Apie 3500m. Senovės Egipto Memnono Kolosai

Dangaus kraštas rytuose lėtai prisipildo šviesos. Akinančiai sušvitęs saulės disko kraštelis paskleidė pirmuosius spindulius po aplinkui plyštančią dykumą.

Rytas atėjo į Luksorą taip, kaip ateidavo tūkstančius metų, apšviesdamas ir pripildydamas šviesa sustingusias milžiniškas piramides, Nilo vandenis, siauras senovinio miesto gatveles, jo turgų aikštes, minaretus, triukšmingas, daugiabalses žmonių minias. Įspūdingas rytas prisiartino prie dviejų gigantiškų akmeninių, beveidžių statulų, akimirkai stabtelėjo, tarsi prašydamas leidimo eiti toliau, ir, apipylęs jas ryto aušros auksu, nuskubėjo toliau...

Beveik tris su puse tūkstančių metų nebylūs Memnono kolosai oriai sėdi ant akmeninių postamentų prie įėjimo j kažkada buvusią didingą laidojimo šventyklą, kurią pastatė didysis Egipto valdovas faraonas Amenchotepas III. Dvi statulos - tai jis pats, sėdintis soste, veidu į rytus, j tekančią saulę. Rankos romiai sudėtos ant kelių, o prie kojų iškaltos dviejų moterų figūros. Viena vaizduoja faraono žmoną Tiją, o kita - jo motiną Mutemują. Ant šoninių plokščių matyti Nilo dievo Hapio atvaizdas (Civilizacijos paslaptys - paranormal.lt).

Šiandien galime tik spėlioti, kaip j statybvietę 670 kilometrų buvo gabenami milžiniški keletą tonų sveriantys kvarcinio smiltainio blokai iš akmens skaldyklų netoli nuo šiuolaikinio Kairo. Specialistai apskaičiavo, kad kiekviena statula gali sverti apie 700 tonų. Memnono kolosai - dosni duoklė mirusiųjų kultui, kuris davė galingą impulsą senovės Egipto kultūros vystymuisi. Skulptūrinės kompozicijos idėja - saugoti mirusio faraono - įsikūnijusios dievybės - ramybę. Faraonas - tai valdovas, kuris paliko žemiškąjį gyvenimą ir gavo amžinąjį gyvenimą anapus būties. Amžinasis gyvenimas turi būti toks pat prabangus ir didingas.

Iš pradžių Memnono kolosai turėjo saugoti įėjimą į Amenchotepo atminimo šventyklą. Kompleksas didingumu ir prabanga neturėjo sau lygių senovės Egipte. Šventyklos plotas buvo 35 hektarai. Amenchotepo III palikuonys - Ramzis II ir Ramzis III - taip pat nesugebėjo jo pralenkti. Šventyklos likimas nebuvo paprastas. Senovės Graikijos istorikas ir geografas Strabonas tapo baisaus žemės drebėjimo 27 m. e. metais liudininku. Iš tų laikų mus pasiekė jo liudijimai apie rimtus šiaurinės figūros apgadinimus. XIX amžiuje vienoje žinomoje 1840 m. litografijoje matyti vandens apsuptos statulos. Kasmetiniai potvyniai Nilo salpoje smarkiai pakenkė statulų pagrindams. Tačiau būtent dalinis vieno iš kolosų apgriovimas suteikė jiems mistinę aurą. Gali būti, kad temperatūros svyravimai ir drėgmės garavimas skulptūrų įtrūkimų viduje, lengvai papūtus vėjui, sukeldavo keistus garsus, primenančius lengvą dejavimą arba švilpimą.

Memnono kolosai “uždainavo”. Tai traukė tūkstančius keliautojų iš viso pasaulio, kurie norėjo patys pamatyti ir išgirsti tą stebuklą. Tačiau čia įsikišo Romos imperatorius Septimijus Severas. 199 metais jis įsakė sutvirtinti pažeistas dalis ir taip pamaloninti orakulą. Tada “dainavimas” baigėsi visiems laikams.

Šiandien iš buvusios Amenchotepo III laidojimo šventyklos didybės nebeliko beveik nieko, išskyrus dvi pusiau apgriuvusias statulas. Dėl to kalti ne tik dažni potvyniai ir bėgantis laikas. Mokslininkai mano, kad vėliau gyvenę Egipto valdovai dažnai naudodavo šventyklos plokštes kitų statinių statybai, taip įamžindami jau savo atminimą.

Memnono kolosai, apie kuriuos, atrodytų, žinoma jau viskas, nesiliauja stebinti. Visame pasaulyje žinomas vokiečių egiptologas Raineris Štadelmanas, restauruodamas statulas, ant karalienių ir faraono galvos apdangalų atrado polichrominį dekorą, taip pat per stebuklą išlikusį sudužusių akių padažymą.

