Kolorado epicentras

Kartais būna sunku nubrėžti ribą tarp NSO, poltergeisto ir sniego žmogaus fenomenų. Tai poltergeistas įsisiautėja po NSO vizito, tai žmonės mato, kaip iš skraidančio aparato išlipa didžiakojai. Amerikiečių ufologams yra žinomos zonos, kuriose visi fenomenai pasireiškia vienu metu ir veikia taip, tarsi juos kažkas valdytų iš vieno bendro centro. Šiame straipsnyje aprašytų liudininkų vardai yra pakeisti, nenurodyta tiksli vieta, kur visa tai vyko. Patys liudininkai buvo ne kartą apklausinėjami, tirti poligrafu. Šių įvykių dalyviai pareiškė, jog nenori paskleisti informacijos, kad nesukeltų visuomenės, karinių ir valstybinių tarnybų susidomėjimo.

XX amžiaus 8-o dešimtmečio pabaigoje daktaras Deras, dirbantis JAV geologijos tarnyboje Denveryje (Kolorado valstija) sulaukė telefono skambučio. Kitame laido gale buvo du žmonės, kurie į jį kreipėsi kaip j mokslininką ir ufologą. Iš pradžių jie atsisakė nurodyti savo vardus ir adresą, tačiau po pirmųjų derybų sutiko atvykti j Džono ir Džanetės Derų namus, nurodę, jog atstovauja keliems žmonėms, kurie nepageidauja dėmesio (paranormal.lt).

Daktaras su žmona susitiko su atvykusiais žmonėmis ir išgirdo pasakojimą apie įvykius mažai apgyvendintoje Elberto apygardoje į pietryčius nuo Denverio. Atvykėliai - tai buvo vyras ir moteris - paprašė juos vadinti Džimu ir Barbara. Jie buvo rančos savininkai. Vyras buvo didelės bendrovės vadovaujantis vadybininkas, kuriam bet koks informacijos paviešinimas gali kainuoti karjerą. Jo žmona buvo vidutinio amžiaus moteris, inteligentiška, imli ir gebanti gerai reikšti savo mintis. Jie augina paauglius sūnus, mama vyresniajam Džo leido papasakoti apie įvykius, kuriuose teko dalyvauti.

Jie taip pat turėjo verslo partnerį Džoną. Tai buvo vidutinio amžiaus vyras, fizikos ir biologijos specialistas,
tarnavęs armijoje, kur buvo karininku ryšiams su visuomene. Inteligentiškas, išsilavinęs, sugebantis gerai reikšti mintis, susipažinęs su karinių operacijų, taip pat ir slaptų, vykdymo būdais ir naudojama technika.

Sutuoktiniai Derai kartu su dar vienu ufologu, daktaru Leo Sprinklu, išvyko į nurodytą gyvenvietę, kur susitiko su visais įvykių dalyviais, kurie buvo streso būsenoje - tai aiškiai matėsi. Visi jie pasakojo, kad nutikę įvykiai pakeitė jų gyvenimą. Džimas, Džonas ir Barbara norėjo, kad ranča būtų ištirta, nors joje jau nebegyveno, palikę ją dėl patirtų pergyvenimų, atsisveikinę su mintimi ramiai gyventi Uoliniuose kalnuose.

Kaip papasakojo Džimas, Džonas ir Barbara, prieš kurį laiką jie bendrai įsigijo rančą, kurioje tikėjosi auginti galvijus. Jie buvo nustebinti, kai sužinojo, jog tokia puiki ranča jau keletą metų yra negyvenama. Tačiau netrukus naujai iškeptiems fermeriams teko išgyventi tokius įvykius, kurių pakaktų pastatyti keliems siaubo filmams. Kažkas belsdavosi į namo sienas, miške buvo sutinkamos būtybės, panašios didžiakojus, ne kartą buvo matomi NSO. Toliau pateikiamos ištraukos iš liudininkų pasakojimų.

