Ateiviai ir Čerčilis

Nelabai seniai žiniasklaidos priemonėse buvo paskelbta apie anksčiau nežinomą Vinstono Čerčilio rankraštį, kuriame jis samprotauja apie ateivių civilizacijų egzistavimo galimybę. Šis nedidelis straipsnis, Didžiosios Britanijos ministro pirmininko parašytas beveik prieš 80 metų, aplenkė daugelį mokslininkų ir pseudomokslinių idėjų, kurias nagrinėti žmonija pradėjo tik praėjus dešimtmečiams.

Džordanas Brunas apie pasaulių įvairovę

Savo teoriniuose išvedžiojimuose Čerčilis rėmėsi garsiuoju Koperniko principu, kurio aistringu šalininku ir propaguotoju buvo Džordanas Brunas. Kopernikas, nuvainikavęs Ptolemėjaus paskelbtą geocentrinę visatos sistemą (kosmoso centre - nejudanti Žemė, o visi dangaus šviesuliai, įskaitant ir Saulę bei žvaigždes, sukasi aplink Žemę), padarė pirmąjį labai svarbų žingsnį, suvokiant Visatos struktūrą.

Džordanas Brunas žengė žymiai toliau. Savo veikale „Apie begalybę, visatą ir pasaulius“, išleistą Londone 1584-ais metais, jis tiesiogiai tvirtino, kad be Saulės ir aplink ją besisukančių planetų, yra ir kitos žvaigždžių sistemos, jų gali būti „begalinis kiekis“.

Be to, Bruno manymu, Žemė nėra sustingęs „kūrybos aktas“, joje vyksta įvairūs, taip pat ir globalūs, pokyčiai. Per labai ilgą laikotarpį pats mūsų planetos paviršius pasikeitė neatpažįstamai: „jūros virsta žemynais, o žemynai - jūromis“.

Už šias idėjas, kurios visiškai prieštaravo Šventajam raštui, Džordanas Brunas sumokėjo savo gyvybe. Po ilgalaikio kalinimo jis buvo sudegintas ant laužo Kampo dei Fiori aikštėje Romoje 1600-iais metais.

2002-ais metais popiežius Jonas Paulius II visos bažnyčios vardu viešai atsiprašė už inkvizicijos įvykdytus nusikaltimus. Pačioje Kampo dei Fiori aikštėje XIX amžiaus pabaigoje buvo pastatytas paminklas su užrašu „Džordanui Brunui - nuo šimtmečio, kurį jis numatė, toje vietoje, kur buvo uždegtas laužas“.

Ar Marse yra gyvybė, ar Marse nėra gyvybės...

Atrodo, nuo idėjos apie pasaulių įvairovę lieka vos vienas žingsnis iki supratimo, kad šie pasauliai gali būti gyvenami. O jeigu taip, kai kuriuose jų gali būti protingų būtybių. Arba gali būti labiau išsivysčiusių ir protingesnių nei Žemėje, todėl turinčių galimybių aplankyti Žemę ar kitas Saulės sistemos planetas.

Tačiau šį akivaizdų žingsnį plačioji visuomenė žengė žymiai vėliau už Bruną, tik XIX amžiuje.

XVI-XVIII amžiuose tokios mintys negalėjo kilti plačiojoje visuomenėje dėl to, jog dauguma žmonių toliau manė, kad Žemė yra plokščia, o žvaigždės - tai krištolo šviestuvai angelų, apskrendančių aplink Žemę per naktį, rankose. Todėl visokie keisti objektai, praskrendantys virš laukuose dirbančių valstiečių, netikėti žalsvai šviečiančios spalvos svečiai, kartais užsukantys į amatininkų dirbtuves, prekybininkų krautuvėles ar net aukštuomenės pilis, turėjo paprastą ir suprantamą paaiškinimą: vaiduokliai, angelai, velniai.

Pastarieji, beje, būdavo matomi dažniausiai, nes blogis, nujausdamas savo artimą (kaip tuomet buvo manoma) pralaimėjimą Armagedone, žymiai aktyviau ir įžūliau medžiojo žmonių sielas.

Suprantama, mokslininkai manė visiškai kitaip, tačiau jų buvo nedaug, ir jie nenorėjo susilaukti inkvizicijos dėmesio. Mintis, kad kituose pasauliuose irgi yra gyvybė, mokslininkams neatrodė fantastiška, o kontakto su kaimyninių planetų gyventojais galimybė buvo įdomus, tačiau visiškai išsprendžiamas mokslinis uždavinys.

Pavyzdžiui, XIX amžiaus pradžioje vokiečių matematikas ir astronomas Karlas Frydrichas Gausas, norėdamas užmegzti kontaktą su Marso gyventojais, pasiūlė pačiame didžiausiame Šiaurė pusrutulio miško masyve - Sibiro taigoje - iškirsti didžiulį taisyklingos trikampio formos plotą ir jame pasėti kviečius. Ryškus geltonas trikampis bus aiškiai matomas tamsiai žaliame fone, todėl, mokslininko nuomone, jį marsiečiai savo galingais teleskopais tikrai turi pastebėti. Jie suprastų, kad Žemėje gyvena protingos būtybės, ir rastų būdą užmegzti su mumis reguliarų tarpplanetinį susisiekimą.

Mokslininkai buvo įsitikinę, jog tikimybė, kad Marse egzistuoja aukšto išsivystymo lygio civilizacija, yra tokia didelė, kad 1900-ais metais Prancūzijos Mokslų akademija įsteigė premiją tam, kas pirmasis užmegs ryšį su bet kurios planetos, išskyrus Marsą, gyventojais...

