Intuicija

Kas yra intuicija? Ar tai tik sugebėjimas numatyti vienus ar kitus įvykius ar situacijos vystymosi tikimybę? Ar kiekvienas iš mūsų turi šį "šeštąjį pojūtį". Su kuo susijęs šis sugebėjimas? Ar jį galima vystyti?

Mokslininkai ir ezoterikai mano, kad intuicija - tai tas paslėptas pojūtis, kurio žmonės savo evoliucijos metu dalinai ar visiškai neteko. „Žvėries pojūtis“ tapo nereikalingas ir „atrofavosi“ tarsi koks žmogui nereikalingas organas, nes mes gyvename pasaulyje, kurį visiškai kontroliuojame savo protu. Mokslo ir technikos pasiekimai leidžia mums jaustis komfortiškai ir nesibaiminti dėl savo gyvybės. Tai tolimiems mūsų protėviams buvo reikalinga aštri klausa ir regėjimas, kad galėtų laiku pastebėti pavojų.

Sugebėjimas stebėti gamtą ir daryti atitinkamas išvadas buvo vienas iš svarbiausių natūraliosios atrankos kriterijų. Tie, kurie nesuprato slaptų ženklų, siunčiamų supančio pasaulio, ir nejuto artėjančio pavojaus, žūdavo.

Einant laikui žmogaus poreikis „šeštajam pojūčiui“ darėsi vis mažesnis. Kuo stipresnis visais atžvilgiais darėsi žmogus, tuo daugiau jis turėjo techninių priemonių apsiginti nuo priešiškai nusiteikusio supančio pasaulio ir tuo mažiau jam reikėdavo pasikliauti savo intuicija. Dabar intuicijos dovana gali pasigirti tik labai nedaugelis iš mūsų.

Mokslininkai teigia, kad visi žmonės gimsta, turėdami šį sugebėjimą, tik vieni jį vysto ir juo pasitiki, o kiti gyvenimo procese jo nebetenka. Žmonės, turintys gerai išvystytą intuicijos jausmą, labai dažnai būna skiriasi nuo kitų žmonių savo dvasiniu pasauliu. Šių žmonių tikrai negalima vadinti isterikais ar nepagrįstai įtarinėjančiais, priešingai, jie puikiai valdo savo emocijas: mokėjimas įsiklausyti į tai, ką kalba „vidinis balsas“, koncentracija ir nuolatinis savęs tobulinimas - taip galima apibūdinti žmones, turinčius stipriai išvystytą intuiciją.

Visiškai įmanoma išmokti girdėti save ir išvystyti „šeštąjį pojūtį“. Tačiau šiuo atveju protas ir logika niekuo nepadės. Netgi priešingai, kuo labiau žmogus stengiasi savo gyvenimą ir veiksmus pritaikyti logikai, tuo mažesnė tikimybė, kad jo „vidinis balsas“ primins apie save. Protas - tai toks dalykas, kuris užgniaužia intuiciją, o logika yra negailestinga ir nepalieka jokių galimybių atskleisti žmogaus vidinį potencialą.

Jeigu žmogus neigia pasaulio dvasinę ir nematerialiąją dedamąsias, tai, labai tikėtina, jis negalės išvystyti savo intuicijos. Tačiau tokiems žmonėms ji nereikalinga. Evoliucija vėl viską sustato į savo vietas.

Vieniems žmonėms svarbūs vien tik materialiniai dalykai, o kiti stengiasi suvokti aukščiausius pasaulius, atskleisti sau naujus žinojimus. Iš esmės, nieko naujo tame nėra. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar visus žmones galima suskirstyti į Karius, Žynius ir Pirklius.

Kariai užkariauja pasaulį ir jį perdaro pagal savo poreikius. Pirkliai prekiauja, tiesia naujus prekybos kelius, užsiima logistika, finansais ir kitais materialiais dalykais. Ir tik Žyniai, kaip ir anksčiau, domisi Slaptuoju Pasauliu. Jie studijuoja okultinius mokslus, domisi mistika, praktikuoja meditaciją, vysto savo intuiciją. Šie žmonės neapsiriboja vien tik materialine pasaulio dalimi, jie mato kur kas daugiau nei kiti žmonės.

Okultistai teigia, jog svarbiausias dalykas - laiku suprasti kuriam būtent žmonių tipui jūs priklausote. Tai padės gyvenime išvengti klaidų ir nusivylimų, kurie taip dažnai ištinka tuos, kurie užsiima „ne savo reikalais“.

Intuicija ir aiškiaregystė - tai dovana, kurią ne visuomet įvertina kiti žmonės. Tačiau visiškai nebūtina daryti „garsius pareiškimus“, pakanka šia likimo dovana pasinaudoti savo tikslais.

Ir kalbama ne vien tik apie globalines katastrofas, tačiau ir apie elementarius dalykus, kurie vyksta kiekvieno mūsų gyvenime. Klasikinis pavyzdys, kurį galima pateikti, susijęs su atkakliu žmogaus nenoru eiti į vieną ar kitą susitikimą arba tam tikru laiku išeiti iš namų. Jeigu neįsiklausoma į šiuos „signalus“, tai užplanuoti dalykai dažniausiai baigiasi nesėkme - arba pokalbis bus nesėkmingas, arba visa diena bus niekam tikusi. Šiuos „signalus“ siunčia mūsų pasąmonė. Tai ir yra intuicija, kuri stengiasi apsaugoti žmogų nuo nereikalingų ir pavojingų situacijų.