Gausmas

Džimas: Pirmasis keistas reiškinys po to, kai persikėlėme į rančą, buvo keistas gausmas. Mes išėjome į lauką ir atjungėme visus elektros laidus, nes, išgirdę gaudesį, pamanėme, kad jo priežastis gali būti elektros instaliacija, kurią mes patys padarėme. Tačiau name gausmas dažniausiai būdavo girdėti audrų metu arba po jų.

Vėliau sužinojau, kad po ranča yra daug anglių šachtų. Jose buvo iškasama nemažai anglių. Gali būti, kad viena iš didžiausių šachtų buvo tiesiai po ranča, tačiau mums nepavyko aptikti jokio pėdsako. Aš apžiūrėjau praktiškai kiekvieną žemės pėdą sklype. Ir toliau manau, kad po žeme veikia kažkokie siurbliai, kuriais šalinamas vandens, pakylančio dėl slėgio skirtumų po audros, perteklius. Gausmas beveik visada susijęs su vėju, jis yra garsus ir aiškus. Kai matėme NSO, jų skleidžiamas garsas buvo panašus.

Šį gausmą įrašiau į magnetofono juostelę. Paprastai gausmas nutyla, praėjus 1-2 valandoms po audros - priklausomai nuo jos stiprumo ir trukmės. Mes jį girdėjome, kai rančoje buvome paskutinį kartą - tai buvo maždaug prieš 6 mėnesius. Esu įsitikinęs, jei apsilankysite rančoje ir name išbusite bent 8 valandas, tikrai jį išgirsite. Pats geriausias laikas yra apie 6-7 valanda ryte. Jis pasigirsta panašiai kaip žadintuvo signalas. Kartais gausmas atsiranda ir dieną, tačiau naktį jį lengviau išgirsti. Yra vieta, kurioje gausmas geriau girdimas, ten mes ir buvome įtaisę mikrofoną, norėdami įrašyti šį garsą.

Barbara: Jis gaudžia beveik kaip turbina. Įrašas tokio pojūčio nesuteikia. Kartą, jau po mūsų pirmųjų Kalėdų rančoje, gausmas buvo toks garsus, kad mes vos galėjome tarpusavyje susikalbėti. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis buvo toks garsus. Mano vyras jį išgirdo pirmasis. Mes baigėme atsigabenti paskutinius daiktus į rančą, Džonas ir aš buvome mieste ir pakavome daiktus, o vaikai tuo metu buvo pas draugus. Džimas į rančą išvyko pirmas. Kai mes irgi atvažiavome, jis pasakė, kad kažkas blogai su elektros instaliacija, nuo jos sklinda siaubingas gausmas. Mes patys atlikome instaliaciją, tris mėnesius tvarkėme namą prieš persikeldami į jį. Name buvo daugybė šiukšlių, nes durys buvo paliktos nerakintos. Džonas atliko didžiąją elektros instaliacijos darbų dalį, o mes, manydami, kad jis kažką ne taip padarė, išjungėme visus jungiklius, kuriuos tik radome, tačiau gausmas nenutilo. Mes išėjome į lauką ir atjungėme elektrą stulpe, kuris stovėjo kieme, taip nutraukdami elektros padavimą į namą.

Paralyžius

Džimas: Namas nebuvo labai šiltas, visur buvo pastatyti elektros šildytuvai. Mes buvome viename kambaryje ir žiūrėjome televizorių - iš Bostono atvykęs draugas Stivas, Barbara ir aš. Aš trumpam atsiguliau ant kušetės, tačiau atsistoti nebegalėjau, tarsi buvau suparalyžiuotas. Tai nutiko apie pusę devynių vakare.

