Ką valgytume atominės žiemos metu?

Daugiau nei prieš du šimtmečius įvykęs didžiausias rašytinėje istorijoje užfiksuotas ugnikalnio išsiveržimas milijonus žmonių Šiaurės Amerikoje ir Europoje privertė badauti, rašo „Live Science“.

1815 m. Indonezijoje sprogo Tamboros kalnas, į atmosferą išspjovęs milžinišką kiekį dulkių, pelenų ir sieros dioksido. Dėl to 1816 m. vasara visame pasaulyje buvo neįprastai šalta, o derlius – katastrofiškai prastas.

Iš dangaus krito negyvi paukščiai. O žmonės nuo bado mirties gelbėjosi valgydami meškėnus ir balandžius.

Šis laikotarpis istorijoje pažymėtas kaip „vulkaninė žiema“ arba „metai be vasaros“. Pasaulinė temperatūra tais metais buvo 1,1 ºC žemesnė už vidutinę.

Aliaskos universiteto (JAV) mechanikos inžinierius Davidas Denkenbergeris neretai šio ugnikalnio išsiveržimo pavyzdį panaudoja norėdamas iliustruoti, kas nutiktų, jeigu šiandien prasidėtų atominė žiema – šalčio ir tamsos periodas po globalaus branduolinio karo.

„Istorinis precedentas, be jokios abejonės, yra. Tačiau žmonėms sudėtinga galvoti apie tokias didesnes nelaimes“, – sakė inžinerijos ekspertas.

D.Denkenbergeris vadovauja ne pelno siekiančiai organizacijai „Alliance to Feed the Earth in Disasters“ (ALLFEED), kuri užsiima pasaulio aprūpinimo maistu po globalinės katastrofos klausimo nagrinėjimu.

Taigi, anot D.Denkenbergerio, atominės žiemos atveju žmonėms tektų laikytos „katastrofos dietos“ ir rinkti tokį maistą, kaip grybai, jūržolės ir net cukrus nuo augalų lapų.

Branduolinis karas planetą panardintų į tamsą

Branduolinės fizikos tyrėjai prognozuoja, kad branduolinis karas, tarkime, tarp Indijos ir Pakistano (o abi šalys branduolinį arsenalą turi ir jį dar plečia) reikštų 250 ginklų, kurių kiekvieno sprogstamoji galia yra 100 kilotonų, panaudojimą. Kitaip tariant, kiekviena šių bombų būtų daugiau nei 6 kartus galingesnė už tą, kuri sunaikino Hirošimos miestą Japonijoje.

Pagal tokį ekstremalų scenarijų į dangų šautų juodų suodžių stulpas, kuris pasklistų po visą dangų ir uždengtų Žemę nuo Saulės spindulių, dėl ko visoje planetoje dramatiškai kristų oro temperatūra. Pagrindiniai pasaulio žemės ūkio regionai netektų savo gebėjimo išauginti maistines kultūras, dėl ko kiltų pasaulinio masto badas.

„Klimatas pasikeistų akimirksniu. Nors tiesioginis branduolinių ginklų poveikis yra siaubingas, netiesioginis poveikis mūsų maisto ištekliams būtų gerokai blogesnis“, – leidiniui „Business Insider“ sakė neseniai atlikto tyrimo, analizavusio atominio karo tarp dviejų valstybių pasekmes, autorius Alanas Robockas.

Bet net jeigu žemė būtų išdeginta ir prasidėtų neregėti šalčiai, anot D.Denkenbergerio, išgyventi būtų įmanoma.

2008 metais buvo publikuotas mokslinis darbas, kurio autoriai aprašė, kaip grybai išgyventų ir termobranduolinį holokaustą, ir po jo prasidėsiančią atominę žiemą.