Vis dėlto, kodėl Amenchotepo III statulos vadinamos Memnono statulomis?

Juk taip vadinosi Etiopijos karalius, anot legendos, Trojos kare kritęs nuo paties Achilo rankos. Matyt, pripainiojo graikai, Nembaatrą (Amenchotepo III sosto vardas) palaikę Memnonu.

Kita versija teigia, kad graikų keliautojai statulas praminė Memnono kolosais pagal Homero epo herojų, afrikietį Memnoną, tarsi jis dainuotų savo motinai, aušros deivei Eos. Amenchotepas III egiptiečių buvo vadinamas „akinančiu saulės disku“.

Amenchotepo III valdymo laikotarpis sutampa su Egipto klestėjimo laikotarpiu. Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Babilonu, Sirija-Palestina, galinga Mitanijos karalyste. Faraonas vedė Babilono karaliaus dukterį, o Egipto valdovo rūmai priblokšdavo savo prabanga. Jam valdant, buvo pastatyta laidojimo šventykla ir nemažai kitų puikių statinių, tarp jų didingas peristilis ir kolonada Luksoro šventykloje.

Amenchotepo III mumija buvo rasta 1898 metais vienoje Karaliaus slėnio slaptaviečių. Paskutinių metų kasinėjimai leido palaipsniui atkurti prarastą šventyklos vaizdą. Statulos stovėjo kaip tik prie pirmojo pilono. Toliau į vakarus buvo didžiulis erdvus kiemas, antras pilonas, o prieš jį - kita kolosų pora. Dar toliau “ėjo” gigantiška procesinė kolonada, alebastriniai kolosai prie trečiojo pilono ir dengtas kiemas su didžiulėmis karaliaus statulomis Osirio pavidale.

Pietinėje kiemo pusėje stovėjo sfinksai, o šiaurinėje - sfinksai karalienės Tijos pavidale. Už kiemo buvo dengta kolonų salė. Tarp turtingai dekoruotų ir paauksuotų kolonų stovėjo daugybė deivės Sechmet papiruso ryšelių formos skulptūrų, kurios saugojo ramybę pačioje švenčiausioje vietoje, kur stovėjo dievybių ir, galbūt, paties faraono statulos.

Šventykla buvo specialiai pastatyta prie Nilo. Siekiant pabrėžti jos didybę, buvo planuota, kad kiemas potvynių metu bus užtvindomas, o šventykla atrodys tarsi sausuma, sukurta pačioje pasaulio pradžioje. Tačiau ne viską pavyko numatyti. Pamatai pasirodė beesą nepatikimi, ir kolonos, stovėjusios tiesiai ant grunto, dėl savo svorio ėmė grimzti į žemę ir galiausiai nuvirto. Taip sunyko ir visa šventykla.

Senovės Egipto istorijoje, kaip bebūtų keista, yra dar nemažai baltų dėmių. Garsaus rusų egiptologo, Ermitažo Senovės Rytų skyriaus vedėjo, istorijos mokslų daktaro A. Bolšakovo nuomone, didelės Egipto teritorijos vis dar neištyrinėtos. Pavyzdžiui, Nilo delta, kur kultūrinis sluoksnis yra giliai po upių sąnašomis. Menkai ištyrinėti ir pasauliniuose muziejuose esantys paminklai.

Senovės egiptiečiai, kitaip negu graikai ar kinai, savo istorijos neužrašinėjo. Ji jiems buvo tik ciklų kaita - metų, karalių ir t.t. Galima tik padėkoti mokslininkams, kurie dvidešimto amžiaus pradžioje išmoko gana lengvai skaityti senovės Egipto tekstus. Jų dėka mūsų žinios apie tuos tolimus laikus smarkiai prasiplėtė. Tačiau iki visiško teorinio kalbos ir rašto sistemos perpratimo dar toli.

Susidomėjimą kelia ir Amenchotepo III valdymo laikotarpis. Egiptologai dažnai ginčijasi, ar taip vadinamos dieviško Hatšepsut ir Amenchotepo III gimimo scenos, pavaizduotos Deir-al-Bachri rūmuose ir Luksore, buvo propagandiniai ar religiniai dokumentai. Amerikiečių tyrinėtojas Kolinas Kempbelas knygoje “Stebuklingi karaliaus Amon-Hotepo III gimimai ir kiti Egipto tyrinėjimai” įrodinėjo, kad gimimo scenų sukūrimo priežastys buvo labiau religinės, negu politinės. Tai buvo susiję su dievo Ra kulto pakeitimu dievo Amono kultu.

