Visa netiesa apie Džordaną Bruną

Kas nėra girdėjęs apie Džordaną Bruną? Aišku, tai jaunas mokslininkas, kurį inkvizicija sudegino ant laužo už tai, kad skleidė Koperniko mokymą. Ar kas nors neteisinga? Išskyrus nuosprendžio įvykdymą 1600-iais metais Romoje, visa kita yra netiesa.

Iš tiesų Džordanas Brunas: a) nebuvo jaunas, b) nebuvo mokslininkas, c) jis buvo sudegintas visiškai ne už Koperniko idėjų skleidimą. (Paranormalūs reiškiniai: nso, ateiviai, anomalija, mistika, mutacijos, ligos, sveikata - paranormal.lt).

1 mitas: jaunas

Džordanas Brunas gimė 1548 metais, 1600-ais metais jam buvo 52 metai. Netgi šiandien tokio amžiaus vyrą niekas nepavadins jaunu, o Europoje XVI amžiuje 50-metis vyras visiškai pagrįstai buvo laikomas pagyvenusiu. Pagal to laiko standartus Džordanas Brunas nugyveno ilgą gyvenimą. Ir šis gyvenimas buvo audringas.

Jis gimė netoli Neapolio kariškio šeimoje. Šeima buvo neturtinga, tėvas gaudavo 60 dukatų per metus (palyginimui, vidutinio lygio valdininkas gaudavo po 200-300 dukatų). Filipas (toks buvo tikrasis berniuko vardas) baigė mokyklą Neapolyje ir svajojo tęsti mokslus, tačiau studijoms universitete šeima neturėjo pinigų. Filipas nuėjo į vienuolyną, nes jo mokykloje mokslas buvo nemokamas. 1565 metais jis davė vienuolio įžadus ir tapo Džordanu, o 1575 metais leidosi į keliones.

Per 25 metus Brunas perėjo visą Europą. Jis lankėsi Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Ženeva, Tulūza, Sorbona, Oksfordas, Kembridžas, Marburgas, Praha, Viuten-bergas — jis dėstė ne viename didžiausiame Europos universitete. Apgynė 2 daktaro disertacijas, rašė ir spausdino darbus. Pasižymėjo fenomenalia atmintimi - amžininkai pasakojo, kad Brunas mokėjo atmintinai daugiau kaip tūkstantį tekstų, pradedant Šventuoju Raštu ir baigiant arabų filosofų veikalais.

Brunas buvo ne šiaip žinomas, jis Europoje buvo garsenybė, susitikinėjo su karališkaisiais asmenimis, gyveno Prancūzijos karaliaus Henriko III rūmuose, susitiko su Anglijos karaliene Elžbieta I ir popiežiumi.

Mažai šis išmintingas vyras primena jauną žmogų, kurio portretas matomas vadovėlių puslapiuose!

2 mitas: mokslininkas

XIII amžiuje Brunas be jokių abejonių būtų laikomas mokslininku. Tačiau XVI amžiaus pabaigoje visas hipotezes ir pasiūlymus reikėjo pagrįsti matematiškai. Bruno darbuose nėra jokių skaičiavimų, nė vieno skaičiaus.

Jis buvo filosofas. Savo darbuose (jų parašė daugiau kaip 30), Brunas neigė dangaus sferos buvimą, rašė apie beribę Visatą, tvirtino, kad žvaigždės - tai tolimos saulės, aplink kurias sukasi planetos.

Anglijoje jis publikavo savo garsiausią veikalą „Apie begalybę, Visatą ir pasaulius“, kuriame gynė idėją apie kitus gyvenamus pasaulius. Juk negali būti, kad Dievas būtų nusiraminęs, sukūręs tik vieną pasaulį! Netgi inkvizitoriai, laikydami Bruną eretiku, tuo pačiu metu jį pripažino vienu „garsiausiu ir rečiausiu genijumi, kuris kada nors gyveno“.