„To darbo išvados buvo tokios, kad tada, kai galimai išnyks žmonės, pasaulį vėl valdys grybai. O aš pagalvojau: luktelėkite, o kodėl mums nepradėjus valgyti grybų ir neišnykus?“

Šis mokslinis darbas paskatino inžinierių svarstyti ir apie kitus maistui tinkamus dalykus, kurie leistų žmonėms išgyventi katastrofos atveju.

Grybai bei jūržolės gali augti ir be šviesos

Net jeigu atominė žiema sugebėtų pražudyti trilijonus medžių, grybai galėtų maitintis negyva mediena, taip sukurdami regeneruojantį maisto šaltinį, kuris, D.Denkenbergerio skaičiavimais, galbūt galėtų išmaitinti visus planetos gyventojus iki maždaug trejų metų.

Kadangi grybai fotosintezės nevykdo, jie gali išgyventi ir be šviesos. Tą patį galima pasakyti ir apie jūržoles.

„Tokios nelaimės atveju jūržolės būtų labai geras maisto šaltinis, nes jos gali toleruoti žemą šviesumo lygį. Taip pat jos labai greitai auga. Prasidėjus atominei žiemai planeta vėstų greičiau nei vandenynai, tad vandenynai kurį laiką būtų šiek tiek šiltesni. Jūržolės gali toleruoti santykinai žemą temperatūrą“, – tvirtino inžinierius.

Teoriškai norint po branduolinio karo išmaitinti visus planetos gyventojus kasmet reikėtų surinkti apie 1,6 mlrd. tonų sauso maisto. Žmonės tokį kiekį jūržolių galėtų išauginti per 3-6 mėnesius. Bet gerai sveikatai palaikyti vos vieno ar dviejų maisto šaltinių nepakanka. Todėl D.Denkenbergeris sudarė lentelę, kurioje surašė, kaip po branduolinio karo galėtų atrodyti „normali“ 2100 kilokalorijų dieta.

 D.Denkenbergerio dietos lentelė: ką valgytume per atominę žiemą ©ALLFEED projekto iliustr.

O šioje dietoje esama ir mėsos, ir kiaušinių, ir cukraus, ir grybų. Taip pat joje yra ramunėlių ir arbatos iš spyglių – tai būtų vitamino C šaltinis. Natūraliai augančios bakterijos taptų naujuoju vitamino E, būtino smegenų funkcijai, šaltiniu.

D.Denkenbergeris sakė, jog planuoja patyrinėti ir kitus natūralius maisto šaltinius, galinčius augti aršiau pusiaujo, kur ir po branduolinio karo prasiskverbtų šiek tiek Saulės šviesos (nors oro temperatūra būtų žema).

„Vienas iš dalykų, kuriuos išmokau persikėlęs į Aliaską – tai kad net tose vietose, kur vasaros būna tokios šaltos, jog net medžiai neauga, iš tiesų galima auginti bulves“, – sakė jis.

Lapuose taip pat esama angliavandenių, kurių nevirškina žmonės – celiuliozės. Ją galima būtų konvertuoti į cukrų. Tam galima būtų panaudoti procesą, panašų į tą, kurio metu iš celiuliozės gaunamas etanolis.

Maisto kaina po atominio karo

Jeigu dėl kokios nors priežasties sugriūtų visa pasaulinė žemės ūkio sistema, anot D.Denkerbergerio, dabar sukauptų maisto atsargų pakaktų penkerius metus išmaitinti 10 proc. pasaulinės populiacijos. Žinoma, tai yra labai nepakankama.

Dėl smarkiai išaugusios paklausos smarkiai išaugtų tų atsargų kaina. „Man labai didelį susirūpinimą kelia tai, jog maisto kainos išaugtų tie, jog tik milijardas žmonių galėtų įpirkti maistą“, – sakė inžinierius.

Bet didžiulių maisto kiekių sandėliavimas ruošiantis nelaimei, kuri galbūt niekada ir neatsitiks, taip pat brangus. Anot D.Denkenbergerio, toks projektas kainuotų trilijonus dolerių ir užtruktų labai ilgai.

