Medikai aiškina kaip yra iš tikrųjų: kodėl vakcinose iš tikro yra formaldehidų ir aliuminio bei kur pradingo gyvsidabris

Vakcinos ilgą laiką buvo apipintos įvairiais mitais. Dažnai baiminamasi ne ligos sukėlėjo, o sudėtinių vakcinos medžiagų, galimų šalutinių reakcijų. Praėjusią savaitę Vilniaus Universiteto Gyvybės mokslų centre vykusioje diskusijoje dalyvavę medikai atsakė į daugybę visuomenės keliamų klausimų.

Pasišalina per valandą

Formaldehidas – toksinė medžiaga, kancerogenas. Skiepų priešininkai duria pirštu, kad šios medžiagos yra vakcinose. Mokslininkai paaiškino, kaip yra iš tikrųjų.

Visą konferenciją galite peržiūrėti čia.

„Formaldehidas susidaro natūraliai, vykstant rūgščių metabolizmui. Toksino dozės vakcinose ir mūsų kraujyje yra visiškai nepalyginami dydžiai. Kalbant apie vakcinas, formaldehido kiekis vienoje dozėje gali svyruoti nuo 5 iki keliasdešimties mikrogramų. Kūdikio kraujyje cirkuliuoja apie 650 mikrogramų. Tai natūraliai mūsų kūne, kraujyje, ląstelėse egzistuojančios medžiagos, – teigia Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto profesorė Aurelija Žvirblienė.

– Formaldehidas tampa gerokai pavojingesnis, kai į organizmą patenka per kvėpavimo takus. Jo didesnėmis dozėmis randama ant baldų paviršiaus. Skiepijant į organizmą patekęs formaldehidas pasišalina per valandą. Tai natūralaus proceso dalis.“

Aliuminis ir kiti sunkieji metalai

Bijoma ir aliuminio. Mokslininkai sako, jog vakcinų sudėtyje esantis aliuminio kiekis gerokai mažesnis, nei gaunamas su maistu. Be šio elemento, vakcina nebūtų veiksminga.

„Aliuminis vakcinose naudojamas kaip adjuvantas, o šis būtinas tam, kad užtikrintų efektyvų imuninės sistemos atsaką į ligos sukėlėją. Jis suaktyvina antigenus paveikiančios ląstelės, be šių ląstelių aktyvumo vakcina neveiktų“, – teigia profesorė A. Žvirblienė.

Pasak profesorės, visgi aliuminis nėra visų vakcinų sudėtinis elementas.

„Aliuminio hidroksido yra kai kurių vakcinų sudėtyse, bet jokiu būdu ne visų. Čia kalbame apie tas vakcinas, pavyzdžiui, meningokoko, stabligės, kokliušo, kuriose yra naudojami nukenksminti bakterijų komponentai. Kalbant apie grėsmes, šios medžiagos kiekiai vakcinose yra gerokai mažesni nei gaunami su maistu“, – sako mokslininkė.

O kaip dėl gyvsidabrio? Medikai pabrėžia, jog internete nesunku rasti pasenusios informacijos.

„Žmonės kartais atsidaro senesnius tinklalapius ir randa informacijos apie vakcinose esančius gyvsidabrio junginius. Šios medžiagos buvo naudojamos tam, kad vakcinos nesugestų. Visgi tai yra biologiniai preparatai ir gyvsidabris šiuo atveju veikė kaip konservantas. Ypač, kai buteliuke – kelios dozės vakcinos. Tikrai galiu pasakyti, kad šiuolaikinėse, Europoje naudojamose vakcinose, gyvsidabrio junginių nebėra“, – teigia profesorė A. Žvirblienė.

Profesorei pritarė ir gydytojas pediatras, Vilniaus Universiteto vaikų ligų klinikos vedėjas profesorius Vytautas Usonis.

