Absento gėrimo paslaptys

,,Nėra nieko malonesnio pasaulyje už taurę absento. Aš prilyginu absento suteikiamą malonumą kūrybos džiaugsmui, – taip rašė garsusis anglų filosofas, estetas, rašytojas, poetas Oskaras Vaildas. – Jeigu išgersite pakankamai šio gėrimo, tai pamatysite viską, ką panorėsite, – nuostabius, nepaprastus dalykus“.

Paskutinis XIX amžiaus dešimtmetis gali būti vadinamas „absento dešimtmečiu, jo žvaigždžių valanda, trumpas skrydis prieš 100 metų užmarštį, kurios metu šis gėrimas buvo draudžiamas. Tačiau šio amžiaus pradžioje gėrimas vėl netikėtai pasirodė alkoholinių gėrimų lentynose.

Įkvėpimo eliksyras

Absentas – stiprus alkoholinis gėri­mas, kurio sudėtyje yra anyžių, pankolio, mėtų, melisos, šventagaršvės ir kitų žo­lelių, tačiau pagrindinis komponentas yra pelynas, kuris turi daug tujono. Ši me­džiaga neigiamai veikia galvos smegenis tiems žmonėms, kurie piktnaudžiauja al­koholiu. Norint išlaikyti eterinius aliejus, turi būti aukšta alkoholio koncentracija, todėl absentas būna 70° stiprumo. Šis gėrimas gali būti geltonos, rudos, netgi raudonos spalvos, tačiau dažniausiai jis būna sodriai žalios spalvos. Aitrus, aro­matingas, kartus absentas apsuka protą ir sukelia nepaprastus pojūčius.

Absento receptas buvo sukurtas XVIII amžiaus pabaigoje. Jo istorija yra maž­daug tokia. Daktaras Pjeras Ordinjeris, prancūzų monarchistas, nuo revoliucijos pabėgo į Šveicariją, kur apsigyveno nedideliame kaimelyje. 1792-ais metais jis sukūrė universalią priemonę nuo visų negalavimų ir ją pavadino „absentu“, nes prancūziškai pelynas vadinamas „absint- he“. Absentas taip pat buvo laikomas ir tonizuojančiu gėrimu. 1798-ais metais buvo įkurta pirmoji gamykla, kurioje buvo gaminamas pelyno eliksyras. Dar po kelių metų verslininkas Anri Perno pradėjo absento gamybą Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Produktas buvo pradėtas pardavinėti visame pasaulyje.

„Žalioji valanda“

XIX amžiaus pradžioje absentas bu­vo pradėtas vadinti „žaliąja fėja“ – ne tiek dėl spalvos, o dėl poveikio žmogui. Absento populiarumas labai smar­kiai padidėjo nuo 1830-ųjų metų, kai Prancūzija kariavo Siaurės Afrikoje. Kareiviams būdavo duodama po truputį absento, kaip priemonė nuo maliarijos, dizenterijos ir kitų ligų. Šis gėrimas labai prigijo Prancūzų armijos pulkuo­se, kariavusiuose nuo Madagaskaro iki Indokinijos. Kai kariai grįžo į tėvynę, jie parsigabeno su savimi pomėgį „žaliajai fėjai“. Buržuazija absentą gėrė Paryžiaus bulvaruose, šio gėrimo vartojimas buvo laikomas gero skonio požymiu. 9-ame XIX amžiaus dešimtmetyje paprotys gerti žaliąjį eliksyrą labai paplito. Jo ai­trus kvapas tvyrojo vakarėjančiame ore, nes buvo manoma, kad šis žolelių gėri­mas pagerina apetitą. Laikas tarp 17 ir 19 valandų buvo vadinamas „žaliąja va­landa“. Tuo metu išgerti taurelę absento buvo įprastas ritualas prieš vakarienę.

