Jei atidarę naują vaistų buteliuką iš pradžių pamatote ne tabletes, o vatos gumulėlį, šiandien jau galite nebegalvoti, kokia šio daikto paskirtis – greičiausiai tai tiesiog duoklė istorijai.
Visą praėjusį šimtmetį dėl gana nepažangių gamybos technologijų tabletės buvo neatsparios mechaniniams aplinkos poveikiams. Transportuojant ar dažnai dėstant buteliuką iš vienos vietos į kitą, jame buvusios tabletės sutrupėdavo, sako LRT RADIJO laida „Ar žinai, kad?..“,
Tokiu atveju kildavo rizika, kad pacientas suvartos ne tikslią vaistų dozę, bandydamas „iš akies“ nustatyti buvusios tabletės dydį. Taigi sutrupėjusių tablečių buteliuką turinčiam pacientui atsirasdavo grėsmė ne tik suvartoti per mažai gydomųjų medžiagų, bet ir perdozuoti.
Problemą spręsti ėmėsi vaistų gamintojas „Bayer“. Bendrovė į savo gaminamų vaistų buteliukus ėmė dėti vatos gumulėlį, stabdantį laisvą tablečių judėjimą, taigi ir sutrupėjimą. Šia paprasta bet labai efektyvia idėja netruko pasinaudoti ir konkurentai, tad vaistų trupėjimo problema ilgiems dešimtmečiams buvo išspręsta.
Šiandien, vaistų gamybos technologijoms sparčiai žengiant į priekį, nei vatos gumulėlis, nei joks kitas papildomas objektas vaistų buteliuke jau nebėra reikalingas.
Grožinė literatūra ugdo sugebėjimą suprasti kitus
Skaitymas ne tik mus ugdo, lavina vaizduotę, turtina mūsų kalbą, leidžia patirti bendras emocijas, bet ir geriau vienam kitą suprasti ir pajausti.
Kanados psichologas ir rašytojas Keithas Oatley kartu su kolegomis ištyrė grožinės literatūros naudos žmogaus smegenims ir psichikai eksperimentų duomenis. Jis grožinę literatūrą vadina būdu simuliuoti socialinį pasaulį, savotiška matrica, į kurią mus perkelia vaizduotė. Gyvendami tame išgalvotame pasaulyje, mes išmokstame pamokas, padedančias mums geriau suprasti kitus žmones ir realiame gyvenime.
K. Oatley vadovaujant, buvo atlikti eksperimentai, per kuriuos jų dalyviai atliko žinomą emocijų atpažinimą pagal akis testą. Vyrams ir moterims iš eilės buvo rodomos 36 nuotraukos, kuriose buvo matomos tik akys. Eksperimento dalyviai turėjo įvardyti, kokius jausmus ir emocijas atspindi akys.
Tų dalyvių, kurie reguliariai skaito grožinę literatūrą, rezultatai buvo daug geresni. Techninės ir kitokios negrožinės literatūros skaitytojai tokių gerų rezultatų nepasiekė.
Kuo baigėsi R. Wagnerio neapykanta G. Rossini
Vokiečių operos reformatorius Richardas Wagneris ne tik nekentė italų komiškosios operos ir jos stebukladario Gioachino Rossini, bet ilgą laiką viešai jį koneveikė – vadino jį „dirbtinių gėlių gamintoju, dariusių jas iš aksomo ir šilko, spalvinusio apgaulingais dažais ir drėkinusio jų vainikėlius kvapniuoju vandeniu taip, kad jos kvepėjo, kaip tikros“.
R. Wagneris kaip įmanydamas stengėsi italui įkąsti, o įsismaginęs dažnai perlenkdavo lazdą ir pasakydavo ne tai, ką iš tikrųjų galvoja.
Bet užvis nuostabiausia, kad 1860 m., kai G. Rossini viešpatavo Paryžiuje, o R. Wagneris čia turėjo grumtis dėl savo operos „Tanhoizeris“ pastatymo, jiedu... susitiko. R. Wagnerio pageidavimu! G. Rossini namuose! Ir pirmieji žodžiai, kuriuos R. Wagneris ištarė, išklausęs netikėtai malonių italo tiradų, buvo: „Gerbiamas maestro, dėkoju už malonius žodžius, kurie iki širdies gelmių mane jaudina ir byloja apie jūsų didžiadvasišką kilnumą.“
Tai būtų nustebę jo bičiuliai, pratę prie impulsyvių, polemiškų R. Wagnerio pasisakymų!
Tačiau juos būtų pribaigę R. Wagnerio žodžiai, ištarti už G. Rossini: „Turiu prisipažinti, nesitikėjau, kad Rossini pasirodys toks žmogus – paprastas, natūralus, pagarbus, ūmus bet kokiai diskusijai... Jo melodijos, kaip ir Mozarto, be galo išradingos, jis nuostabiai jaučia sceną, jam būdinga dramatinė ekspresija... Iš visų Paryžiuje sutiktų kompozitorių tik jis vienas yra iš tiesų didis...“
Tikrai – geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų girdėti.
Kada atsirado paveldimi didikų giminių vardai?
Senaisiais laikais lietuviai buvo vadinami vienu vardu, kuris nebuvo perduodamas iš kartos į kartą. Užtenka prisiminti didžiųjų kunigaikščių vardus – Gediminas, Algirdas, Jogaila, Vytautas. Gediminaičiais juos pavadinimo vėlesni istorikai.
Taip pat ir pagoniškų laikų didikai turėjo vieną individualų, dažniausiai dvikamienį vardą – Algimantas, Sudimantas, Vaišviltas, Valmantas. Pastarojo sūnūs jau buvo Kęsgaila, Rumbaudas, Jaunius, Šedbaras. Tokia kaita sukelia didelių sunkumų istorikams, tyrinėjantiems senosios diduomenės genealogiją.
XIV a. pabaigoje priėmus krikštą, Lietuvoje prasidėjo permainos, pasireiškusios ir diduomenės giminės struktūros kaita. Senąsias klano tipo ir bendro vardo neturinčias gimines keitė naujos, su aiškesne organizacija.
Šių pokyčių pasekmė buvo XV a. susiformavę paveldimi giminių vardai, dabar galėtume sakyti – pavardės. Taip atsirado gerai žinomi giminių pavadinimai – Radvilos, Astikai, Goštautai, Kęsgailos ir kiti. Šie vardai yra senojo pagoniškų laikų vardyno paveldas.
Tokiu būdu krikščionys lietuviai didikai savo varde išsaugojo atminimą apie tolimus protėvius. O nuo XVI a. paveldimo vardo (pavardės) tradicija pamažu plito ir kituose socialiniuose sluoksniuose – tarp smulkiųjų bajorų, miestiečių, galiausiai ir valstiečių.
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
