Kuo pavojingas „drugio efektas"?

Iš mokyklinio matematikos kurso visi žinome, kad lygiagrečios tiesės niekada nesusikerta. Taip teigiama Euklido geometrijoje. Tačiau, ko gero, bet kuris žmogus, žvelgdamas į tolį nueinančius bėgius, sielos gilumoje gali suabejoti šiuo teiginiu. Ir iš tiesų, Lobačevskio geometrijoje teigiama, kad lygiagrečios tiesės gali susikirsti - kažkur begalybėje. tokiu atveju visiškai logiška manyti, kad lygiagrečios plokštumos taip pat gali turėti sąlyčio taškus.

Nors šis teiginys kelia labai daug ginčų, jis negali nekelti mokslo ir paprastų žmonių susidomėjimo, kuris ne mažesnis už susidomėjimą knyginėmis aksiomomis.

Gerai pagalvojus ir išanalizavus savo gyvenimą tampa aišku, kad bet koks, nors ir pats mažiausias ar visiškai nežymus iš pirmo žvilgsnio įvykis ar sprendimas labiau ar mažiau atsiliepia visam tolimesniam gyvenimui. O kartais netgi visos žmonijos likimui. Mokslo aplinkoje netgi naudojamas specialus terminas - „drugio efektas“, kuris detaliai paaiškina šį fenomeną. Šio termino autoriumi yra meteorologas Lorencas. Terminas nurodo, kad vienas drugelio mostas sparnais viename planetos krašte gali sukelti rimtus kataklizmus kitame krašte. Kalbant paprasčiau, netgi pats nežymiausias įvykis gali tapti visiškai nelauktų ir labai rimtų pasekmių priežastimi visiškai kitame Žemės rutulio taške.

Įvykiai, kilę dėl „drugio efekto“, vyksta viename pasaulyje, tačiau skirtingu laiku, t. y. realizuojamas „priežasties - pasekmės“ principas.

Darant prielaidą, kad kiekvienam pasirinkimui gyvenime, kiekvienam likimo posūkiui egzistuoja savas pasaulis, sava realybė, kurioje vystosi nauji įvykiai, be to, visi šie pasauliai egzistuoja vienu metu, — pasidaro labai sudėtinga, tačiau tuo pačiu metu ir įdomu. Egzistuoja ne viena hipotezė ir teorija, teigianti, kad mūsų pasaulis tikrai nėra vienintelis, jog šalia yra dar keletas pasaulių. Visiškai galimas dalykas, kad šiuose kituose pasauliuose gyvena į mus panašios būtybės, tačiau pasirinkusios kitokius sprendimus, kitokį kelią. Arba visiškai atvirkščiai, šiuose pasauliuose gyvena visiškai į žmones nepanašios būtybės, kurios savo išsivystymu mus yra žymiai aplenkusios. Gali būti, kad šios būtybės gyvena su žmonėmis toje pačioje planetoje, tačiau žmonės jų negali pamatyti, nes jos yra iš „antimedžiagos“. Tokį požiūrį išsako kai kurie mokslininkai. Todėl žmogus negali nei
matyti, nei jausti „antipasaulio“, tik kartais susidurti su jo pasireiškimu.

Dalis mokslininkų teigia, kad tarp pasaulių galima keliauti tam tikrais kanalais ar portalais. Pavyzdžiui, daugelio tautų legendose ar prietaruose, taip pat daugelio rašytojų fantastų kūryboje tokiais portalais dažniausia būna veidrodžiai, rečiau - ugnikalnių krateriai ir urvai. Būtent dėl to egzistuoja prietaras, kad negalima ilgai žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, nes yra pavojus būti nuneštam į kitą pasaulį.

Mokslinis pasaulis nagrinėja rimtesnes hipotezes apie tai, kokiu būdu galima iš vieno pasaulio patekti į kitą. Tokiais portalais ar tuneliais vadinamos „juodosios skylės“ kosmose, kurios gali būti taip vadinamais „kurmio urvais“, susiejančiomis tarpusavyje įvairius pasaulius ir erdves. Šių teiginių kol kas negalima nei patvirtinti, nei paneigti, nes iki šiol jie yra labai mažai ištirti.

1930-ais metais zonoms, kuriose vyko nematomi ir nepaaiškinami persikėlimai erdvėje, apibūdinti buvo pradėtas naudoti terminas „teleportacijos vietos“. Šį terminą pirmasis pasiūlė mokslininkas Čarlzas Frotas. Tokios vietos iš tikrųjų egzistuoja, apie jas užsimena kai kurie tyrinėtojai, tačiau visi bandymai sąmoningai išprovokuoti teleportaciją buvo nesėkmingi.