Spiritinis pelyno gėrimas iš pradžių apsuko galvą Prancūzijai, o vėliau ir visai Europai. Amerikoje šis gėrimas pasirodė XIX amžiaus viduryje Naujajame Orleane ir buvo vadinamas „Žaliuoju opalu“ arba „Paukščių taku“.

Absento gerbėjams buvo skirtos ka­vinės, steigiami klubai, o pats gėrimas buvo vadinamas to meto kokainu. Iš pra­džių taip ir būdavo: išgėrei taurelę – atėjo įkvėpimas, prasidėjo kūrybinės ekstazės priepuolis. Tačiau greitai absentu buvo pradėta piktnaudžiauti, kol galiausiai jis tapo savo paties populiarumo auka. Į laisvę ištrūkusi „žalioji fėja“ palaipsniui pavirto „žaliąja gyvate“, kuri vis tampriau smaugė savo gerbėjus – jų fantazijos per­augo į haliucinacijas, linksma nuotaika – į depresiją, sunkią beprotybę. Absentas žudė lėtai. Be to, kai kurie šio gėrimo gamintojai ėmė naudoti kenksmingus priedus, sukeliančius euforiją – viskas tam, kad būtų didesnis pelnas.

Prancūzijos prakeiksmas

Vis daugiau žmonių, vartojusių šį gė­rimą, pasireiškė „absentizmo“ požymiai – neadekvati elgsena ir laikinas proto aptemimas. Kai kurie absento mėgė­jai netgi baigė gyvenimą savižudybe. Gėrimas buvo pradėtas laikyti savotišku kelialapiu į beprotnamį, jis buvo pradėtas vadinti žaliuoju Prancūzijos prakeiksmu. Medikai paskelbė pavojų, svarbiausia al­koholizmo problema įvardindami absen­tą. XX amžiaus pradžioje visa protaujanti visuomenės dalis atsigręžė prieš absentą. 1907-ais metais absento vartojimas buvo uždraustas Šveicarijoje, 1909-ais metais – Olandijoje, 1912-ais metais-JAV, 1915- ais m. – Prancūzijoje, o po to ir Italijoje. Yra manoma, kad prie absento uždrau­dimo prisidėjo vyno gamintojai, kurie dėl konkurencijos su „žaliąja fėja“ patyrė didžiulių nuostolių.

Įdomu tai, kad Anglijoje absentas niekada nebuvo uždraustas, nes jis šioje šalyje visais laikais išliko inte­lektualų (mažumos) gėrimu, skirtingai, nei Prancūzijoje.

Absento atsisakymas daugeliui atrodė kaip kultūrinio nuopuolio simptomas. Trauktinė ilgus metus buvo minima tik literatūros kūriniuose arba prancūzų dai­lininkų kūriniuose – butelis su smaragdo žalumo gėrimu, pusiau nugerta taurė, blausios išgėrusiojo akys…

Bohemos gėrimas

Absentas – kartus gėrimas, todėl tradi­ciškai jis vartojamas su saldintu vandeniu. Šis procesas vyksta taip: į specialią į viršų platėjan­čią taurę pripilama viena dalis absento, po to ant viršaus dedama ilga ir siaura juostelė su skylutėmis, o ant jos – 1-2 cukraus gabaliukai. Po to ant cukraus plona srove pilamas šaltas vanduo, nuo kurio cukrus lėtai ištirpsta. Į taurę subėga saldus vanduo, sudaryda­mas baltos spalvos sūkurius, kurie ga­liausiai susijungia. Nuo taurės pasklinda žavingas žolelių aromatas…

Tai klasikinis prancūziškas absento gė­rimo būdas, sudėtingas ritualas, kuriam atlikti reikia virtuoziško meistriškumo. Tačiau šis procesas sukuria nepakarto­jamą bohemišką atmosferą. Absentas buvo mėgiamas meno žmonių gėrimas, nes sukeldavo įkvėpimą, sustiprindavo pojūčius, paaštrindavo protą.