„Iš vakcinų gyvsidabrio junginiai buvo pašalinti ne dėl jų grėsmės žmogaus organizmui, bet kaip dalis bendros gyvsidabrio ribojimo politikos. Nesunku pastebėti, jog nebėra gyvsidabrį naudojančių termometrų, kraujospūdžio matavimo aparatų, antenų ir visokių kitokių dalykų. Tai mažiausiai dešimties metų senumo istorija“, – tikino profesorius V. Usonis.

Nepageidaujamų reakcijų užregistruota 80

Kaip sako mokslininkai, Lietuvoje po kiekvienos vakcinos įskiepijimo yra vykdoma dviguba kontrolė. Kiekviena nepageidaujama reakcija – paraudimas, temperatūra, bėrimas – gali būti registruojama Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centre (ULAC) bei Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje.

Šalutinį poveikį užregistruoti nesunku, užtenka apsilankyti ULAC tinklalapyje. Pateikiamą protokolą gali užpildyti bet kas – tėvai, globėjai, medikai, netgi kaimynai. Užpildyti protokolai padėtų tiek medikams, studijuojantiems vakcinas, tiek tėvams. Visgi labai nedidelė dalis gyventojų šia galimybe pasinaudoja.

„Tokių reakcijų per metus registruojama iki šimto, arba dar tiksliau, iki aštuoniasdešimties“, – sako ULAC imunoprofilaktikos skyriaus vedėja, gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė. Tik 12 tokių atvejų buvo užregistruoti tėvų arba globėjų.

„Reikėtų daugiau jų registruoti, net jeigu tai tokios nežymios reakcijos, kaip paraudusi dūrio vieta. Bet kokiu atveju, tai traktuojama, kaip povakcininė reakcija. Kitos šalys taip pat registruoja šiuos dalykus. Yra ir bendras Europos povakcininių reakcijų centras, kuris renka duomenis ir reaguotų atsitikus bėdai, jei po vienos ar kitos vakcinos pradėtų reikštis daugiau nepageidaujamų reakcijų”, – sako gydytoja.

Profesorius V. Usonis pabrėžė šios sistemos svarbą ne tik gyventojams, bet ir medikams.

„Vieną vertus, tai yra vakcinas skiepijančių medikų profesinė pareiga, kita vertus, tai etinė pareiga. Būtina registruoti visus nepageidaujamus pašalinius reiškinius. Kas bus, jeigu aš nuslėpsiu blogą savo patirtį? Kolega, to nežinodamas, tą patį vaistą arba vakciną paskirs kitam pacientui, šitaip sukeldamas jam pavojų. Jeigu pašaliniai reiškiniai nebus registruojami, mes nieko apie juos nežinosime“, – teigė profesorius.

Po skiepo – kaip po taurės vyno

Šalutinių reakcijų po vakcinų pasitaiko dažnai. Medikai pabrėžia, jog galvos skausmo ar nedidelio paraudimo sureikšminti nederėtų.

„Štai, pavyzdžiui, geltonojo drugio vakcina suleidžiama keliautojams, kurie negali į tam tikrą teritoriją patekti be šio skiepo. Dažnas pacientas sako, kad prabėgus valandai po dūrio jaučiasi, kaip išgėręs taurę vyno. Yra labai mažai žmonių, kurie sureikšmina tokius dalykus. Tuo tarpu kita visuomenės dalis priima tai, kaip vienintelę mokslo atrastą priemonę – vakciną – kurios pakaitalo šiandien nėra. Mokslas vystysis, gal ir bus kažkas už šimto metų, bet šiandien nėra. Todėl vakciną turime gerbti, vertinti ir ją naudoti”, – sako gydytoja D. Razmuvienė.

Sunkios reakcijos pasitaiko retai

Kalbant apie kitus šalutinius poveikius, pacientai perspėjami, kad gali sulaukti vienos ar kitos nepageidaujamos reakcijos. Mokslininkai sako, kad patys sunkiausi, bet viešojoje erdvėje dažniausiai minimi, atvejai, pasitaiko labai retai.