Barbara: Mes su Stivu žiūrėjome televizorių. Staiga pajutau, kad man pakilo kraujospūdis, širdis ėmė tankiai plakti. Prieš akis ėmė plaukti dėmės, tapo sunku kvėpuoti, aš pagalvojau, kad man prasidėjo širdies priepuolis. Stivas ėmė panikuoti, aš bandžiau nuo kušetės pakelti Džimą, tačiau netekau orientacijos erdvėje pojūčio. Galvoje atgijo atsiminimai apie dalykus, kuriuos seniai jau buvau pamiršusi. Tuo metu sušukau, Džimas truputį atsigavo iš sustingimo, tačiau vis dar negalėjo kalbėti. Aš bandžiau jam pasakyti, kas atsitiko. Nors viskas baigėsi, tačiau norėjau tik vieno dalyko - bėgti iš čia kuo toliau. Galiausiai aš pati nusiraminau. O Stivas vis dar buvo apimtas panikos. Netrukus parvažiavo Džonas. Aš bandžiau jam papasakoti, kas atsitiko, tačiau negalėjau. Tik pradėdavau kalbėti ir iš karto painiodavausi. Tik po to, kai pradėjo kalbėti Džimas, aš irgi galėjau papasakoti, kas čia nutiko. Man taip niekada nebuvo atsitikę, kad prarasčiau savo pačios kontrolę.

Nužudyti galvijai

Džimas: Netrukus po šio įvykio mūsų vyresnysis sūnus Džo vieną sekmadienio rytą su draugu iš Denverio - abiem po 16 metų - vaikščiojo miške ir už kalvos, maždaug 200 jardų atstumu nuo namo pastebėjo negyvą karvę. Tai buvo pirmasis nužudytas mūsų galvijas. Karvei chirurginiu būdu buvo išpjautas tešmuo, akis, ausis ir tiesioji žarna. Įdomiausia tai, kad nebuvo jokio kraujo - nei skerdienoje, nei aplinkui karvę.

Berniukai parbėgo namo, apimti panikos. Jie teigė, kad paskui juos kažkas ėjo. Aš pagalvojau, kad tai paauglių protas taip reaguoja į radinį. Tačiau vaikai vis vien tvirtino tą patį. Mes išėjome iš namo ir sniege šalia berniukų paliktų pėdsakų pastebėjome didžiulių pėdų paliktus pėdsakus, kurie ėjo nuo negyvos karvės iki arklidės, buvo matomi ir ant arklidėje esančio mėšlo. Aš jų nematavau, tačiau dydis tikrai didelis - ne mažiau kaip 18 colių (45,7 cm). Manau, kad tai galėjo būti didžiakojo palikti pėdsakai.

Aš paskambinau į vietinį policijos skyrių ir paprašiau pareigūno, kad nedelsiant pas mus atvažiuotų. Jis pasakė, kad galės atvažiuoti tik trečiadienį. O kitą dieną visus pėdsakus užpustė sniegas - nebebuvo matyti nei mūsų pėdsakų, nei kažkieno paliktų didelių pėdsakų. Pareigūnas neatvažiavo, o tai mane labai nuliūdino. Nepasirodė jis ir trečiadienį.

Praėjus dviem savaitėms po aptiktos nužudytos karvės pas mus atvyko svečiai. Mes aprodėme jiems savo rančą ir aptikome nužudytą buliuką. Jis buvo ne iš mūsų bandos. Aš vėl paskambinau į policijos skyrių. Pareigūnas paprašė, kad aš atvykčiau į miestą ir mes susitiktumėme restorane, kur ir pakalbėsime. Aš pasiteiravau, kodėl jis nepasirodė rančoje ir nenorėjo nieko daryti. Jis paaiškino, kad policijai yra žinoma apie galvijų žudymą. Tačiau yra skelbiama tik apie vieną nužudymo atvejį iš keturių; vien tik mūsų apygardoje tuo metu jau buvo gauta daugiau kaip 400 pranešimų. Pareigūnas teigė, kad jie kalbėjo su FTB, o galvijus žudo ateiviai. Aš atsakiau, kad tuo netikiu: galiu patikėti, kad protingos rasės atstovai gali pas mus atskristi, tačiau kad taip elgtųsi su galvijais - tai jau per daug. Jeigu jis nesugeba ištirti nusikaltimo, tai bent dėl to tegul nekaltina ateivių. Po šio pokalbio aš tapau pareigūno priešu, tačiau, pasakius tiesą, man buvo tas pats. Beje, vėliau mes susitaikėme. Pareigūnas pasakė, kad jam pačiam baisu, tačiau toks jo darbas. Jis pažadėjo, kad atvažiuos pas mus, kai to reikės. Tai mums suteikė šiokį tokį palengvėjimą.

