Prakeiktas Dadlitauno miestas

Pasaulyje yra daug vietų, turinčių prastą reputaciją. Gali būti, kad legendos apie jas yra be pagrindo. Tačiau visi žino, kad nebūna dūmų be ugnies.

Greičiausiai mokslas kol kas negali paaiškinti kai kurių dalykų. Viena iš tokių vietų  - nedidelis Dadlitauno (Dudley Town) miestas Konektikuto valstijoje (JAV). Žmonės jį paliko prieš daugiau kaip 100 metų. Priežastis buvo eilė nepaaiškinamų mirčių, nelaimingų atsitikimų ir vietinių gyventojų dingimų.

Net ir nežinant apie tuos baisius įvykius Dadlitaune, jo vieta ir be jokių baisių istorijų kelia nerimą. Tiesiai virš miesto bauginančiai iškilę trys kalnai: Bald Mauntin, Vudberi Mauntin ir Koltfut Triplets, kurie neleidžia saulės spinduliams prasiskverbti į miestą nei ryte, nei dieną. Be to, Dadlitauną supa toks tankus ir gūdus miškas, kad jis net pavadintas Tamsiuoju mišku. O gal visų bėdų priežastis slypi pavadinime Dudley Town, kuris panašus į Deadly Town - “mirties miestas”?

Baisios istorijos apie prakeiktą miestą patraukė “Hartford news” reporterio Deno Akroido dėmesį. Jis nusprendė atlikti savo tyrimą ir nustatyti, kaip prasidėjo Dadlitauno bėdos (mistinės vietovės su paranormal.lt).

Dadlių giminės prakeiksmas

1993 metais Denas daug dienų praleido bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, kurie buvo leidžiami šiose vietovėse prieš 100 metų. Jis bendravo ir su apylinkėse gyvenusiais žmonėmis. Susisteminus gautus duomenis, išaiškėjo tam tikras paveikslas. Viskas prasidėjo Anglijoje. 1510 metais hercogą Edmundą Dadlį už bandymą įvykdyti valstybės perversmą Henrikas VIII nuteisė myriop. Karaliui hercogo mirties nepakako. Legenda pasakoja, kad jis kreipėsi į juoduosius burtininkus, kad tie prakeiktų visus Dadlių giminės palikuonis.

Ir štai hercogo sūnus Džonas, kaip ir tėvas, tapo sąmokslo prieš karalių iniciatoriumi, už tai jam buvo nukirsta galva. Džono sūnus, vengdamas persekiojimų, su savo šeima išvyko į Ameriką. 1674 metais jau Konektikute gimė Džozefas Dadlis. Berniukas užaugo, sukūrė šeimą, bet pasirodė beesąs tikras tironas ir vieną kartą kirviu užkapojo žmoną, o savo dienas baigė katorgoje.

Žiaurus buvo ir jo brolis Tomas, pagarsėjęs tuo, kad persekiojo puritonus, kurių įsitikinimai tuo laiku buvo paskelbti erezija ir už juos grėsė mirties bausmė. Tomas su malonumu asmeniškai vykdė teisingumą.

Keturi Džozefo sūnūs suaugo ir nusprendė išvažiuoti ten, kur niekas nežinojo Dadlių giminės istorijos. 1748 metais vienas iš jų nusipirko žemės sklypą miškingame Konektikuto rajone. Po 6 metų prie jo prisijungė dar du broliai, o dar po kurio laiko ir ketvirtas brolis nusipirko čia žemę.

Šiose vietose jie tapo stambiausiais žemvaldžiais. Fermeriai nuomojosi jų žemę. Taip miško viduryje pamažu išaugo kaimelis, pavadintas Dadliviliu, o, laikui bėgant, jis tapo Dadlitauno miesteliu.

Kelerius metus viskas buvo ramu, paskui broliai Dadliai vienas po kito mirė, beje, gana paslaptingomis aplinkybėmis. Viljamą staiga pakirto kažkokia nežinoma liga, jo kūnas pasidengė opomis ir labai ištino. Skausmas buvo nepakeliamas, vyras prasikankino savaitę ir mirė. Aleksandras nuvažiavo su reikalais į kaimyninę gyvenvietę, bet visada klusnus arklys lygiame kelyje pradėjo smarkiai šuoliuoti. Raitelis nukrito ir nusisuko sprandą. Endriu, kaip paprastai, išvyko į žvejybą, o grįžo pražilęs, su sustingusiu siaubu akyse. Kelias dienas jis tylėjo, paskui papasakojo, kad prie ežero matė mirusį tėvą, kuris įsakė sūnui nužudyti žmoną. Po tam tikro laiko Endriu dingo ir daugiau niekas jo nematė. Ketvirtas brolis Edvardas kažką darė daržinėje, kai prasidėjo gaisras. Jis nesugebėjo išsigelbėti.

Bet yra ir kitų duomenų, kad tragiškų mirčių nebuvo. Tiesiog broliai su amžiumi prarado protą. O ir miestas neturi ryšio su mirtimi nubaustu hercogu. Neva broliai - palikuonys anglų teisėjo, kuris už raganavimą mirties bausme nuteisė daug nekaltų žmonių, dėl to aukų artimieji juos ir prakeikė.

