Akmeniniai žmonės

Tūkstančius metų nuo žmonių akių buvo pasislėpusios senovės tautų didžiulės akmeninės figūros, pasimetusios kalnuose, užneštos smėliu dykumose, apraizgytos medžių šaknimis džiunglėse. Nors jos ir aptiktos, tačiau ir toliau neatskleidžia savo paslapčių.

„Motininės genties“ galva

Kalbant apie paslaptingas akmenines skulptūras, pirmiausia reikia paminėti olmekų gentį, gyvenusią Amerikoje dar prieš ją atrandant Kolumbui. Šios tautos gyvenviečių griuvėsiai, kuriems suteikti La Ventės, Tres Sapoteso, Sero de Mesaso pavadinimai, buvo atrasti Meksikoje Verakruso ir Tabasko valstijose. Tai pavyko padaryti amerikiečių ekspedicijai, kurioje dalyvavo Smitsono instituto ir Nacionalinės geografinės draugijos mokslininkai. Ekspedicijos vadovas buvo Metju Stirlingas. Šio atradimo dėka tapo žinoma apie išnykusią pirmosios išsivysčiusios Centrinės Amerikos civilizacijos kultūrą. Kaip paaiškėjo, užrašai ant aptiktų stelų buvo padaryti dar senesniu raidynu, nei majų genties raidynas. O juk majų civilizacija iki tol buvo laikoma pačia seniausia žemyne (paranormal.lt).

Pats keisčiausias radinys buvo šešios didžiulės galvos, iškaltos bazalte taip realistiškai, tarsi tai būtų buvę konkrečių žmonių portretai.

Skulptūros neturėjo kūno, tik galvas. Pačios skulptūros buvo pastatytos ant žemo akmeninio postamento, po kuriais buvo įrengtos aukojimo kameros. Kaip dažniausiai ir būna tokiais atvejais, radinys ne tik nudžiugino mokslininkus, bet ir užminė daugybę sunkiai išsprendžiamų mįslių. Pavyzdžiui, visiškai neaišku, kaip didžiuliai luitai, kuriuos naudojo senovės skulptoriai, į džiungles buvo atgabenti iš karjerų, esančių daugiau nei už 100 km? Reikia prisiminti, kad indėnų gentys visai nežinojo apie ratą, o tai reiškia, kad neturėjo vežimo ir nenaudojo traukiamųjų gyvūnų.

Nepaprastai stulbina didžiuliai keistųjų galvų matmenys - nuo 1,5 iki 3 m aukščio. Kiekviena galva yra labai individuali, turi tik sau būdingus bruožus. Vieni iškalti veidai yra nusiteikę draugiškai, kiti atrodo rūstūs, o dar kituose sustingo kaprizas ar ironiška šypsena. Ekspedicijos vadovas Metju Stirlingas mano, kad tai vadų ir valdovų portretai. Jis atkreipia dėmesį į galvos apdangalus, kurie primena šalmus ar ritualines kepures.

Radiniams buvo atliktas radioaktyviosios anglies izotopų matavimas, kuris parodė, kad milžiniškos skulptūros ir kiti griuvėsiuose aptikti kultūros paminklai buvo sukurti maždaug 800 metų pr.m.e. Tai iškėlė klausimą apie „motininę gentį“, iš kurios vėliau atsirado kitos indėnų gentys.

Labai didelį susidomėjimą mokslininkams sukėlė skulptūrose pavaizduoti veido bruožai - putlios lūpos, plačios ir priplotos nosys ir didelės apvalios akys nori nenori kelia mintis apie negroidų rasę. Kaip yra žinoma, juodaodžiai gyventojai į Ameriką pateko tik vergovės laikais. O šiuo atveju olmekų civilizacijos pėdsakai siekia paskutinius šimtmečius pr.m.e.

Nemažai naujų mįslių apie olmekų istoriją užminė 1967-ais metais sensacingi radiniai dideliame Sen Lorenso mieste. Juos atliko Jeilio universiteto profesorius Maiklas Kou. Šį kartą mokslininkai, ieškodami daiktų, patvirtinančių kultūros egzistavimo laikotarpį, aptiko... skulptūrų kapinyną. Žemėje užkastos skulptūros buvo tiksliai orientuotos pagal šiaurės-pietų liniją. Pačios skulptūros sudarė savotiškas eiles, kaip yra įprastos kapinėse. Statulų fragmentai, pavyzdžiui, jų galvos, kartais paguldytos šalia pagrindinių akmeninių kolosų dalių, mokslininkams pagimdė mintį, kad skulptūros buvo specialiai sudaužytos į gabalus ir palaidotos kaip žmonės. Bet kam reikėjo skulptūras gabenti į vieną vietą ir jas skaldyti? Mokslininkai šiuo klausimu kelia įvairias hipotezes, tarp kurių yra ir tokia, kad skulptūrose pavaizduoti nugalėtos genties dievai arba jos vadai. Deja, kol kas nė viena versija neturi pakankamai svarių argumentų.

