukos, tačiau ekipažo vadui nustojo veikti kvėpavimo aparatas. Sprogmenį po laivu teko pritvirtinti vienam padėjėjui. 3:55 val. buvo užvestas laikrodinis mechanizmas, o už 100 m nuo tankerio plaukikai išmėtė padegamąsias bombas. Po to Martelotis ir pagalbininkas torpeda nuplaukė į tą vietą, kur turėjo išlipti į krantą. Ten jie sunaikino visą savo aparatūrą ir sėkmingai pasiekė krantą. Bandant išeiti iš uosto teritorijos juos sulaikė Egipto muitininkai, kurie iškvietė anglų patrulį. Po apklausos plaukikai buvo išsiųsti į karo belaisvių stovyklą. Kai jie buvo sodinami į automobilį, vienas po kito pasigirdo trys sprogimai. Trečioji mina sunaikino tankerį „Sagona“ ir stipriai sugadino prie jo borto stovėjusį esminininką „Jarvis“.

Šios operacijos strateginių rezultatų negalima palyginti nė su viena Italijos laivyno pergale per visą jo istoriją. J nelaisvę pateko šeši kariai, tačiau buvo sunaikintas didelis tankeris ir sugadinti du linkorai - paskutiniai iš tų, kuriuos anglai turėjo Viduržemio jūroje. Vėliau šie laivai buvo šiaip taip aplopyti b išgabenti į užnugario laivų statyklas, kur turėjo būti atliktas reikiamas remontas. Tačiau nė vienas iš šių linkorų iki pačios karo pabaigos nebuvo sutvarkytas iki galo ir daugiau mūšiuose nebedalyvavo. Strateginė padėtis Viduržemio jūroje kardinaliai pasikeitė. Visi šeši operacijoje dalyvavę kariai po to, kai buvo paleisti iš nelaisvės, buvo apdovanoti aukso medaliu „Už narsą“ (aukščiausias karinis apdovanojimas Italijoje), o kunigaikščiui Borgezei karalius asmeniškai Įteikė karinį „Savojos kryžiaus“ ordiną.