Mirčių virtinė

Mirus broliams, tragiški įvykiai mieste nesiliovė. 1792 metais Viljamo Tanerio fermoje buvo rastas Hermošo Chochtisterio kūnas. Jis buvo sudarkytas, kaklas lūžęs. Policijos nuomone, Heršomas nukrito nuo kluono, o jam padėjo šeimininkas. Juolab, kad Taneris paskutiniuoju metu elgėsi labai keistai, kalbėjo apie velnius, naktimis išeinančius iš miško. Ir neva jis pats matė, kaip jie į gabalus sudraskė atsitiktinį praeivį. Šiaip ar taip, policija įrodymų neturėjo. Kaltinimai Taneriui pateikti nebuvo, bet neužilgo ir jis pats išprotėjo.

1804 metais generolo Hermano Svifto žmona vyko į Dadlitauną pas giminaičius, staiga prasidėjo audra, ir moterį nutrenkė žaibas. Generolo psichika neįveikė tragedijos, jis mirė beprotnamyje.

Kiek vėliau nusižudė žinomo amerikiečių rašytojo žmona, kilusi iš Dadlitauno. Tai nutiko, likus savaitei iki prezidento rinkimų, kuriuose dalyvavo jos vyras. Priežastis nebuvo nustatyta.

Mieste nuolat dingdavo žmonės, kartais ištisos šeimos. Surasti nepavykdavo nieko. Žmonės pradėjo palikti Dadlitauną, išsigandę virš miesto pakibusio prakeiksmo. XIX amžiaus pabaigoje čia buvo likę tik kelios šeimos.

Toks Džonas Patrikas Brofi mėgdavo girtis, kad jam nebaisus nė pats velnias, kad niekas neprivers jo išvažiuoti iš čia. Bet, kaip sakoma, kalbėk nekalbėjęs, bus taip, kaip reikia. Netrukus nuo tuberkuliozės mirė Brofi žmona, paskui pradingo du jo vaikai. Galiausiai sudegė ir namas. Džono kūno gaisravietėje nerado, bet vyro daugiau niekas ir niekada nematė.

1899 metais Dadlitaunas visai ištuštėjo, apleista žemė užaugo mišku. Trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje, ieškodamas tylos ir vienumos, šiose vietose apsigyveno garsus onkologas Viljamas Klarkas su žmona.

Kartą jam reikėjo kelioms dienoms išvažiuoti darbo reikalais. Sugrįžęs jis rado išprotėjusią žmoną. Ji sakė, kad matė kažkokį žvėrį su trimis galvomis. Likusį gyvenimą moteris praleido psichiatrijos ligoninėje.

Buvo ir išimčių. Vienas iš Dadlių - Abelis - sulaukė 90 metų. Savo laiku jis išvažiavo iš miesto, prisiekęs niekada ten negrįžti. Ir liūdnai pagarsėjęs Viljamas Taneris taip ir pragyveno name, kuriame įvyko nelaimė su Heršomu Chochtisteriu. Mirė sulaukęs 104 metų.

Drąsuoliai

Prakeiktas miestas toliau traukia tyrinėtojų ir tiesiog smalsuolių dėmesį. XX amžiaus pabaigoje šias vietas aplankė televizijos grupė, bet jai nepavyko nieko nufilmuoti - žmonės iškart pajuto dusulį, o kameros neveikė. 1994 metais čia atvažiavo Denas Akroidas. Metus iki kelionės jis studijavo Dadlių giminės istoriją. Sunkai rastas vedlys kategoriškai atsisakė artintis prie Dadlitauno arčiau kaip per 3 kilometrus. Denui teko eiti vienam. Kuo labiau jis artėjo prie miesto, tuo niūresnis darėsi aplinkinis peizažas. Žurnalisto kojos pasunkėjo, ausyse ūžė staiga nusileidęs rūkas neleido apžiūrėti aplinkinės vietovės. Rūke vos matėsi kažkokie šešėliai, girdėjosi garsai, panašūs į šnabždesį. Vis dėlto Denui pasisekė - jis sugebėjo bent trumpam įjungti kamerą ir pafilmuoti. O paskui, vejamas nesuprantamos baimės, puolė bėgti link tos vietos, kur jo laukė vedlys. Anot jo, žurnalisto nebuvo net 5 valandas. O paties vedlio laikrodis atsiliko 3 valandomis.

Šiaip ne taip pasiekęs viešbutį, Denas skubėjo peržiūrėti vaizdo medžiagą. Jis buvo labai nustebęs, kai vaizdajuostėje pamatė grupę žmonių, apsivilkusių XVIII amžiaus drabužiais, kurie paniškai bėgo nuo juos persekiojusio gyvūno, panašaus į didžiulį šunį. Iš monstro nasrų tekėjo seilės, akys spindėjo geltona šviesa. Gal tai ir buvo ta pabaisa, dėl kurios išprotėjo daug Dadlitauno gyventojų?

Žinoma, ten, kur yra mistika, būtinai atsiras kas nors, kas pabandys viską paaiškinti iš materialinės pusės. Vaiduoklių medžiotojas Robinas Beronas, pabuvojęs Dadlitaune, rado kraujuotą karvės ragą ir akmenis su kažkokiais simboliais. Jo nuomone, čia vyko satanistų ritualai.

Demonologas Edas Vorenas mano, kad jokių pabaisų nėra. Tiesiog žmonėms kelia siaubą grėsmingi peizažai aplink miestą. Be to, jis įsitikinęs, kad miestas buvo pastatytas galingoje geopatogeninėje zonoje. O visi tie reginiai yra geomagnetinio spinduliavimo poveikis psichikai. Juk ne veltui čia išprotėjo tiek žmonių.

Visai gali būti, kad tai tiesa, bet kaip paaiškinti tai, ką žmonės mato padarytose fotografijose ir vaizdo medžiagoje?