Vieni jo idėjomis žavėjosi, kitiems jos kėlė pasipiktinimą. Brunas buvo kviečiamas į garsiausius Europos universitetus, iš kurių vėliau skandalingai buvo išvaromas. Ženevos universitete jis buvo apkaltintas tikėjimo įžeidimu, pastatytas prie gėdos stulpo ir dvi savaites laikomas kalėjime. Atsakydamas į tai Brunas visiškai nesigėdydamas savo oponentus vadino puspročiais, kvailiais, asilais - tiek žodžiu, tiek ir savo veikaluose. Jis buvo talentingas literatas, rašęs komedijas, sonetus, poemas. Taip pat rašė eilėraščius, kuriuose kiek tik galėdamas tyčiojosi iš savo priešų.

Tiesiog keista, kad Brunas, turėdamas tokį charakterį ir tokią pasaulėžiūrą, nugyveno daugiau kaip 50 metų.

Bausmė Gėlių aikštėje

1591 metais Brunas aristokrato Džiovanio Močenigo kvietimu atvyko į Veneciją. Išgirdęs apie neįtikėtinus Džordano Bruno sugebėjimus įsiminti didžiulius informacijos kiekius, senjoras Močenigas užsimanė įvaldyti mnemoni-ką (atminties meną). Tuo metu daugelis mokslininkų prisidurdavo gyvenimui, dirbdami repetitoriais, Brunas nebuvo išimtimi. Tarp mokytojo ir mokinio susiklostė pasitikėjimu paremti santykiai, todėl 1592 metų gegužės 23 dieną Močenigas, kaip tikras katalikų bažnyčios sūnus, inkvizicijai parašė skundą prieš savo mokytoją.

Beveik metus Brunas praleido Venecijos inkvizicijos požemiuose. 1593 metų vasario mėnesį filosofas buvo pergabentas į Romą. 7-ius metus Bruno buvo reikalaujama atsisakyti savo pažiūrų. 1600 metų vasario 9 dieną inkvizicijos teismas jį pripažino „neatgailaujančiu užsispyrusiu eretiku“. Brunas buvo atskirtas nuo bažnyčios ir perduotas pasaulietinei valdžiai su rekomendacija nubausti „be kraujo praliejimo“, t. y. sudeginti gyvą. Yra teigiama, kad Brunas, išgirdęs nuosprendį, pasakė: „Sudeginti - tai nereiškia paneigti“.
Vasario 17 dieną Džordanas Brunas buvo sudegintas Romoje Gėlių aikštėje.

3 mitas: bausmė už mokslinį požiūrį

Džordanas Brunas buvo nubaustas visiškai ne už jo požiūrį į Visatą ir ne už Koperniko mokymo skleidimą. XVI amžiaus pabaigoje bažnyčia heliocentrinės teorijos apie tai, kad centre yra Saulė, o ne Žemė, nors ir nepalaikė, tačiau jos ir neneigė, o Koperniko mokymo šalininkai nebuvo persekiojami ir deginami laužuose.

Tik 1616 metais, praėjus 16 metų po Bruno sudeginimo, popiežius Paulius V paskelbė Koperniko mokymą prieštaraujančiu bažnyčios mokymui, o astronomo darbas buvo įtrauktas į taip vadinamą „Uždraustų knygų indeksą“.

Bažnyčiai mintis apie tai, kad Visatoje yra daugybė pasaulių, taip pat nebuvo naujiena. „Pasaulis, kuriame mes gyvename ir kuris mus supa, nėra vienintelis galimas pasaulis ir nėra pats geriausias pasaulis. Jis yra tik vienas iš daugybės galimų pasaulių. Jis yra tiek tobulas, kiek jame atsispindi Dievo valia“. Šie žodžiai priklauso ne Džordanui Brunui, o Tomui Akviniečiui (1225-1274), pripažintam katalikų bažnyčios autoritetui, teologijos pagrindų kūrėjui, kanonizuotam 1323 metais.