„Didžioji dalis šalutinių poveikių užregistruojama po tuberkuliozės vakcinos įskiepijimo. Taip yra dėl vakcinos ypatumų. Vakcina suleidžiama po oda, o naujagimis turi būti paskiepytas pirmą gimimo dieną. Visgi labai sunkių reakcijų, kurios būtų užregistruotos Lietuvoje arba kitose šalyse, mano praktikoje nebuvo. Vietinės reakcijos, tokios kaip paraudimas, sukietėjimas, niežėjimas, praeina labai greitai, o pasireiškia per 48 valandas. Gali pasitaikyti bendro pobūdžio reakcijos, tokios kaip pakilusi temperatūra. Vakcinos nėra švęstas vanduo. Tai imuninis vaistinis preparatas. Bet visada reikia pagalvoti apie tai, kad jeigu tas žmogus būtų sirgęs, jeigu tai būtų ne vakcina, o laukinis virusas arba bakterija?“ – retoriškai klausia gydytoja D. Razmuvienė.

Alerginės reakcijos su vakcinomis nesiejamos

Visuomenės taip pat yra tikima, kad esą vakcinos susilpnina vaiko imunitetą ir šis tampa ne toks atsparus alerginėms ligoms, tokioms kaip atopinis dermatitas arba bronchinė astma.

„Jau seniai patvirtinta, kad nėra nei vieno mokslinio įrodymo, jog vakcinacija būtų padidinusi alergijų riziką”, – į šį mitą atsako profesorė A. Žvirblienė.

„Yra vienas akivaizdus pavyzdys – Vokietijos padalijimas. Kaip žinote, buvo rytų ir vakarų Vokietija. Rytų Vokietijoje, dėl komandinės ekonomikos, skiepų apimtys siekė beveik 100 proc. Praktiškai visi buvo paskiepyti. Tuo tarpu vakarų pasaulyje skiepijimas buvo ir yra savanoriškas, kaip ir pas mus dabar. Lyginant alergijų dažnį rytų ir vakarų Vokietijose, vakarų Vokietijoje alergijų buvo žymiai daugiau. Mes suprantame, kad alergija yra liga, kurią nulemia labai daug veiksnių. Mes žinome, kad didelę reikšmę tam turi išsivysčiusių šalių gyvenimo būdas, vaistų vartojimas. Lengviausia kaltę suversti vakcinoms, nes dauguma žmonių yra paskiepyti”, – sako profesorė.

Vakcinos – ne visiems

Visgi pasaulyje gyvena nedidelė žmonių dalis, kuri dėl tam tikrų sveikatos būklių skiepytis negali. Retais atvejais, genetinį polinkį turintiems žmonėms gali išsivystyti autoimuninės ligos.

„Genetinio polinkio faktorių praktikoje įvertinti labai sunku. Jeigu abu tėvai serga autoimuninėmis ligomis, o tai pasitaiko labai retai, yra tikimybė, kad ir vaikas paveldės tokį reagavimo tipą. Tokia tikimybė yra, bet ji nėra absoliuti ir negalime pasakyti, kad, jeigu mama serga autoimunine liga, būtinai ir vaikas sirgs“, – sako gydytojas prof. V. Usonis.

Tokiu atveju reikėtų atlikti visos šeimos analizę.

„Vakcinos imituoja natūralią infekciją ir mes žinome, kad infekcija gali būti dirgiklis, sukeliantis autoimunines ligas. Neturime tikslių įrodymų, kad vakcinos būtų padidinusios autoimuninių ligų dažnį. Aš vis tik pritariu, kad šeimos analizė turėtų būti atliekama ir aptikus riziką, tie keli procentai žmonių, vaikų, galėtų būti neskiepijami”, – pritaria profesorė A. Žvirblienė.

Autorius: Dominykas Markevičius, rašo DELFI.lt