Labai netikėtus rezultatus parodė keraminių dirbinių šukių ir kitų „kultūrinių šiukšlių“, aptiktų šalia skulptūrų, analizė. Šių gaminių pagaminimo laikas buvo 1200-900 metai pr.m.e. Tai reiškia, San Lorense aptikti radiniai yra dar senesni nei milžiniškos galvos Tabaske.

Tyrinėtojams iškilo nauji klausimai - ar iš tiesų olmekai buvo pirmoji indėnų gentis, iš kurios vėliau atsirado kitos gentys? Ir kur dingo žmonės, anksčiau gyvenę šiose vietovėse?

Milžinai su kepurėmis

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad indėnų akmeninės skulptūros turi vienas šaknis su nežinomos tautos kultūra. Ši tauta labai seniai gyveno saloje, kurią vietiniai gyventojai vadina Rapa Nui, o visame pasaulyje ji žinoma kaip Velykų sala. Toks pavadinimas jai buvo suteiktas dėl to, kad būtent Velykų dieną 1722-ais metais ją pasiekė olandų laivas, vadovaujamas Rogiveno.

Nesunku suprasti jūrininkų nustebimą, kurie pakrantėje pamatė didžiules akmenines skulptūras, kurių aukštis siekė net 10 m. Į stulpus panašios figūros, turinčios ilgas nosis ir nepaprastai ištemptas ausis, buvo iškaltos iš vietinio gelsvai pilko akmens, kurį jūreiviai iš pradžių palaikė moliu. Ypač keistos pasirodė ant siaurų galvų uždėtos kepurės, primenančios cilindrus.

Rogivenas savo ataskaitoje parašė, kad salos gyventojai prieš statulas degino didžiulius laužus, susėsdavo aplink juos ir pagarbiai lankstėsi statuloms, suglausdami rankų delnus ir atlikdami paslaptingą religinį ritualą.

Šių paslaptingų akmeninių figūrų paslaptis neatskleista, nors XX amžiuje garsiajam norvegų keliautojui Turui Hejerdalui, po kruopelytę rinkusiam bet kokią informaciją apie šio nepaprastų figūrų komplekso kūrėjus, daug kas paaiškėjo.

Jo vadovaujamos ekspedicijos nariai pirmiausia ištyrė Rano Rakaru ugnikalnį, kuriame buvo savotiškas karjeras, iš kurio buvo imama medžiaga šimtams skulptūrų gaminti. Čia buvo aptikta daugybė dar neužbaigtų ir neišgabentų skulptūrų. Radinys leido atkurti visą atvaizdų kūrimo eigą. Šioms skulptūroms nėra jokių analogų nė vienoje planetoje egzistavusioje civilizacijoje.

Turas Hejerdalas rašė: „Tai paminklas mūsų praeičiai ir tuo pačiu priminimas apie viso to, kas egzistuoja, trapumą. Visas kalnas išgremžtas. Senovės žmonės į ugnikalnį įsirėžė taip godžiai, tarsi tai būtų buvusi saldi bandelė. O juk plieninis kirvis tik išmuša kibirkštį, kai bandomas uolos tvirtumas. Iš kraterio buvo iškirsta ir išgabenta dešimtys tūkstančių kubinių metrų akmens. Šalia kalno guli daugiau nei 150 statulų. Vienos jų ką tik pradėtos, kitos beveik jau užbaigtos. O kalno papėdėje išsirikiavo visa eilė paruoštų statulų. Daugelio statulų ilgis siekia 10 m, o pačios didžiausios, kuri nebuvo užbaigta ir dabar guli ant kalno šlaito, ilgis siekia net 22 m“.