Įdomų ir neįprastą požiūrį į senovės Egipto istoriją turi du garsūs rusų matematikai G. Nosovskis ir A. Fomenko. Pagal jų skaičiavimus, aprašomi įvykiai nėra jau tokia gili senovė. Visa tai, neva, vyko mameliukų užkariavimų laikais XIII-XIV a. (mūsų eros), o pats Egiptas buvo tik milžiniškos imperijos (Rusios ir Ordos) pakraštys. Visiškai paradoksalus atrodo teiginys, kad vienas iš Memnono kolosų oriai sėdi soste, kurio užpakalinėje pusėje pavaizduotas pravoslavų kryžius. Įdomiausia, kad toks kryžius ten iš tiesų yra. Belieka tik tikėtis, kad tiesa yra kažkur netoliese.

Kas buvo pagrindinis architektas, valdant Amenchotepui III? Ar žinome Luksoro įkūrėjo vardą? Istorija pasakoja apie šaunųjį Amenchotepą, pravarde Hevis, Hapu sūnų.

Tai buvo didis meistras ir architektas, gydytojas ir žynys. Atmintis apie jį gyvavo tarp egiptiečių ištisus amžius. Vėlyvosios karalystės laikais Amenchotepą garbino jau kaip dievą. Skulptoriai vaizdavo jį kaip brandžių metų žmogų, sėdintį susimąsčiusio raštininko pozoje. Tai reiškė išminties įsikūnijimą. Jį vadino dievu pasiuntiniu ir išminčių, kurie prasiskverbė į pačią slapčiausią pažinimo sritį, vadovu.

“Mane pripratino prie knygų, - sako Amenchotepas tekste, parašytame ant vienos iš jo statulų, - aš sužinojau Toto formules, puikiai susigaudau šiose paslaptyse, aš įveikiau visus jų sunkumus”. Ir čia nėra jokio pasipūtimo, nes mes žinome Meistro kūrinius: Luksoro šventykla, Honsu šventykla Karnake, Mut šventykla, sfinksų alėja tarp Luksoro ir Karnako, Amenchotepo III laidojimo šventykla Vakarų krante, iš kurios, deja, išliko tik Memnono kolosai.

Šios gigantiškos Amenchotepo III statulos laikomos vienu iš pasaulio stebuklų. Manoma, kad jos yra gerokai senesnės, negu bet koks kitas su istoriniais faraonais susijęs statinys. Legendos byloja, kad Memnono kolosai buvo skirti Kylančiai Saulei - saulėtekį, kulminaciją zenite ir saulėlydį egiptiečiai vadino Memnonu, Amonu ir Maamonu.

Kolosai buvo gerai žinomi antikos laikais. Graikams jie asocijavosi su herojumi Memnonu, Etiopijos karaliumi, kuris krito Trojos kare nuo Achilo rankos. Graikų muzikantai dalyvaudavo piligriminėse kelionėse į Egiptą, kad prie kolosų išgirstų septynias pagrindines, švarias natas.

Memnono kolosai - tai unikalus kultūrinis Egipto senovės paveldas. Milžiniškos figūros, sukurtos prieš tris su puse tūkstančių metų, stebina ir šiuolaikinius turistus. Nuotraukose lengvai galima įsitikinti, kokio milžiniško dydžio jie yra.

Tik šių kolosų ir kelių akmeninių duženų, likusių iš Amenchotepo šventyklos, dėka mokslininkai gali susidaryti vaizdą, koks didžiulis buvo statybų mastas, valdant šiam faraonui. Labai gaila, kad šventykla neišliko iki mūsų laikų, o statulų būklė yra labai bloga - Nilo vandenys nepagailėjo jų, stiprus žemės drebėjimas tik pratęsė tuos juodus griovimo darbus. Tačiau kai kurie egiptologai mano, kad Memnono kolosus sugriovė ne stichija, o visai konkretus asmuo - Persijos karalius Kambizas. Kaip ten bebūtų, kolosai pasiekė mūsų laikus, nors ir tokios apverktinos būklės. Jie puikiai iliustruoja faraono Amenchotepo III didybę ir tą itin aukštą to meto Egipto išsivystymo lygį.

Šiandien statulose sunku atpažinti faraono Amenchotepo atvaizdą. Kolosų veidai nusitrynė, apiro, o pačios statulos turi daugybę nuoskilų ir įtrūkimų. Net ir tokie - pusiau apgriuvę, su daugybe apgadinimų -Memnono kolosai ir šiandien traukia tūkstančius turistų. Tai nenuostabu: Egiptas (ypač Luksoras) - tai vieta, kur susitelkę itin daug senovės paminklų, kurie įdomūs ir šiuolaikiniams žmonėms. Minios jų atvažiuoja pasigrožėti kolosais ir nusifotografuoti prie šių įspūdingų senovės pasaulio architektūros kūrinių.