Beprotiška Idėja: Kosminio Superproto Prigimtis

Kai mokslininkams pasiūloma nauja idėja ar hipotezė, jie kartais atsako: jūsų idėja nepakankamai beprotiška, kad būtų tikra! Ufologija laukia nesulaukia tokios idėjos. Bet štai, kaip sakoma, pasirodė šviesa tunelio gale: tikrai beprotišką hipotezę apie kosminio superproto prigimtį, to, kuris atsakingas už skraidančias lėkštutes ir kitokius visatos stebuklus, iškėlė amerikiečių psichologas ir astronomas V.Lefevras.

Neišspręsta problema

Nežemiško proto egzistavimo problema, nepaisant daugiamečių mokslininkų armijos pastangų, lieka neišspręsta. O kai kurių filosofų siūlymas žemišką protą laikyti unikaliu vieninteliu Visatos reiškiniu būtų buvusi didžiausia pasaulio paslaptis! Greičiau jau gali būti, kad mes esame katastrofiškai atsilikę nuo kitų mąstančių būtybių, ko gero, labai aplenkusių mus savo išsivystymu, nes, kaip žinia, Visata egzistuoja bent penkis-šešis kartus ilgiau, negu Saulės sistema, tokios pat senos turėtų būti ir joje gyvuojančios civilizacijos.

“Kosminio stebuklo” beieškant

Kai kurie mąstytojai siūlo kosmose ieškoti ne signalų iš kitų civilizacijų, dėl mums nežinomų priežasčių nenorinčių “signalizuoti” apie save, o kažkokių struktūrų, kurios yra jų vidinės veiklos produktas. Čia ypač išsiskiria jau minėtas V. Lefevras. Jis mąsto taip: pavyzdžiui, kaip tik toje Didžiojo Magelano Debesies vietoje, kur yra vienintelis šioje galaktikoje pasikartojančių gama spinduliavimo pliūpsnių šaltinis, stebima keisto lanko pavidalo žvaigždžių kompleksų grupė! Lefevras neatmeta galimybės, kad šie gigantiški žvaigždžių lankai yra dirbtiniai dariniai! Dėl kol kas nepaaiškinamų priežasčių jų kūrėjams prireikė “organizuoti” papildomą masyvių žvaigždžių - juodųjų skylių pirmtakų - gamybą. Matyt, būtent siekimas užvaldyti šias skyles ir privertė supercivilizacijas užsiimti tokia keista veikla. Tik klausimas - kam.

Naujas požiūris į juodųjų skylių prigimtį

Dėstydamas savo hipotezę, V. Lefevras pažymi, kad egzistuoja gili analogija tarp juodųjų skylių ir žmogaus psichinės veiklos (!) charakteristikų. Jis pabrėžia, kad “abiems fenomenams griežtai atskiriami vidinis ir išorinis pasauliai!” Pasak Letevro hipotezės, juodosios skylės gali būti informacijos arba net psichikos nešėjais. O vienintelis įmanomas būdas jas dauginti kaip tik ir yra pagalba atsirasti masyvioms žvaigždėms, kurios gali virsti naujomis juodosiomis skylėmis.

Pažvelkime į nuostabią paralelę tarp vidinio juodosios skylės pasaulio ir daug kartų save suvokiančio subjekto psichologinio modelio. Kadangi juodoji skylė turi “ertmę” vidiniam pasauliui, ji gali būti paversta gigantišku individu, “superasmenybe”, gebančia daug kartų įsisąmoninti save pačią ir savo horizonte saugančia visą civilizacijos sukauptą informaciją!

Toks “subjektas”, būdamas biologinės civilizacijos paveldėtoju, gali gebėti vystytis ir, tuo labiau, daugintis. Kitaip tariant, vienos juodosios skylės gali pagimdyti kitas juodąsias skyles. Bet iš kitos pusės, kvantinis garavimas, galų gale, sunaikina “protingą” subjektą, kurio kūnas yra juodoji skylė. Vis dėlto, jis egzistuos neįsivaizduojamai ilgai! Būtent tokio savotiško “nemirtingumo” siekimu ir galima paaiškinti supercivilizacijų norą išnaudoti juodąsias skyles.