Į rančą mes persikėlėme 1975 metų spalio mėnesį. Naktį į spalio 16 dieną karvės ėmė garsiai baubti, aš paėmiau į rankas šautuvą ir nuėjau pažiūrėti, kas jas taip neramina. Didelis sarginis šuo kažko buvo labai išsigandęs, jis stovėjo pabrukęs uodegą šalia

namo durų ir prašėsi įleidžiamas į vidų. Galvijai paprastai tiek arti namo neateidavo, tačiau dabar karvės buvo taip susispaudusios, jog aš vos galėjau prasibrauti per bandą. Nuėjus maždaug pusę kelio iki užtvankos pamačiau virš jos didelį ir ryškų objektą - oranžinės spalvos, trapecijos formos, tarsi viršutinė švyturio dalis. Norėjau prieiti arčiau ir pažiūrėti, kas tai yra, tačiau man šovė mintis: galvijai sunerimę, šuo bijo, reiškia, ten yra kažkas, ko man negalima žinoti! Tai įvyko kaip tik tuo metu, kai ėmėme aptikti išmėsinėtas karves, o aš buvau pasiėmęs tik mažo kalibro šautuvą, todėl nusprendžiau nešdintis iš tenai. Grįžau namo ir pabandžiau viską užmiršti. Netrukus po šio įvykio buvo dar keletas kartų, kai šuo nėjo į lauką. Šiaip jis nebijojo nieko, išskyrus lokius, todėl mes negalėjome suprasti, kas jam kelia baimę.

Nekviesti svečiai

Džonas: fotografas Rodžeris, jo draugas Haris ir pas mus rančoje dirbantis Stivas apie 10 valandą vakare stovėjo prie namo. Jie išgirdo keistą garsą, sklindanti nuo vandens telkinio, ir pamatė, kaip didžiulė juoda figūra pralaužė spygliuotos vielos užtvarą ir ėmė artėti tiesiai prie jų. Vyrai subėgo į namą. Aš išbėgau į lauką, apsižvalgiau, tačiau nieko nepamačiau. Pamaniau, kad taip buvo bandyta iš manęs pasišaipyti. Po to mes nuėjome apžiūrėti užtvaros - ji tikrai buvo pažeista, ant žemės buvo matyti pėdsakai, o spygliuota viela buvo sutraukyta. Ant jos kybojo ilgų gaurų kuokštai. Aš juos surinkau, nufotografavau pėdsakus.

Dalį vilnos nusiunčiau genetikui į Denverį. Iš jo gautas atsakymas: „Šie plaukai nepriklauso nė vienam žinomam gyvūnui“.

Policijos pareigūnas man patarė niekam nepasakoti apie tai, kas įvyko, nes jis nenori, kad kiltų panika. Aš atsakiau, kad panikos taip pat nenoriu kelti, tik paprasčiausiai noriu sužinoti, kas žudo mūsų galvijus.

Nuo to laiko ėmiau miegoti ant kušetės priešais duris, šalia pasidėjęs šautuvą. Didesnę nakties dalį budėdavau, norėdamas pagauti kažką, kad ir kas tai būtų. Aš įtariau, kad čia gali būti įsivėlęs prekiautojas nekilnojamuoju turtu, kuris nori, kad mes nutrauktumėme sutartį, tada jis būtų galėjęs vėl parduoti žemę. Apie antrą valandą nakties vėl pasigirdo gausmas. Aš atsistojau ir pažvelgiau per langą. Virš rančos priešais fasadinius langus lėtai skrido diskas, kuris praskrido priešais visą namą ir dingo dauboje.