Archeologai kruopščiai ištyrinėjo platformas, ant kurių kažkada stovėjo akmeninės skulptūros. Mokslininkai tyrinėjo tiesiog kiekvieną nuolaužą. Jiems pavyko aptikti žemėmis užpiltą skulptūrą, kurios veidas skyrėsi nuo kitų Velykų salos skulptūrose pavaizduotų veidų. Tai buvo milžiniškas trolis, sveriantis apie 10 tonų. Šis radinys suglumino ne tik europiečius tyrinėtojus, bet ir vietinius gyventojus, subėgusius apžiūrėti radinio.

Kai skulptūra buvo pastatyta vertikaliai, pasirodė, kad stabas stovi suklupęs ant kelių, nebylų žvilgsnį nukreipęs į dangų. Įdomiausia tai, kad tai buvo pilna figūra, kai kitos saloje esančios figūros prasidėjo nuo liemens ir neturėjo kojų. Trolis turėjo apvalią galvą su trumpa barzdele, veide matėsi apvalios akys su mažais vyzdžiais, kurie veidui suteikė šiokią tokią išraišką. Tai labai skyrėsi nuo kitų akmeninių skulptūrų, turinčių visiškai abejingą išvaizdą.

Ypač įdomu ir netikėta buvo tai, kad aptikta statula labai priminė Tiauanake atrastą priešinkinės civilizacijos periodo statulą. Buvo labai panašios tiek figūrų padėtys, ties statulų kūrimo būdas.

Bobos ir karai

1253-iais metais kryžiuotis Giljomas Rubrukas, vykdydamas Prancūzijos karaliaus Liudviko IX įsakymą, išvyko į Centrinę Aziją, vadovaudamas misionierių misijai. Šios misijos pagrindinis uždavinys buvo slapta diplomatija ir žvalgyba. Pats Rubrukas net negalėjo įsivaizduoti, kokį svarbų vaidmenį atliks, studijuojant stepių ir kalnų tautų, kurios Europoje buvo laikomos laukinėmis, legendas ir papročius.

Daugiau nei dvejus metus krikščioniškoji misija keliavo iki mongolų chanato Karakorumo, pakeliui susipažindama su įvairių tautų kultūra. Vėliau apie tai Rubrukas papasakojo savo knygoje „Kelionė į rytų šalis“, kurioje aprašė daugybę įdomių atsitikimų ir nepaprastų radinių.

Ypač Rubruko dėmesį patraukė paslaptingos akmeninės skulptūros, kurių nemažai buvo galima pamatyti Rusijos pietuose, Tuvos krašte, Žemutiniame Pavolgyje, Altajuje ir netgi Turkestane.

Dėl to, kad tos vietos, kuriose stovėjo „akmeninės bobos“, buvai labai įvairiuose geografiniuose taškuose, jų kilmę ir priklausomybę europiečiai priskyrė įvairioms tautom - skitams ir gunams, totoriams ir mongolams, gotams, poloviečiams, kirgizams, tiurkams.

Nors ir vėlesni tyrinėtojai neturi vieningos nuomonės dėl senųjų skulptūrų „tautybės“. Senovės skulptoriai, pagaminę didžiules akmenines skulptūras, galėjo būti įvairiausios tautybės, todėl šias skulptūras galima priskirti įvairių tautų kultūriniam palikimui.

Tai patvirtina ir akmeninių skulptūrų skirtumai, tarp kurių yra plokščių, apdorotų tik iš vienos pusės, ir yra trimačių skulptūrų. Šių figūrų galva ir kaklas susilieja su kūnu. Vienose skulptūrose pavaizduotos bebarzdės ir apvalaus veido būtybės, kitose galima atpažinti mongoliškus bruožus. Daugelis skulptūrų „aprengtos“ kaip kariai. Praktiškai visos figūros rankose laiko puodelį ar taurę. Šių skulptūrų paskirtį tyrinėtojai traktuoja skirtingai. Vieni laiko, kad tai yra netoliese palaidoto kario simbolis, kiti teigia, kad skulptūros - tai padėka genties sergėtojams.

Išliko legenda apie „akmeninę bobą“ arbą „akmeninę senutę“, kuri stovėjo toje vietoje, kur Abakano upė įteka į Jenisėjų. Legendoje pasakojama, kad ji globojo vietinius medžiotojus. Šie, prieš leisdamiesi į žygį, keliaudavo prie stabo, šalio jo palikdavo aukas ir jam melsdavosi. Akmeninė skulptūra buvo apipilama pienu, degtine, ištepama grietine ir lašiniais. Įdomu tai, kad toks paprotys tarp Madagaskaro gyventojų yra išlikęs ir šiandien.

