Tuneliuose gyvenantys vaiduokliai

Mūsų planetoje yra tokių vietų, kur realybės audinys taip išskysta, jog žmogui atsiranda galimybė pažvelgti už įprastinio pasaulio ribų ir pamatyti ar pajusti nematerialias būtybes, gyvenančias paralelinėse realybėse. Tokie susitikimai žmonėms yra gana pavojingi, nes ne visada kitų pasaulių gyventojai yra draugiškai nusiteikę žmonių atžvilgiu. Todėl dar senovėje tokios vietos įgavo blogą šovę, žmonės jas stengėsi apeiti.

Prasidėjus Švietimo erai ir bandant racionaliai paaiškinti visa tai, kas mus supa, žmonės ėmė skeptiškai žiūrėti į protėvių perspėjimus, laikydami juos ne kuo kitu, o prietarais ir prasimanymais žmonių, nesugebančių paaiškinti gamtinių reiškinių.

Grėsmingojo tunelio paslaptis

Ūkanotoji Britanija garsėja ne tik savo fanatiškais futbolo sirgaliais, aludėmis, tradicijų laikymusi ir arbatos gėrimo ceremonijomis. Mistinių reiškinių ir mįslių mėgėjai žino, kad Didžiojoje Britanijoje yra ypatinga sala, kurioje yra daugybė vietų, suteikiančių galimybę žmogui pažvelgti į vaiduoklių pasaulį.

Belfaste, kaip ir daugelyje kitų vietų, yra nutiestos metro linijos. Atrodo, tai visiškai įprasta transporto rūšis, tačiau tarp „Deivido Eiro“ ir „Ešbio“ stočių dažnai įvyksta logiškai nepaaiškinami įvykiai. Tunelis yra iškastas po katalikų vienuolyno griuvėsiais. Vienuolynas buvo išplėštas dar senovėje. Visi bandymai atstatyti vienuolyną iš griuvėsių buvo nesėkmingi. Vos tik vienuoliai pradėdavo atstatyti vienuolyno pastatus ir atlikinėti savo apeigas, apylinkėse imdavo dėtis nepaaiškinami dalykai - gamtos katastrofos, epidemija, nederlius, plėšikų puolimai. Galiausiai vietinis kardinolas nusprendė senųjų griuvėsių nebeliesti.

Netoliese paslaptingojo tunelio yra senos apleistos kapinės. XVIII amžiuje Belfaste siautėjo cholera, nusinešusi tūkstančių gyventojų gyvybes. Epidemijos metu miesto valdžia rūpinosi tuo, kaip lokalizuoti ligos židinius.

Mirusieji buvo laidojami labai paskubomis. Jie buvo laidojami bendruose kapuose, be tinkamų krikščioniškų apeigų. Legendose pasakojama, kad nuo to meto ypač tamsiomis naktimis kapinėse galima išgirsti čia palaidotų žmonių aimanas ir verksmą, kurie negali gauti amžinos ramybės ir laukia žmogaus, kuris tinkamai atliks jiems visiems krikščioniškas laidojimo apeigas.

Kasant tunelį nebuvo apsieita be nelaimingų atsitikimų. Keletas darbininkų žuvo ypač keistomis aplinkybėmis. Likę gyvi šachtininkai pasakojo, vos tik jų draugai įžengė į šoninį tunelį, paskui juos nuskubėjo žmogaus šešėlis. Po to iš karto įvyko griūtis, palaidojusi šachtininkus gyvus. Atliekant darbus buvo aptikta pagonių kapavietė gamtinės kilmės urve. Šiame kape buvo palaidotas vietinis karo vadas, mokslininkai aptiko žmonių aukojimo įrodymų. Patys archeologai nuolat jautė diskomfortą, ne vienas jų atsisakė tęsti darbus. Kai kurie pasakojo, kad darbų metu jų neapleido jausmas, kad šalia yra dar kažkas - laidojimo urve, labai staigiai pasisukus, kartais ties regėjimo lauko riba buvo matyti kažkokie oro virpesiai, tarsi kažkoks šešėlis stengėsi pasislėpti už žmogaus nugaros.

Požeminės pabaisos

Bilis Šeklis, vienas iš darbininkų, papasakojo apie jam nutikusį įvykį, kai atsiliko nuo savo pamainos. Jis neskubėdamas ėjo tuneliu ir netikėtai išgirdo negarsų daugybės, kaip jam pasirodė, varpelių skambėjimą. Susidomėjęs šiuo garsu vyras pasuko į nedidelį tunelį ir tiesiog sustingo iš siaubo: žibinto šviesa apšvietė skeletą su purvinais draiskalais, kuris ėjo link „Ešbio“ stoties. Žibintas užgeso, Bilį apsupo neperregima tamsa. Kai po kelių sekundžių žibintas vėl įsijungę, vaiduoklis jau buvo dingęs. Apie šią istoriją labai greitai sužinojo kiti darbininkai, prasidėjo masinis išėjimas iš darbo. Darbdaviams teko gerokai pakelti atlyginimą, norint prisikviesti žmones dirbti.

Dar siaubingesnė istorija nutiko dviem jaunuoliams, kurie nusprendė patikrinti gandų apie vaiduoklių egzistavimą metro tuneliuose pagrįstumą. Vaikinai nusileido po žeme ir pradėjo savo tyrimus. Pagal susitarimą vienas jų ėjo priekyje, laikydamas šviečiantį žibintą, o kitas sekė iš paskos. Kaip pasakoja vienas iš šio žiauraus tyrimo dalyvių, vos tik jie nusileido po žeme ir nuėjo kokius 100 m, juos užklupo siaubo banga. Jiems prisireikė didžiulių pastangų, kad judėtų toliau. Atmosfera buvo tokia niūri, jog draugai netgi nekalbėjo tarpusavyje, tik iš paskos einančio draugo kvėpavimas ir žingsnių garsas kiek ramino einantįjį priekyje. Draugai po žeme išbuvo apie valandą. Kai jie jau artėjo prie išėjimo, priekyje einantis vaikinas panoro apsisukti ir paklausti draugo apie jo savijautą. Kai atsisuko, pamatė, kad už jo nieko nėra. Galvoje ėmė suktis įvairios mintys, viena baisesnė už kitą - bičiulis atsiliko ir pasiklydo be žibinto ar susižeidė.

Prieš kreipdamasis į policiją vaikinas nusprendė apsilankyti pas savo bičiulio tėvus ir papasakoti tai, kas nutiko. Kai jis nuėjo į bičiulio namus, rado jį už stalo, geriantį kavą. Klausinėjamas šis prisipažino, kad išsigando ir praktiškai iš karto pasuko atgal iš metro tunelio. Jo drąsesnis draugas tiesiog pažaliavo iš baimės, nes ką tik suprato, kad visą tą laiką, kai buvo po žeme, netoliese jo buvo nežinoma būtybė.

Panašių istorijų yra ne viena, kai kurios jų panašios į tiesa, kitos tik žmonių prasimanymas. Galima tik užtikrintai pasakyti, kad vaiduokliai dažnai lankosi mūsų pasaulyje, patekdami į jį pro anomalius lūžius, panašius į tą, kuris yra tarp „Deivido Eiro“ ir „Ešbio“ metro stočių Belfaste.