Barbara: Aš disko nemačiau, tik mačiau nuo kalvos atsispindinčią jo šviesą. Mano miegamasis yra kitame namo krašte. Aš ėmiau rėkti, atbėgo Džimas ir papasakojo, ką jis matė.

Džimas: Du mūsų draugai, kurie mieste turi atidarę restoraną, pasakojo, kad kartą jų pažįstami važiavo keliu. Nuo rančos, kuri tuo metu mums dar nepriklausė, pusės pasirodė diskas ir ėmė vytis jų automobilį. Jie padidino greitį, parvažiavo namo ir subėgo į namą. Visi buvę name žmonės matė, kad diskas dar 45 minutes kybojo virš automobilio.

Aš jaučiau, kad kažkas mus nori įbauginti ir išvyti iš rančos. Kartą išgirdome užtrenkiamų durelių garsą, aš nuėjau prie automobilio, tačiau nieko nepamačiau. Tuo metu prietaisų skydelyje pastebėjau degant vieną indikatorių, kuris reiškė, jog atidaryta bagažinė. Bagažinė buvo užrakinta, aš ją atidariau ir pamačiau, kad jungiklio mygtukas yra pasuktas šonan. Kažkas atidarė bagažinę, pasuko jungiklį ir vėl uždarė bagažinę, nors tuo metu automobilio rakteliai buvo pas mane.

Kažkas nuolat prieidavo prie namo, du kartus pabelsdavo į sieną ir pabėgdavo. Kartą po tokio beldimo staigiai išbėgau į lauką ir pamačiau, kaip nuo namo bėga kažkokia gauruota būtybė. Aš ilgai visa tai kentėjau, todėl neišlaikiau ir šoviau į ją. Kai iš miesto atvažiavo Haris ir Rodžeris, mes kartu
nuėjome pažiūrėti, ar neliko pėdsakų. Panašu, kad būtybei nepadariau jokios žalos, nors gerai šaudau ir tikrai žinau, kad pataikiau. Nebuvo matyti nei pėdsakų, nei kraujo.

Kartą grįžome į rančą vakare ir pamatėme, kad trys vaikai, apimti siaubo, slepiasi galiniame kambaryje: kažkas nuolat beldė į namo sienas. Aš neištvėriau, išbėgau į lauką ir ėmiau rėkti. Ką rėkiau, dabar tiksliai nebeprisimenu, tačiau dauguma žodžių tikrai buvo necenzūriniai. Aš pagąsdinau, jei mes negalėsime čia gyventi, tai ir žemė niekam neatiteks -viską išsprogdinsiu velniop. Sugrįžau į namą, išgėriau kavos ir nusiraminau. Po to vėl teko išeiti į lauką, nes name esantis tualetas neveikė. Pasigirdo balsas, kuris skambėjo iš visų pusių, tarsi aplinkui būtų pristatyta kolonėlių: „Daktare Džimai, mes sutinkame“. Aš pirmą kartą pasijutau sukrėstas, o ne įsiutęs ar pasimetęs.

Vieną naktį kažkas sugadino du automobilius - kadilaką ir Barbaros furgoną. Buvo sugadintos pavarų dėžės, jas teko keisti.

Barbara: Tą vakarą blogai jaučiausi ir trumpam atsiguliau. Užuolaidos ant lango nebuvo visiškai užtrauktos. Pastebėjau, kad lauke kažkas apšviečia ant žemės likusias sniego dėmes, ir pažvelgiau pro langą. Pastebėjau tik kažkokio daikto, primenančio juodą ir labai blizgančią dėžę, vidurinę dalį. Pats daiktas nešvietė, tačiau atrodė, tarsi atspindėtų šviesą. Aplinkui buvo tarsi užapvalinta, tarsi kažkas jį laikė pasikišęs po pažastimi. Jis buvo šalia lango, už kokių 2-3 pėdų. Nuo namo 4-5 pėdų atstumu auga medžiai, o kažkokia būtybė buvo arčiau sienos. Nuskubėjau kitiems papasakoti, mes išbėgome į lauką, tačiau, kaip paprastai, nieko neaptikome.

