Žmogus stebuklas Mirinas Dažo

Mirinas Dažo, iki pusės nuogas, tylėdamas stovi kambario centre. Asistentas prisiartina prie jo iš nugaros ir greitai susmeigia 80 cm ilgio rapyrą kažkur inkstų srityje. Aplinkui tvyro kapų tyla. Studentai ir dėstytojai sėdi atvertomis burnomis, negalėdami patikėti savo akimis. Nėra jokių abejonių: rapyra pervėrė visą kūną, jos smaigalys kyšo priekyje. Svarbiausias dalykas – tai net ne dažo visiškas ramumas, o tai, kad ant kūno nepasirodė nė lašo kraujo…“ – taip studentas – medikas aprašė viena iš fenomenaliausių XX amžiaus reiškinių.

1912 metų rugpjūčio 6 d. Roterdame pašto tarnautojo Dirko Arnoldo Vilemo Henskės ir šventiko dukros Kornelijos Margaret Vrijer šeimoje gimė sūnus Arnoldas Geritas Henskė. Iš pradžių vaikas niekuo ypatingu nepasižymėjo – mažylis Arnoldas buvo paprastas berniukas, mėgo piešti ir žaisti. Netikėtai su juo ėmė dėtis keisti dalykai (žmonės stebuklai - paranormal.lt).

Arnoldas vieną rytą atsibudo ir labai nustebo, pamatęs rankas ir patalynę ištepliotais dažais. Jis apsižvalgė aplinkui ir pamatė, kad kambaryje didžiulė betvarkė. Kas atsitiko? Juk jis naktį nebuvo atsibudęs, pas jį į kambarį taip pat niekas neužėjo. Vėliau paaiškėjo, kad Arnoldas miegodamas piešdavo, tik ryte apie tai nieko neatsiminė. Naktį nupiešti paveikslai buvo visai neblogi.

Tokie nutikimai pasikartojo ne kartą. O vieną kartą jis nupiešė mirusios tetos, kuri visą gyvenimą gyveno Pietų Afrikoje ir kurios jis niekada nematė, portretą. Jis moterį pavaizdavo taip, tarsi ji būtų pozavusi. Po šio įvykio tapo aišku, kad Arnoldas tarsi kito pasaulio atstovas. Vėliau jau nieko nebestebino jo kalbos, kad jis mato tai, ko nemato kiti, netgi žino, kas nutiks ateityje.

Aistra piešimui buvo labai stipri. Viskas baigėsi tuo, kad Arnoldas įgijo dizainerio išsilavinimą ir, būdamas vos 20 metų amžiaus, tapo žinomo dizainerių biuro vadovu. Jame dirbo pagal specialybę iki tol, kol Roterdamą okupavo vokiečiai. Tačiau ne ši veikla buvo ta priežastis, dėl kurios apie Arnoldą žinoma kaip apie fenomenalią asmenybę. Jis turėjo savybę, kuri niekaip netilpo į pažinimo rėmus.

Viskas prasidėjo nuo to, kai mama pastebėjo, kaip jos sūnus su ramia veido išraiška savo delnus perduria smeigtuku. Ji vos neapalpo nuo tokio vaizdo. O sūnui tai buvo tik pramoga. Kai Arnoldui buvo 27 metai, jis, jau būdamas suaugęs žmogus ir nemažai gyvenime pasiekęs dailininkas, prarijo saują ilgų vinių. Vinys iš skrandžio buvo pašalintos, tačiau Geritas Henskė nenusiramino.

1945 metais, būdamas 33 metų amžiaus, Arnoldas visiškai įsitikino, kad jo kūnas nepažeidžiamas ir nusprendė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Jis metė darbą ir persikėlė į Amsterdamą. Miestas greitai tiesiog ėmė sprogti nuo gandų, kad kažkoks Mirinas Dažo kavinėse ir baruose siūlo lankytojams, kad jį perdurtų. Reikia pasakyti, kad Mirinas Dažo, išvertus iš esperanto kalbos, reiškia „stebuklingas“ ar „nepaprastas“. Tai ir buvo to paties Arnoldo pseudonimas.

Kabinėdamasis prie kavinių lankytojų Arnoldas visiškai nenorėjo tokiu būdu užbaigti gyvenimą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kūno badymas ir nepažeidžiamumo demonstravimas buvo jo pasirodymų plačiajai auditorijai esmė. Arnoldas manė, kad jo kūno badymas metaliniais durklais yra jo didžioji ir vienintelė paskirtis. Visa visuomenė, neišskiriant meno veikėjų ir mokslininkų, užgniaužę kvapą stebėjo, ką žmogus išdarinėja scenoje.