Alternatyva būtų sausos jūržolės – specialisto skaičiavimais, kilogramą sausų jūržolių galima būtų pagaminti už maždaug 2 dolerius. Tokia, pagal D.Denkenbergerio skaičiavimus, būtų žemiausia įmanoma sauso maisto kaina nelaimės atveju.

Tai reiškia, kad jūržolių, pakankamų visiems žmonėms planetoje, kasmetinis paruošimas kainuotų 3,2 trilijono dolerių – kaina tokia, kad jomis galėtų maitintis iš esmės kiekvienas planetos žmogus.

Kūrybingas būdas – baltymai iš oro

D.Denkenbergeris pasiūlė ir kelis technologinius sprendimus, kaip galima būtų pasigaminti maisto, kuris nėra tinkamas sandėliavimui. Visų pirma jis rekomenduoja natūraliai ore esančias dujas panaudoti baltymų gamybai.

Danijos įmonė „Unibio“ jau dabar kuria būdą konvertuoti metaną į labai koncentruotus baltymsu, kuriuos galima būtų džiovinti ir pakuoti į žuvų maistą.

Silicio slėnyje įsikūrusi bendrovė „Calysta“ taip pat naudoja atmosferos dujas – azotą ir metaną – žuvų bei galvijų maitinimui. Anot D.Denkenbergerio, katastrofos atveju tie baltymai galėtų būti panaudojami ir žmonėms maitinti.

Be to, inžinierius vykdo NASA finansuojamą projektą, kurio tikslas yra nustatyti, kaip šildymui panaudoti anglį nenaudojant deguonies. Šio proceso metu turėtų išsiskirti vandenilis ir anglies dvideginis, kurį būtų įmanoma konvertuoti į baltymus.

Bet inžinierius laikosi nuomonės, kad dirbtinių šviesos šaltinių – pavyzdžiui, LED šviestuvų – naudojimas maisto naudojimas nebūtų geras sprendimas. Jis tai vertina tik kaip „paskutinės vilties“ sprendimą.

„Deja, tai yra be galo neefektyvu ir brangu“, – sakė jis.

Vietoj to ALLFEED analizuoja būdus auginti maistą šiltnamiuose ties pusiauju, kur dar būtų šiek tiek natūralios šviesos.

„Tokiu būdu galima būtų auginti praktiškai bet kokius augalus gerokai pigiau nei naudojant dirbtinę šviesą. O kadangi energijos nereikėtų labai daug, tą sutaupytą energiją galima būtų panaudoti didesnio žmonių kiekio išmaitinimui“, – sakė D.Denkenbergeris.

Sprendimai, tinkami ir kitų katastrofų atvejais

Inžinieriaus manymu, žemės ūkio ir vyriausybinio sektoriaus darbuotojai kur kas dažniau savo galvas suka dėl labiau įprastų nelaimių, tokių, kaip uraganai, nei dėl atominės žiemos šalčio.

„Jei įvyksta lokali nelaimė, paprastai pigiausia būna tiesiog atvežti javų iš kur nors kitur. Bet tam tikromis aplinkybėmis, tarkim, sutrikus transportavimo sistemai, toks sprendimas nebūtų tinkamas“, – sakė D.Denkenbergeris.

Todėl, jo manymu, ir po lokalinių nelaimių žmonių išmaitinimui galima būtų pritaikyti kai kuriuos iš jo sprendimų. Pavyzdžiui, išgavinėti cukrų ir baltymus iš lapų. Arba, besiruošiant Indijos ir Pakistano branduoliniam karui, galima būtų maisto saugyklas prikimšti iš anksto.

„Nors jų branduolinis arsenalas yra gerokai mažesnis nei JAV ar Rusijos, kai kurie modeliai rodo, kad šių šalių branduolinis karas pasaulinę maisto gamybą sumažintų 10-20 procentų. Daugiau maisto tiesiog išmetame arba sumaitiname gyvūnams“, – sakė jis.

Publikuoja 15min.lt