Aš tik vieną kartą mačiau plaukuotą būtybę, jeigu neskaičiuoti to karto, kai kažkas laikė pro langą matytą dėžutę. O šiaip didžiakojį rančoje matė ne mažiau kaip 20 žmonių. Kartą Džimas išėjo į prieangį neįjungęs šviesą. Aš tuo metu buvau virtuvėje. Jis keletą kartų pabeldė į langą. Aš išėjau į lauką, Džimas man tarė: „Nori pamatyti vieną iš tų padarų? Parodysiu, kur jis. Štai ten, tarp dviejų medžių.
Atidžiai žiūrėk“. Aš kiek pasilenkiau pirmyn, prie kaktos pridėjau delną, kad netrukdytų pro virtuvės langą sklindanti šviesa.

Nors mano regėjimas nėra puikus - nešioju akinius -tačiau būtybę pamačiau.

Didžiakojis irgi tarsi palinko į priekį ir pridengė akis delnu, kartodamas mano judesius.

Džimas: Buvo ir smulkesnių įvykių, kurie nervino mus ir mūsų draugus, pavyzdžiui, atsidarydavo ir užsidarydavo užrakintų automobilių durelės. Aš pakalbėjau su policijos pareigūnu ir pasiteiravau, ar mums gresia pavojus? Jis atsakė, kad iki šiol dar nė vienas žmogus nenukentėjo, tačiau fermeriai yra įbauginti dėl nesibaigiančių galvijų žudymo. 1976 metais praktiškai kiekvieną savaitę buvo randamas papjautas galvijas. Mes patys per dvejus metus netekome šešių galvijų iš mūsų bandos - pakankamai daug.

Tuo metu į mus kreipėsi du pilotai. Jie pasiūlė rančoje įrengti pakilimo taką, o už tai mes galėsime pasinaudoti jų lėktuvėliu. Aš sutikau. Tačiau po trijų savaičių vienas pilotas ir dar du žmonės žuvo, kai lėktuvėlis visiškai ramiu oru nukrito netoliese.

Džonas: Tai nutiko vėlai naktį, apie antrą valandą. Beveik visi incidentai vyko naktimis, dienomis mes nieko nepastebėjome. Name buvo mano draugas Deividas ir Haris. Priešais namą nusileido devyni diskai. Haris ir Barbara žvelgė į juos pro langą, o Deividas tuo metu miegojo miegamajame. Aš pažadinau Deividą, mudu išėjome į lauką, matant Hariui ir Barbarai.

Barbara: Mes žiūrėjome pro tą patį langą. Aš negaliu suprasti, kodėl aš ir Džimas matėme virtinę diskų, o Haris - didelius juodus ovalo formos objektus, primenančius regbio kamuolius, tarsi jie būtų blokavę dalį jo regėjimo. Mes matėme, kaip Džimas išėjo į lauką, nors aš nenorėjau, kad jis tai darytų. Nežinau, kas atsitiko toliau -mano veidas buvo prie pat stiklo, ir tuo metu kažkas man smogė į kaktą. Aš nusiritau nuo lovos ant grindų. Haris akies krašteliu matė šviesą, o Džimas pasakė, kad matė blyksnį. Aš viso to nemačiau.

Džimas: Haris sušuko, aš atsakiau, kad juos matau. Tačiau Haris pasakė:

„Barbara, kažkas jai atsitiko!“ Įbėgau atgal į namą ir radau ją gulinčią ant grindų.

Barbara: Sekantis prisiminimas -Džimas žiebtuvėliu šviečia man į akis, norėdamas sužinoti, ar man viskas gerai.