Kitaip ir būti negalėjo – juk ne kiekvieną dieną galima pamatyti, kaip asistentas Janas de Grotas visiškoje tylumoje kiaurai perduria Mirino Dažo kūną aštriomis špagomis. Pats Dažo tuo metu ramiai ir geraširdiškai žvelgdavo į salę, jo veide nesuvirpėdavo nė vienas raumuo. Atrodė, kad jam tai yra visiškai natūralus dalykas, tarsi išgerti puodelį kavos.

Pirmajame savo pasirodyme Mirinas Dažo, tikriausiai, nenorėdamas šokiruoti publikos, prarijo stiklo šukę ir 6 skutimosi peiliukus. Šie daiktai niekada nepasišalino iš jo kūno, o dematerializavosi arba, paprasčiau pasakius, išnyko kūne. Bent taip tvirtino Arnoldas.

1947 metų birželio 3 dieną įvyko pasirodymas Ciuricho teatre. Į Dažo raumenis buvo smaigstomi aštrūs durklai, špagomis perduriama krūtinė ir pilvas, į juosmenį įdurta rapyra. Įdomiausia buvo tai, kad iš žaizdų neišlašėjo nė vieno kraujo lašo, o pačios žaizdos buvo vos pastebimos.

Ir tai dar ne viskas! Nepažeidžiamas žmogus buvo perdurtas iš karto trimis rapyromis. Tai buvo ne įprastinės rapyros, o tuščiavidurės su užsukamais smaigaliais. Mirinui buvo perdurtas pilvas ir abi krūtinės pusės, išorėje nusukti rapyrų smaigaliai, prie rankenų prijungtos žarnelės su vandeniu, kuris ėmė švirkšti per atvirus rapyrų galus. Ramus Dažo veidas ne karto nesusiraukė iš skausmo.

Jo kūnas būdavo badomas po 50, kartais ir 100 kartų per dieną. Ne visada tai būdavo paprasti ginklai – jo kūnas buvo pervertas surūdijusiu durklu, įkaitinta rapyra, netgi nuodais suteptu durklu. Vyras buvo perdurtas 2,5 cm pločio kalaviju, tačiau ir šiuo atveju iš plačios žaizdos kraujas nepasirodė. Mirinas netgi bėgiojo Ciuricho sode su kyšančiu iš krūtinės durklu ir visada išlikdavo ramus.

To paties negalima pasakyti apie žiūrovus. Vieno pasirodymo Ciuriche metu rapyra užkliudė Dažo šonkaulį, tylumoje pasigirdo girgždesys, nuo kurio keletas žmonių nualpo. Vieną moterį netgi ištiko širdies smūgis.

Minios žiūrovų veržėsi į fenomenalaus žmogaus pasirodymus, iš kurių teatras uždirbdavo didžiulį pelną. Garsas apie nepaprastą vyrą pasklido labai plačiai. Suprantama, kad toks fenomenas negalėjo likti nepastebėtas mokslo atstovų.

1947 metų rugsėjo mėnesį Bazelyje garsūs gydytojai, tarp kurių buvo profesoriai Maksas Liūdinąs, Hansas Štaubas ir Rudolfas Masinis visapusiškai ištyrė olandų unikumą. Visa tyrimo eiga buvo filmuojama ir kruopščiai aprašoma. Gydytojai įsitikino, kad ginklas tikrai perdūrė žmogaus kūną. Miriną tyrusi komisija iš pradžių jam davė leidimą pasirodyti tik nedidelėse viešojo maitinimo ir poilsio įstaigose. Tai ne visiškai tenkino, nes apie „nesužeidžiamą“ žmogų turėjo išgirsti kuo daugiau žmonių iš visų visuomenės sluoksnių.

Istorijoje išliko pasakojimas apie tai, kaip Ciuricho kantono ligoninės gydytojai, dalyvaujant žurnalistams ir studentams, atliko sensacingą eksperimentą. Mirinas per nugarą buvo perdurtas 80 cm ilgio ir 7 mm skersmens rapyra. Nebuvo jokio kraujavimo, olandas skausmo nejautė. Medikai, norėdami įsitikinti, kad nėra panaudota hipnozė ar koks triukas, nusprendė ištirti rentgeno aparatu, tačiau rapyra pervertas vyras negalėjo atsigulti ant neštuvų. Tada Mirinas pats nuėjo ten, kur reikia, neištraukdamas iš kūno rapyros. Rentgeno nuotraukose buvo aiškiai matoma, kad ginklas pervėrė keletą gyvybiškai svarbių organų, tačiau nepadarė žmogui jokios žalos.