Mokslinėse hipotezėse, fantastikos kūriniuose ir legendose teigiama, kad šie praėjimai tarp pasaulių atsidaro tik tam griežtai nustatytu laiku ir esant tam tikroms aplinkybėms. Jeigu su literatūra daugiau ar mažiau viskas aišku, tai kalbant apie realius perėjimo iš vienos erdvės į kitą atvejus nieko konkretaus nėra.

Šia proga verta prisiminti istoriją apie legendinį viso Norfolko pulko dingimą prieš šimtmetį. Tai buvo anglų armijos pulkas, kuris keliavo į priekines pozicijas. Iš tarpeklio, uždengto tankiu dideliu debesimi, neišėjo nė vienas kareivis, taip pat nebuvo aptikta jokių žmonių buvimo šioje vietoje pėdsakų. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pulkas įžengė į portalą, kuris vedė į vieną iš paralelinių pasaulių. Kiti tyrinėtojai laikosi hipotezės apie laiko išsikreipimą būtent tuo momentu ir toje vietoje, kur buvo kareiviai. Visiškai negalima atmesti teiginio, kad po kurio laiko (metų ar šimtmečių) Norfolko pulkas vėl pasirodys toje pačioje vietoje ir užbaigs savo žygį.

Įdomu tai, kad daugiausia susitikimų su paraleliniais pasauliais atvejų buvo užfiksuota nuo Viduramžių iki XX amžiaus pradžios. Sunku pasakyti, ar tai susiję su didele religijos įtaka, ar su nepakankamai išsivysčiusiu mokslu. Kad ir kaip būtų, tačiau faktas lieka faktu -mūsų dienomis dauguma susitikimų su tuo, kas nežinoma, yra susiję su „skraidančiomis lėkštėmis“ ir ateiviais iš kitų planetų, o ne iš paralelinių pasaulių.

Pavyzdžiui, XV amžiaus pabaigoje Vokietijoje pačiu keisčiausiu būdu dingo Elzė Fartchen, burmistro dukterėčia. Kaip paprastai, vakare ji atsigulė miegoti savo kambaryje. Po kurio laiko tarnaitė nakties metu pamatė, kad pro durų apačią iš merginos kambario šviečia ryški šviesa, tačiau į tai nekreipė dėmesio. Ryte kambarys pasirodė besąs užrakintas iš vidaus. Kadangi mergina ilgai neišėjo iš kambario, sunerimę namiškiai nusprendė išlaužti duris. Kambaryje buvo tuščia! Giminaičiai ir tarnai apieškojo viską aplinkui, tačiau be rezultatų. Elzės nebuvo keletą dienų, o po to mergina atsirado savo kambaryje lygiai taip pat netikėtai, kaip ir iš jo dingo. Merginai papasakojo, kad jos namuose nebuvo keletą dienų, tačiau ji tuo nenorėjo tikėti. Elzė buvo įsitikinusi, kad atsigulė vakar vakare ir ramiai miegojo visą naktį. Tiesa, vėliau ji prisiminė, kad per miegus matė ryškią šviesą ir kažkokius nežinomus veidus...

O štai kita istorija akivaizdžiai parodo, kaip koks nors įvykis gali paveikti visos žmonijos istorijos eigą.

1908-ųjų metų rugsėjo mėnesį Vienos meno akademijoje, vienoje iš garsiausių Europoje taikomojo meno mokyklų, vyko stojamasis egzaminas. Vienoje auditorijoje jaunuolis degančiomis akimis priėmimo komisijai demonstravo savo nutapytus darbus. Tačiau komisijos pirmininkas, labai
priekabus ir viskuo nepatenkintas vyras, visą laiką kritikavo pradedančio dailininko darbus. Tai bloga proporcija, tai spalvų gama netinkama, tai tas blogai, tai anas blogai. Iš komisijos pirmininko žodžių atrodė, kad jaunuolis visiškai nemoka tapyti, jam visiškai ne vieta tarp akademijos studentų. Tačiau tuo metu priėmimo komisijos pirmininkas net negalėjo įsivaizduoti, kad tokiu savo sprendimu pražudys kelis milijonus niekuo nekaltų žmonių Antrajame pasauliniame kare. Viskas tik dėl to, kad šis nevykėlis dailininkas buvo Adolfas Hitleris. Busimasis fiureris praktiškai nuo vaikystės svajojo tapti architektu ir tapytoju, projektuoti pastatus, tapyti paveikslus. Nusivylęs jis savo energiją nukreipė į didžiąją politiką, tapo vienu didžiausiu ir kruviniausiu tironu žmonijos istorijoje. O juk viskas galėjo susiklostyti visiškai kitaip, jeigu priėmimo komisijos pirmininkas nebūtų sukritikavęs kandidato į studentus. Štai toks, atrodytų, nežymus epizodas kartais gali sukelti globalias katastrofiškas pasekmes.