Džimas: Kol rūpinausi Barbara, diskai dingo. Kodėl jie manęs „neatjungė“, juk aš ėjau link jų? Po to pradėjau suprasti, kad jie padarė taip, kad įvarytų mane atgal į namą, o kitus liudininkus atitrauktų nuo langų. Incidento metu Deividas buvo paralyžiuotas - jis girdėjo, ką jam kalbame, tačiau negalėjo atsistoti, kol viskas nepasibaigė. Po to aš su juo išėjau į lauką. Pasigirdo garsas, primenantis ultragarsą - labai aukšto tono. Jis girdėjosi visą naktį. Po visų šių įvykių Deividas sirgo tris naktis. Nuo šio garso mums kartais imdavo skaudėti galvas, tačiau ne visiems vienu metu.

Vieną dieną, vaikščiodamas po netoliese esantį mišką, pastebėjau maždaug 3 pėdų (daugiau kaip 90 cm) aukščio paukštį - rudą, su trimis plunksnuotomis išaugomis ant galvos. Mes turime ne vieną knygą apie gyvūnus. Vėliau bandžiai nustatyti, koks tai buvo paukštis, tačiau, panašu, jokiame Žemės kampelyje tokie paukščiai negyvena. Kai grįžau iš miško, šuo nenorėjo manęs įleisti į kiemą, nors aš su juo gražiai kalbėjau. Panašu, kad aš įsigėriau kažkokio kvapo. Tik po 3-4 minučių šuo sutiko mane įleisti.

Vieną naktį buvo tamsu - nei mėnulio, nei žvaigždžių. Aš budėjau ant kušetės priešais duris, rankoje laikydamas šautuvą. Staiga mano dėmesį patraukė kažkoks siluetas lange - tai buvo vyro, žiūrinčio į mane, siluetas. Jis buvo apsirengęs kažkokiais aptemptais rūbais. Kas tai buvo, negaliu pasakyti, nes nemačiau jokių spalvų, tik juodą kontūrą. Stovint ant žemės pasiekti lango niekaip negalima. Vėliau paaiškėjo, kad tuo metu Barbara blogai jautėsi, kaip ir tuo atveju, kai buvau „suparalyžiuotas“. Dėl visa ko užrėmiau duris didele kėde. Mes tyliai kalbėjome su Barbara. Tuo metu durys atsidarė, kėdė parvirto. Aš pašokau, nuskubėjau prie durų. Jos buvo uždarytos. Sugrįžau pas Barbarą ir pasakiau, kad tai, tikriausiai, buvo vėjas. Ir tuo metu galvoje išgirdau balsą: „Mums nereikia atidarinėti durų, kad įeitumėme į jūsų namą“. Apie tai pasakiau Barbarai, ji į mane pažiūrėjo sumišusi. Tuo meru priekiniame kambaryje pasigirdo ūžesys, tarsi tenai būtų koks bičių spiečius...

Barbara: Garsas pasklido po visus namus ir priartėjo prie mano miegamojo durų. Štai tuomet jį ir išgirdau.

Džimas: Ji taip įsikabino man į ranką, kad joje vėliau atsirado mėlynės. Aš visiškai nenorėjau eiti išsiaiškinti, iš kur tas garsas, todėl labai džiaugiausi, kad ji mane laiko už rankos. Garsas paprasčiausiai nutolo. Esu įsitikinęs, kad kažkas norėjo įeiti į miegamąjį, tačiau neįėjo.

Keisti reiškiniai

Pasirodo, kad nežinomos jėgos galėjo valdyti žmonių protą. Katrą rančos šeimininkai tapo liudininkais, kaip laiškanešys niekaip negalėjo įeiti į namą: vos tik prie jo priartėdavo, kažkas jį priversdavo apsisukti ir bėgti į laukus. Seimininkai, pamatę tokius laiškanešio manevrus, pamanė, kad žmogui kažkas nutiko su galva. Ir tik jų įsikišimas padėjo sustabdyti laiškanešį.