O ir paties Bruno darbai eretiškais buvo paskelbti tik 1603 metais, t. y. praėjus trims metams po proceso pabaigos! Tuomet už ką jis buvo paskelbtas eretiku ir sudegintas ant laužo?

Nuosprendžio paslaptis

Iš esmės, nėra žinoma, už ką filosofas Džordanas Brunas buvo paskelbtas eretiku ir pasiųstas ant laužo. Išlikusiame nuosprendyje sakoma, kad jis buvo kaltinamas pagal 8 punktus, tačiau kokie jie buvo - nenurodyta. Kokias nuodėmes padarė Brunas, kad inkvizicija netgi prieš bausmės įvykdymą pabijojo jas paskelbti?

Iš Džiovanio Močenigo pranešimo: „Jausdamas sąžinės pareigą ir įsakytas dvasininko pranešu, kad iš Džordano Bruno daug kartų girdėjau, kai kalbėjau su juo savo name, jog pasaulis yra amžinas ir egzistuoja kiti pasauliai... Jis taip pat teigė, kad Kristus atliko netikrus stebuklus ir buvo magas, Kristus mirė ne savo valia ir kiek galėdamas stengėsi išvengti mirties; nėra bausmės už padarytas nuodėmes; gamtos sukurtos sielos pereina iš vienos gyvos būtybės į kitą. Jis pasakojo apie savo ketinimą tapti naujos sektos „Naujoji filosofija“ įkūrėju. Dar jis pasakojo, kad Mergelė Marija negalėjo gimdyti; vienuoliai daro gėdą pasauliui; visi jie yra asilai; mes neturime įrodymų, kad mūsų tikėjimas Dievo nuopelnas“. Tai ne šiaip kokia erezija, o kažkas tokio, kas išeina už krikščionybės ribų.

Protingas, išsilavinęs ir, be abejo, tikintis dievu (jis tikrai nebuvo ateistu), žinomas bažnytinėje ir pasaulietinėje aplinkoje, Džordanas Brunas, remdamasis savo pasaulėžiūra į pasaulį, kūrė naują filosofinį mokymą, kuris grėsė sudrebinti krikščionybės pamatus. Beveik 8 metus šventieji tėvai bandė priversti Bruną atsisakyti visų įsitikinimų, tačiau taip ir nesugebėjo to padaryti. Sunku pasakyti, ar šis susirūpinimas turėjo pagrindą, ar brolis Džordanas būtų tapęs naujos religijos įkūrėju, tačiau paleisti nepalaužtą Bruną į laisvę buvo pernelyg pavojinga.

Ar tai sumažina Džordano Bruno asmenybės mastą? Nė trupučio. Jis iš tiesų buvo didžiu savo laikmečio žmogumi, labai daug padariusiu pažangių mokslo idėjų propagavimui. Savo traktatuose jis apėmė kur kas daugiau nei Kopernikas ir Tomas Akvinietis, žmonijai praplėtė pasaulio ribas. Ir, žinoma, visiems laikams išliko nepalaužiamos valios pavyzdžiu.

4 mitas, paskutinis: išteisintas bažnyčios

Spaudoje, internete daug kur galima perskaityti, kad bažnyčia pripažino savo kaltę, reabilitavo Bruną ir netgi pripažino jį šventuoju. Visa tai nėra tiesa. Iki šiol Džordanas Brunas katalikų bažnyčios akyse yra apostatas ir eretikas.

Vieno susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II metu jo buvo paklausta, kodėl iki šiol Džordanas Brunas nėra reabilituotas? Popiežius atsakė: „Kai surasite ateivius, tuomet ir pakalbėsime“.

Tai, kad 1889 metais Gėlių aikštėje, kurioje 1600 metais vasario 17 dieną buvo sudegintas Džordanas Brunas, jam buvo pastatytas paminklas, visiškai nereiškia, kad bažnyčia yra patenkinta šiuo paminklu.