Akmenines statulas identifikuoti ir priskirti vienai ar kitai tautai istorikams padeda statulų „aprangos“ detalės ar „ginklai“ - ant drabužių esantys ornamentai, juostos, lankai, kalavijai, strėlinės, įvairios sagos ir t.t.

Mokslininkams pavyko ištirti, kad prieš „akmenines bobas“ kai kurios Centrinės ir Vidurinės Azijos tautos statė akmeninius karius. Tai patvirtinama senuosiuose kinų rankraščiuose, kuriame išliko aprašyti tiurkų karių ritualai:
„Pastate, esančiame virš kapo, statomas nupieštas numirėlio atvaizdas ir kovų, kuriose jis dalyvavo, aprašymai. Paprastai būdavo statoma tiek akmenų, kiek priešų jis nužudė...“ Kituose kinų šaltiniuose taip pat kalbama apie akmeninius ženklus.

Skirtinga buvo „akmeninių bobų“ paskirtis. Vienos buvo tarsi paminklai palaidojimo vietose. Kitos žymėjo klajoklių tautų kelius. Trečiosios buvo pastatytos nugalėtojų vadų garbei. Šalia tokių skulptūrų buvo suguldomi akmenys, simbolizuojantys nugalėtų priešų skaičių arba laimėtus mūšius.

Tokiu būdu primityviuose akmeniniuose atvaizduose ne tik buvo įkūnijamos protėvių dvasios - tai buvo savotiškas akmeninis metraštis, kuriame palikuonims iš kartos į kartą buvo perduodamos klajoklių genčių gyvenimo taisyklės ir papročiai.

Keltų dvasios

Senųjų keltų, gyvenusių Britų salose, padavimuose pasakojama, kad vaisingumo ir magijos dievai buvo bjauraus charakterio ir žmonėms padėdavo tik tada, kai šie atnešdavo pakankamą auką ir juos gerbdavo.

Žinoma, senomis legendomis galima ir netikėti. Tačiau kai kurios istorijos rodo visai priešingai. Brolis ir sesuo Robsonai tėvų namų sode aptiko iš žalsvo kvarco padarytas moters ir vyro galvas. Šių žmonių veidai priminė kažkokias ritualines kaukes. Po to, kai šie radiniai buvo patalpinti namuose, Robsonų ir jų kaimynų namuose ėmė dėtis keisti dalykai.

Nei iš šio, nei iš to imdavo švytėti langai, žmonės pradėjo sapnuoti baisius sapnus, jie pradėjo girdėti nesuprantamus balsus ir garsus, keliančius siaubą. Buvo netgi toks atvejis, kad šeimos galva savo namo praėjimuose sutiko vilkolakį - pusiau žmogų, pusiau vilką.

Archeologas daktaras Rosas, išgirdęs apie stebuklus, susijusius su radiniais, pavadino juos „vaikų pasakomis“. Jis iš Robsonų namų paėmė akmenines galvas, kurias vietiniai gyventojai jau buvo spėję praminti „velniu“ ir „ragana“. Mokslininkas vėliau pats prisipažino, kad veždamas radinius į institutą tyrimams, jautė nepaaiškinamą baimę. Jis pažvelgė į galinę automobilio sėdynė, ant kurios gulėjo keltų stabai. Archeologui pasirodė, kad viena galva „šypsosi“. O jį apėmusi baimė tik dar labiau sustiprėjo. Vienu metu jis prisiminė vietinių fermerių prietarus, kad senovės dvasias galima valdyti komanda „paklusk man!“ Mokslininkas pasinaudojo šiuo patarimu. Baimės jausmas atsitraukė, o mintyse Rosas pasijuokė pats iš savęs.

Tuo keltų dvasių kuriami stebuklai nesibaigė. Archeologijos muziejuje, kur pateko statulėlės, ėmė vykti nepaaiškinami reiškiniai, o su pačiu archeologu vykstantys įvykiai patvirtino, kad dvasios jo irgi nepaliko ramybėje. Robsonų šeimą ir ironiškai nusiteikusį Rosą persekiojo katastrofos, gaisrai, ligos ir kiti nelaimingi atsitikimai. Taip pat nelaimės ėmė persekioti ir kai kuriuos muziejaus darbuotojus. Atrodo, kad protėvių dvasioms pagerbti skirtos akmeninės statulėlės paslaptinga jėga veikia visus, kas tik turi su jomis kontaktų.