O štai dar viena panaši istorija. Kristaus žygių epochoje, 1189-ųjų metų birželio mėnesio pradžioje didžiulė vokiečių kryžiuočių armija kėlėsi per Selivo upę, kuri teka dabartinės Turkijos teritorijoje. Armijai vadovavo legendinis imperatorius Frydrichas Barbarosa. Apsirengęs riterio šarvais, raitas ant balto žirgo jis įbrido į upę. Netikėtai žirgas atsistojo ant užpakalinių kojų, Frydrichas neišsilaikė balne ir įkrito į vandenį. Viskas, imperatoriaus nebėra. Jis nenuskendo, nes upė visiškai negili, o, greičiausiai, mirė dėl šilumos smūgio, nes jo šarvai buvo saulėje labai įkaitę. Įkritęs į šaltą vandenį, imperatorius patyrė šilumos smūgį, neteko sąmonės ir paprasčiausiai užspringo vandeniu. Netekę savo vado, vokiečių kryžiuočiai pasuko atgal ir grįžo namo, todėl trečiasis kryžiaus žygis, kuriame jie turėjo dideles galimybes nugalėti saracėnus, visiškai žlugo. O Jeruzalė, dėl kurios ir buvo surengtas šis žygis, musulmonų įtakoje išbuvo dar keletą šimtmečių. Ir viskas tik todėl, kad kažko pasibaidė žirgas...

Panašių atvejų istorijoje galima aptikti ne vieną. Pavyzdžiui, kas galėjo nutikti, jeigu Napoleonas prieš Borodino mūšį nebūtų susirgęs sloga, Archimedas nebūtų sumanęs vieną dieną išsimaudyti vonioje. Panašių fatališkų smulkmenų yra daugybė, kai kurios istorijai žinomos, kai kurios -nutylimos, tačiau jos visos padarė žymią įtaką jei ne visos žmonijos istorijai, tai kažkieno gyvenimui - tikrai.

Kalbant apie meninę literatūrą būtina pažymėti tai, kad rašytojai fantastai labai mėgsta Visatos daugialypiškumo ir paralelinių pasaulių temą, nes ji suteikia daug galimybių pasireikšti vaizduotei. Ši tema panaudota ne viename pasakojime, skirtame jauniesiems skaitytojams. Šių apsakymų veikėjai - patys paprasčiausi moksleiviai, kurie patenka į kitus pasaulius, keliauja iš vieno pasaulio į kitą, visur suranda daug draugų ir patiria nuotykių. Šiuose pasakojimuose Visata vaizduojama kaip didžiulis Kristalas, kurio kiekviena plokštuma yra ypatingas atskiras pasaulis. Tarp jų būtinai yra perėjimai į vieną ar kitą laiką.

Vyresniems skaitytojams skirtoje literatūroje paralelinių pasaulių tema taip pat gana dažnai pasitaiko. Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo spausdinami rusų rašytojo Sergejaus Lukjanenkos knygos iš serijos „Sargyba“. Paprastuose miestuose gyvena šviesieji ir tamsieji „kiti“, kurie kartas nuo karto pasitraukia į kitą pasaulį išsiaiškinti tarpusavio santykių. Ir šis pasaulis tam tikru būdu veikia žmonių pasaulį. Kaip sako pats knygų autorius, vieno namo liftas tarp aukštų keliauja žymiai lėčiau, nes jame yra dar vienas aukštas - į „niūrųjį pasaulį“...

Dabartiniu metu paralelinių pasaulių egzistavimas moksliškai nėra įrodytas. Vargu, ar tai bus padaryta artimiausiu metu. Tuo pačiu metu, hipotezės apie tokių pasaulių egzistavimą gana pilnai ir logiškai paaiškina tuos „nesutapimus“ ir paranormalius reiškinius, kurie kartas nuo karto vyksta mūsų pasaulyje - laivai-vaiduokliai, poltergeistas, iš radarų pradingę ir be pėdsakų dingę lėktuvai bei kiti dalykai, verti patekimo į skyrių „slapta medžiaga“.