NSO nuotraukos ir „dangaus balsai“

Tačiau labiausiai kontakto su kitų planetų gyventojais tema išsivystė po to, kai buvo išrasta fotografija, o vėliau - radijo ryšys.

Manoma, kad pirmoji autentiška, t. y. be jokių fotomontažo ar falsifikavimo pėdsakų, NSO nuotrauka buvo padaryta 1870-ais metais Nju Tempšyre (JAV).

Pirmosios žinios apie įvykusį kontaktą su ateiviais į JAV spaudą pateko, kai 1953-iais metais buvo paskelbta, kad vienoje amerikiečių karinių oro pajėgų bazėje nusileido lėkštės formos NSO.

Pirmieji „dangaus balsai“ - radijo signalai iš manomai protingų būtybių iš tolimų žvaigždžių sistemų - buvo užfiksuoti 1967-ais metais Didžiosios Britanijos ir JAV radijo teleskopais.

Dabartiniu metu, be daugybės liudininkų pasakojimų apie susitikimus su ateiviais, yra ne vienas šimtas NSO nuotraukų, kurias galima laikyti nesuklastotomis, ir dešimtys „dangaus balso“ įrašų - signalai iš žvaigždžių įvairių bangų diapazonuose, kuriuos dabartinis mokslas negali paaiškinti ir kurie gali būti pasiųsti kitų civilizacijų.

Rankraščiai nedega!

Vinstonas Čerčilis, kuris, kaip pasirodė, rimtai svarstė apie kontakto problemą, savo žinioje neturėjo tokių dokumentinių įrodymų.

Čerčilis pasižymėjo gana skeptišku požiūriu ir nemėgo tuščiai fantazuoti. Be to, jis įgijo karinį išsilavinimą ir niekada nesidomėjo tiksliaisiais mokslais, įskaitant astronomiją ir astrofiziką.

Tačiau šis didis politikas, racionalistas ir realistas atrado laiko ir jėgų šiai problemai spręsti. Jis užrašė savo mintis šiuo klausimu ir netgi parengė užrašus spausdinimui.

Čerčilio mąstymo logika buvo, kaip visada, nepriekaištinga. Juk dar Džordanas Brunas paskelbė, kad pasaulių (žvaigždžių sistemų su planetomis) skaičius gali būti vos ne begalinis. O tai reiškia, kad kažkur tikrai egzistuoja gyvybė.

Čerčilio laikais kai kurie mokslininkai darė prielaidą, kad mūsų galaktikoje gali būti milijonai planetų, savo dydžiu panašių į Žemę. Politikas ypač pažymėjo, kad gyvybei, panašiai į esančią Žemėje, atsirasti reikalingas skystas vanduo ir deguonis atmosferoje, o tai, suprantama, žymiai sumažina hipotetinį planetų, kuriose gali egzistuoti gyvybė, skaičių. Tačiau tokių planetų vis dar yra pakankamai daug.

Čerčilis toliau samprotavo, kad ne visos gyvybės formos gali išsivystyti į protingą formą. Tačiau netgi tuo atveju, jei galimų gyvenamų planetų skaičius sumažės šimtus kartų, tikimybė, kad kažkur galaktikoje egzistuoja kitos aukšto išsivystymo lygio civilizacijos, visiškai nėra lygi nuliui. O tai reiškia, kad kontakto vienokiu ar kitokiu būdu užmezgimas su jomis - tai tik laiko klausimas.

Tyrinėtojai, išanalizavę Čerčilio rankraštį, mano, kad jis buvo skirtas publikuoti kuriame nors pagrindinių Didžiosios Britanijos laikraščių „Populiariojo mokslo“ skiltyje. Panašu, kad straipsnis nebuvo išspausdintas tik todėl, kad sutrukdė greitai besirutuliojantys Antrojo pasaulinio karo įvykiai.

Tačiau dabar Amerikos nacionaliniame Vinstono Čerčilio muziejuje Misūrio valstijoje aptiktas Čerčilio rankraštis ieškančiųjų kontaktų gretas leidžia papildyti tokia autoritetinga visais atžvilgiais figūra, koks buvo Vinstonas Čerčilis. Jeigu jau jis patikėjo kontakto galimybe, ką jau kalbėti apie kitus...

Sveikinimas iš Žemės

Patys žemiečiai irgi nebuvo pasyvūs kontakto laukėjai. 1962-ais metais SSRS pirmą kartą į kosmosą išsiuntė pranešimą, kuriame buvo žodžiai „Taika“, „Leninas“ ir „SSRS“. Pranešimas išsiųstas į Veneros pusę ir užkoduotas paprasčiausia Morzės abėcėle.

Po dešimties metų pranešimai kitiems pasauliams pradėti siųsti masiškai. Pranešimai buvo perduodami dvejetainiu kodu, juose buvo užšifruoti ne tik žodžiai, bet ir paveikslai - žmogaus figūra, atomo struktūra, Saulės sistema, teleskopas ir t. t. Manoma, kad kai kurie šie pranešimai gali pasiekti ne tik arčiausiai Saulės esančias žvaigždes, bet ir tolimus galaktikos pakraščius.

Dar vėliau iš Žemės į kosmosą už Saulės sistemos ribų buvo išsiųsti keli automatiniai zondai, pavyzdžiui, „Pioneer“ ir „Voyager“. Jeigu jie pateks į rankas kitų civilizacijų atstovams, pats jų egzistavimas bus įrodymas, kad Žemėje yra protinga gyvybė. Be to, šiuose zonduose yra gabenama įvairi informacija apie mūsų planetą, jos koordinatės galaktikos centro atžvilgiu, sveikinimas ateiviams ir žemiečių meno pavyzdžiai.