Dažniausiai intuityvūs „nušvitimai“ mus aplanko tuo metu, kai yra „atjungiamas“ protas. Nauja mintis ar idėja šmėkšteli kažkur „pakraštyje“. Ją sunku tiksliai suformuluoti. Norint ją išgryninti, reikia visiškai pasikliauti savo pasąmone. Užfiksuoti šį jausmą emocijų lygyje, atsipalaiduoti ir prisijungti prie pasaulinės Žinių sistemos.

Yra daugybė būdų, padedančių vystyti intuiciją ir aiškiaregystę. Galima nugrimzti į gilią meditaciją, galima dirbti su specialiomis kortomis, kurios vysto vidinį regėjimą. Slaptųjų žinių specialistai teigia, kad su savo pasąmone geriausiai dirbti gamtoje. Neatsitiktinai mūsų seniai gyvenę protėviai bendravimui su gamtos dvasiomis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuolaikinio žmogaus sąmonę ir protą veikia pernelyg daug išorinių faktorių. Mūsų smegenys perkrautos didžiuliu informacijos kiekiu, dėl kurio taip sunku pajusti mums Visatos siunčiamus signalus. Kuo mažiau „dirginančių“ faktorių, informacinio šlamšto ir išorinio triukšmo, tuo lengviau pasąmonei išsilaisvinti.

Tačiau vienas dalykas, kai žmogus mato tai, kas betarpiškai susiję su juo, ir visiškai kitas dalykas, kai jam tenka prisiimti atsakomybę už kitus žmones. Ar verta kalbėti žmonėms apie juos laukiančius nemalonumus, ar geriau jiems suteikti galimybę patiems nulemti savo likimą? Ar reikia lavinti savo intuiciją ir aiškiaregystę, jeigu niekas to tavęs neprašo? Ar Žynys turi perspėti Karį, kad jam neverta stoti į mūšį, kuris baigsis pralaimėjimu ar mirtimi? Arba Pirklį, kuriam sandoris bus nuostolingas?

Darbe kolegos Aną juokais vadino ragana. Kolektyve netgi buvo juokaujama, jog pakanka moteriai ką nors pasakyti, ir jos išsakyta mintis materializuojasi. Jeigu buvo kalbama apie kokias blogas perspektyvas, Anos buvo paprašoma patylėti, pasilaikyti savo nuomonę. Ir priešingai, kai buvo kalbama apie perspektyvius dalykus, kolegos prašydavo Anos savo nuomonę pasakyti.

Į savo „talentą“ Ana žvelgė skeptiškai. Ji manė, kad tai tik paprasčiausi sutapimai ir tiek. Tačiau kartą jai teko pabendrauti su ekstrasensu. Šis moters pasiteiravo, ar ji žinanti, jog turi labai stiprią energetiką bei aiškiaregystės sugebėjimą. Ana nustebo, tačiau pasakė apie savo keistą sugebėjimą numatyti blogus dalykus. Ekstrasensas Anai papasakojo, kad jos siela priklauso senai Žynių kastai - žmonių, mokančių numatyti ir prognozuoti įvykius, todėl ji ir yra apdovanota tokia dovana.

Ekstrasensas pasiūlė Anai su juo padirbti, kad jos sugebėjimai galėtų vystytis. Moteris sutiko. Ji pati suprato, kad jos žodžiai, ištarti įvairiose situacijose, esant skirtingos nuotaikos, turi tam tikrą galią. Ana dažnai ne tik stengdavosi nepasakyti nieko blogo, tačiau netgi negalvoti apie tai. Juk viskas įvykdavo būtent taip, kaip ji pasakydavo.

Ekstrasensas išmokė Aną įsiklausyti į savo intuiciją ir kontroliuoti savo energetiką. Jis paaiškino, kad „vidinis balsas“ negali būti paaiškinamas proto dėsniais. Žmogaus, turinčio stiprią intuiciją, užduotis yra įsiklausyti į savo pasąmonę, būti savotišku tarpininku tarp Kosmoso ir išorinio pasaulio. Tačiau ne visus intuityvius apreiškimus reikia ištransliuoti aplinkiniams. Jeigu žodžiai pasakomi, tai tikimybė, kad jie išsipildys, yra beveik šimtaprocentinė. Būtent dėl to visos neigiamos Anos prognozės išsipildydavo. Geras aiškiaregys turi daugiau stebėti ir tylėti, o ne visiems pasakoti apie savo žinojimą. Pirma, tokiu būdu jis iš anksto neužprogramuos realybės negatyvui. Antra, dažniausiai mes galime įtakoti įvykius be kokios nors žalos sau ar aplinkiniams. Bet koks pašalinis išsikišimas situaciją tik pablogina.

Ekstrasensas Aną įspėjo, kad Žynio našta yra sunki. Žmonės, turintys tokių sugebėjimų, dažnai prieš aplinkinius jaučia kaltę, kad negalėjo jų apsaugoti nuo pavojų, nors apie juos žinojo iš anksto. Ko gero, su tuo teks susitaikyti, nes aiškiaregystės ir intuicijos dovana - tai ne tik regėjimas, tačiau ir mokėjimas priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.