Rapyra nebuvo sterili, ji perdūrė inkstus, skrandį, kepenis ir pilvaplėvę, tačiau jokios infekcijos nebuvo pernešta. Pats Mirinas pareiškė, kad jam negresia jokia infekcija ir apibėgo keletą ratų parke. Eksperimento dalyviai buvo apstulbę, o mokslininkai tik skėsčiojo rankomis. Iki šiol taip ir nesugebama argumentuotai paaiškinti šio nepaprasto žmogaus sugebėjimų. .

Pats Arnoldas sakydavo, kad ta kūno dalis, kurią perveria durklas, tarsi nebetenka savo fizinės esmės, tampa lengva. Ginklas nepadaro jokios žalos, nes tuo metu kūno dalyje „nėra nieko tvirto“. Dažo teigė, kad audiniai, kuriuos perskrosdavo metalas, dematerializuodavosi.

Vienintelis ir nepakeičiamas unikalaus žmogaus pagalbininkas Janas de Grotas teigė, kad vieno pasirodymo metu Mirinas tapo visiškai nematomas. Kartą, kai susilaužė ranką, jis pats sujungė lūžusio kaulo dalis, lūžis išnyko. Tai reiškia, kad jis galėjo minties jėga ir dar kažko, kas neprieinama paprastiems mirtingiesiems, pagalba tapti nepažeidžiamu, kai jam to reikėdavo. Unikumas ne tik pasižymėjo tuo, kad buvo galima badyti jo kūną – jis dar prausdavosi verdančiu vandeniu. Suprantama, kad ant veido nelikdavo jokių nudegimo pėdsakų. Ir dar Mirinas gydė žmones.

Grįžtant prie nepaprastojo Arnoldo paskirties, reikia pasakyti, kad, demonstruodamas savo fenomenalias savybes, Dažo norėjo žmonėms įrodyti, jog egzistuoja kažkas daugiau, nei fizinė realybė, o žmogus gali egzistuoti ir nebūdamas savo kūne. Žmonės turėjo suprasti, kad egzistuoja aukščiausia jėga, kuri veikia per jį ir suteikia nepažeidžiamumą.

Viename savo interviu Mirinas Dažo pareiškė: „Aš ne aktorius, o pranašas. Jeigu tikima Dievu, tai galima išmokti valdyti savo kūną… Tai, ką aš demonstruoju, buvo žinoma dar tolimoje senovėje, tik slaptos žinios suteikiamos išskirtinai išrinktiesiems. Aš apie tai atvirai kalbu, nes manau, jog tam atėjo tinkamas momentas, ir aš galiu įrodyti savo žodžių teisingumą“. Jis tikėjo, kad tokiu būdu padeda įtvirtinti amžiną taiką Žemėje, kurią neseniai niokojo baisūs karai. Neatsitiktinai ir pseudonimas buvo pasirinktas esperanto kalba, kurią jis laikė pasauline kalba, galinčia suvienyti visą žmoniją.

Jau minėtas Janas de Grotas tvirtino, kad Dažo turėjo mažiausiai tris angelus-sargus, kurie jį saugojo ir nurodydavo, kokius bandymus galima atlikti su jo kūnu. Gastrolių Šveicarijoje metu šie angelai-sargai liepė jam praryti plieninę adatą, kuri po to turėjo būti pašalinta iš organizmo be narkozės. 1948 metų gegužės 11 dieną Dažo prarijo adatą. Gydytojas po dviejų dienų sutiko pašalinti adatą, tačiau tik tuo atveju, jei bus panaudota narkozė. Operacija pavyko. Tačiau po 10 dienų Grotas aptiko Dažo gulintį lovoje ir nusprendė, kad jis medituoja arba vėl yra palikęs savo kūną, kaip jau ne kartą buvo. Taip olandas nejudėdamas lovoje gulėjo dvi dienas, jo kvėpavimas nebuvo sustojęs.

Trečią dieną Dažo pulsas ir kvėpavimas išnyko ir daugiau nebegrįžo. Jis mirė 1948 metų gegužės 26 dieną. Oficialia mirties priežastimi buvo paskelbtas aortos plyšimas, tačiau su tuo nesutiko nei Miriną operavęs ir adatą pašalinęs chirurgas, nei Janas de Grotas. Asistentas žinojo, kad Dažo žinojo, kada jis mirs, nes, išvykęs iš Olandijos, pasakė, jog daugiau nepamatys savo gimtosios šalies. Mirinas specialiai atsisakė asistento pagalbos ryjant adatą. Jis nenorėjo, kad jo bendražygis būtų apkaltintas prisidėjus prie „nesužeidžiamo“ žmogaus mirties.

Kokia buvo tikroji ankstyvos Arnoldo Gerito Henskės – nesužeidžiamo žmogaus, pranašautojo, gydytojo – mirties priežastis? Gal tai iš tiesų buvo Dievo pasiųstas žmogus ir atėjo laikas angelams jį pasiimti pas save?