Džimas: Nuvykau į miestą ir susitikau su policijos pareigūnu. Jis man pasakė, kad čia gana neretai vyksta keisti reiškiniai. Jis pats kartais mato miške keistą „dėžę“ su mirksinčiomis šviesomis. Kartą, vėl pamatęs „dėžę“, nuvažiavo pasiimti porininko, tačiau kai grįžo atgal į vietą, joje nieko nebebuvo. Dingo netgi aplink „dėžę“ buvę medžiai. Pareigūnas mano, kad viskas dingo po žeme: jam teko anksčiau pastebėti, kaip keisti daiktai paprasčiausiai dingsta po žeme.

balsas irgi sklido. Galiu atmintinai pakartoti, kas buvo mums sakoma, šie žodžiai visiems laikams išliko atmintyje: „Dėmesio, mes leidžiame jums pasilikti. Mes mažai kišamės į jūsų gyvenimą. Neverskite mūsų daryti tai, ko paskui pasigailėsite. Pasakykite savo draugams, kad niekam apie mus nepasakotų“.

Denas sėdėjo labai išsigandęs, tačiau po to, kai name vėl atsirado elektra, jis pasakė: „Dabar aš esu savo stichijoje“. Jis paprašė, kad leistumėm jam išardyti televizorių ir muzikinį centrą, garantuodamas, kad viską kuo puikiausiai surinks atgal. Žinoma, Denas nerado jokių apgaulės požymių, nors ne tik išardė techniką, bet ir iššniukštinėjo visus kampus.

Kartą miegojau ant kušetės. Džonas buvo name, nes jam buvo nedarbo diena. Apie antrą valandą nakties atsibudau ir pajutau, kad negaliu pajudėti.

Aš galėjau tik skleisti kažkokį mykimą, su jėga iškvėpdamas orą. Džonas ir Barbara turėjo mane girdėti, tačiau jie neatėjo. O tas, kas stovėjo šalia manęs, tik spoksojo į mane. Tai buvo 7 pėdų (2,1 m) ūgio būtybė, tačiau labai plonomis rankomis ir kojomis. Ant krūtinės jai kabėjo kažkokia dėžutė su išsikišimais, iš abiejų pusių ėjo po tris žarneles. Ant galvos buvo šalmas, panašus į astronautų skafandrą. Būtybė žiūrėjo į mane, tarsi chirurgas žiūri ant operacinio stalo gulintį pacientą - ne žiauriai, ne abejingai, o paprasčiausiai žiūrėjo. Aš nustojau skleisti garsus, būtybė paprasčiausiai dingo.

Barbara: Kai atėjome su Džonu, kambaryje jokios būtybės nebuvo, todėl mes jos nematėme. Mes užtrukome, nes Džonas niekaip negalėjo mane pažadinti - jis labai norėjo eiti pažiūrėti, kas vyksta, tačiau tuo pačiu metu norėjo pažadinti mane.

Džimas: Nežiūrint į tai, kad aš su jais kalbėjau, įtampa vis augo. Buvo jausmas, kad mūsų čia nenori matyti. Tai buvo kažkoks pojūtis, kurį sunku apibūdinti. Mes žinojome - kažkas nori, kad mes išvyktumėm iš rančos. Kai netrukus verandoje savaime užsidegė indelis su dažais, tai tapo paskutiniu lašu.

Dabar paslaptingoji ranča vėl yra apleista. Visi šie įvykiai rodo, kad ateiviai, pamėgę vieną ar kitą zoną, pageidauja joje būti be liudininkų. Jiems nereikalinga žmonių kūnų energija, todėl jie žmones varo lauk, o nesistengia juos sulaikyti. Jie yra negailestingi gyvūnams, tačiau nesikėsina į žmonių gyvybes. Gali būti, kad mes paprasčiausiai ne viską žinome. Gali būti, jog yra vietų, kur ateiviai žmones sunaikino, todėl apie ten nutikusius įvykius dabar jau niekas negalės papasakoti.