Meno žinovai žino Mane paveikslą „Absento mėgėjas“, porą girtuoklių iš Dega paveikslo „Absentas“ ir Pikaso nupieštą moterį paveiksle „Absento mėgėja“. Visiems šiems paveikslams to meto kritikai suteikė bendrą pava­dinimą – „Filosofai“. 1914-ais metais Pablas Pikaso sukūrė vieną iš ryškiausių ir originaliausių savo darbų – skulptūrą „Absento taurė“.

„Pasmaugti papūgą“

Dailininkas Tulūz- Lotrekas absentą gėrė nuolat. Paprastai dienos pabaigoje, sutemose jis mėgdavo „pasmaugti pa­pūgą“. Sis terminas buvo paplitęs Monmartre ir reiškė „išgerti taurę ab­sento“. Kalbama, kad visi Tulūz-Lotreko veikalai nupiešti, kai dailininkas buvo apsvaigęs nuo absento. Teigiama, kad šiuos pa­veikslus pamatęs Vincentas van Gogas irgi susižavėjo šiuo gėrimu. 1887-ais me­tais Tulūz-Lotrekas nupiešė van Gogo portretą, kuriame jis pavaizduotas ran­koje laikantis taurę žaliojo gėrimo. Tais pačiais metais van Gogas nutapė natiur­mortą – stalą, grafiną ir taurę su absentu.

Pats autorius teigė, kad ši taurė su gėrimu „tokia pat poetiška, kaip ir viskas kita šiame pasaulyje“. Meno žinovai tvirtina, kad dailininkas savo naudojamų spalvų gamai turi būti dėkingas tik absento poveikiui.

Vienas iš paskutiniųjų ab­sento, prieš jį visiškai uždraudžiant, paminėjimų literatūroje buvo 1915-ais metais išleistas Somerseto Moemo romanas „Žmogaus aistrų naš­ta“. O štai Ernestas Hemingvėjus absen­tą gėrė visą gyvenimą, nes Ispanijoje ir Kuboje, kur rašytojas gyveno, absentas niekada nebuvo uždraustas.

Beje, „žalioji fėja“ labai patiko ir mo­terims. Prieš gerą amžių buvo paplitęs plakatas, kuriame buvo pavaizduota jauna moteris su absento taure rankoje. Užrašas plakate skelbė, kad tai yra tik viena „iš jos silpnybių“.

Variacijos absento tema

Absento uždraudimas XX amžiaus pradžioje daugelyje šalių sukėlė didžiulį susidomėjimą, kaip draudžiamam vai­siui. 1981-ais metais Europoje prasidėjo gėrimo legalizacijos procesas. 2004-ais metais absento draudimas buvo atšauktas Šveicarijoje, nors Prancūzijoje jis galioja ir šiandien.

Mūsų dienomis žinoma daugiau nei šimtas gėrimų rūšių, kurie yra vienokiu ar kitokiu absento variantu. Šių dienų gamintojai palengvino absento versijas – jie atsisakė pelyno ir svarbiausiu gėrimo komponentu padarė anyžių. Užrašas butelio etiketėje „Thujone free“ arba „Absinthe refined“ reiškia, kad gėrimas yra išvalytas ir jame nėra tujono.

Absentą, kuris savo sudėtimi labiausiai panašus į pradinį tradicinio smaragdo žalumo gėrimo variantą, šiandien ga­lima nusipirkti Čekijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje. Šis gėrimas visai neseniai pasirodė ir mū­sų parduotuvių lentynose. Tačiau tik Ispanijos Taragono provincijoje gami­namas absentas yra artimiausias pagal savo receptūrą XIX amžiuje gamina­mam gėrimui. Jo sudėtyje yra anyžiaus, kalendros, pelyno, kuris auga tik Alpėse 2000 m aukštyje. Visi komponentai labai atidžiai sumaišomi su aukščiausios koky­bės spiritu. Gauta trauktinė filtruojama, kol iš jos pasidaro nepaprasto skaidrumo smaragdo žalumo gėrimas.

Kaip pasigaminti ir vartoti absentą žiūrėkite čia: